Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-253-282/2008

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2008-09-19
Bylos Nr.: 1A-253-282/2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Žindulienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Nijolė Matuzevičienė
Nuteistasis: L. Š.
Nukentėjusysis: M. P., G. S., Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo
Advokatai: Valdas Kairys

Kategorijos

1.2.8.2.1Įžeidimas pagal BK 155 str. 1 d. (BK 155 str. 1 d.)

Kopija

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-253-282/2008

Teisėjas Mindaugas Striaukas Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.2.1.,(S)

1.2.27.2., 2.4.6.3.4., 2.4.6.4.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. rugsėjo 19 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Nijolės Matuzevičienės,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorui Andrej Mirnyj,nuteistojo gynėjui advokatui Valdui Kairiui,nuteistajam L. Š.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų M. P., G. S., Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo L. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo

L. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. 12 MGL (1500 Lt) dydžio bauda.

L. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 287 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš L. Š. nukentėjusiajai M. P. priteisti 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

M. P. civilinis ieškinys dėl 7000 Lt neturtinės žalos ir G. S. civilinis ieškinys dėl 2000 Lt neturtinės žalos palikti nenagrinėti.

Kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. pripažintas kaltu už tai, kad įžeidė kitą asmenį, t. y. jis 2006 m. gruodžio 18 d. nuo 10:30 val. iki 12:30 val. Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Pirmojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose, A. Mickevičiaus g. 11, Šiauliuose, kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo veiksmo, t. y. akistatos, į kurią buvo suvestas su M. P., metu, viešai, kitų žmonių akivaizdoje, žodžiu – kalbėdamas pakeltu tonu, vadindamas M. P. „melage", „psichine", „kvaile" ir kitais įžeidžiančiais žodžiais – taip užgauliai pažemino žmogų.

Be to L. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2006 m. liepos 4 d. apie 10:00 val. UAB „(duomenys neskelbtini)" patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)" direktoriumi, plūsdamasis necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, panaudodamas fizinį smurtą, o būtent: Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau vadinama Šiaulių AVMI) Operatyviosios kontrolės skyriaus vyresniajai specialistei M. P., atliekančiai patikrinimą pagal 2006-07-04 operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. 07-523 UAB ,,(duomenys neskelbtini)" patalpose, paimdamas už rankos ir jėga tempdamas ją iš cecho patalpų, kol Šiaulių AVMI Operatyviosios kontrolės skyriaus specialistas G. S. paskambino policijos pareigūnams, po ko, paleidęs M. P. ranką, reikalaudamas, kad M. P. ir G. S. paliktų cecho patalpas, bei jiems einant iš cecho patalpų pro duris, ranka stumdamas einančiam G. S. į nugarą, po to pavaldiems darbuotojams nurodydamas iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)" teritorijos neišleisti patikrinimą atliekančių pareigūnų, tokiu būdu neteisėtai reikalavo iš valstybės tarnautojų susilaikyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)" naudai nuo operatyvaus patikrinimo, tai yra mokesčių įstatymuose bei jų lydimuose teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymo tikrinimo.

Šalies argumentai

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, kuris netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kurio išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada, jog įvykio metu L. Š. nenaudojo psichinės prievartos – nepagrįsta, teismas neteisingai išaiškino minėto BK 287 str. 2 d. dispoziciją – nepagrįstai susiaurino psichinės prievartos sąvoką ir neįvertino, kad pagal egzistuojančią teisminę praktiką netgi grasinimas panaudoti fizinį smurtą jau yra laikomas psichine prievarta (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senato 2004-12-30 nutarimas Nr. 49 dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose 8 punktas), o konkrečiu atveju, panaudotas fizinis smurtas pasiekė psichinės prievartos bauginamąją paskirtį, nes nukentėjusioji M. P. teisme nurodė, kad dėl tokių L. Š. veiksmų ji pajuto didelę baimę, be to, L. Š. veiksmų poveikis buvo sustiprintas tuo pačiu metu piktu tonu naudojamais keiksmažodžiais bei įžeidžiančiais žodžiais, todėl teismo išvada, kad L. Š. tokiais veiksmais nesiekė nusikalstamo poveikio nukentėjusiųjų psichikai, neatitinka nustatytų aplinkybių.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo išteisinamosios nuosprendžio dalies motyvas, jog L. Š. po fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiųjų atžvilgiu, išstūmus juos iš cecho, pats pasišalino iš UAB „(duomenys neskelbtini)" teritorijos ir mokesčių inspekcijos pareigūnai turėjo galimybę patikrinimą tęsti nesusilaikant nuo jo atlikimo, padarė teisiškai nepagrįstą nuorodą į materialinės teisės normą, tuo tarpu nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 287 str., sudėtis yra formali: nusikaltimas yra baigtas nuo psichinės prievartos (fizinio smurto) panaudojimo, reikalaujant atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko naudai, momento. Nurodoma ir tai, kad galimumas pabaigti veiksmus ar nuo jų nesusilaikyti, šio nusikaltimo inkriminavimui įtakos neturi (kasacinė baudžiamoji byla Nr. 2K-183/2005).

Be to skunde nurodoma, kad teismas, nurodydamas, jog mokesčių inspekcijos pareigūnai M. P. ir G. S. atvykę neprisistatė įmonės direktoriui ir nesupažindino jo su operatyvaus patikrinimo pavedimu, kaip to reikalauja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2004-06-23 įsakymu Nr. VA-128 patvirtintų Operatyvių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklių 11 punktas, iškraipė nukentėjusiųjų teisme duotus parodymus, kadangi nukentėjusieji nurodė, jog pilnai vykdė minėtų taisyklių 11 punkto reikalavimus, atvykę prisistatė „mokesčių mokėtojui" – fiziniams asmenims, dirbantiems ceche, tame tarpe ir cecho viršininkui.

Šalies argumentai

Skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog vien gauta informacija pasitikėjimo telefonu apie nelegaliai dirbančius asmenis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nesant jokių tiesioginių įrodymų, negali būti pakankamu pagrindu pripažinti, kad L. Š. savo elgesiu reikalavo mokesčių inspekcijos pareigūnus atlikti ar susilaikyti nuo veiksmų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismo nuosprendžio motyvas, jog kaltinamasis nesuvokė savo veiksmų kaip akivaizdžiai neteisėtų, nes tikėjo esąs teisus, reikalaudamas iš mokesčių inpsekcijos pareigūnų savo žiniomis ir patirtimi įsivaizduojamo kaip tinkamo pareigūnų tarnybinių funkcijų vykdymo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 2 str. 2 d. įtvirtintam principui, kad įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia, todėl pagrįstai galima teigti, kad L. Š., ilgą laiką vykdydamas komercinę veiklą ne tik turėjo žinoti, bet ir žinojo Mokesčių administravimo bei kitus komercinei veiklai vykdyti reikalingus įstatymus.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos, priteistos pagal nukentėjusios M. P. civilinį ieškinį, sumažinimo klausimą, tik formaliai nurodė aplinkybes, kurios, teismo manymu, turi įtakos klausimo dėl žalos dydžio sprendimui, tačiau nenurodė, kokią įtaką minėtos aplinkybės turėjo sprendimo priėmimui. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas neįvertino to, kad neturtinę žalą kaltinamasis padarė, veikdamas tiesiogine tyčia, necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius vartojo ir patikrinimo metu, darė psichologinį spaudimą nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo metu, o be to neaiškus teismo vertinimas atsižvelgiant į kaltinamojo turtinę padėtį, nes kaltinamasis L. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jo mėnesinės pajamos yra 80000 Lt, kas leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusioji pateikė pagrįsto dydžio civilinį ieškinį dėl moralinės žalos ir L. Š. turi finansines galimybes sumokėti didesnį neturtinės žalos atlyginimą (kasacinė baudžiamoji byla Nr. 1A-194/2007).

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas, pripažinęs L. Š. kaltu pagal BK 155 str. 1 d., nepagrįstai paskyrė pernelyg švelnų baudos dydį – 12 MGL (1500 Lt), nesivadovavo BK 61 str., kur numatyta, jog bausmės dydis turi būti skiriamas nuo bausmės vidurkio (50 MGL), ignoravo nustatytas faktines aplinkybes, kad L. Š., įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 287 str. 2 d., neatsisakė savo nusikalstamų ketinimų ir įvykdė naują nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., o be to teisme, apklausus S. Ž., M. P., G. S., buvo nustatyta, jog L. Š., darydamas nusikaltimą, numatytą BK 287 str. 2 d., garsiai aiškino, kad jam „įstatymai negalioja", apklausus K. M., buvo nustatyta, kad L. Š. akistatų metu įžeidinėjo visus proceso dalyvius – visa tai parodo akivaizdų L. Š. psichinį ryšį su daroma nusikalstama veika, todėl 12 MGL bauda nėra pakankama LR BK 54 str. numatytiems bausmės tikslams pasiekti.

Be to apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo ir nuosprendį priėmė šališkas teismas, kadangi bylos nagrinėjimo metu teismas, nušalino valstybinį kaltinimą palaikiusį prokurorą D. Micevičių, motyvuodamas tuo, kad D. Micevičius netinkamai naudojasi savo, kaip prokuroro, procesinėmis teisėmis, jomis piktnaudžiauja, nors šis klausimas dėl tų pačių motyvų buvo sprendžiamas ikiteisminio tyrimo metu ir aukštesnės instancijos teismas D. Micevičiaus nušalinimą panaikino, taip pat neinformavo prokuratūros vadovybės apie galimą piktnaudžiavimo atvejį, ignoravo faktą, kad ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje gautas įtariamojo L. Š. skundas dėl galimo D. Micevičiaus piktnaudžiavimo tarnyba nepasitvirtino, neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nei vienas iš prokuroro D. Micevičiaus sprendimų, skųstų aukštesniam prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui bei Šiaulių apygardos teismui, nebuvo panaikintas, pripažintas nepagrįstu ar neteisėtu. Dar apeliantas nurodo, kad teismas, nušalindamas D. Micevičių, rėmėsi tuo, kad prokuroras priėmė nutarimą dėl privataus kaltinimo atlikimo šioje byloje, tačiau vėliau pats priėmė apkaltinamąjį nuosprendį šiame epizode. Taip pat skunde pažymima, jog teismas neteisingai prokuroro D. Micevičiaus nušalinimo pagrindu laikė Lietuvos Respublikos BPK 61 str. pažeidimą, kadangi minėtoje normoje numatyta teisė nušalinti advokatą, todėl prokuroro naudojimasis savo teise negali būti pripažįstamas įstatymo pažeidimu.

Be to Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisėjas M. Striaukas, 2008-02-28 vykusiame teismo posėdyje, aiškindamasis prokuroro D. Micevičiaus nušalinimo klausimus, pakartotinai kreipėsi į gynėjus, klausdamas dėl prokuroro D. Micevičiaus nušalinimo, suteikdamas galimybę pastariesiems pakeisti savo prašymus, tokiu būdu pažeidė lygybės įstatymui ir teismui principą, kadangi gynėjams nepagrįstai buvo suteikta galimybė tuo pačiu klausimu pasisakyti du kartus ir pakeisti savo jau išsakytą sprendimą. Taip pat nurodoma, kad teisėjas M. Striaukas sprendimą nušalinti valstybinį kaltintoją D. Micevičių pasitarimų kambaryje priėmė būdamas ne vienas, galimai įtakotas pašalinio asmens, taip pažeisdamas pasitarimų kambario paslapties principą. Be to skunde nurodyta, kad 2008-02-29 valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras teisėjui M. Striaukui buvo pareiškęs nušalinimą, tačiau teisėjas nusišalinti atsisakė, taip palikdamas abejones savo nešališkumu (BPK 58 str. 1 d. 4 p.) ir pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytas proceso dalyvių teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji M. P. ir G. S. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendį panaikinti dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ir priimti naują nuosprendį – pripažinti L. Š. kaltu pagal BK 155 str. 1 d. ir paskirti 60 MGL (7500 Lt) dydžio baudą, pripažinti L. Š. kaltu pagal BK 287 str. 2 d. ir paskirti 130 MGL (16250 Lt) dydžio baudą, bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu. Be to skundu prašoma iš L. Š. priteisti M. P. dėl 2006-07-04 fizinio smurto ir grasinimų 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir dėl 2006-12-18 pažeminimo 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o G. S. iš L. Š. priteisti 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl fizinio smurto ir grasinimų.

Apeliantai nurodo, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nemotyvuotos, kai kurios iš jų pagrįstos nelogiškais motyvais, tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 303-307 str. reikalavimai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog L. Š. nesiekė nusikalstamo poveikio nukentėjusiųjų psichikai ir taip išreiškė tik savo emocinę būseną, priešingai, L. Š. išsakė neteisėtą reikalavimą išeiti iš cecho, palydėdamas jį keiksmais ir fiziniu smurtu M. P. atžvilgiu, tuo siekdamas padaryti poveikį nukentėjusiųjų psichikai, nutraukti teisėtus valstybės tarnautojų veiksmus. Tuo pačiu apeliantai nurodė, kad teismo išvados yra prieštaringos ir nelogiškos dalyje, kurioje teismas nustatė, kad L. Š. negalėjo suprasti savo veiksmų neteisėtumo, kliudydamas operatyvaus patikrinimo veiksmams, tačiau visgi jo veiksmuose konstatavo administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 172³ str., t. y. trukdymas įgyvendinti valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų teises, padarymo tyčia požymius. Teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 287 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos ATPK 172³ str., objektyviosios pusės požymis – pavojinga veika bei kaltės turinys sutampa, šias teisės pažeidimų sudėtis skiria tik papildomas pavojingos veikos požymis – fizinio smurto panaudojimas Lietuvos Respublikos BK 287 str. 2 d. atveju.

Anot apeliantų, nepagrįsta ir teismo išvada, kad L. Š. tikėjo esantis teisus ir reikalavo iš mokesčių inspekcijos pareigūnų savo žiniomis ir patirtimi įsivaizduojamo kaip tinkamo pareigūnų tarnybinių funkcijų vykdymo, nes Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 2 str. 2 d. numatyta, jog įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia, todėl darytina išvada, kad L. Š. žinojo Lietuvos Respublikos mokesčio administravimo įstatymo nuostatas, kad mokesčių administratorius turi teisę pradėti faktinį mokesčių mokėtojo patikrinimą be pranešimo apie pavedimo atlikti patikrinimą išrašymą tais atvejais, kai yra pagrįstos rizikos, kad mokesčių mokėtojas gali paslėpti ar sunaikinti patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, arba yra kitų aplinkybių, dėl kurių patikrinimas taptų neįmanomas arba jo atlikimas ypač pasunkėtų (Lietuvos Respublikos MAĮ 121 str. 3 d.); jei įstatymai nenustato kitaip, be išankstinio įspėjimo patekti į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas mokesčių mokėtojo patalpas, išskyrus fizinio asmens gyvenamąsias patalpas, mokesčių administratorius turi teisę operatyvaus patikrinimo metu (Lietuvos Respubilkos MAĮ 122 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tinkamai įvertinęs surinktus įrodymus, teismas turėjo pagrindą išvadai, jog L. Š. suvokė, jog galimi įvairūs mokestinio patikrinimo būdai – tiek pranešant iš anksto, tiek ir be pranešimo, – todėl vienintelis kelias įsitikinti Šiaulių AVMI darbuotojų veiksmų teisėtumu – bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi, savanoriškai vykdant mokesčių teisės aktuose mokesčių mokėtojui nustatytas pareigas bei nekliudant mokesčių administratoriui įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 str. 2 d.). Skunde teigiama, kad vykdydamas pareigą bendradarbiauti, L. Š. turėjo kreiptis į Šiaulių AVMI ir pasitikslinti abejones sukėlusius duomenis dėl patikrinimo atlikimo bendrovėje, tačiau užuot kreipęsis į Šiaulių AVMI arba Centrinį mokesčių administratorių, L. Š. kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, kuriai VMI atliekamų veiksmų administracinė kontrolė nėra priskirta, kas rodo, kad L. Š. nesiekė įsitikinti paties patikrinimo pagrįstumu ar išsiaiškinti dėl procedūrinių pažeidimų, o tyčia siekė nutraukti valstybės tarnautojų atliekamą patikrinimą.

Skunde nurodoma, kad teismas, vertindamas L. Š. tyčios turinį ir kryptingumą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nepritaikė teisinės prezumpcijos, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos BK 2 str. 2 d., kurioje numatyta, kad įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nustatė L. Š. veikoje esant teisinę klaidą, t. y. klaidą, dėl kurios L. Š. galėjo nesuvokti savo atliekamų veiksmų draudžiamumo ir jų prieštaravimo mokesčių mokėtojų pareigas reglamentuojantiems teisės aktams, ir kad ši klaida sudaro pagrindą netraukti L. Š. baudžiamojon atsakomybėn.

Be to apeliantai nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nukentėjusieji neprisistatė įmonės direktoriui, nesupažindino jo su patikrinimo pavedimu, kaip to reikalavo teisės aktai, nes jokie teisės aktai nereikalauja prisistatyti būtent įmonės direktoriui. Operatyvių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklių 11 p. numato, kad pareigūnai faktinio operatyvaus patikrinimo pradžioje turi prisistatyti mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas šiuo atveju yra juridinis asmuo, kurį atstovauja vadovas ir įgalioti administracijos darbuotojai. Iš liudytojo G. J. parodymų matyti, kad jis įvykio metu buvo UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriaus pavaduotojas, t. y. turėjo įgaliojimus atstovauti mokesčių mokėtoją. Tuo pačiu pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu pats G. J. parodė, kad jam atėjus į cechą, moteris parodė tarnybinį pažymėjimą ir pavedimą atlikti operatyvų patikrinimą (t. 1, l. 195-197) – šie įrodymai buvo ištirti teisme ir paneigė vėlesnius G. J. parodymus duotus teisme. Skunde teigiama, kad G. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje, yra prieštaringi, teismo posėdyje G. J. duoti parodymai prieštarauja teismo pripažintiems nuosekliems nukentėjusiųjų parodymams, todėl dalyje dėl G. J. supažindinimo su operatyvaus patikrinimo pavedimu teismas turėjo remtis nukentėjusiųjų, o ne teismo posėdyje duotais G. J. parodymais.

Be to skunde apeliantai teigia, kad L. Š. apie atliekamą patikrinimą suprato iš jų atliekamų faktinių patikrinimo veiksmų, iš paaiškinimų pačiam L. Š. ir mėginimo įteikti jam pavedimą patikrinimui, tačiau L. Š. supažindinimas su pavedimu buvo neįmanomas dėl jo paties kaltės, dėl jo atliekamų neteisėtų veiksmų – vartoto fizinio smurto, įžeidinėjimo. Tuo pačiu nurodoma, kad nemotyvuota teismo išvada, jog buvo atsisakyta parodyti patikrinimo pavedimą bendrovės administracijos atstovui.

Taip pat skunde teigiama, kad teismo paskirta bausmė L. Š., atsižvelgiant į jo turtą, pajamas, nusikaltimo aplinkybes, yra aiškiai per švelni (bauda 1500 Lt). Be to nurodoma, kad L. Š. savo veiksmais ne tik įžeidė M. P., bet ir tam tikram laikui apribojo jos konstitucines teises – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 str. 1 d. numatytą minties ir sąžinės laisvę, teisę duoti parodymus ikiteisminiame tyrime, sukliudė atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmą, sutrikdė ikiteisminio tyrimo institucijos darbą.

Skunde teigiama, kad teismas be pagrindo dalinai netenkino M. P. civilinio ieškinio dėl įžeidimu padarytos neturtinės žalos, nes dėl L. Š. veiksmų M. P. buvo sutrikdyta, patyrė stresą ir baimę, dvasinius išgyvenimus, galimybė normaliai duoti parodymus ikiteisminio tyrimo veiksmo metu iš jos buvo atimta. Be to nurodoma, kad M. P. suvokė ir siejo L. Š. įžeidimus pirmiausia su jos vykdyta tarnybine veikla, L. Š. veiksmai buvo neadekvatūs, be aiškios dingsties, padaryti pareigūnų akivaizdoje, policijos įstaigoje, oficialaus tyrimo veiksmo metu, ką L. Š. suvokė ir siekė, kad M. P. pasijustų nesaugiai, atsisakytų laisvai duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

Šalies argumentai

Nuteistasis L. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 155 str. 1 d. panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą, ir jį išteisinti, panaikinti paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, atmesti M. P. civilinį ieškinį.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi M. P. parodymais, nes ji yra suinteresuota bylos baigtimi, nepagrįstai kaltindama siekia sau materialinės naudos, o pateiktą civilinį ieškinį grindė pablogėjusia sveikata, ko nepatvirtino specialisto išvada G 1904/07(04).

Skunde nurodoma, kad M. P. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes jos parodymų 2007-01-10 ir 2007-01-22 pareiškimuose bei 2007-03-07 apklausos protokole, kad L. Š. ją įžeidinėjo komisariato viršininko akivaizdoje, nepatvirtina komisariato viršininko A. P. tarnybinis pranešimas bei akistatos protokolas, iš kurių matyti, jog jis akistatoje nedalyvavo, tačiau pirmos instancijos teismas į šią aplinkybę neatkreipė reikiamo dėmesio.

Šalies argumentai

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos K. M. parodymais, kurie prieštarauja akistatos protokole užfiksuotiems duomenims. Tuo pačiu skunde apeliantas nurodo, kad K. M. taip pat yra suinteresuota bylos baigtimi, nes ikiteisminio tyrimo metu ji rodė aiškų priešiškumą jam, netinkamai vadovavo 2006-12-18 akistatai – leido akistatos dalyviams bet kada pasisakyti, pertraukti duodantįjį parodymus, replikuoti. Anot apelianto, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad liudytoja K. M. teisme teigė, kad jis akistatos metu kritiškai pasisakė M. P., kaip nesugebančios tinkamai savo pareigų atlikti ir nesilaikančios nustatytos tvarkos mokesčių inspekcijos pareigūnės, o ne kaip asmens atžvilgiu. Be to nurodoma, kad teismas nuosprendyje, konstatuodamas, kad liudytoja K. M. vienodai aiškino įvykio aplinkybes apie tai, kad L. Š. akistatos metu išsakė žodžius ir frazes, kurie akivaizdžiai paveikė nukentėjusiąją ir ją įžeidė, neįvertino, kad jos parodymai yra nenuoseklūs, nes ikiteisminio tyrimo metu ji tvirtino, jog L. Š. M. P. įžeidinėjo, vadindamas ją ,,psichine“, ,,nenormalia“, ,,kvaile“, ,,melage“, grasino jai, kad geruoju nesibaigs, tačiau teisme ji visų įžeidžiančių žodžių neišvardijo, o pasakė, kad L. Š. ją įžeidinėjo kaip pareigūnę.

Be to skunde apeliantas nurodo, kad nei įtarime, nei kaltinime jam nebuvo konstatuota, jog jis M. P. vadino ,,nenormalia“ ar jai grasino.

Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas nuosprendyje konstatavęs, kad netiesiogiai apie įvykį patvirtino ir M. P. bendradarbiai G. S., D. S. bei G. G., neįvertino, kad minėti liudytojai yra M. P. bendradarbiai, todėl yra suinteresuoti bylos baigtimi ir siekia padėti M. P. apkaltinti nebūtu nusikaltimu.

Skunde nurodoma, kad 2006-12-18 akistatos protokole nėra įrašyta, kad L. Š. M. P. vadino „melage", „psichine", „kvaile", taip pat protokole nėra įrašyta jokių pastabų ar pareiškimų, neįrašytas ir A. P., kas patvirtina, kad M. P. ir K. M. parodymai neatitinka tikrovės, tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neanalizavo šio įrodymo, neanalizavo, ar kiti nuosprendyje išvardinti įrodymai neprieštarauja akistatos protokole išdėstytoms aplinkybėms, nemotyvavo, ar remiasi šiuo protokolu, ar jį atmeta – tuo pažeidė BPK 20 str. nuostatas ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad nuosprendyje įrašyta formuluotė, jog jis M. P. pažemino ir ,,kitais įžeidžiančiais žodžiais“ – nekonkreti ir neaiški, dėl to teismas nesilaikė 2003-06-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 reikalavimų.

Taip pat skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. buvo atliekamas, užbaigtas ir byla perduota į teismą pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK XXX skyriaus nuostatų reikalavimus.

Šalies argumentai

Skunde teigiama, kad teismas, spręsdamas ieškinio klausimus, išėjo už M. P. pateikto ieškinio ribų ir nepagrįstai iš dalies patenkino jos ieškinį dėl 2006-07-04, o ne dėl 2006-12-18 įvykio. Apeliantas nurodė, kad M. P. savo ieškinyje nurodė, jog gydėsi 2006-09-26 – 2006-11-20 laikotarpiu, t. y. iki jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 155 str. 1 d., patikslinto ieškinio M. P. teismui nepateikė, todėl teismas nepagrįstai savo iniciatyva dėl jam inkriminuoto 2006-12-18 nusikaltimo konstatavo, kad M. P. buvo padaryta neturtinė žala.

Nuteistasis L. Š. atsikirtimu į prokuratūros ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus prašo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. apeliacinius skundus atmesti.

Atsikirtime L. Š. nurodė, kad prokuroras prašo panaikinti nuosprendį tik dėl teismo šališkumo, argumentuodamas vien tuo, dėl ko teismas jau yra priėmęs pagrįstą nutartį (2008 m. vasario 28 d. nutartis dėl prokuroro D. Micevičiaus nušalinimo) ir tuo, ko nepatvirtina byloje esantys duomenys, teisiamojo posėdžio protokolai, nukentėjusiųjų pareiškimai (lygybės prieš įstatymą principo pažeidimas; teismo pasitarimo kambario slaptumo principo pažeidimas; proceso dalyvių teisių, numatytų Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., pažeidimai).

Atsikirsdamas į nukentėjusiųjų skundus apeliantas L. Š. nurodė, kad nukentėjusieji G. S. ir M. P. 2006 m. liepos 4 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ patalpose patikrinimą atliko neteisėtai – į įmonės gamybines patalpas pateko savavališkai, grubiai pažeidė Operatyvaus patikrinimo atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklių 7, 11 p. reikalavimus – prieš pradėdami patikrinimą jie neprisistatė nei įmonės direktoriui, nei įgaliotam atstovui, nepateikė susipažinti pavedimo atlikti operatyvų patikrinimą mokesčių mokėtojui. Be to apeliantas nurodo, kad jis savo veiksmais M. P. konstitucinių teisių neapribojo, nesukliudė atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmo ir nesutrikdė ikiteisminio tyrimo institucijos darbo, nes M. P. į akistatą buvo pakviesta atlikti savo pilietinę pareigą, ikiteisminio tyrimo veiksmo protokolas buvo surašytas ir pastabų dėl jo pareikšta nebuvo, duomenų, patvirtinančių ikiteisminio tyrimo institucijos darbo sutrikdymą, taip pat byloje nėra.

Prokuroras prašo tenkinti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros, nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. apeliacinius skundus, o nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis L. Š. ir jo gynėjas prašo atmesti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros, nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. apeliacinius skundus, o nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. Š. ir Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliaciniai skundai atmestini, o nukentėjusiųjų M. P. ir G. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis L. Š. buvo kaltinamas pagal BK 155 str. 1 d. ir 287 str. 2 d. (t. 4, b. l. 56-60). Pirmosios instancijos teismas pripažinęs L. Š. kaltu pagal BK 155 str. 1 d., išteisino jį pagal BK 287 str. 2 d. Šioje byloje apylinkės teismo sprendimą tiek nuteistasis L. Š. dėl, jo manymu, nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio, tiek nukentėjusieji M. P. ir G. S. dėl nepagrįsto išteisinimo pagal BK 287 str. 2 d., o prokuroras apeliaciniu skundu prašė apskritai panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismas, nes, pastarojo teigimu, bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Dėl teismo šališkumo

Panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui galima tik dviem atvejais: 1) jei apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą, o šio pažeidimo negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme; 2) jei byla buvo išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 str. nustatytas teismingumo taisykles.

Taigi, prokuroras apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti skundžiamą nuosprendį, nurodė, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Pastarąjį teiginį prokuroras grindė tuo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismas nepagrįstai ir neteisėtai nušalino valstybinį kaltinimą palaikiusį prokurorą D. Micevičių, pažeidė pasitarimų kambario paslapties principą, pareiškus nušalinimą nenusišalino pats, pažeidė proceso dalyvių lygybės įstatymui principą.

Teismas pripažįstamas šališku, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese BPK 58 str. numatytais pagrindais. Žinoma, nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose. Tačiau pagal BPK 58 str. prasmę, nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą teisme (tai teisėjo giminystės ryšiai, ankstesnis dalyvavimas byloje, jo suinteresuotumas bylos baigtimi ir kt.).

Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad šioje byloje teismo šališkumas yra grindžiamas galimai padarytais teismo procesiniais pažeidimais ir bylos nagrinėjimo procese priimtais sprendimais. Prokuroras skunde nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių esant BPK 58 str. numatytus nušalinimo pagrindus (pvz. teisėjas yra dalyvavęs ankščiau šioje byloje; teisėjas yra kitų proceso dalyvių šeimos narys ar giminaitis ir kt.), o prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti proceso pažeidimai, kolegijos nuomone, nėra pagrindas pripažinti teismą šališku.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas tenkino nuteistojo gynėjo prašymą ir nušalino prokurorą D. Micevičių nuo tolimesnio baudžiamojo proceso byloje (t. 4, b. l. 143). Iš prokuroro D. Micevičiaus tarnybinio pranešimo matyti, kad apylinkės teismo teisėjas, nagrinėjęs šią bylą, nutartį dėl prokuroro nušalinimo priėmė pasitarimų kambaryje, būdamas ne vienas – pas jį tuo metu buvo užėjęs kitas teisėjas (t. 4, b. l. 149).

Iš teisiamojo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad pirmasis nušalinti nuteistojo gynėją, advokatą A. Koskų teismo prašė prokuroras D. Micevičius (t. 4, b. l. 140), jau po to, kai kiti proceso dalyviai buvo pasinaudoję savo teise pareikšti nušalinimą ir jo nepareiškė. Prokurorui pareiškus nušalinimą nuteistojo gynėjui A. Koskui, pastarasis pareiškė nušalinimą prokurorui, jo prašymą palaikė nuteistasis ir kitas nuteistojo gynėjas. Būtent dėl tokio proceso prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas pažeidė lygybės įstatymui principą, nes pakartotinai suteikė galimybę kitiems proceso dalyviams pareikšti nušalinimą prokurorui D. Micevičiui.

BPK 7 str. 2 d. reglamentuota, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus ir kt. Dėl minėto argumento kolegija pažymi, kad nors Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja, tačiau teismas savo iniciatyva turi išsiaiškinti bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nuomones dėl pareikšto nušalinimo. Būtent tai ir padarė apylinkės teismas, klausdamas nuomonės ir suteikdamas žodį ne tik nuteistajam ir jo gynėjams, bet ir nukentėjusiesiems, jų atstovui ir pačiam prokurorui (t. 4, b. l. 140-141). Tokiu būdu, nepagrįstas prokuroro teiginys, kad teismas pažeidė lygybės įstatymui principą, suteikdamas palankesnes, nevienodas teises gynybos šalims.

Žemesnės instancijos teismas

Nėra pagrindo spręsti apie teisėjo šališkumą ir dėl to, kad nušalinęs prokurorą D. Micevičių kitą teismo posėdžio datą teisėjas nustatė sekančią dieną, taip, prokuroro teigimu, nepalikdamas protingo termino susipažinti su byla kitam prokurorui. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad po prokuroro D. Micevičiaus nušalinimo, sekančią dieną vykusiame teisiamajame posėdyje (2008-02-29) teisėjas tenkino prokuroro prašymą ir skyrė prokurorui terminą susipažinti su bylos medžiaga (t. 4, b. l. 153).

Prokuroras, pateikdamas argumentus dėl teisėjo šališkumo, remiasi BPK 298 str. nuostatomis, jog teismas priimdamas sprendimus, privalo garantuoti pasitarimo slaptumą, o tai reiškia, kad pasitarimų kambaryje gali būti tik teisėjas arba teisėjai, jei byla nagrinėjama kolegialiai, esantys tos bylos teismo sudėtyje (BPK 298 str.). Tačiau 302 str. 5 d. numatyta, kad net teisėjui išėjus į pasitarimų kambarį priimti nuosprendį, iki nuosprendžio paskelbimo bylą nagrinėjęs teisėjas gali nagrinėti ir kitas bylas ar atlikti kitus proceso veiksmus, o tai reiškia, kad net išėjęs priimti nuosprendį teisėjas gali bendrauti su kitais teisėjais. Todėl net jei ir buvo kitas teisėjas užėjęs į pasitarimų kambarį nutarties dėl prokuroro nušalinimo priėmimo metu, tai nėra toks procesinis pažeidimas, kuris būtų pakankamas pagrindas nuspręsti, kad nutartį priėmęs teisėjas yra suinteresuotas bylos baigtimi ir yra šališkas.

Žemesnės instancijos teismas

Kiti prokuroro nurodyti argumentai, kad teismas savo sprendimą nušalinti prokurorą D. Micevičių grindė tais pačiais motyvais, kurie, pasak apelianto, jau buvo išnagrinėti Šiaulių apygardos teisme, priimant 2007 m. spalio 10 d. nutartį (t. 3, b. l. 183-185) dėl prokurorui D. Micevičiui pareikšto nušalinimo ikiteisminio tyrimo metu, kad teismas ignoravo aplinkybę, jog Generalinei prokuratūrai atlikus tyrimą dėl D. Micevičiaus piktnaudžiavimo tarnyba nepasitvirtino, kad prokurorui pareiškus nušalinimą teisėjui, pastarasis nenusišalino, kolegijos nuomone, patys savaime nerodo teismo šališkumo ir nėra tokie argumentai, dėl kurių būtų galima panaikinti skundžiamą nuosprendį tuo pagrindu, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

BPK 44 str. 5 d. įtvirtinti proceso greitumo, procesinės lygybės, viešumo, teisingo bylos išnagrinėjimo, teismo nešališkumo ir nepriklausomumo principai. Tie principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31, 109, 117 straipsniuose, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. Šių principų turinys atskleistas atskiruose baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė nepalankius prokuratūros požiūriu sprendimus, pvz. teismas nušalino prokurorą; teisėjas nenusišalino pats; išteisino L. Š. pagal BK 287 str. 2 d. ar kt., nėra pagrindas pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais.

Žemesnės instancijos teismas

Kolegija, spręsdama klausimą dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. numatytų nuostatų pažeidimo, pažymi, kad dėl prokuroro skunde nurodytų konkrečių aplinkybių jau pasisakyta šiame nuosprendyje, kitų konkrečių pažeidimų prokuroras nenurodė, jų nenustatė ir kolegija, todėl darytina išvada, kad minėtame straipsnyje reglamentuotos žmogaus teisės ir laisvės nepažeistos.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 287 str. 2 d.

Nukentėjusieji M. P. ir G. S., prokuroras savo apeliaciniuose skunduose nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai taikė Baudžiamąjį įstatymą ir tokiu būdu nepagrįstai išteisino L. Š. pagal BK 287 str. 2 d.

Iš bylos medžiagos matyti, kad L. Š. buvo kaltinamas tuo, kad plūsdamas necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiųjų – valstybės tarnautojų M. P. ir G. S. atžvilgiu, neteisėtai reikalavo iš pastarųjų susilaikyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)” naudai nuo operatyvaus patikrinimo, tai yra mokesčių įstatymuose bei jų lydimuose teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti L. Š. dėl veikos, numatytos BK 287 str. 2 d., nurodė, jog ištirti įrodymai neatskleidė L. Š. veikoje objektyvaus nusikalstamos veikos požymio – psichinės prievartos ir subjektyviosios pusės požymio – tikslo. Kitaip tariant, apylinkės teismas nenustatė visų būtinų nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas L. Š., elementų.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas teisingai nurodė, kad psichinė prievarta – tai grasinimai, šantažas ar kitoks poveikis nukentėjusiajam, siekiant paveikti jo psichiką ir apsisprendimo laisvę. Tačiau kolegija nepritaria apylinkės teismo išvadai, kad L. Š. nenaudojo psichinės prievartos nukentėjusiųjų atžvilgiu. Apylinkės teismas teisingai nurodė, kad L. Š. pareikštame kaltinime nėra detalizuota, kuo pasireiškė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymis – psichinė prievarta, nurodant tik tai, kad jis plūdo nukentėjusiuosius necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais. Dėl to pažymėtina, kad kaltinime nenurodyti necenzūriniai įžeidžiantys žodžiai, išsakyti nukentėjusiųjų adresu, tačiau kvalifikuojant veiką pagal BK 287 str. 2 d., tai ir nėra būtina aplinkybė, nes kvalifikuojantis objektyvusis požymis, numatytas minėto straipsnio dispozicijoje yra fizinio smurto panaudojimas, ir kuo tai pasireiškė yra aiškiai nurodyta kaltinime, o be to, kolegijos nuomone, būtų neetiška necenzūrinius žodžius įvardinti kaltinime, kai tai nėra būtina nusikalstamos veikos kvalifikacijai.

Be to kolegija pažymi, kad viešas nukentėjusiųjų plūdimas necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais ir fizinio smurto naudojimas neabejotinai daro poveikį nukentėjusiųjų psichikai, vadinasi tai yra ir psichinė prievarta. Tokiu būdu, veikoje nustačius įžeidinėjimo faktą ir fizinio smurto panaudojimo konkrečias aplinkybes, laikomo, jog veika atitinka BK 287 str. 2 d. dispoziciją. Kolegija atkreipia dėmesį, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusioji M. P. paminėjo žodžius, frazes, kurias išsakė L. Š. naudodamas fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, todėl apeliantas turėjo galimybę ir pasisakė dėl jų – visa tai neigdamas. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji M. P. nurodė, kad L. Š. koneveikė ją ir G. S., sakydamas, kad tai jo nuosavybė, kad nušaus, kad patys yra vagys, vadino ,,durne“, šaukė ,,ko čia atėjot“, ,,kas tokie esat“ (t. 4, b. l. 171-172). Ikiteisminio tyrimo metu M. P. taip pat tvirtino, kad pateikus tarnybinius pažymėjimus ir operatyvaus patikrinimo pavedimą, direktoriumi prisistatęs vyriškis pasiūlė ,,...tuos dokumentus susikišti į subinę...“, sakė ,,...nusišikti ant visų įstatymų...“ (t. 1, b. l. 145). Tokiu būdu nėra pagrindo netikėti M. P. parodymais, kad L. Š. ją ir G. S. keikė ir užgauliojo. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad minėtų L. Š. išsakytų žodžių ir frazių nurodymas kaltinime būtų neetiškas, tuo labiau, kai tai nėra būtinos aplinkybės, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 287 str. 2 d.

Ta aplinkybė, kad nukentėjusieji M. P. ir G. S. po įvykio negalėjo laisvai išvykti iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)” teritorijos, ką neabejotinai teisme patvirtino nukentėjusieji M. P. (t. 4, b. l. 171-172), G. S. (t. 4, b. l. 173-174), liudytojai A. P. (t. 4, b. l. 186-187), R. P. (t. 4, b. l. 187-188), G. G. (t. 4, b. l. 188-189), konkrečiu atveju, neturi reikšmės, ką teisingai nurodė ir apylinkės teismas, sprendžiant klausimą dėl atsakomybės pagal BK 287 str. 2 d., ir jos negalima įvardinti psichinės prievartos panaudojimu, reikalaujant iš valstybės tarnautojų BK 287 str. dispozicijoje numatyto tam tikro veikimo ar neveikimo, nes nusikaltimas, numatytas BK 287 str. 2 d., yra baigtas nuo fizinio smurto panaudojimo, reikalaujant susilaikyti nuo veiksmų atlikimo kaltininko ar kitų asmenų naudai momento. Laiko požiūriu M. P. ir G. S. iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorijos laisvai negalėjo išvažiuoti jau po to, kai panaudojant fizinį smurtą iš jų buvo pareikalauta neatlikti tam tikrų veiksmų – jie buvo išvaryti iš objekto, kuriame atliko patikrinimą. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad nusikaltimas buvo baigtas dar iki to, kai M. P. su G. S. laisvai negalėjo išvažiuoti iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, tačiau neišleidimas mokesčių inspektorių laisvai išvykti iš įmonės teritorijos yra nuteistojo neteisėtų veiksmų tąsa nukentėjusiųjų atžvilgiu, todėl pagrįstai paminėta kaltinime.

Žemesnės instancijos teismas

BK 287 str. 2 d. numatyta atsakomybė tam, kas atliko veiksmus, numatytus to paties straipsnio 1 dalies dispozicijoje panaudodamas fizinį smurtą – reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti savo ar kitų asmenų naudai. Nors nuteistasis L. Š. viso proceso metu neigė naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai akivaizdžiai paneigia tokią nuteistojo versiją.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nukentėjusioji M. P. nuosekliai ir vienodai aiškino įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 145-150; t. 4, b. l. 171-172). M. P. parodė, kad pagal operatyvaus patikrinimo pavedimą (t. 1, b. l. 44), kartu su G. S. atlikinėjo patikrinimą į UAB ,,(duomenys neskelbtini)” ceche – apklausė ten dirbusius darbuotojus, ėmė iš jų raštiškus paaiškinimus. Tuo metu į cechą atėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)” direktorius L. Š. ir pareikalavo išeiti iš cecho, o vėliau pagriebęs už rankos tempė iš cecho lauk ir galų gale iš cecho išvarė. Tokius pačius parodymus davė ir nukentėjusysis G. S., nurodydamas ir apie tai, kad L. Š. ir jį patį stūmė į nugarą (t. 1, b. l. 156-161; t. 4, b. l. 173-174). Nukentėjusiųjų parodymus teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojais apklausti A. P., R. P., G. G., D. S., kuriems iš kart po įvykio M. P. skundėsi, kad L. Š. už rankos ištempė ją iš cecho ir neleido atlikti patikrinimo, o liudytojas S. Ž., kuris tuo metu dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini)” ceche, nurodė, kad L. Š. traukė M. P. už rankos, stūmė lauk, sakydamas ,,lauk iš čia” (t. 4, b. l. 193-194). Nukentėjusieji ir liudytojai S. Ž., A. P. savo parodymus patvirtino akistatų su L. Š. metu (t. 1, b. l. 151-154; 163-166; 171-172; 176-178).

Nors kiti liudytojai – G. J. (t. 4, b. l. 190-191), V. K. (t. 4, b. l. 192), S. K. (t. 4, b. l. 192-193), L. H. (t. 4, b. l. 195-196) teigė nematę, kad L. Š. stumdytų ar tampytų nukentėjusiuosius, tačiau vertinant jų parodymus yra būtina įvertinti ir tą aplinkybę, kad visi paminėti liudytojai yra susiję darbo santykiais su nuteistuoju, L. Š. yra įmonės, kurioje jie (išskyrus L. H.) dirba, vadovas, todėl jų parodymai gali būti įtakoti subjektyvių faktorių ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui. Kita vertus, jei kai kurių aplinkybių nepamatė kažkurie asmenys, tai nepaneigia fakto, kad jos buvo.

Tokiu būdu, nėra pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais ir kolegijai nekyla abejonių, kad L. Š. naudojo smurtą prieš M. P. ir G. S. ir taip išvarė nukentėjusiuosius iš cecho. Fizinio smurto naudojimas yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 287 str. 2 d., objektyviosios pusės požymis, tačiau nepakanka nustatyti vien objektyviuosius požymius, būtina nustatyti ir subjektyvųjį kaltininko santykį su atlikta veika – tai, kad kaltininkas suvokė, jog naudoja fizinį smurtą ir kad taip elgdamasis siekia naudos sau ar kitiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė L. Š. veikoje BK 287 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio ir savo sprendimą motyvavo tuo, kad nuteistasis L. Š. nesuvokė savo veiksmų kaip akivaizdžiai neteisėtų, nes tikėjo esantis teisus reikalaudamas iš mokesčių inspekcijos pareigūnų savo žiniomis ir patirtimi įsivaizduojamo kaip tinkamo tarnybinių funkcijų vykdymo. Kolegijos nuomone, tokį apylinkės teismo sprendimą paneigia surinktų ir ištirtų įrodymų visetas, L. Š. veiksmų intensyvumas, trukmė, elgesys prieš ir po įvykio.

Analizuojant L. Š. elgesio turinį, pirmiausia būtina nustatyti aplinkybes, įtakojusias jo apsisprendimą taip veikti. Teisiamojo posėdžio metu L. Š., nors ir neigdamas fizinio smurto naudojimą ir įžeidžiančių necenzūrinių žodžių panaudojimą nukentėjusiųjų atžvilgiu, iš esmės prisipažino, kad iš cecho darbuotojų sužinojęs apie atvykusius tikrintojus iš mokesčių inspekcijos, paprašė juos palikti patalpas ir įmonės teritoriją, kitaip tariant – varė juos lauk (t. 4, b. l. 197-198). Tokį savo elgesį L. Š. motyvavo tuo, kad jis nebuvo informuotas apie tikrinimą, kad mokesčių inspektoriai atvykę neužsiregistravo administracijoje, nepateikė jam savo pažymėjimų ir leidimo daryti patikrinimą. Tokius L. Š. aiškinimus kolegija vertina kaip jo gynybos versiją ir siekį išvengti atsakomybės, nes jie prieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetui.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiesiems M. P. ir G. S. pagal Operatyvių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisykles (t. 1, b. l. 69-73) 2006-07-04 buvo išduotas operatyvaus patikrinimo pavedimas atlikti mokesčių mokėtojų pareigų vykdymą Šiaulių apskrityje (t. 1, b. l. 44). Kaip teisiamojo posėdžio metu paaiškino liudytojas G. G., atlikti patikrinimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ patalpose buvo nuspręsta dėl to, kad patikrinti pasitikėjimo telefonu gautą informaciją apie dirbančius neįdarbintus asmenis įmonės gamybiniame ceche (t. 4, b. l. 188-189). Iš teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų yra aišku, kad M. P. ir G. S. pirmiausia, atvykę į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ gamybinį cechą, prisistatė direktoriaus pavaduotojui gamybai V. K., parodydami jam savo tarnybinius pažymėjimus ir pranešdami apie atvykimo tikslą – patikrinimą (t. 4, b. l. 192). M. P. ir G. S. atliekant patikrinimą, priimant paaiškinimus iš darbuotojų, į cechą atėjo direktoriaus pavaduotojas komercijos reikalams G. J., kuriam nukentėjusieji taip pat prisistatė parodydami pažymėjimus (t. 4, b. l. 190-191). Tiesa, teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. J., kaip ir nuteistasis L. Š. neigė, kad patikrinimą atliekantys mokesčių inspektoriai pateikė jiems pavedimą atlikti operatyvų patikrinimą, tačiau neneigė supratę, jog M. P. ir G. S. yra iš mokesčių inspekcijos. Apklausiami įmonės darbuotojai S. K. ir S. Ž. taip pat patvirtino, kad M. P. ir G. S. prisistatė esantys iš mokesčių inspekcijos, rodė pažymėjimus, buvo prisisegę korteles (t. 4, b. l. 192-194).

Pagal Operatyvių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklių 11 p. pareigūnai faktinio operatyvaus patikrinimo pradžioje turi prisistatyti mokesčių mokėtojui, parodyti tarnybinius pažymėjimus, supažindinti jį su pavedimu. Iš aptartų nukentėjusiųjų, liudytojų ir nuteistojo parodymų matyti, kad mokesčių inspekcijos pareigūnai prisistatė mokesčių mokėtojams, kuriuos tikrino ir kurie teiravosi dėl jų apsilankymo. Nukentėjusioji M. P. teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, kad operatyvaus patikrinimo pavedimą parodė tiek cecho viršininkui (V. K.), tiek direktoriui L. Š.. Nors pastarieji neigia šį faktą, tačiau kolegija nemato pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, nes jie yra vienodi ir nuoseklūs, juos patvirtino ir liudytojas S. Ž., nurodęs, kad, rodant L. Š. pavedimą, L. Š. pareiškė, jog dokumentas negalioja (t. 4, b. l. 193-194).

L. Š. aiškinimas, jog mokesčių inspektoriai jam jokio pavedimo atlikti patikrinimą įmonėje nepateikė net reikalaujant – nelogiškas, nes bylos duomenys patvirtina, jog tokį pavedimą mokesčių inspekcijos pareigūnai turėjo, dėl ko kliūčių jį pateikti direktoriui pareikalavus nebuvo.

Tai, kad M. P. ir G. S., atvykę į įmonę, pirmiausia neprisistatė įmonės direktoriui ir neužsiregistravo administracijoje, nebuvo neteisėti jų veiksmai, nes jie nurodė cecho viršininkui ir ten dirbusiems asmenims, komercijos direktoriui ir atėjusiam pačiam L. Š. apie savo apsilankymo tikslą ir iš kur yra atvykę, todėl darytina išvada, kad paskesnė L. Š. reakcija buvo įtakota kitų aplinkybių. Kaip buvo minėta, mokesčių inspekcijos pareigūnai operatyvų patikrinimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atliko tikslu patikrinti informaciją apie galimai įmonėje dirbančius neįdarbintus asmenis. Be abejonės, toks patikrinimas prarastų prasmę, jei patikrinimo metu nebūtų užtikrintas netikėtumo faktorius – būtent tokia ir yra operatyvaus patikrinimo esmė. Iš aptartų įrodymų yra aišku, kad nukentėjusieji, nepažeisdami operatyvų patikrinimą reglamentuojančių teisės aktų, vykdė savo tarnybines funkcijas, tačiau dėl neteisėtų L. Š. veiksmų patikrinimo jie nepabaigė. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs, kad L. Š. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, išvarė juos iš cecho, visgi, neteisingai įvertino tą aplinkybę, kad po to, išvykdamas iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, L. Š. neturėjo tikslo sulaikyti mokesčių inspekcijos pareigūnus nuo veiksmų jo ar kitų asmenų naudai. Konkrečiu atveju, sprendžiant L. Š. savo veiksmų suvokimo ir tyčios klausimą, būtina atkreipti dėmesį į specifinę įvykio situaciją. Kiekvienam, elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui, suprantama, kad nelegalių darbuotojų paieškos efektyvumą lemia ne tik netikėtas patikrinimas, bet ir trumpas laiko tarpas, kuomet suinteresuoti asmenys imsis priemonių pašalinti ar nuslėpti savo neteisėtą veiklą. Būtent taip nurodė ir nukentėjusieji, paaiškindami, dėl ko išvykus L. Š. nebetęsė patikrinimo. Kolegijos nuomone, L. Š. suprato situacijos esmę ir tyčiniais neteisėtais veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą, pareikalavo nutraukti patikrinimą ir akivaizdu, kad jis savo tikslą pasiekė – sulaikė valstybės tarnautojus nuo netikėto patikrinimo.

Apylinkės teismo išvada, kad L. Š. buvo įsitikinęs savo veiksmų teisėtumu, niekuo nepagrįsta. Pats L. Š. teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti, kokiu teisės aktu vadovaudamasis jis varė lauk mokesčių inspekcijos pareigūnus (t. 4, b. l. 197). Be to teisiamajame posėdyje L. Š. išsakyti pareiškimai, jog tikėjosi ir norėjo, kad mokesčių inspektoriai grįžtų ir toliau tęstų patikrinimą (t. 4, b. l. 198-199) – logiškai nesusiejami su jo aiškinimais, kad buvo įsitikinęs mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų neteisėtumu, ir jo atliktais veiksmai M. P. ir G. S. atžvilgiu, nes abu juos išvarė iš cecho.

Visos paminėtos aplinkybės aiškiai atskleidžia L. Š. tyčios turinį ir veikos kryptingumą. Tokiu būdu teisiamajame posėdyje ištirti ir šiame nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad L. Š. 2006 m. liepos 4 d. apie 10:00 val. UAB „(duomenys neskelbtini)" patalpose, esančiose Bielskio g. 6, Šiauliuose, būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)" direktoriumi, plūsdamasis necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, panaudodamas fizinį smurtą, o būtent: Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau Šiaulių AVMI) Operatyviosios kontrolės skyriaus vyresniajai specialistei M. P., atliekančiai patikrinimą pagal 2006-07-04 operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. 07-523 UAB ,,(duomenys neskelbtini)" patalpose, paimdamas už rankos ir jėga tempdamas ją iš cecho patalpų, kol Šiaulių AVMI Operatyviosios kontrolės skyriaus specialistas G. S. paskambino policijos pareigūnams, po ko, paleidęs M. P. ranką, reikalaudamas, kad M. P. ir G. S. paliktų cecho patalpas, bei jiems einant iš cecho patalpų pro duris, ranka stumdamas einančiam G. S. į nugarą, po to pavaldiems darbuotojams nurodydamas iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)" teritorijos neišleisti patikrinimą atliekančių pareigūnų, tokiu būdu neteisėtai reikalavo iš valstybės tarnautojų susilaikyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)" naudai nuo operatyvaus patikrinimo, tai yra mokesčių įstatymuose bei jų lydimuose teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymo tikrinimo.

L. Š. veikoje yra visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 287 str. 2 d., požymiai, o tai reiškia, kad L. Š. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 287 str. 2 d. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino L. Š. pagal BK 287 str. 2 d., todėl skundžiamas nuosprendis dalyje dėl L. Š. išteisinimo naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant L. Š. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 287 str. 2 d.(BPK 329 str. 2 p.).

2006 m. liepos 4 d. apie 10:00 val. UAB „(duomenys neskelbtini)" patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)" direktoriumi, plūsdamasis necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, panaudodamas fizinį smurtą, o būtent: Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau vadinama Šiaulių AVMI) Operatyviosios kontrolės skyriaus vyresniajai specialistei M. P., atliekančiai patikrinimą pagal 2006-07-04 operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. 07-523 UAB ,,(duomenys neskelbtini)" patalpose, paimdamas už rankos ir jėga tempdamas ją iš cecho patalpų, kol Šiaulių AVMI Operatyviosios kontrolės skyriaus specialistas G. S. paskambino policijos pareigūnams, po ko, paleidęs M. P. ranką, reikalaudamas, kad M. P. ir G. S. paliktų cecho patalpas, bei jiems einant iš cecho patalpų pro duris, ranka stumdamas einančiam G. S. į nugarą, po to pavaldiems darbuotojams nurodydamas iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)" teritorijos neišleisti patikrinimą atliekančių pareigūnų, tokiu būdu neteisėtai reikalavo iš valstybės tarnautojų susilaikyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)" naudai nuo operatyvaus patikrinimo, tai yra mokesčių įstatymuose bei jų lydimuose teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymo tikrinimo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl L. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes.

Apeliaciniu skundu L. Š., prašydamas išteisinti jį pagal BK 155 str. 1 d., nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi M. P., kuri yra suinteresuota bylos baigtimi, prieštaringais liudytojos K. M. parodymais.

Dėl paminėtų apelianto argumentų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusios M. P. parodymais (t. 4, b. l. 171-173), kuriuos patvirtino betarpiškai įvykį mačiusi liudytoja K. M., parodydama, kad akistatos su L. Š. metu, pastarasis kitų asmenų akivaizdoje žemino M. P., vadino ją negražiais žodžiais – ,,kvaile“, ,,melage“, ,,psichine“ (t. 4, b. l. 191). Nukentėjusiosios parodymus taip pat netiesiogiai patvirtino liudytojų G. S., D. S., G. G. nuoseklūs parodymai (t. 4, b. l. 173-174; 189; 188-189), kuomet jie tvirtino, kad po akistatos su L. Š. M. P. verkė, buvo pasimetusi, sakė, kad yra įžeista ir pažeminta.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta, kad M. P. yra suinteresuota bylos baigtimi. Be abejonės, nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo yra suinteresuotas, kad kaltininkas būtų tinkamai nubaustas, kad būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala. Kita vertus, bylos baigtimi yra suinteresuotas ir kaltininkas, siekiantis sušvelninti savo teisinę padėtį ar išvis išvengti atsakomybės. Vertinti nukentėjusiojo, kaltininko, kitų proceso dalyvių parodymus yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.), todėl tik teismo prerogatyva yra spręsti kuriais parodymais remtis, kurie parodymai yra reikšmingi teisingam ir objektyviam bylos išsprendimui. Be to pažymėtina, kad įtariamasis ar kaltinamasis parodymus gali duoti ar atsisakyti duoti niekuo nerizikuodamas, tuo tarpu nukentėjusiajam už melagingų parodymų davimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 235 str.).

Jau ankščiau šiame nuosprendyje kolegija pasisakė dėl M. P. parodymų patikimumo, apeliantas savo skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių būtų galima kitaip vertinti nukentėjusiosios M. P. parodymus, todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. Š. teiginiai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

L. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad M. P. parodymai yra nenuoseklūs. Nurodo, kad priešingai, nei nurodė M. P., komisariato viršininkas A. P. akistatoje nedalyvavo. Nors teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas liudytojas A. P., ir teismas jo parodymais nesirėmė priimdamas nuosprendį, tačiau iš byloje esančio jo apklausos protokolo matyti, kad jis girdėjo triukšmą kabinete, kur vyko akistata tarp L. Š. ir M. P., todėl į kabinetą buvo užėjęs ir girdėjo, kaip L. Š. kitų asmenų akivaizdoje kaltino M. P. dėl auksinių detalių vagystės, įžeidinėjo - vadino ,,nenormalia“, ,,melage“ ir pan. (t. 2, b. l. 68-69). Tokiu būdu M. P. ne be pagrindo savo parodymuose minėjo A. P., nors akistatoje jis ir nedalyvavo, į akistatos protokolą įrašytas nebuvo, tačiau buvo įvykio liudytojas.

Apeliantas skunde taip pat nurodė, kad liudytojos K. M. parodymai prieštarauja akistatos protokolui, nes akistatos protokole nėra užfiksuoti jam inkriminuoti M. P. įžeidžiantys žodžiai. Pirmiausia dėl šio argumento pažymėtina, jog akistata tarp M. P. ir L. Š. buvo atliekama siekiant nustatyti aplinkybes dėl 2006-07-04 įvykio, todėl visiškai suprantama, kad akistatos dalyviams buvo užduodami atitinkami klausimai apie aplinkybes, kurioms nustatyti jie yra suvesti į akistatą (BPK 190 str.). Antra – tuo metu akistatą atlikusi ikiteisminio tyrimo tyrėja, teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta K. M. aiškiai parodė, kad L. Š. įžeidinėjo M. P., išsakė daug įžeidžiančių žodžių nukentėjusiosios atžvilgiu, vadino ją ,,kvaile“, ,,melage“, ,,psichine“, tačiau jų į protokolą neįrašė, nes M. P. žadėjo pati kreiptis dėl įžeidimų (t. 4, b. l. 191-192). K. M., būdama ikiteisminio tyrimo tyrėja, atliko akistatą tarp L. Š. ir M. P. siekiant išsiaiškinti kitos nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl logiška, kad akistatos protokole buvo fiksuojama tai, kas aktualu atliekamam tyrimui. Tačiau apklausiama liudytoja K. M. aiškiai ir vienodai nurodė aplinkybes aktualias tyrimui dėl kitos nusikalstamos veikos. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo netikėti liudytojos K. M. parodymais ir jais nesiremti, nes bendrame kontekste jie sutampa ir neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad netiesiogiai apie įvykį tvirtino ir M. P. bendradarbiai G. S., D. S. bei G. G., neįvertino, kad minėti liudytojai yra M. P. bendradarbiai, todėl suinteresuoti bylos baigtimi ir tokiais parodymais siekia padėti M. P., apkaltinti jį nebūtu nusikaltimu.

Iš bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., vadovavosi visų byloje ištirtų faktinių aplinkybių ir įrodymų visumos analize. Kaip jau buvo minėta, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios M. P. ir liudytojos K. M. parodymais, kurie dėl esminių aplinkybių yra vienodi. Tokiu būdu nėra pagrindo netikėti ir kitų netiesioginių įvykio liudytojų parodymais, nes jie tik patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Vien ta aplinkybė, kad kai kurie liudytojai yra nukentėjusiosios bendradarbiai, nėra pagrindas netikėti šių liudytojų parodymais, o kitų konkrečių aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti jų parodymais, apeliantas nenurodė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo paminėtų liudytojų parodymais.

Apeliantas L. Š. savo skunde daugiau jokių konkrečių aplinkybių dėl M. P. ir liudytojų K. M., G. S., D. S., G. G., jo teigimu, nenuoseklių, prieštaringų parodymų nenurodė, todėl, dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, nėra pagrindo netikėti liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais.

Apeliantas savo skunde nurodė, kad jam pareikšto kaltinimo formuluotė nekonkreti ir neaiški, nes nei pateiktame įtarime, nei kaltinime nebuvo nurodyta, jog jis M. P. vadino ,,nenormalia“ ir jai grasino, tačiau tokios aplinkybės L. Š. nebuvo inkriminuotos ir skundžiamu nuosprendžiu, todėl ir šis nuteistojo argumentas nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.2. punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nuosprendyje nurodomas jo straipsnis, glaustai atskleidžiant turinį, pažymint įstatymo pažeidimo esmę. Apylinkės teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, užbaigiant L. Š. nusikalstamos veikos aprašymą, įrašyta frazė, jog L. Š. M. P. pažemino ,,ir kitais įžeidžiančiais žodžiais“, nelaikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.2. punkto nuostatų pažeidimu. Minėta frazė, nagrinėjama kartu su kitais nuosprendyje išvardytais žodžiais ,,melage“, ,,psichine“, ,,kvaile“ ir kitų ištirtų įrodymų bei faktinių aplinkybių kontekste, yra aiški, pilna savo turinio apimtimi. Toks apylinkės teismo išsireiškimas, aprašant nusikalstamą veiką, laikytinas teismo siekiu nustatomojoje dalyje glaustai išdėstyti pagrindines nusikalstamos veikos aplinkybes. Iš bylos duomenų bei paties nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas išsamiai išdėstė, aprašė ir nustatė esmines bylos aplinkybes.

Kitų argumentų dėl nekonkretaus ir neaiškaus kaltinimo L. Š. skunde nenurodė, o kolegija mano, jog BPK 219 str. reikalavimai bei L. Š. teisė į gynybą nėra pažeisti, nes ikiteisminio tyrimo metu bei teismo nuosprendyje suformuluotame kaltinime yra nurodyti visi būtini BK 155 str. 1 d. dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos elementai. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas prieštarauja savo paties išreikštai pozicijai teisiamajame posėdyje, kuomet pareiškė, kad supranta kuo yra kaltinamas (t. 4, b. l. 171).

Kolegija sutinka su tuo, kad BK 155 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika, priklauso privataus kaltinimo bylų kategorijai. Tuo pačiu kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybės dėl L. Š. nusikalstamos 2006-12-18 įvykdytos veikos paaiškėjo atliekant ikiteisminį tyrimą dėl L. Š. nusikalstamos veikos, numatytos BK 287 str. 2 d. M. P. kreipusis su pareiškimu, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl 2006-12-18 jos įžeidimo pagal BK 290 str., o tai nėra BPK 407 str. numatyta nusikalstama veika, kurioje ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Tik vėliau L. Š. buvo perkvalifikuota į BK 155 str. 1 d. Nukentėjusioji M. P. neatsisakė savo kaltinimų L. Š., todėl, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 2 str. reglamentuota baudžiamojo proceso paskirtimi ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, nėra pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų patikimumu ir atsisakyti nuo šių įrodymų vertinimo nagrinėjant L. Š. veiką dėl M. P. įžeidimo. Be to nėra pagrindo išvadai, jog atliktas ikiteisminis tyrimas dėl L. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą, nes visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai buvo patikrinti juos ištiriant teisiamajame posėdyje.

Tokiu būdu, nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kad ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. buvo atliekamas, užbaigtas ir byla perduota į teismą pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK XXX skyriaus nuostatų reikalavimus, neargumentuotas ir nepagrįstas.

Dėl bausmių

Paskirdamas nuteistajam L. Š. bausmę pagal LR BK 155 str. 1 d., apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str. Skiriant bausmę, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nusikalstamos veikos stadiją – baigtas nesunkus nusikaltimas, kaltės formą ir rūšį – nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, įstatymo ginamą vertybę, padarytos žalos dydį, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę – L. Š. neteistas (t. 2, l. 97), padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą tyčinių nesunkių nusikaltimų kategorijai, veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už kelių eismo taisyklių pažeidimą (t. 2, l. 100-102), yra garbaus amžiaus, aktyvus ir gerbiamas visuomenės veikėjas (t. 4, l. 113-119), charakterizuojamas teigiamai (t. 2, l. 99), turi savo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą (t. 2, l. 106-110), vedęs ir dirba vadovaudamas įmonei, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 47, 54, 55 str. nuostatų, tinkamai individualizavo bausmę ir parinko švelniausią BK 155 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Tačiau, kolegijos nuomone, paskirtos bausmės dydis (12 MGL=1500 Lt) nėra proporcingas padarytos veikos pavojingumui, sukeltoms pasekmėms ir kaltės dydžiui. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į L. Š. nusikalstamo elgesio tąsą, piktybinį įstatymo normų nepaisymą ir elementarių visuomenėje bendrai pripažintų elgesio normų ignoravimą. L. Š., tiriant nusikalstamą veiką dėl ankščiau jo padarytų veiksmų, procesinio veiksmo atlikimo metu, viešai iškoneveikė tą patį asmenį, prieš kurį, kaip nustatyta šiuo nuosprendžiu, ankščiau viešai naudojo fizinį smurtą ir išplūdo necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais. Visa tai byloja apie nenutrūkstamą L. Š. polinkį į nusikalstamą veiką to paties asmens atžvilgiu, o būtent, moters, vykdžiusios pirmiausia savo tarnybines, o po to pilietines pareigas atžvilgiu. Tokiu būdu kolegija mano, kad bausmės tikslus (BK 41 str.) pavyks įgyvendinti griežtinant L. Š. paskirtą bausmę pagal BK 155 str. 1 d.

Atsižvelgiant išdėstytas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės. (BPK 328 str. 2 p.).

Kolegija, remdamasi skundžiamame nuosprendyje nurodytomis ir šiame nuosprendyje aptartomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis mano, kad L. Š. už padarytą BK 287 str. 2 d. numatytą veiką taip pat skirtina bauda. Dėl ankščiau išdėstytų argumentų, kolegijos nuomone, nėra pagrindo skirti nuteistajam L. Š. tokio dydžio baudą, kokią apeliaciniu skundu prašo skirti nukentėjusieji. BK 287 str. 2 d. yra numatyta atsakomybė už apysunkį tyčinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamasis įstatymas numato baudą nuo 1 MGL iki 200 MGL, kurios vidurkis 100 MGL (BK 47 str. 2 d. ir 3 d. 3 p.). Tokiu būdu, kolegijos nuomone, L. Š. bauda skirtina didesnė nei BK 47 str. 2 d. numatytas minimumas ir mažesnė nei to paties straipsnio 3 d. 3 p. numatytas vidurkis.

Dėl neturtinės žalos

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Nukentėjusieji M. P. ir G. S. šioje byloje pareiškė civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos ir kategoriškai prašė tenkinti jų civilinius ieškinius teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b., l. 174).

M. P. dėl 2006-07-04 nusikalstama veika jai padarytos neturtinės žalos prašė priteisti 7000 Lt, o dėl 2006-12-18 – 2000 Lt. Nukentėjusysis G. S. dėl 2006-07-04 neteisėtų L. Š. veiksmų patirtus išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus įvertino 2000 Lt suma.

Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Šiuo nuosprendžiu L. Š. pripažįstamas ir 2006-07-07 padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 287 str. 2 d., dėl kurios civilinius ieškinius taip pat pateikė M. P. ir G. S., todėl spręstinas jiems neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Kolegija, spręsdama 2006-07-04 ir 2006-12-18 L. Š. neteisėtais veiksmais padarytos žalos klausimą, atsižvelgia į byloje nustatytą L. Š. nusikalstamo veikimo turinį, nusikaltimų padarymo aplinkybes ir sukeltas pasekmes – M. P. patirtą fizinį smurtą, patyčias, viešus įžeidinėjimus, patirtą stresą, baimę dėl savo pareigų vykdymo, dvasinius išgyvenimus. Visa tai patvirtina ir specialisto išvada G 1904/07(04) (t. 1, l. 143-144), kurioje nurodyta, kad M. P. praėjus kuriam laikui po 2006-07-04 įvykio sirgo, gydėsi ir buvo nedarbinga. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, atsižvelgusi į tai, kad L. Š., tiriant nusikalstamą veiką, kurioje nukentėjo M. P., toliau ėmėsi neteisėtų veiksmų M. P. atžvilgiu, savo neteisėtais nusikalstamais veiksmais atėmė galimybę normaliai duoti parodymus ikiteisminio tyrimo veiksmo metu, taip pat atsižvelgusi į L. Š. turtinę padėtį – jo pajamos 80 000 Lt per mėnesį (t. 4, b. l. 198), turi nekilnojamojo turto (t. 2, 106-110), kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt neturtinės žalos (padarytos 2006-12-18 nusikalstama veika) atlyginimas yra nepagrįstai mažas, todėl padidintinas iki 1000 Lt, o už M. P. 2006-07-04 viešą įžeidimą, jos patirtą fizinį smurtą, vykdant savo tarnybines pareigas, iš L. Š. priteistinas 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Nustatytos 2006-07-04 nusikalstamos veikos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad dėl L. Š. nusikalstamos veikos nepatogumus, stresą ir išgyvenimus patyrė ir nukentėjusysis G. S., nes ir pastarasis, jam vykdant tarnybines pareigas, buvo viešai stumdomas nuteistojo. Be to kolegija atsižvelgia ir į kitas byloje nustatytas įvykio aplinkybes, iš kurių matyti, kad L. Š. neteisėti veiksmai G. S. atžvilgiu buvo mažiau aktyvūs nei M. P. atžvilgiu, todėl mano, kad 1000 Lt dydžio žalos atlyginimas būtų proporcingas kaltinamojo atliktų veiksmų pobūdžiui bei intensyvumui bei nukentėjusiojo G. S. patirtai neturtinei žalai.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 4 d.,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendį dalyje dėl L. Š. išteisinimo pagal LR BK 287 str. 2 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

L. Š. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 287 str. 2 d. ir nuteisti 60 MGL (7500 Lt) bauda.

Iš L. Š. priteisti M. P. 3000 Lt ir G. S. 1000 Lt 2006-07-04 nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės pagal LR BK 155 str. 1 d. paskyrimo ir šia nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos priteisimo pakeisti:

L. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. paskirtą baudą padidinti iki 30 MGL (3750 Lt).

iš L. Š. M. P. priteistą sumą 2006-12-18 nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimui padidinti iki 1000 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros, nuteistojo L. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Irena IvanovienėNijolė MatuzevičienėTikraTeisėjaVirginija Žindulienė