- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2007-06-29
- Bylos Nr.
- 1A-194/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys (pran.)
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Nuteistasis
- R. B., V. G.
- Advokatai
- Aida Lilija Krukonienė, Vida Povilaitienė, Grigorijus Leonovas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. , nuteistojo V. G. ir jo gynėjo Grigorijaus Leonovo, nukentėjusiosios D. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo:
- pagal BK 25 str. 3 d.,129 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu septyniolikai metų;
- pagal BK 25 str. 2 d., 187 str. 2 d. - laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 3 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. B. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyniolikai metų. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kėdainių r. apylinkės teismo 2004-03-12 ir Panevėžio apygardos teismo 2004-05-20 nuosprendžiais bei 2004-12-04 Aukščiausiojo Teismo nutartimi paskirtomis bausmėmis pagal BK 138 str.1 d. ir 284 str. 1 d. ir R. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyniolikai metų, pirmus penkerius paskirtos bausmės metus nustatant atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį - pataisos namuose.
- pagal BK 25 str. 3 d., 129 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu septyniolikai metų;
- pagal BK 25 str. 2 d., 187 str. 2 d. - laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 3 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. G. nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyniolikai metų, pirmus penkerius paskirtos bausmės metus nustatant atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį - pataisos namuose.
Iš V. G. ir R. B. solidariai priteista nukentėjusiai D. B. 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių) turtinei ir 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti.
Iš V. G. ir R. B. priteista po 175,93 Lt iš kiekvieno proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. ir V. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2003 m. gruodžio 28 d. apie 15 val. Kėdainių rajone Vencgalių kaime, iš anksto susitarę padaryti labai sunkų nusikaltimą ir veikdami organizuota grupe, kurioje kiekvienas grupės narys atliko tam tikrą užduotį ir turėjo skirtingą vaidmenį, dėl savanaudiškų paskatų, tyčia nužudė V. B. šiomis aplinkybėmis: V. G. ir R. B. 2003 m. gruodžio 27-28 dienomis susitarė nužudyti V. B. dėl to, kad jis į nelegalų ir neteisėtą verslą - narkotikų kontrabandą iš Olandijos į Vokietiją ruošėsi pritraukti savo draugus iš Šiaulių, o R. B. , V. G. , E. D. iš šio verslo pašalinti. Vykdydami šį susitarimą, 2003 m. gruodžio 28 d. R. B. , V. G. ir E. D. susitarė susitikti su V. B. , o V. G. atsivežė į susitikimo vietą du nenustatytų modelių 7,65 mm kalibro pistoletus su duslintuvais. Kėdainių mieste V. B. , R. B. , V. G. , E. D. įsėdo į D. B. priklausantį automobilį „Mersedes-Benz 220“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , kuriuo į susitikimą atvyko V. B. , ir R. B. rodant kelią, o V. G. vairuojant automobilį, nuvyko į Vencgalių kaimą Kėdainių rajone, kur, V. B. iššokus iš automobilio ir bėgant, R. B. , vykdydamas susitarimą su V. G. nužudyti V. B. , du kartus šovė į bėgantį V. B. iš nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro pistoleto su duslintuvu, pataikydamas viena kulka V. B. į dešinės kojos šlaunį ir padarydamas kiaurinę šautinę dešinės šlaunies žaizdą, dėl ko V. B. suklupo, taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą. Prie suklupusio V. B. pribėgęs V. G. iš nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro pistoleto su duslintuvu šovė V. B. į kairį antakį, padarydamas mirtinus sužalojimus, t. y. nužudė V. B. , įvykdydamas savo ir R. B. susitarimą nužudyti V. B. .
Be to, V. G. , R. B. ir E. D. , kuriam byla nutraukta vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p., 2003 m. gruodžio 28 d. apie 17 val. Radviliškio rajone, Vakarų kaimo ribose esančiame miške, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, tyčia sunaikino didelės vertės svetimą turtą, t. y. po V. B. nužudymo, V. G. pasiūlius, o R. B. ir E. D. sutikus sudeginti automobilį „Mersedes-Benz 220“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atvykęs nužudytasis V. B. , E. D. automobilio „Mersedes-Benz 220“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padegimui nupirkus S. Savicko individualios įmonės kolonėlėje, esančioje Kėdainių mieste, Dariaus ir Girėno g. 23, penkis litrus A-95 benzino ir įvykio vietoje jį perduodant V. G. , vairuojant automobilį „Audi-80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį A. B. , vykstant šiuo automobiliu su R. B. į automobilio padegimo vietą, R. B. rodant kelią, V. G. vairuojant automobilį „Mersedes-Benz 220“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš V. B. nužudymo vietos iki miškelio, esančio Radviliškio rajono Vakarų kaimo ribose, kur, panaudoję E. D. perduotą 5 litrų plastmasiniame inde benziną, automobilį padegė, taip tyčia sunaikino D. B. priklausantį automobilį „Mersedes-Benz 220“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 50 000 litų vertės, šiame automobilyje esantį M. B. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 8310“, 500 Lt vertės, odinę striukę, 500 Lt vertės, automagnetolą, 300 Lt vertės, stiprintuvą, 300 Lt vertės, garso kolonėles, 200 Lt vertės, plastmasinį lagaminėlį su įrankiais, 50 Lt vertės, iš viso sunaikino turto, kurio vertė 51 450 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis dėl jo yra nepagrįstas, kadangi neįrodytas jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai BPK pažeidimai.
Nuteistasis skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi E. D. parodymais, kurie yra prieštaringi, spėjamojo (menamo) pobūdžio, todėl abejotini. Ikiteisminio tyrimo metu E. D. keitė parodymus, todėl tikėtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš ji vartojo smurtą. Byla buvo tiriama pažeidžiant įstatymus ir tai patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai T. M. bei I.. Š. .
Apelianto nuomone, teismas E. D. parodymus vertino atskirai nuo kitų surinktų ir ištirtų įrodymų viseto, todėl jais vadovaudamasis pasielgė neteisingai. Teismas, pripažindamas juos įrodymais, rėmėsi tik prielaidomis, t. y. duomenimis, kurie pagal BPK 205 str. 3 d. nuostatas negali būti pripažinti įrodymais. Todėl byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai, pažeidžiant BPK 205 str. 5 d. reikalavimus.
Nuteistasis nesutinka su Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2004 m. sausio 5 d. išvada Nr. 41 ir nurodo, kad tyrimas buvo atliktas neišsamiai, nesilaikant nustatytos tvarkos. Specialistas tyrė vienus objektus, nelygindamas su kitais, o išvadą padarė apie visus, remdamasis tik aprašymu.
Teigia, jog butas Kėdainių m., kuriame buvo rasta kulka, jam nepriklauso, jame ilgą laiką niekas negyveno, buvo remontuojamas. Ikiteisminis tyrimas dėl šaudmenų laikymo nebuvo pradėtas ir jis teismo nuosprendžiu dėl to kaltu pripažintas nebuvo, tačiau Panevėžio apygardos teismas nuosprendyje tvirtina, jog kulka, rasta bute, priklausė jam kaip ir V. B. galvoje rasta kulka. Apeliantas abejoja, ar būtent ta pati kulka, paimta iš buto, buvo saugoma Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre, kadangi Kėdainių r. apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 66-1-1157-03/2003 apžiūros protokole nurodomi kulkos požymiai visiškai nesutampa pagal dydį, spalvą, išorinius pažeidimus su tais požymiais, kurie nurodomi specialisto išvadoje Nr. 5802. Įvykio vietoje kulka nebuvo fotografuota. Byloje esančioje fotolentelėje užfiksuota tik grindų vieta, iš kur kulka buvo išimta. Abejonių kelia šios kulkos įpakavimas bei įregistravimas, paliekant ją saugoti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro neatskleistų nusikaltimų kulkų ir tūtelių kolekcijoje, nes žymų apie tai nėra. Todėl apeliantas mano, kad kulka, aprašyta 2003-10-28 specialisto išvadoje Nr. 5802, negalėjo būti tyrimo objektas ir įrodymas V. B. nužudymo byloje.
Nuteistasis nurodo, jog kulka, išimta iš V. B. galvos ir aprašyta 2004-01-05 specialisto išvadoje Nr. 41, nėra jo kaltės tiesioginis įrodymas dėl V. B. nužudymo. Teismo nuosprendyje konstatuojama, kad neva jis šovė V. B. į koją, o kulka išimta iš galvos. Nuteistojo nuomone, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog sutampa ginklo vamzdžio kanalo pėdsakai ant abiejų kulkų, todėl specialistų išvados negali būti laikomos jo kaltės įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais grįsti nuosprendį draudžia įstatymas.
Šalies argumentai
Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas įrodinėjo jo kaltę byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Tačiau teismas vienais byloje surinktais įrodymais rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kitų įrodymų neaptarė ir neįvertino, ir jais nesirėmė. BPK normos įpareigoja teismą vertinti visus surinktus įrodymus ir nurodyti, kodėl remiasi vienais, o atmeta kitus (BPK 238 str.).
Teigia, jog ikiteisminio tyrimo pabaigoje prašė teismo paskirti naują ekspertizę dėl išimtų kulkų, tačiau šį prašymą teismas atmetė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, šį prašymą pareikšti buvo neįmanoma. Panevėžio apygardos teismo 2005-08-01 nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka ir jis buvo panaikintas. Tačiau ir antrąjį kartą nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas prašymą paskirti papildomą kulkų ekspertizę kitoje įstaigoje atmetė. Apeliantas mano, jog šis prašymas atmestas dėl išankstinės teismo nuomonės. Todėl teismas pažeidė rungimosi principą (teisė dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus) ir tuo suvaržė gynybos šalies teises, numatytas BPK 7 str. (BPK 369 str. 3 d.), taip pat konstitucinius lygybės prieš teismą, teismo nešališkumo, viešumo ir nekaltumo prezumpcijos principus. Tokiu būdu teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimus (BPK 22 str. 3 d., 7 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes, neatlikus ekspertizės kitoje įstaigoje, abejonės dėl kulkų byloje liko nepašalintos, o apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik specialistų išvadomis, o ne ekspertinio tyrimo išvadomis, kas yra pripažįstama įrodymais (BPK 329 str. 4 d., 369 str. 3 d.).
Apeliantas skunde pažymi, kad neįrodyta jo kaltė, kuri yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas (BK 2 str.), netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 str. 2 d.), todėl yra pagrindas nuosprendį panaikinti (BPK 329 str. 1 d.). Prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį dėl jo panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.
Nuteistasis V. G. ir jo gynėjas advokatas Grigorijus Leonovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, arba nuosprendis turi būti panaikintas ir V. G. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotas veikas.
Apeliantai nurodo, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas tuomet, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Apeliantai mano, kad teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 įtvirtintus reikalavimus dėl nuosprendžio surašymo. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išdėstė įrodymus, kuriais remiasi, tačiau nėra išdėstytų įrodymų analizės. Nuosprendyje yra skirsnis „Įrodymų vertinimas, veikos kvalifikavimas, bausmės skyrimas“, tačiau įrodymai neįvertinti. Šiame skirsnyje išdėstyta nusikalstama veika, jos laikas, padarymo būdas, padariniai, pakartoti liudytojų parodymai ir daroma išvada apie nusikalstamą veiką tik remiantis įrodymais, surinktais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau teismas neįvertino, kad šie įrodymai negali būti laikomi įrodymais pagal BPK 20 str. reikalavimus, teismas neįvertino įrodymų, surinktų teisminio nagrinėjimo metu, ir nėra jokių motyvų, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus, tai yra: specialisto J. Balsio paaiškinimą, kad, šaunant į parketlentę, kulka deformuojasi, nors teismui ji pateikta nedeformuota; liudytojo A. Z. parodymus, kad 2003-12-28 degalinėje matė, kaip apie 15 val. automobiliu „Mersedes-Benz 220“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į degalinę atvažiavo V. B. , įsipylė degalų, nusipirko atsigerti ir išvažiavo, nors pagal nuosprendį apie 15 val. V. B. jau buvo nužudytas; 2003-12-28 atvažiavę tyrėjai paėmė vaizdo įrašus ir išsivežė, ir kt.
Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. bei BPK 44 str. 5 d. nuostatas. Teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimus bei žinodamas, kad apeliacinės instancijos teismas jų ištaisyti negalės, buvo šališkas, taip pažeidė BPK 305 str. reikalavimus, keliamus nuosprendžiui surašyti. Skunde akcentuojama, kad, apygardos teisme pradėjus bylos nagrinėjimą, teisėjų kolegijai buvo pareikštas nušalinimas. Dėl pareikšto nušalinimo teismas turėjo priimti nutartį pasitarimų kambaryje (BPK 59 str. 2 d. 4 p.). Tačiau Panevėžio apygardos teismas pareikštą nušalinimą teisėjų kolegijai išsprendė pasitaręs vietoje. 2006-06-21 10.20 val. teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo dėl prašymo paskirti naują kompleksinę ekspertizę ir apie 14 val. grįžęs į posėdžių salę, tęsė posėdį nekreipdamas dėmesio į tai, kad neatvyko kaltinamojo R. B. gynėja advokatė A. L. Krukonienė, nors teismas privalėjo atidėti bylos nagrinėjimą (BPK 250 str., 51 str. 1 d. 5 p.); toliau tęsiant neteisėtą bylos nagrinėjimą teismui buvo pareikštas nušalinimas, tačiau teismas, neišklausęs dalyvaujančių byloje asmenų nuomonės, išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (BPK 253 str. 1 d.). Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad V. G. buvo nuteistas už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., tačiau iš Heseno prokuratūros prie Frankfurto prie Maino žemės Aukščiausiojo Teismo sutikimo matyti, kad V. G. buvo išduotas Lietuvos teisėsaugos pareigūnams baudžiamajam persekiojimui už nužudymą, nesant sunkinančių aplinkybių, už padegimą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmininkė klausė R. B. , „kodėl pasitvirtina E. D. nurodyti faktai dėl pirktų vaistų, rasto benzino bako dangtelio“. Apeliantų nuomone, tai rodo, kad teismas, neišnagrinėjęs bylos ir neištyręs visų byloje esamų įrodymų, dar nagrinėdamas bylą, pateikė įrodymų vertinimą - E. D. parodymus įvertino kaip teisingus ir įrodančius kaltinamųjų kaltę. Nuosprendyje nurodyta, kad „<...> iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad <....> ant kelio, trijų metrų atstumu nuo griovio rastas maišelis su 7 vienetais pirštuotų guminių pirštinių - 6 skaidrios permatomos gumos pirštinės ir viena gelsvos spalvos gumos <....>“, nors iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo rastas polietileninis maišelis, kurio viduje buvo septynios pirštuotos baltos spalvos guminės pirštinės, tačiau nenurodyta, kad viena pora iš gelsvos spalvos gumos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netenkino apeliantų prašymo atlikti eksperimentą ir paskirti naują kompleksinę ekspertizę motyvuodamas tuo, kad teisme apklaustas specialistas paaiškino, jog naudojosi specialisto A. Oleko tyrimo išvadomis ir tyrė abi kulkas, patikslindamas tyrimo duomenis ir tokiu būdu atlikdamas identifikacinį bandymą. Tačiau teisminio naginėjimo metu specialistas J. Balsys paaiškino, kad pirmosios kulkos tyrimą atliko jo kolega, todėl tirti jos iš naujo nebuvo tikslo. Jis tik patikslino duomenis atsakydamas į pateiktą klausimą, kulkos nefotografavo, nes ji buvo nufotografuota pirmoje išvadoje. Todėl lieka neaišku, kodėl teismas nurodo, jog minėtas specialistas tyrė abi kulkas. Teismas, atmesdamas prašymą, motyvavo tuo, jog aplinkybės dėl kulkos, išimtos iš V. B. kūno, deformacijos yra ištirtos, apie tai paaiškino specialistas J. Balsys. Tačiau specialistas J. Balsys apie minėtos kulkos deformavimą nieko neaiškino, tik nurodė, kad šaunant į grindis ar parketlentę kulka gali deformuotis. Tai, kad kulka, išimta iš V. B. lavono, nebuvo deformuota, patvirtino ekspertas V. Barauskas ir skrodime dalyvavęs policijos darbuotojas S. Rosteika.
Teismas atmetė prašymą atlikti naują ekspertizę ir nurodė, kad tirti V. B. žaizdos išpjovą nėra reikalo, nes byloje yra duomenys apie sužalojimų kilmę, o atstumo, iš kurio šauta, niekas neginčija. Apeliantų nuomone, tokiu būdu teismas iš anksto įvertino E. D. pagarsintų įrodymų tikrumą.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, kad teismas, atmesdamas prašymą išreikalauti lenteles ir grafikus prie biologinės išvados, kurie atspindi tyrimo duomenis, nesiekė byloje nustatyti tiesos, tuo prieštaraudamas BPK 1 str. įtvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai ir pažeisdamas BPK 48 str. numatytas gynėjo teises.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo atsisakymas atlikti eksperimentą neva dėl nežinomų sąlygų ir dėl to, kad nėra ginklo, iš kurio buvo šauta, yra nepagrįstas, kadangi specialistai išvadoje pasisakė, iš kokio modelio pistoletų galėjo būti iššauta, koks jų kalibras.
Šalies argumentai
Apeliantai skunde nurodo, jog teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, kad V. G. į susitikimo vietą atsivežė du nenustatytų modelių 7,65 mm kalibro pistoletus su duslintuvais, tačiau kaltinamajame akte ši aplinkybė nėra nurodyta ir V. G. nebuvo kaltinamas atsivežęs du pistoletus. Todėl pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisminio nagrinėjimo stadijoje įvertino įrodymus, tuo iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso normas, sudarė situaciją, kuri kaltinamajam galėjo sukelti abejonių dėl teismo nešališkumo, ir taip parodė išankstinį nusistatymą prieš nuteistuosius ir gynybą.
Nurodo, jog teismas taip pat pažeidė BPK 255 str. reikalavimus. V. G. byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal BK 129 str. 1 d. Remiantis BPK 256 str. kaltinimas teisme buvo pakeistas į sunkesnį, tačiau V. G. byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal sunkesnį kaltinimą. Apeliantai mano, kad BPK 255 str. yra speciali norma, o BPK 256 str. yra norma, numatanti kaltinimo pakeitimo teisme procedūrą, bet ne nagrinėjimo teisme ribas.
Apeliantai ginčija byloje surinktus įrodymus. Skunde nurodo, kad dėl procesinių normų pažeidimų renkant ir fiksuojant įrodymus 2005-04-06 specialisto išvada Nr. 1791, kurioje nurodoma, jog biologiniai pėdsakai rasti ant pirštinės, pažymėtos Nr. 6, priklauso V. G. , negali būti pripažįstama įrodymu. Nurodoma, kad įvykio vietos apžiūros protokole aprašyta, jog rastas polietileninis maišelis, kurio viduje 7 vienetai pirštuotų, baltos spalvos guminių pirštinių. Tačiau protokole jos nėra apžiūrėtos, nufotografuotos ar kitaip įformintos, o kai visa kita - drabužiai, suplyšimai-smulkiai aprašyti. Pranešime Vidaus reikalų ministerijai pažymėta, kad išimtas polietileninis maišelis, tačiau nenurodyta, jog rastos pirštinės. E. D. savo parodymuose taip pat nieko nėra nurodęs apie jokias pirštines. Pirmą kartą pirštinės užfiksuotos 2004-06-11 specialisto išvadoje, kur nurodyta, kad pirštinės Nr. 1-6 yra iš skaidrios permatomos gumos, Nr. 6 - suplyšusi, o Nr. 7 - iš gelsvos gumos, o įvykio vietos apžiūros protokole visos pirštinės yra baltos spalvos. Be to, šios pirštinės pirmą kartą įstatymų nustatyta tvarka apžiūrėtos ir įformintos tik 2005-04-22, t. y. praėjus daugiau kaip pusantrų metų. Apeliantai pažymi, kad minėtas įvykio vietos apžiūros protokolas buvo perrašytas, kadangi po 22 psl. einantis 23 psl. neatitinka 22 psl. sakinio pabaigos. Teigiama, kad dėl paminėtų procesinių pažeidimų įforminant pirštines ir esant nustatytiems neatitikimams, jos negali būti pripažįstamos įrodymu.
Atliekant tyrimus V. B. , R. B. , E. D. biologiniams pėdsakams surasti buvo naudojami vieni, o V. G. pėdsakams - kiti STR lokusų genotipai. Prie akto Nr. 20\585\1216 yra grafinė tyrimo rezultatų analizė, o prie akto Nr. 1791 nėra. Iš akto Nr. 20\585\1216 matyti, kad ant tyrimui pateiktų pirštinių Nr. 1, 3, 4, 5, 7 rasti žmogaus biologiniai pėdsakai nėra tinkami asmeniui identifikuoti tiriant DNR, kadangi gautų signalų intensyvumas nėra pakankamas įvertinti rezultatus, tačiau prie akto nėra pateikta šių signalų atspindžių lentelė ar grafinis vaizdas palyginimui su kitais rezultatais. Tai atima gynybai galimybę palyginti tyrimo rezultatus. Be to, specialistė D. Kairienė teisme parodė, kad nuoplovos tyrimui buvo imamos nuo pirštinių vidinio paviršiaus, tačiau nėra jokio aprašymo, kaip buvo nustatoma, kuri pirštinės pusė yra vidinė, o kuri - išorinė. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad minėti aktai yra neišsamūs, nepakankami, todėl buvo būtina paskirti naują ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui.
Iš V. G. parodymų matyti, jog automobilis, kuriu naudojosi V. B. , anksčiau priklausė jam ir jame buvo guminių pirštinių, kurias jis naudodavo pilant kurą. Apeliantai nurodo, jog pirštinių radimas įvykio vietoje yra sunkiai logiškai paaiškinamas. Iš E. D. parodymų matyti, kad jis negalėjo nieko paaiškinti dėl piršinių, nenurodė, kad kas nors būtų jas užsimovęs. Todėl apeliantai daro išvadą, kad iš E. D. parodymų matyti, kad V. G. sunaikino vienus įkalčius - sudegino automobilį, tačiau įvykio vietoje paliko kitus įkalčius - pirštines su biologiniais pėdsakais. Be to, pats maišelis, kuriame buvo rastos minėtos pirštinės, nėra tirtas, nors biologiniai žmogaus pėdsakai lieka kelerius metus ir tam užtenka momentinio kontakto.
Iš 2004-01-05 specialisto J. Balsio išvados matyti, kad kulka, išimta iš V. B. lavono, ir kulka, rasta R. B. bute, buvo iššautos iš vieno ginklo vamzdžio, pėdsakai ant kulkų sutampa pagal išdėstymą, plotį, nuolinkio kryptį, išreikštumą bei reljefą. Tačiau specialistas J. Balsys, apklaustas teisme, negalėjo paaiškinti, pagal kokį konkrečiai išdėstymą, plotį, nuolinkio kryptį, išreikštumą, bei mikroreljefą šie pėdsakai sutampa.
Iš specialisto A. Olekos, tyrusio kulką, paimtą iš R. B. buto, išvados matyti, kad ant pateiktos kulkos yra matomi keturi dešinės krypties graižtvų laukų pėdsakai, jų plotis 1,9-2 mm, o daugiau jokių požymių neaprašyta. Specialistas J. Balsys teisme paaiškino, kad jis darė tik vienos kulkos, surastos V. B. kūne, apžiūrą ir tyrimą, o kitos kulkos, rastos R. B. bute, neapžiūrėjo ir netyrė, o rėmėsi specialisto A. Olekos išvada. Kadangi nei viename iš aktų neaprašyti pėdsakai ant abiejų kulkų ir nei vienas iš specialistų jų abiejų kartu netyrė, todėl nėra aišku, pagal kokius požymius specialistas nustatė, kad kulkos iššautos iš vieno ginklo vamzdžio.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad iš pagrindo po parketlente išimtas šviesios spalvos metalo objektas, panašus į 9 mm kulką. Įvykio vietoje kulka nebuvo nufotografuota ar kitaip procesiškai įforminta. Ši kulka buvo apžiūrėta ir nufotografuota tik 2003-10-28 specialisto išvadoje Nr. 5802. Iš aprašymo matyti, kad kulka yra geltona ir 7,7 mm, o ne šviesios spalvos ir ne 9 mm, kaip nurodoma įvykio vietos apžiūros protokole. Iš nuotraukos bei apžiūros teisme matyti, kad kulka nėra deformuota. Apeliantai pažymi, kad šovus į parketlentę, po kuria dar yra medinės grindys, kulka privalėjo deformuotis. Tai, kad šaunant į parketlentę, kulka deformuojasi, teisme patvirtino specialistas J. Balsys.
Iš fotonuotraukos, esančios prie 2004-01-05 specialisto išvados Nr. 41, bei kulkos apžiūros teisme matyti, kad kulka, kuri išimta iš V. B. lavono, yra deformuota. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prieš atiduodami ją tirti į ekspertizės įstaigą, jos neapžiūrėjo ir neaprašė požymių. Teisme medicinos ekspertas V. Barauskas paaiškino, kad, kaip jam atrodo, kulka nebuvo deformuota. Jeigu būtų buvusi deformuota, jis tai būtų aprašęs. Liudytojas S. Rosteika paaiškino, kad kokią kulką rado, tokia ji ir buvo aprašyta, ji nebuvo deformuota. Apeliantų nuomone, esant minėtiems neatitikimams, buvo būtina paskirti naują ekspertizę, taip pat atlikti eksperimentą, siekiant išsiaiškinti, ar galimas toks atvejis, kad šovus į parketlentę su esančiu po ja mediniu grindų paklotu kulka galėjo būti nedeformuota. Be to, iš V. B. odos buvo paimtos išpjovos iš kulkos įėjimo vietos, siekiant nustatyti, ar nėra ant odos po šūvio likę kitų dalelių, kas leistų nustatyti šūvio atstumą. Tačiau šios odos išpjovos nebuvo ištirtos.
Šalies argumentai
Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad, pagal E. D. parodymus į bėgantį V. B. šovė R. B. , o pribėgęs V. G. iššovė nukentėjusiajam į galvą. Iš 2003-12-30 papildomos apžiūros protokolo matyti, kad 1 m atstumu nuo melioracijos griovio šlaito rasta tūtelė, kuri, remiantis specialisto išvada, prieš šūvį nesudarė vieno šovinio su iš lavono galvos išimta kulka. Todėl, apeliantų nuomone, E. D. parodymai neatitinka tikrovės, nes rasta įvykio vietoje tūtelė ir kulka, išimta iš V. B. lavono, nesudarė vieno šovinio. Teismas šių prieštaravimų nepašalino, todėl neturėjo pagrindo remtis specialisto išvada ir E. D. parodymais dėl V. G. dalyvavimo padarant minėtus nusikaltimus.
Apeliantai skunde teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad telefono abonento numeris (duomenys neskelbtini) priklausė nuteistajam V. G. . Teismas rėmėsi Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos viršininko pažyma, kuri negali būti pripažinta įrodymu, nes jos negalima patikrinti teisminio nagrinėjimo metu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4 punktą nuosprendis gali būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš pažymos, E. D. , R. B. , V. B. , D. J. telefono numerių priklausomybė nustatyta remiantis jų skambučiais giminėms. Tačiau kuo remiantis nustatyta, kad tel. Nr. (duomenys neskelbtini)naudojosi V. G. , pažymoje nenurodoma. Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad V. G. anksčiau (2005-06-20 nuosprendyje) pripažino, kad jis 2003-12-28 naudojosi mobiliojo ryšio telefono abonentu Nr(duomenys neskelbtini), kadangi teisme paaiškino, jog pas R. B. buvo 2003-12-27, o ne 2003-12-28 ir turėjo iš viso penkis telefonus, tačiau minėtas numeris jam nepriklausė.
Apeliantai nurodo, jog teismas V. G. kaltę grindė E. D. parodymais, kurių nebuvo galima patikrinti teisiamajame posėdyje, jie yra nenuoseklūs, prieštaringi ir nepatvirtinti kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis. Pirmosios apklausos metu 2004-02-12 E. D. nieko nekalbėjo apie nusikaltimų padarymą; 2004-03-09 nuoširdžiame prisipažinime jis paaiškino automobilio sudeginimo aplinkybes, tačiau nieko nepaaiškino apie V. B. nužudymą; 2004-03-09 apklaustas kaip įtariamasis E. D. vėlgi paaiškino tik automobilio padegimo aplinkybes, tačiau nieko neaiškino apie V. B. nužudymą; 2004-03-10 apklaustas teisme E. D. jau paaiškino ir V. B. nužudymo aplinkybes.
Iš pateiktų telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad 2003-12-28 apie 14.55 val. D. J. buvo skambinta iš mobiliojo telefono Nr. 8-659-49798, priklausančio E. D. . Tačiau E. D. aiškino, kad jo telefoną paėmė V. G. ir skambino D. J. . Apeliantai mano, kad tokie E. D. paaiškinimai nelogiški, kadangi nuteistasis turėjo savo telefoną ir jeigu būtų buvęs įvykio vietoje, jam nebūtų reikėję skambinti iš E. D. telefono. Taip pat mano, kad E. D. buvo įvykio vietoje nužudant V. B. ir, žinodamas, kad pagal išklotines bus galima nustatyti jo buvimo vietą nusikaltimų metu, apkalba V. G. . Be to, E. D. žinojo, kad V. B. naudojasi automobiliu, kuris anksčiau priklausė V. G. , todėl ir pirštines iš jo (V. B. ) automobilio galėjo palikti E. D. , kad apkaltintų V. G. .
Iš E. D. parodymų matyti, kad 2003-12-27 jam paskambino G. ir pakvietė susitikti, todėl jis apie 22-23 val. atvyko į Kėdainių m. Iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad 2003-12-27 iki 23.23 val. iš E. D. priklausančio mobiliojo ryšio telefono, taip pat iš neva V. G. priklausančio telefono jokių pokalbių neužfiksuota. Iš E. D. telefoninių pokalbių išklotinės taip pat matyti, kad laikotarpiu nuo 2003-12-27 00.07 val. iki 2003-12-28 10.47 val. visi jo pokalbiai buvo iš Kaune ar jo rajone esančių celių, o laikotarpiu nuo 22 val. iki 23 val., kada pagal jo parodymus jis buvo Kėdainiuose, užfiksuoti jo pokalbiai 22.20 val., 22.21 val., 23.23 val., 23.24 val., 23.25 val. iš celių, esančių Kaune. Todėl neaišku, kaip E. D. , būdamas Kaune, galėjo dalyvauti V. G. sukviestame susitikime Kėdainiuose dėl V. B. „pamokymo“.
Šalies argumentai
E. D. taip pat nurodė, kad po automobilio padegimo V. G. buvo apdegęs veidą, todėl jam pirko vaistus. Pareigūnai iš vaistinės išėmė vaistų pirkimo čekį, kuris neva įrodo V. G. kaltę. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai minėtą poėmio protokolą suklastotojo, kadangi paimtoje kasos kontrolinėje juostos dalyje yra nurodyta tik vaistų pirkimo data 2003-12-28 ir laikas 17 val. 41 min. bei 19,77 Lt suma, tačiau nėra įrašo, kad tai būtų vaistai „Panthenol“, kaip kad teigiama poėmio protokole. E. D. parodymus paneigia ir specialisto išvada, iš kurios matyti, kad jokių apdegimo požymių ant V. G. veido nėra. Teismo išvada, kad V. G. buvo apžiūrėtas praėjus daugiau kaip 2 mėnesiams nuo nudegimo, todėl žaizdos galėjo sugyti, nepaneigia nustatytų aplinkybių, nes tai yra tik teismo prielaidos, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. E. D. parodymai, kad Kėdainių m., Tilto g. neva V. G. pirko vaistus nuo nudegimo, paneigiami telefoninių pokalbių išklotinių analize, iš kurių matyti, kad 2003-12-28 17.51 val. užfiksuotas jo pokalbis celėje JOSVA (Jonava), o vaistai pirkti 17.41 val. Kėdainiuose. Akivaizdu, kad, nusipirkus vaistus, reikalingas laikas išvažiuoti iš miesto, po to nuvažiuoti iki Jonavos, tačiau to neįmanoma padaryti per 10 min.
Apeliantai nurodo, jog teismas nepagrįstai V. G. veiką kvalifikavo kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, motyvuodamas tuo, jog V. B. nužudė dėl to, kad jis (V. B. ) norėjo V. G. pašalinti iš bendrai vykdomo verslo - narkotikų prekybos, dėl ko jis būtų praradęs didelę turtinę naudą - uždarbį už narkotikų pardavimą. Šis motyvas pagrįstas prieštaringais E. D. parodymais, kurių negalima patikrinti teisme. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004-06-16 nutarimo Nr. 46 20 p. nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas dėl savanaudiškų paskatų, kai nužudoma siekiant turėti kokia nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Tačiau negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl motyvų, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai, bet dėl šios veiklos kaltininkas negauna turtinės naudos.
Apeliantai prašo Panevėžio apygardos teismo 2006-09-08 nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad V. G. dalyvavo padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
Nukentėjusioji D. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog ji nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pirmosios instancijos teismo ji prašė priteisti minimalų neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. 100 000 Lt, tačiau teismas jai priteisė tik 30 000 Lt. Nurodo, kad po sūnaus žūties labai pablogėjo jos sveikata, yra II grupės invalidė, nuolat lankosi pas gydytojus, perka brangius vaistus, kurių kainos nekompensuojamos. Teigia, jog neteko vienintelio sūnaus, kuris buvo jos parama senatvėje. Šiuo metu ją kankina nemiga, kasdien skauda galvą, jaučia nuolatinį stresą dėl savo mylimo sūnaus netekties. Prašo atsižvelgti į sunkią šeimos padėtį, nes kartu su ja gyvena 82 metų jos motina B. B. , dėl sūnaus žūties sunkia liga susirgo jos vyras B. B. . Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai sumažino neturtinės žalos dydį ir visiškai neatsižvelgė į CK 6.250 str. reikalavimus. Prašo Panevėžio apygardos teismo 2006-09-08 nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos dydžio 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt priteisimo pakeisti ir jį padidinti iki 100 000 (šimto tūkstančių) Lt.
Žemesnės instancijos teismas
R. B. , V. G. ir jų gynėjai prašo jų apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti. D. B. ir jos atstovė prašo tenkinti nukentėjusiosios apeliacinį skundą, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras prašo nuteistųjų R. B. , V. G. ir jo gynėjo skundus atmesti, o nukentėjusiosios patenkinti.
Nuteistųjų R. B. bei V. G. ir jo gynėjo, nukentėjusiosios D. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir neteisingai priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p., 4 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų R. B. ir V. G. kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir, remdamasis su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais BPK 20 str. numatytus reikalavimus bei, vadovaujantis BPK 301 str. 1 d. nuostatomis, patikrintais teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo teigti, kad Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija buvo šališka. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino visapusiškai, ne vien tik kaltinimo, bet ir nuteistuosius teisinančiu aspektu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė klaidų, kurios nėra esminės, todėl ištaisomos apeliacinio proceso metu. Pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos ir įrodymų vertinimas nėra ir negali būti pripažinti teismo šališkumo išraiška.
Šalies argumentai
Apeliantai skunde nurodo, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas jis yra tada, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Apeliantai mano, kad teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimus. Iš teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išdėstė įrodymus, kuriais remiasi, tačiau nėra išdėstytų įrodymų analizės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog šie V. G. ir jo gynėjo skundo motyvai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimų. Apygardos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas bei kuriais remdamasis konstatavo visas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytas ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visi šie įrodymai buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas išvadas darė remdamasis tik įrodymais, surinktais ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat atskleistas įrodymų tarpusavio ryšys, iš jų analizės logiškai išplaukia reikšmingos bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Be to, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje yra pateiktas įrodymų vertinimas, jie lyginami su kitais įrodymais ir daromos logiškos bei pagrįstos išvados. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė pagrįstus motyvus, kodėl atmetė kai kuriuos įrodymus ir kodėl remiasi kitais įrodymais. Dėl šių priežasčių ši V. G. ir jo gynėjo apeliacinio skundo dalis yra nepagrįsta. Teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos teismas nešališkai išnagrinėjo bylą, iš anksto nebuvo nusiteikęs nei prieš nuteistuosius, nei prieš gynybą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisminio nagrinėjimo metu teisėjų kolegijos netinkamai suformuluotas klausimas ar kitoks netinkamas poelgis proceso dalyvių atžvilgiu dar nereiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teismas tik nuosprendyje išdėsto ir įvertina visus byloje surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, atsižvelgdamas į jų visumą. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl teismo šališkumo yra tik apeliantų subjektyvūs vertinimai ir prielaidos. Pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos bus aptartos ir įvertintos šiame nuosprendyje.
Apeliantai teigia, jog teismas padarė išvadą apie nusikalstamą veiką, remdamasis vien tik įrodymais, surinktais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau teismas neįvertino, kad šie įrodymai negali būti laikomi įrodymais pagal BPK 20 str. reikalavimus. Iš nuosprendžio matyti, jog teismas iš tikrųjų nesirėmė specialisto J. Balsio paaiškinimais teisme dėl kulkos deformacijos, liudytojų A. Z. , A. Beresnevičiaus parodymais. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-70-04/04 dėl nuteistojo R. B. , kuri gauta iš Kėdainių apylinkės teismo, medžiagos matyti, jog įvykio vietos apžiūros metu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), grindų išimta kulka buvo ištirta. Iš fotonuotraukos, esančios prie 2003-10-28 specialisto išvados Nr. 5802, matyti, jog ši kulka nėra deformuota. Netikėti tuo, jog tai yra ta pati kulka, paimta iš buto, kuriuo naudojosi R. B. , nėra jokio pagrindo, nes įvykis, dėl kurio minėtame bute buvo atlikta įvykio vietos apžiūra ir surasta kulka, ir specialisto tyrimas buvo atlikti žymiai anksčiau, nei buvo nužudytas V. B. . Specialistas J. Balsys teisme parodė, jog medis yra mažiau tvirta medžiaga nei metalas ir kulka, šaunant į medį, deformuojasi, bet nežymiai, vizualiai deformacijos gali ir nesimatyti (t. 9, b. l. 40, 41). Iš 2003-10-28 specialisto išvados Nr. 5802 bei 2007-04-27 ekspertizės akto Nr. 11-6 (07), 11-1018 (07) / EMK 4/07(01) matyti, jog kulka, paimta iš buto, kuriuo naudojosi R. B. , yra nedeformuota, o iš 2004-01-05 specialisto išvados Nr. 41 bei minėto ekspertizės akto matyti, kad kulka, paimta iš V. B. kūno yra mažai deformuota, t. y. per ilgį suplota, galvutės srityje yra keletas įlenkimų. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog nėra jokio pagrindo abejoti tuo, jog nedeformuota kulka paimta iš buto, kuriuo naudojosi R. B. , o nežymiai deformuota kulka yra paimta iš V. B. lavono. Taip pat nėra jokio pagrindo abejoti tuo, jog 2003-10-28 specialisto išvadoje Nr. 5802 tirta kulka yra būtent ta kulka, kuri buvo išimta iš R. B. naudoto buto, bei 2004-01-05 specialisto išvadoje Nr. 41 tirta kulka yra būtent ta kulka, kuri buvo išimta iš V. B. kūno. Teisme specialistas J. Balsys parodė, jog šaunant į medį kulka nežymiai deformuojasi, o šaunant į žmogaus kaukolę ji turi deformuotis daugiau (t. 9, b. l. 42). Iš Kėdainių apylinkės teismo gautoje byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo priedo fotolentelės matyti, kad parketo paklotas yra presuoto medžio plokštės, o ne medinės grindys. Ikiteisminio tyrimo tyrėjas S. Rosteika parodė, jog bute surasta kulka buvo įstrigusi į parketą ir įstrigusi į plokštę - kažkokį medį po parketu (t. 9, b. l. 28-31). Nors butas, esantis Kėdainiuose, oficialiai nepriklauso R. B. , tačiau juo faktiškai naudojosi ir jame gyveno R. B. . Tai patvirtina liudytojų I. Š. , J. Š. , L. B. , E. V. parodymai bei kiti bylos duomenys. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu ir pats R. B. teigė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra močiutės, bet jis jame gyveno. Liudytojai I. Š. ir E. V. patvirtino, jog šiame bute jie lankėsi 2003-08-04, jis buvo tvarkingas, parketas nesugadintas. Liudytoja J. Š. , be to, patvirtino, jog minėtame bute prieš R. B. gyveno K. M. , kuris remontavo butą - klojo parketą, dėjo langus, pertvarkė sienas, R. B. apsigyveno jau suremontuotame bute, kuriame buvo tvarkingai sudėtas parketas, langai, sienos suremontuotos, padarytos kolonos, įstatytos tvirtos durys (t. 2, b. l. 68). Apygardos teismas nuosprendyje nenurodė, jog kulka, rasta bute, kuriuo naudojosi R. B. , priklausė R. B. , kaip ir kulka, rasta V. B. kūne. Teismas, remdamasis specialisto išvada, nuosprendyje konstatavo, jog R. B. bute ir V. B. kūne rastos kulkos buvo iššautos iš vieno ginklo vamzdžio. Tai įrodo, kad R. B. bute panaudotą ginklą V. B. nužudymo metu turėjo V. G. , kuris nukentėjusiajam iššovė į galvą. Tai, kad ikiteisminis tyrimas R. B. dėl šaudmenų laikymo nebuvo pradėtas ir nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, minėtų aplinkybių vertinimui neturi jokios reikšmės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nutarimas nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl šios kulkos 2003-12-29 priėmė prokuroras, beje jis buvo priimtas kitoje baudžiamojoje byloje, kuri jau išnagrinėta net kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas negali kaip nors kitaip vertinti įrodymų ar pakeisti šio sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos medžiagoje esantys duomenys neprieštarauja, kad kulka iš buto grindų yra nedeformuota, o kulka iš nukentėjusiojo kūno nežymiai deformuota. Tai, kad kulka, išimta iš V. B. kūno, nebuvo apžiūrėta ir nufotografuota, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Teismo medicinos ekspertas V. Barauskas teisme parodė, jog iš dešinio smilkinio raumens išėmė geltonos spalvos metalinę kulką, tačiau jis negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad ji nebuvo deformuota. Eksperto nuomone, jeigu kulka būtų stipriai deformuota, būtų ją aprašęs (t. 9, b. l. 38-40). Tą patį patvirtino skrodžiant lavoną dalyvavęs liudytojas S. Rosteika. Tiek specialistas J. Balsys, tiek A. Oleka teisme parodė, jog kulkos deformacija yra subjektyvus dalykas, vizualiai, jeigu ji nestipri, jos galima ir nepastebėti. Iš 2007-04-27 ekspertizės akto Nr. 11-6 (07), 11-1018(07)/EMK 4/07(01) priede Nr. 1 esančio paveikslo matyti, jog kulka, rasta nukentėjusiojo V. B. kūne, iš tikrųjų yra mažai deformuota, t. y. per ilgį šiek tiek suplota, todėl vertinant kulką atskirai, nelyginant jos su nedeformuota kulka, tiek teismo medicinos specialistas V. Barauskas, tiek tyrėjas S. Rosteika, kurie nėra balistikos specialistai, deformacijos galėjo ir nepastebėti. Tai, kad teismas nuosprendyje nesirėmė specialisto J. Balsio parodymais, nėra pažeidimas, kadangi specialistas kategoriškai nenurodė, jog kulka, iššovus į parketą, būtinai turėjo deformuotis. Apeliacinio proceso metu apklaustas specialistas A. Jurevičius paaiškino iš esmės tokias pačias iššaunamos kulkos deformacijos galimybes, nes tai priklauso nuo daugelio faktorių: medžio (parketlentės) storio, kietumo, šūvio kampo ir kt. Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo atlikta nauja kompleksinė teismo medicinos, trasologinė, balistinė ekspertizė, kurią atliko kita ekspertizės įstaiga. Šios ekspertizės 2007-04-27 akto Nr. 11-6 (07), 11-1018 (07)/EMK 4/07(01) išvadose nurodoma, jog tirti pateiktos dvi 7,65 mm (7,65x17 mm) kalibro Brauningo šovinių kulkos, tarp kurių viena rasta nukentėjusiojo V. B. kūne, kita rasta R. B. bute, buvo iššautos iš vieno ginklo vamzdžio. Tiriamojoje šio akto dalyje nurodoma, jog, lyginant tarpusavyje abi tirti pateiktas kulkas, nustatyta, kad jos sutampa pagal ginklo vamzdžio kanalo paviršiaus graižtvų laukų skaičių, nuolinkio kryptį, plotį ir pagal graižtvų laukų ir graižtvų pėdsakų mikroreljefą. Sutampantys graižtvų ir jų laukų pėdsakų požymiai ant kulkų yra pastovūs, visumoje sudaro individualias požymių visumas. Tai rodo, kad tirti pateiktos dvi 7,65 mm (7,65x17 mm) kalibro Brauningo šovinių kulkos, tarp kurių viena rasta nukentėjusiojo V. B. kūne, kita rasta R. B. bute, buvo iššautos iš vieno ginklo vamzdžio. Įvertinus visa tai, nėra jokio pagrindo abejoti tiek specialisto, tiek eksperto išvada, jog kulka, paimta iš V. B. kūno, ir kulka, išimta iš buto, kuriuo naudojosi R. B. , iššautos iš vieno ginklo vamzdžio.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, jog iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad iš pagrindo po parketlente išimtas šviesios spalvos metalo objektas panašus į 9 mm kulką. Įvykio vietoje, išimant kulką, ji nebuvo nufotografuota ar kitaip įforminta, ją apžiūrint. Kulka apžiūrėta ir nufotografuota tik 2003-10-28 specialisto išvadoje Nr. 5802. Iš aprašymo matyti, kad kulka yra geltona ir 7,7 mm, o ne šviesios spalvos ir 9 mm, kaip nurodoma įvykio vietos apžiūros protokole. Apeliacinio proceso metu iš Kėdainių rajono apylinkės teismo buvo gauta baudžiamoji byla Nr. 1-70-04/04 dėl nuteistojo R. B. , kurioje atliekant ikiteisminį tyrimą bute, kuriuo jis naudojosi, buvo surasta kulka. 2003-09-11 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, kurios protokole pažymėta, kad buto holo viduje rasta iškirsta viena parketlentė, o po ja iš grindų pakloto specialiais įrankiais išimtas šviesios spalvos metalo objektas, panašus į 9 mm kulką. Objektas išimtas tolimesniam tyrimui (b. l. 41-44). Protokole taip pat pažymėta, kad atlikus apžiūrą paimtas objektas, panašus į kulką. Prie protokolo yra priedas fotolentelė, kurios fotonuotraukose yra užfiksuota išplėšta parketlentė, be to, yra užfiksuotas ir išplėštos parketlentės vietoje surastas objektas, panašus į kulką. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo teigti, jog išimant kulką ji nebuvo nufotografuota ar kitaip procesiškai įforminta, kadangi apie jos suradimo vietą ir aplinkybes pažymėta įvykio vietos apžiūros protokole, nurodyta, kad rastas objektas paimtas bei jis nufotografuotas suradimo vietoje. Iš fotonuotraukos aiškiai matyti, koks objektas buvo surastas hole išplėštos parketlentės vietoje. Tai, kad surasta kulka nėra nufotografuota atskirai, yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo trūkumas, tačiau šiuo atveju jis negali būti pagrindas nepripažinti surastos kulkos daiktiniu įrodymu, kadangi ji yra procesiškai įforminta. Tai, kad įvykio vietos apžiūros protokole nurodoma, kad kulka yra šviesios spalvos, o specialisto išvadoje ji įvardijama kaip geltonos spalvos, neturi jokios reikšmės, nes tarp šviesios ir geltonos spalvos nėra esminio skirtumo: geltona spalva yra šviesi, o ne tamsi spalva. Be to, pareigūnas, rašęs protokolą, subjektyviai vertino spalvą ir geltoną spalvą įvardijo kaip šviesią. Dėl to, kad protokole nurodyta, jog objektas yra panašus į 9 mm kulką, o išvadoje nurodomi kitokie jos matmenys (ilgis 11,8 mm, skersmuo 7,7 mm, kalibras 7,65 mm), paaiškinama tuo, jog įvykio vietoje pareigūnas kulką matavo su paprasta liniuote, todėl galėjo suklysti. Be to, kulką matavo ne specialistas, o tyrėjas S. Rosteika, kuris parodė, jog mažai išmano apie kulkas, jis suprato, kad išimta kulka yra 9 mm, todėl įvykio vietos apžiūros protokole taip ir nurodė (t. 9, b. l. 31). Specialistas A. Oleka nurodė, jog tyrėjai iš viso neturi teisės spręsti apie kulkos kalibrą, tokią teisę turi balistikos specialistas, jos išmatavimus nustatant su slankmačiu (t. 9, b. l. 43).
Apeliantai mano, jog teismas nepagrįstai netenkino prašymo atlikti eksperimentą ir paskirti naują kompleksinę ekspertizę dėl kulkų, motyvuodamas tuo, kad teisme apklaustas specialistas J. Balsys paaiškino, jog naudojosi specialisto A. Oleko tyrimo išvadomis ir ištyrė abi kulkas, taip atliko identifikacinį bandymą. Tuo tarpu teisminio naginėjimo metu specialistas A. Oleka (turėtų būti J. Balsys) paaiškino, kad kulkos, paimtos iš neva R. B. buto, esančio Kėdainių m., tirti iš naujo nebuvo tikslo, jis tik patikslino duomenis ir atsakė į jam užduotą klausimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo argumentais dėl prašymo atlikti eksperimentą atmetimo, nes aplinkybės dėl kulkų deformacijos iš tikrųjų buvo ištirtos, todėl atlikti eksperimentą, siekiant išsiaiškinti tas pačias aplinkybes, nėra reikalo. Juo labiau kad atlikti eksperimentą nėra galimybės, kadangi byloje negalima idealiai atkurti tokių pačių įvykio sąlygų ne tik dėl to, kad nėra daiktinio įrodymo - ginklo, bet ir dėl to, jog nežinomos kitos aplinkybės, t. y. iš kokio atstumo ir kokiu kampu buvo šauta, kokia buvo parketlentė, koks paklotas po ja ir t. t. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė prašymus atlikti eksperimentą. Iš bylos medžiagos matyti, jog specialistas J. Balsys atliko byloje esančių kulkų tyrimą ir surašė išvadą Nr. 41. Teisminio bylos nagrinėjimo metu J. Balsys parodė, jog jis tyrė kulką ir tūtelę bei darė sulyginimą su kulka, paimta iš minėto buto, o pirmosios kulkos nefotografavo, nes buvo nufotografuota pirmoje išvadoje (t. 9, b. l. 40-43).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis atmesti prašymą atlikti eksperimentą dėl kulkos galimo deformavimosi šūvio metu buvo motyvuota, pagrįsta ir priimta ne dėl išankstinės teismo nuostatos ar šališkumo. Dėl to, kad šis prašymas buvo atmestas, nėra jokio pagrindo teigti, jog teismas pažeidė rungimosi principą (teisę dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus) ar suvaržė gynybos šalies teises, numatytas BPK 7 str., arba buvo šališkas. Dėl to taip pat nebuvo pažeisti konstituciniai lygybės prieš teismą, teismo nešališkumo, proceso viešumo ir nekaltumo prezumpcijos principai.
Apeliantai nurodo, kad pagal E. D. parodymus į bėgantį V. B. , būdamas prie automobilio, šovė R. B. , o, pribėgęs prie parklupusio V. B. , V. G. šovė jam į galvą. Iš 2003-12-30 papildomos apžiūros protokolo matyti, kad 1 m atstumu nuo melioracijos griovio šlaito rasta tūtelė, kuri, remiantis specialisto išvada, prieš šūvį nesudarė vieno šovinio su iš V. B. lavono galvos išimta kulka. Teigia, kad E. D. parodymai neatitinka tikrovės, nes rasta įvykio vietoje tūtelė ir kulka, išimta iš V. B. lavono, nesudarė vieno šovinio. Šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas, kadangi 2004-01-05 specialisto išvados Nr. 41 3 p. nurodyta, jog nustatyti, ar tyrimui pateiktos kulka ir tūtelė prieš šūvį sudarė vieną šovinį, nėra galimybės, kadangi nėra požymių, iš kurių būtų galima apie tai spręsti (t. 1, b. l. 188-192). Taigi, specialistas negalėjo atsakyti į šį klausimą, o ne kategoriškai nurodė, kad kulka iš V. B. kūno ir tūtelė, rasta įvykio vietoje, prieš šūvį nesudarė vieno šovinio. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, mano, jog nėra jokio pagrindo abejoti šia minėtų specialistų išvadų ir E. D. parodymų dalimi.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas mano, jog nėra pagrindo taip pat abejoti, ar būtent ta pati kulka, paimta iš buto, buvo saugoma Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre. Aplinkybės dėl nurodytame įvykio vietos apžiūros protokole aprašytų kulkos požymių ir specialisto išvadoje aprašytų kulkos požymių nesutapimo buvo išsamiai ištirtos apygardos teisme, jas taip pat šioje nutartyje ištyrė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl motyvų nekartoja. Tik pažymi, jog kulka buvo nufotografuota jos suradimo vietoje, nes iš fotonuotraukos aiškiai matosi objektas, panašus į kulką (byla Nr. 1-70-04/04, b. l. 43).
Nuteistajam R. B. ir jo gynėjui abejonių kelia ir minimos kulkos įpakavimas bei įregistravimas, paliekant ją saugoti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro neatskleistų nusikaltimų kulkų ir tūtelių kolekcijoje, nes žymų apie tai nėra. Tačiau Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro lydraštyje, kuriuo siųsta 2003-10-28 specialisto išvada Nr. 5802, yra nurodyta pastaba, jog kulka palikta KTC neatskleistų nusikaltimų kulkų ir tūtelių kolekcijoje (byla Nr. 1-70-04/04, b. l. 46). Specialistas J. Balsys teisme paaiškino, jog saugant kulkas ir tūteles yra vadovaujamasi Vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintomis taisyklėmis. Kulkų pavyzdžiai laikomi dėžutėse, ant jų yra išgraviruoti numeriai, kurie atitinka duomenų bazėje esantį registracijos numerį (t. 9, b. l. 41-42). Teisme buvo apžiūrėtas vokas, kuriame dviejose polietileninėse pakuotėse rastos dvi kulkos: ant kulkos iš R. B. buto yra Nr. 409, ant kulkos iš V. B. kūno - Nr. 415 (t. 9, b. l. 44-45). Bylą nagrinėjant Apeliaciniame teisme buvo paskirta nauja kompleksinė teismo medicinos, trasologinė, balistinė ekspertizė, kurią atliko kita ekspertinė įstaiga, todėl apeliantų abejonės dėl šios dalies buvo pašalintos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Teismo ekspertizių centro 2007-04-27 ekspertizės akto Nr. 11-6(07), 11-1018 (07) /EMK4/07(01) išvados iš esmės identiškos specialisto J. Balsio akte surašytoms išvadoms.
Apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog kulka, išimta iš V. B. galvos, tiek kulka, rasta R. B. bute, nėra R. B. kaltės dėl V. B. nužudymo tiesioginis įrodymas. Tačiau byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai leidžia daryti pagrįstas išvadas, jog R. B. dalyvavo nužudant V. B. ir iš anksto susitaręs bei veikdamas kartu su V. G. tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė V. B. .
A. Z. , 2003-12-31 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad 2003-12-28 dirbo UAB „Lukoil“ degalinėje Radviliškyje, apie 15 val. į šią degalinę automobiliu „Mercedes Benz 220“, valst. (duomenys neskelbtini), atvažiavo V. B. , įsipylė degalų, nusipirko atsigerti ir išvyko (t. 2, b. l. 75). Tačiau šis liudytojas apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu, parodė, jog neprisiminė, ar būtent 2003-12-28, ar kitą dieną V. B. matė minėtoje degalinėje. Taip pat parodė, kad peržiūrėjus vaizdo kamerų įrašus, jose nebuvo užfiksuota, jog V. B. 2003-12-28 buvo atvažiavęs į degalinę, jam galbūt taip pasirodė. Todėl mano, jog ikiteisminio tyrimo metu duodamas tokius parodymus suklydo, nes po vaizdo įrašų peržiūros ikiteisminio tyrimo pareigūnai jo daugiau neapklausė (t. 9, b. l. 80).
A. Beresnevičius, apeliacinio proceso metu apklaustas kaip liudytojas parodė, kad 2003-12-28, apie 10.59 val., V. B. automobiliu buvo užvažiavęs į UAB „Baltijos Lukoil servisas“ degalinę, esančią Šiaulių g. Tai nustatė iš peržiūrėto vaizdo įrašo, dėl to parašė tarnybinį pranešimą. Tačiau liudytojas negali paaiškinti dėl vaizdo įrašo perrašymo į kasetę, ar toks įrašas buvo prijungtas prie bylos. Iš byloje esančio tyrėjo A. Beresnevičiaus 2004-01-09 tarnybinio pranešimo matyti, jog V. B. su automobiliu „Mercedes Benz“ Radviliškyje, Šiaulių gatvėje buvo sustojęs UAB „Baltijos Lukoil servisas“ degalinėje 10.59 val., kur nusipirko gaivinamųjų gėrimų (t. 1, b. l. 139). Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo A. Z. parodymai nėra nuoseklūs, neįtikinami, todėl jais nesivadovaujama. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. B. šioje degalinėje buvo sustojęs 2003-12-28 10.59 val., o ne 15 valandą. Todėl liudytojų A. Z. ir A. Beresnevičiaus nurodytos aplinkybės neprieštarauja šioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl V. B. nužudymo laiko. Byloje nėra jokių duomenų apie šio vaizdo įrašo buvimą apskritai ar jo prijungimą prie bylos, todėl juo remtis kaip įrodymu nėra pagrindo. Beje, šioje byloje apygardos teismas vaizdo įrašu, kaip įrodymu, taip pat nesirėmė.
Apeliantai mano, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. nuostatas bei BPK 44 str. 5 d. nuostatas dėl nepriklausomo ir nešališko teismo. Nurodo, jog teismas, padarydamas esminius baudžiamojo proceso normų pažeidimus bei žinodamas, kad apeliacinės instancijos teismas jų ištaisyti nebegalės, buvo šališkas. Pagal BPK 369 str. 3 d. esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra tokie, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie kliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pagrindinės procesinės kaltinamojo teisės numatytos BPK 22 str. 3 d., tačiau esminiu BPK pažeidimu laikomi ne tik jame nurodytų kaltinamojo teisių, bet ir kituose įstatymuose numatytų teisių, kurias turi kaltinamasis, suvaržymai. Pažeidimai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, yra bet kokie konkrečių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimai, keliantys abejonių nuosprendžio ar nutarties teisėtumu ir pagrįstumu. Apeliantai skunde išvardija apygardos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų teiginiai dėl BPK 305 str. numatytų reikalavimų nuosprendžio aprašomajai daliai surašyti padarytų pažeidimų yra nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2006-05-10 pradėjus bylos nagrinėjimą Panevėžio apygardos teisme, teisėjų kolegijai buvo pareikštas nušalinimas, ir kolegija, pasitarusi vietoje, nutarė jiems pareikštą nušalinimą atmesti. Tuo tarpu BPK 59 str. 2 d. 4 p. nurodyta, jog dėl nušalinimo ar nusišalinimo teismas nusprendžia pasitarimų kambaryje. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, Panevėžio apygardos teismas spręsdamas pareikšto nušalinimo klausimą, į pasitarimų kambarį neišėjo ir nutarties nepriėmė. Tokiu būdu Panevėžio apygardos teismas formaliai pažeidė BPK 59 str. 2 d. 4 p. reikalavimus, tačiau šis pažeidimas negali būti laikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kadangi dėl jo nebuvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamųjų teisės ir jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Nušalinimas teisme buvo pareikštas dėl tų pačių motyvų, dėl kurių nuteistasis V. G. prašė perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti iš Panevėžio apygardos teismo kitam teismui. Šį prašymą išnagrinėjo ir 2006-05-09 nutartimi atmetė Lietuvos apeliacinis teismas. Proceso dalyviai naujų nušalinimo motyvų nei visai teisėjų kolegijai, nei atskirai teisėjui nepareiškė, todėl šis formalus pažeidimas, padarytas nesilaikant sprendimo dėl nušalinimo priėmimo tvarkos, neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos kaltinamųjų teisėms, išsamiam ir nešališkam bylos išnagrinėjimui bei teisingo nuosprendžio priėmimui.
Apeliantai nurodo, jog apygardos teismas 2006-06-21 10.20 val. išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo dėl prašymo skirti naują kompleksinę ekspertizę. 14 val. teismas grįžo į posėdžių salę ir tęsė posėdį, neatsižvelgdamas į tai, kad neatvyko kaltinamojo R. B. gynėja advokatė A. L. Krukonienė, nors tokiu atveju teismas bylos nagrinėjimą privalėjo atidėti. Toliau tęsiant bylos nagrinėjimą, teismui buvo pareikštas nušalinimas, tačiau teismas, neišklausęs dalyvaujančiųjų byloje nuomonės, išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog iš tikrųjų 2006-06-21 po pertraukos į teismo posėdį neatvyko R. B. gynėja A. L. Krukonienė, tačiau teismas tęsė posėdį nedalyvaujant minėtai gynėjai. Teismo nuomone, šis pažeidimas nesuvaržė kaltinamųjų teisių bei nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, kadangi po pertraukos, kada į posėdį neatvyko gynėja A. L. Krukonienė, byloje nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, nebuvo tiriamos ir nustatinėjamos naujos bylos aplinkybės ar įrodymai, o tik paskelbti sprendimai dėl anksčiau pareikštų proceso dalyvių prašymų. Tai, kad pareiškus nušalinimą teisėjų kolegijai, teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo prieš tai neišklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme asmenų nuomonės, taip pat nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
Apeliantai esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu įvardija V. G. nuteisimą pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., kadangi iš Heseno prokuratūros prie Franfurto prie Maino žemės Aukščiausiojo Teismo sutikimo matyti, kad V. G. buvo išduotas Lietuvos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam persekiojimui vykdyti už nužudymą, nesant sunkinančių aplinkybių, ir už padegimą. Tačiau ši apeliacinio skundo dalis taip pat nepagrįsta, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog Lietuvos įgaliotosios institucijos kreipėsi į Vokietijos institucijas dėl V. G. baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo. Byloje yra 2005-05-04 Heseno prokuratūros prie Frankfurto prie Maino Žemės teismo raštas dėl V. G. išdavimo iš Vokietijos Lietuvai, iš kurio matyti, jog Vokietija sutinka, kad jis būtų persekiojamas ir pagal BK 129 str. 2 d. 7 p., 9 p. (t. 7, b. l. 113).
V. G. ir jo gynėjas skunde nurodo, kad teismas pažeidė BPK 255 str. reikalavimus. Apeliantai teigia, kad byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje V. G. kaltinant pagal BK 129 str. 1 d. Apygardos teisme V. G. , remiantis BPK 256 str. nuostatomis, kaltinimas buvo pakeistas į sunkesnį, tačiau byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal sunkesnį kaltinimą. Todėl mano, kad BPK 255 str. yra speciali norma, o BPK 256 str. yra norma, numatanti kaltinimo pakeitimo teisme procedūrą, bet ne nagrinėjimo ribas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai neteisingai aiškina BPK 255 str. ir 256 str. nuostatas. BPK 255 str. 1 d. numato nagrinėjimo teisme ribas - byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau, esant BPK 255 str. 2 d. numatytoms sąlygoms, kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Tuo tarpu BPK 256 str. numato galimybę teisme kaltinimą pakeisti. Iš bylos medžiagos matyti, jog prokuroras, pradėjus bylos nagrinėjimą teisme, prašė teismo V. G. kaltinimą pakeisti į sunkesnį (t. 7, b. l. 79-80). Apie tai buvo pranešta V. G. ir jo gynėjui, šio naujo kaltinimo nuorašai jiems buvo įteikti. Be to, V. G. ir gynėjui dėl teisme pakeisto kaltinimo buvo padaryta pertrauka pasiruošti gynybai (t. 7, b. l. 83). BPK 256 str. 1 d. numatyta, kad apie pakeistą kaltinimą pranešama kaltinamajam, tačiau įstatymas nenumato, kad kaltinamasis turi būti iš naujo atiduotas teismui. BPK 255 str. numato bendrą taisyklę, nustatančią teisinius rėmus, kurių turi laikytis teismas, nagrinėdamas bylą. Tuo tarpu BPK 256 str. numato išimtį iš šios taisyklės - galimybę peržengti BPK 255 str. numatytas ribas ir tvarką. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog kaltinimo pakeitimo procedūrą reglamentuojančios baudžiamojo proceso normos dėl V. G. nebuvo pažeistos.
Apeliantai nurodo, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmininkė klausė R. B. , „kodėl pasitvirtina E. D. nurodyti faktai dėl pirktų vaistų, rasto benzino bako dangtelio“. V. G. ir jo gynėjo nuomone, tai rodo, jog teismas, neišnagrinėjęs bylos ir neištyręs visų bylos duomenų, dar bylos nagrinėjimo metu E. D. parodymus įvertino kaip teisingus ir įrodančius kaltinamųjų kaltę. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistajam R. B. iš tikrųjų toks klausimas buvo užduotas (t. 9, b. l. 77). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, taip suformuluodamas klausimą, sudarė situaciją, kurioje proceso dalyviams galėjo kilti abejonių dėl teismo nešališkumo. Akivaizdu, kad teismo posėdžio metu teisėjai turi vengti situacijų, galinčių sudaryti įspūdį apie teismo šališkumą. Analogiškai vertinami šioje byloje ir teismo motyvai, nurodyti atmetant prašymą atlikti ekspertizę dėl V. B. žaizdų išpjovų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad tai yra apygardos teismo teisėjų profesionalumo stoka, formuluojant klausimus ar išdėstant motyvus dėl pareikštų prašymų, lingvistiškai gramatiškai teisingai išreiškiant logiškas ir pagrįstas kalbines formuluotes. Tačiau šioje byloje iš minėtų trūkumų spręsti apie teismo šališkumą nėra pagrindo, todėl minėti pažeidimai nėra esminiai, jie nuteistiesiems ir jų gynėjams nesuvaržė įstatymu garantuotų teisių ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Be to, nagrinėjant bylą Apeliaciniame teisme gynėjų prašymai dėl V. B. žaizdų išpjovų ištyrimo buvo patenkinti, buvo paskirta ir atlikta nauja kompleksinė teismo medicinos, trasologinė, balistinė ekspertizė ir tokiu būdu atsakyta į proceso dalyvių iškeltas abejones.
Nuteistasis V. G. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija daiktinių įrodymų - pirštinių atsiradimo aplinkybes ir jų įrodomąją reikšmę. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo dalimi, jog įvykio vietos apžiūros protokole iš tikrųjų nenurodyta, kad iš rastų 7 porų pirštinių viena pora nežymiai skiriasi spalva. Iš 2003-12-29 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog įvykio vietoje už griovio, ant kelio 3 metrų atstumu rastas polietileninis maišelis, kurio viduje yra septynios pirštuotos, baltos spalvos guminės pirštinės. Iš priedo prie įvykio vietos apžiūros protokolo - fotolentelės matyti, jog rastas maišelis yra mėlynos spalvos, su reklaminiais užrašais „Fastum Gel“ (t. 1, b. l. 22-38). Iš bylos medžiagos matyti, kad vienos poros guminių pirštinių kitokia spalva buvo nustatyta vėliau, atidžiau jas apžiūrėjus laboratorijoje specialaus tyrimo metu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisme buvo apklausti kaip liudytojai pareigūnai, dalyvavę atliekant įvykio vietos apžiūrą, t. y. N. Saudargienė, S. Rosteika, S. Butenko. Liudytojas S. Rosteika parodė, jog pirštinių atidžiai neapžiūrėjo, jų iš maišelio neišėmė, tik vizualiai jas suskaičiavo, nes buvo numatyta jas ištirti laboratorijoje, todėl bijojo ant jų palikti savo biologinius pėdsakus. Iš liudytojų N. Saudargienės ir S. Rosteikos parodymų matyti, kad maišelyje buvo septynios pirštinės, kurių spalva jiems pasirodė vienoda (t. 9, b. l. 27-33). Tai, kad pranešime Vidaus reikalų ministerijai nenurodyta, jog maišelyje rastos pirštinės, nėra pažeidimas, kadangi baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja tokio pranešimo formos nei turinio. Kita vertus, iš Kėdainių r. PK siunčiamos informacijos (faksu, teletaipu, telefonu) apskaitos knygos įrašo Nr. 3400 matyti, jog iš įvykio vietos iš tikrųjų buvo paimtas polietileninis maišelis (t. 8, b. l. 230). Iš pareigūnų, dalyvavusių apžiūrint įvykio vietą, parodymų matyti, jog minėtos pirštinės įvykio vietoje buvo supakuotos, ant paketo pasirašė tyrėjas S. Rosteika. Iš 2004-06-11 specialisto išvados Nr. 20/585/1216 matyti, kad tyrimui gautas balto popieriaus vokas, užklijuotas, atspauduotas su užrašu „Polietileninis maišelis su užrašu: „Fastum Gel“ (t. 1, b. l. 201). Šias aplinkybes patvirtino specialistė D. Kairienė. Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad faktą, jog įvykio vietoje buvo rastas maišelis su pirštinėmis, patvirtina ir kita bylos medžiaga, todėl netikėti tuo nėra jokio pagrindo. Tai, kad įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, jog pirštinės yra baltos spalvos, o specialisto išvadoje nurodoma, jog pirštinės Nr. 1-6 yra iš skaidrios permatomos gumos, Nr. 6 - suplyšusi, o Nr. 7 - iš gelsvos gumos, paaiškino liudytoja N. Saudargienė, kuri parodė, jog pirštinės, kaip jai atrodė, buvo skaidrios medicininės, todėl jas galėjo pavadinti baltomis (t. 9, b. l. 27-28). Apeliacinės instancijos teismas mano, jog esminio prieštaravimo tarp įvykio vietos apžiūros, daiktinių įrodymų apžiūros protokolų ir specialisto išvados nėra, nes pareigūnas rastų pirštinių spalvą vertino subjektyviai. Tai, kad pirštinės nebuvo išsamiai apžiūrėtos, nufotografuotos, nėra esminis BPK pažeidimas, dėl kurio reikėtų minėtos specialisto išvados nepripažinti įrodymu. BPK 207 str. 1 d. numatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas apžiūri turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti šio kodekso 205 str. nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad šias pirštines reikėjo tirti laboratorijoje, specialiomis priemonėmis, kur yra reikiamos sąlygos (BPK 205 str. 2 d.). Tai, kad E. D. savo parodymuose nieko negalėjo nurodyti apie pirštines, nors ir buvo papildomai apklausiamas dėl šios aplinkybės, paaiškinama tuo, jog nusikaltimo vietoje jis patyrė šoką, buvo labai sutrikęs dėl V. G. ir R. B. netikėtų veiksmų, todėl šių pirštinių galėjo ir nematyti. Visos šios aplinkybės buvo ištirtos teisminio bylos nagrinėjimo metu. Todėl neatitikimas dėl guminių pirštinių aprašymo įvykio vietos apžiūros metu ir nuosprendyje vertinamas kaip neesminis pažeidimas ir dėl jo keisti ar naikinti nuosprendį nėra pagrindo.
Apeliantai teigia, kad atliekant tyrimus V. B. , R. B. , E. D. biologiniams pėdsakams ant piršinių surasti buvo naudojami vieni, o V. G. - kiti STR lokusų genotipai. Pažymėtina, kad minėtos pirštinės laboratorijoje buvo gautos 2004-01-02, o V. B. , R. B. , E. D. biologiniai pėdsakai ištirti 2004-06-11. V. G. biologiniai pėdsakai laboratorijoje buvo ištirti 2005-04-06. Teisme specialistė D. Kairienė paaiškino, jog atliekant tyrimus naudojamas tas rinkinys, kuris tuo metu būna laboratorijoje. Skirtumas tarp rinkinių yra tas, jog naudotas pirmojo tyrimo metu rinkinys turi 5 papildomus lokusus. Naudojant šį rinkinį yra didesnė tikimybė, jog bus gauta tikslesnė informacija, ištiriama daugiau požymių. Tiriant V. G. kraują buvo naudojamas rinkinys, turintis 10 lokusų, kurį taikant pagal metodiką paklaidos nebūna, todėl identifikacijai visiškai pakanka. Atsižvelgiant į tai, abejoti tyrimo patikimumu dėl to, kad buvo panaudoti skirtingi lokusų rinkinių genotipai, nėra jokio pagrindo. Juo labiau kad kiekviena iš šių sistemų yra aprobuota ir rekomenduota naudoti kriminalistinėje praktikoje. Specialistė D. Kairienė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog pirštinėje Nr. 6 rastas biologinis pėdsakas priklauso V. G. (t. 9, b. l. 56, 221-222).
Žemesnės instancijos teismas
Teisme specialistė D. Kairienė išsamiai paaiškino minėtų piršinių vidinės ir išorinės pusės nustatymo metodiką. Iš jos parodymų matyti, jog laboratorijoje išorinės pirštinių pusės netyrė. Laboratorijoje pirštinės vidinė pusė nustatoma pagal talką, sutepimus, apnašas (t. 9, b. l. 57). Apeliacinės instancijos teisme D. Kairienė parodė, kad tik tada, kai abejojama, kuri pirštinės pusė yra vidinė, kuri išorinė, yra daromas specialus tyrimas. Šiuo atveju tokių abejonių jai nekilo. Įvertinus specialistės paaiškinimus bei bylos medžiagą, nėra jokio pagrindo abejoti specialisto tyrimo pilnumu ir išsamumu ir nėra jokio pagrindo skirti naują ekspertizę dėl pirštinių. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra tikslinga tirti ir patį polietileninį maišelį, kuriame buvo rastos pirštinės, nors jis ir nebuvo tirtas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šį maišelį lietė daug asmenų, o specialistė nurodė, jog tokiu atveju nustatyti, kieno biologiniai pėdsakai ant jo arba jo viduje yra, neįmanoma.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad V. G. biologiniai pėdsakai ant vienos iš rastų pirštinių galėjo likti, nes automobilis anksčiau priklausė nuteistajam, o V. B. jį iš pastarojo nusipirko. Anot V. G. , jis, pildamas kurą į automobilio baką, naudodavosi guminėmis pirštinėmis. Tačiau D. B. (motina) parodė, jog sūnus automobiliu „Mercedes Benz“ jau naudojosi nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio, jį pirko iš V. G. , perregistravo savo vardu 2003 m. sausio mėnesį. Ji nežino atvejų, kad juo naudotųsi V. G. , jame nematė nei minėto maišelio, nei pirštinių (t. 9, b. l. 74-75). Iš nukentėjusiosios M. B. (žmona) parodymų matyti, kad po to, kai V. B. iš V. G. nusipirko šį automobilį, pastarasis juo nesinaudojo, automobilį ji ne kartą apžiūrėjo, tačiau jame buvo tik vyro asmeniniai daiktai, o pirštinių ar maišelio nebuvo (t. 9, b. l. 18-19). Atsižvelgiant į tai, byloje nėra duomenų, patvirtinančių V. G. parodymus, jog automobilyje, kuriuo apie metus laiko naudojosi V. B. ir M. B. , buvo V. G. pirštinės. Šis daiktinis įrodymas (pirštinės su V. G. biologiniais pėdsakais), vertinant su kitų įrodymų visetu, yra labai reikšmingas ir šioje byloje turi įrodomąją reikšmę, kad nuteistasis buvo įvykio vietoje. Tai iš esmės patvirtina E. D. parodymus.
Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad buvo atmestas prašymas išreikalauti lenteles ir grafikus prie 2005-04-06 specialisto išvados Nr. 1791, neprieštarauja BPK 1 str. nuostatoms bei nepažeidžia BPK 48 str. numatytų gynėjo teisių. Aplinkybės dėl biologinių pėdsakų tyrimų rezultatų buvo išsamiai ištirtos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Specialistė D. Kairienė teismo posėdyje parodė, jog gauti tyrimo rezultatai surašomi į lentelę, kuri yra skirta ne specialistui, o paprastam vartotojui, o diagramos (skunde įvardijamos kaip grafikai) skirtos specialistams rezultatų analizei (t. 9, b. l. 55-57). Tiek 2004-06-11 specialisto išvadoje Nr. 20/585/1216 (t. 1, b. l. 201-204), tiek 2005-04-06 specialisto išvadoje Nr. 1791 (t. 3, b. l. 192) yra pateiktos lentelės su tyrimo rezultatais, todėl gynėjas tikrai turėjo galimybę palyginti tyrimų rezultatus. Tai, kad prie specialisto išvadų nėra pridėta visos diagramos, nėra kliūtis palyginti tyrimo rezultatus, kadangi, kaip jau buvo minėta, diagramos skirtos ir suprantamos tik specialistams. Atsižvelgiant į tai, šie prašymai buvo atmesti pagrįstai ir teismas baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidė.
Teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, kad V. G. į susitikimo vietą atsivežė du nenustatytų modelių 7,65 mm kalibro pistoletus su duslintuvais. Tačiau kaltinamajame akte ši aplinkybė nėra nurodyta ir V. G. nebuvo kaltinamas atsivežęs du pistoletus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta aplinkybė, jog V. G. į susitikimo vietą atsivežė du nenustatytų modelių 7,65 mm kalibro pistoletus, neatitinka faktinių aplinkybių. Kaltinamajame akte, bei prokuroro patikslintame kaltinime V. G. nurodoma, jog R. B. ir V. G. , turėdami tikslą nužudyti V. B. , su savimi atsivežė du tyrimo metu nenustatytų modelių 7,65 mm kalibro pistoletus su duslintuvais (t. 7, b. l. 2-14, 116). Iš E. D. parodymų matyti, jog V. B. pradėjus bėgti, pirmiausia į jį šovė R. B. , o V. G. puolė jį vytis ir bėgdamas iš už diržo priekyje išsitraukė ginklą. Todėl darytina išvada, jog V. G. ir R. B. kiekvienas su savimi turėjo ginklą. Byloje nėra jokių duomenų, kad abu ginklus atsivežė V. G. . Teisėjų kolegija minėto dalyko nelaiko esminiu pažeidimu ir tai nesudaro pagrindo keisti nuosprendį, nes esminės faktinės bylos aplinkybės nesikeičia, kadangi nei R. B. , nei V. G. nėra kaltinami ar nuteisti dėl neteisėto ginklo ar šaudmenų laikymo.
V. G. ir jo gynėjas skunde nepagrįstai teigia, kad įvykio vietos apžiūros protokolas buvo perrašytas, nes atkreipia dėmesį tik į bylos puslapių numeraciją, tačiau neieško loginio ryšio tarp sakinių pradžios ir pabaigos kiekviename šio protokolo lape. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog iš tikrųjų po 22 puslapio einantis 23 puslapis neatitinka 22 puslapio sakinio pabaigos (t. 1, b. l. 22-38). Tačiau iš minėto protokolo aiškiai matyti, kad 22 puslapio sakinio pabaigą atitinka 24 puslapio pradžia, o tolimesnis aprašymas tęsiamas 23 puslapyje. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad šis protokolas turi visus rekvizitus ir nėra jokių požymių, leidžiančių abejoti jo tikrumu arba kad jis buvo perrašytas.
Apeliantai nurodo, jog teismas V. G. kaltę grindė E. D. parodymais, kurių nebuvo galima patikrinti teisiamajame posėdyje ir kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi ir nepatvirtinti kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, jog teismas pagrįstai rėmėsi E. D. parodymais bei teisingai konstatavo, jog jo parodymai apie nusikaltimo vietą, laiką, būdą, įvykių eigą atitinka įvykio vietų apžiūrų metu nustatytas aplinkybes. E. D. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė tas pačias vietas, kuriose buvo rastas V. B. lavonas ir sudegintas automobilis. Jo nurodytos aplinkybės atitinka specialistų išvadas ir V. B. padarytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją bei nukentėjusiojo ir į jį šovusių asmenų tarpusavio padėtį šūvių metu. Teisme medicinos specialistas paaiškino, kad po šūvio į dešinę šlaunį V. B. galėjo suklupti, tai rodo žaizdos ant kelio ir rankoje. Šūvio į dešinę šlaunį metu nukentėjusysis buvo nugara į jį šovusį asmenį. E. D. nurodė, jog V. G. , pribėgus prie suklupusio V. B. ir šaunant jam į galvą, nukentėjusysis klūpojo ant kelių šonu. Šūvio metu V. G. buvo V. B. daugiau iš šono. Tai atitinka specialisto išvadoje esančius duomenis, jog šautinė galvos žaizda padaryta nukentėjusiajam esant pasisukus priekiu kaire kūno puse į jį sužalojusį asmenį (t. 1, b. l. 181). Teisme minėtas specialistas patikslino, jog į galvą šaunant nukentėjusysis buvo veidu į jį sužalojusį asmenį, vertikalioje padėtyje, tačiau ne gulintis (t. 9, b. l. 39-40).
E. D. parodymus vertinti kaip nenuoseklius nėra pagrindo. E. D. 2004-02-12 pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis iš tikrųjų nenurodė nei V. B. nužudymo, nei automobilio sudeginimo aplinkybių (t. 3, b. l. 31-32). E. D. 2004-03-09 savo ranka rašytame nuoširdžiame prisipažinime bei įtariamojo apklausoje paaiškino automobilio sudeginimo aplinkybes bei įtariamojo apklausoje nurodė, jog teisme paaiškins, kodėl jis, R. B. ir V. G. sudegino automobilį, kuriuo naudojosi V. B. (t. 3, b. l. 39-41). E. D. , 2004-03-10 apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, vėl nurodė tas pačias automobilio sudeginimo ir V. B. nužudymo aplinkybes (t. 3, b. l. 43-48). Šie E. D. parodymai, kurie duoti nuo 2004-03-09, yra iš esmės nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems ir sutampa netgi jų detalės. Vėliau E. D. papildomai apklausiant kaip įtariamąjį ir tikslinant parodymus, šis patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, kuriuos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 58-77). Šie E. D. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Be to, pažymėtina, kad apygardos teismas rėmėsi E. D. parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas E. D. apklausė prašant prokurorui dėl to, kad buvo manoma, jog bylos nagrinėjimo teisme metu jis gali pakeisti parodymus arba atsisakyti juos duoti, taip pat pačiam įtariamajam prašant. Šioje apklausoje dalyvavo prokuroras ir įtariamojo gynėjas, apklausos eiga ir rezultatai užfiksuoti protokole, kuris surašytas laikantis BPK reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo teisėjo surašytame apklausos protokole užfiksuoti duomenys, kitaip nei ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro surašyti protokolai, bylos nagrinėjimo teisme metu pripažįstami įrodymais, todėl apygardos teismas galėjo jais remtis. Apeliantai skunde pažymi, kad E. D. parodymų nebuvo galimybės patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojo ar įtariamojo parodymai patikrinami teisme nebūtinai tik dar kartą juos apklausiant teismo posėdyje. Teismo posėdyje negalinčio dalyvauti liudytojo ar įtariamojo parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu, kaip ir visi kiti duomenys, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, yra patikrinami įrodymų tyrimo teisme metu (BPK 271-292 str. nustatyta tvarka). Iš kitų bylos duomenų, kurie buvo ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir pripažinti įrodymais, matyti, jog jie atitinka ir patvirtina E. D. parodymuose nurodytas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog jo parodymų nebuvo galima patikrinti bylos nagrinėjimo teisme metu ar kad jų nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog E. D. turėjo motyvą apkalbėti R. B. ir V. G. ar net nužudyti V. B. . Taip pat nėra jokių duomenų, rodančių, jog E. D. davė parodymus ne savo valia, o dėl pareigūnų pavartotų neteisėtų veiksmų ar smurto.
Apeliantai mano, jog E. D. parodymai apie tai, kad 2003-12-28 įvykio vietoje, prieš nužudant V. B. , V. G. paėmė jo telefoną ir skambino D. J. , yra nelogiški, kadangi V. G. turėjo savo telefoną ir jeigu būtų buvęs įvykio vietoje, jam nebūtų reikėję skambinti iš E. D. telefono. Iš byloje esančių E. D. priklausančio abonento skambučių išklotinių matyti, jog 2003-12-28 14.54 val. ir 14.55 val. iš E. D. telefono abonento (duomenys neskelbtini), celėje DOTNB, esančioje adresu Akademija, Kėdainių r., Jaunimo gatvė 2, buvo skambinta D. J. priklausančiam abonentui (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas mano, jog nėra jokio pagrindo netikėti šiais E. D. parodymais. Apeliantų samprotavimai, jog žinodamas, kad pagal skambučių išklotines bus galima nustatyti jo buvimo vietą nusikaltimo metu, E. D. apkalba V. G. bei tai, kad pirštines iš V. B. automobilio prieš jį sudeginant galėjo palikti E. D. , kad apkaltintų V. G. nužudžius V. B. , yra tik jų subjektyvi, niekuo nepagrįsta nuomonė, kuria siekiama bylos duomenis vertinti iškreiptai, būtent apeliantams naudinga linkme. Be to, iš byloje esančių, V. G. priklausiusio telefono abonento (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinių matyti, jog jis 2003-12-28 nuo 9.31 val. iki 11.41 val. beveik visą laiką, būdamas Kėdainiuose, mobiliuoju telefonu intensyviai bendravo su įvairiais abonentais, tarp jų ir su D. J. , E. D. . Iš bylos medžiagos matyti, kad 11.41 val. iš V. G. abonento, per bokštą LANCC, esantį Lančiūnavos k., Liepų g., Kėdainių r., buvo paskambinta į R. B. naudojamą telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuo to momento iki 17.30 val. jokių telefoninių kontaktų nėra užfiksuota. Telefoninių pokalbių suvestinėje tik 17.30 val. užfiksuota V. G. siųsta žinutė bei į jo abonentą priimta žinutė (t. 6, b. l. 164). Tai leidžia daryti išvadą, jog laikotarpiu nuo maždaug 11.41 val. iki 17.30 val. V. G. telefonas buvo išjungtas.
Ikiteisminio tyrimo metu E. D. , apklaustas teisėjo, nurodė, jog 2003-12-27 jam paskambino V. G. ir pasakė, kad reikia susitikti. E. D. savo automobiliu išvyko į Kėdainius pas R. B. į namus. Jis išvyko iš Kauno m. apie 22-23 val. Taigi, iš E. D. parodymų matyti, kad jis tik apie 22-23 val. išvyko iš Kauno į Kėdainius, o ne buvo Kėdainiuose tuo metu. Nuo Kauno iki Kėdainių yra apie 58 km. atstumas, todėl Kėdainiuose jis turėjo būti vėliau. Be to, E. D. šias aplinkybes nurodė 2004-03-10, praėjus pakankamai daug laiko po įvykio, todėl galėjo nurodyti netikslų laiką. Iš minėtų telefono skambučių išklotinių matyti, jog 2003-12-27 23.23 val., 23.24 val. ir 23.25 val. iš V. G. naudojamo telefono abonento celėje KED03B, esančioje Kėdainiuose, Basanavičiaus g. 36, skambinta E. D. , kuris šiuos skambučius priėmė per kitą celę, registruotą Kaune, Dainavoje, Krėvės pr. 8A. 2003-12-28 00.04 val. iš D. J. naudojamo telefono abonento užfiksuotas skambutis celėje KED03B (toje pat celėje, kaip ir skambučiai iš V. G. abonento) E. D. , kurį šis priėmė per bokštą KNS04C, esantį adresu Kaunas, Šilainiai, Šarkuvos g. 1. Tą pačią dieną 00.16 val. iš V. G. telefono abonento užfiksuotas skambutis E. D. , kuris jį priėmė būdamas celėje 1A06C. 2003-12-28 18.06 val., kai E. D. ir V. G. po padarytų nusikaltimų vyko iš Kėdainių į Kauną, E. D. naudojamas telefono abonentas toje pačioje celėje gavo žinutę (t. 6, b. l. 160-161). Tai patvirtina E. D. parodymus, kad jis 2003-12-28 išvakarėse važiavo į susitikimą Kėdainiuose su R. B. , V. G. ir D. J. . Kontaktai su R. B. abonentu laikotarpiu nuo 2003-12-27 23.32 val. iki 23.43 val. taip pat užfiksuoti jam esant celėje KED03B. Todėl telefoninių kontaktų išklotinių duomenys neprieštarauja, o kaip tik patvirtina E. D. parodymus. Šiose išklotinėse esantys duomenys taip pat nepaneigia ir E. D. parodymų, jog Kėdainių m. Tilto g. jis V. G. nupirko vaistų nuo nudegimo. Iš kasos kontrolinės juostos dalies Nr. 0250 matyti, kad vaistai buvo pirkti 2003-12-28 17.41 val. Iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, jog 2003-12-28 17.51 val. užfiksuotas E. D. pokalbis celėje JOSVA. Tačiau ši celė yra ne Jonavoje, kaip teigia apeliantai, o Josvainiuose, nes celių pavadinimai atitinka vietovės, kurioje pastatytas bokštas, pavadinimą (Josvainiai yra pakeliui į Kauną, nuo Kėdainių iki Josvainių yra apie 8 km). Pažymėtina, kad teiginys, jog celė JOSVA yra Jonavoje ir E. D. minėtą skambutį priėmė būdamas Jonavoje, prieštarauja telefoninių kontaktų išklotinėms, nes 2003-12-28 17.35 val. ir 17.39 val. iš V. G. naudojamo abonento buvo skambinta ir priimtas skambutis celėse atitinkamai KED02C (Kėdainiai, Vilainiai, Nevėžio g. 14) ir KED03A, kurios yra Kėdainiuose (t. 6, b. l. 150, 164), o lygiai tuo pačiu laiku, t. y. 17.51 val., V. G. buvo skambinta ir į skambutį jis atsiliepė būdamas toje pačioje celėje kaip ir E. D. - celėje JOSVA. Iš tikrųjų neįmanoma per 10-12 min. išvažiuoti iš Kėdainių ir nuvažiuoti iki Jonavos, todėl tai tik patvirtina, kad celė JOSVA yra ne Jonavoje, bet Josvainiuose. Be to, telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina E. D. parodymus, jog jis Kėdainiuose V. G. nupirko vaistų nuo nudegimo, vežė jį į Kauną, iš kur pastarasis žadėjo vykti į Vilnių, nes tuo pat metu ir toje pat vietoje buvę telefoniniai kontaktai ir su E. D. , ir su V. G. abonentais rodo, kad jie, kaip nurodoma E. D. parodymuose, tuo metu buvo kartu pakeliui į Kauną. Iš kitų telefoninių V. G. kontaktų matyti, jog jis apie 19 val. buvo Kaune, apie 20 val. buvo Vilniuje. Tai neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
Apeliantai taip pat abejoja E. D. parodymais, jog V. G. buvo apdegęs veidą, todėl jam buvo perkami vaistai. Apeliantai mano, jog poėmio protokolą, kuris buvo surašytas paimant kasos čekį iš vaistinės, suklastojo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nes išimtoje kasos kontrolinės juostos dalyje yra nurodyta tik vaistų pirkimo data - 2003-12-28 ir laikas-17.41 val. bei 19,77 Lt suma, tačiau nėra įrašo, kad tai būtų vaistai „Panthenol“, kaip kad teigiama poėmio protokole (t 1, b. l. 149). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų teiginys dėl kasos čekio suklastojimo nepagrįstas ir atmestinas dėl šių motyvų: pirma, byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl minėto kasos čekio suklastojimo, apeliantai šiuo klausimu išreiškė tik savo subjektyvią nuomonę; antra, ne poėmio protokolas, o vaistų pirkimo čekis patvirtina E. D. parodymus apie vaistų nuo nudegimo „Panthenol“ pirkimą.
Apeliantai skunde nurodo, kad E. D. parodymus paneigia ir specialisto išvada, iš kurios matyti, kad ant V. G. veido jokių apdegimo požymių nerasta. Teismo išvada apie tai, kad specialistas apžiūrėjo V. G. praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams nuo nudegimo, todėl žaizdos galėjo sugyti ir tai nepaneigia nustatytų aplinkybių, yra tik teismo prielaidos, kuriomis negali būti grindžiamas nuosprendis. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 1291/05(01) iš tikrųjų matyti, jog V. G. medicininis tyrimas pradėtas 2005-03-04, jo veide nudegimo žymių nekonstatuota (t. 3, b. l. 194). Byloje yra Justus - Liebig universiteto Teisės medicinos instituto 2005-01-26 medicininės apžiūros išvada Nr. 21/05, kurioje nurodyta, jog ant V. G. veido sužeidimų, ypač randų, kurie galėtų atsirasti dėl galimo automobilio padegimo 2003-12-28, nerasta (t. 4, b. l. 121-123). Apeliacinės instancijos teismas mano, jog apygardos teismo nuosprendyje yra padaryta techninė klaida, kadangi teismas konstatavo, jog 2005-03-04 V. G. apžiūrėjo teismo medicinos specialistas, jo veide nudegimo žymių nerado, tačiau teismas padarė išvadą, jog jis apžiūrėtas praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams nuo nudegimo. Akivaizdu, kad nuosprendyje turėtų būti nurodyta, jog V. G. buvo apžiūrėtas praėjus daugiau kaip metams ir dviems mėnesiams po nudegimo (o ne dviems mėnesiams), o toks laiko tarpas yra pakankamas, kad atsiradusios nudegimo žymės visiškai sugytų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat mano, jog specialistų išvados nepaneigia, jog V. G. buvo nudegęs veidą, plaukus ir antakius. Teisėjų kolegijos nuomone, V. G. veidas nebuvo stipriai nudegęs, kad atsirastų žaizdos, dėl to neatsirado randų, kuriuos apžiūrų metu būtų galėję užfiksuoti medicinos specialistai. Tačiau tiek veido nudegimas, tiek plaukų ir antakių nudegimas išoriškai matėsi, dėl šios priežasties V. G. po įvykio nesirodė viešai, net nedalyvavo V. B. laidotuvėse, nors su juo buvo geri draugai.
Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad telefono abonento numeris (duomenys neskelbtini) priklausė V. G. . Apeliantai mano, jog teismas, konstatuodamas šį faktą, negalėjo remtis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos viršininko pažyma, kadangi ji negali būti pripažinta įrodymu, nes jos negalima patikrinti teisminio nagrinėjimo metu. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad tik teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., sprendžia, kokie byloje surinkti duomenys, ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu, gali būti pripažinti įrodymais. Šiuo metu galiojantis baudžiamojo proceso įstatymas nenumato baigtinio tikslaus sąrašo šaltinių, iš kurių gauti duomenys galėtų būti laikomi įrodymais. Ši pažyma gauta iš teisėto šaltinio ir teisėtu būdu, netikėti ja nėra jokio pagrindo. Joje nurodoma, jog R. B. 2003-12-28 naudojosi mobiliojo ryšio telefono abonentu (duomenys neskelbtini), E. D. - (duomenys neskelbtini), V. G. - (duomenys neskelbtini), V. B. - (duomenys neskelbtini), D. J. - (duomenys neskelbtini). Joje nurodyta, kuo remiantis yra nustatyta, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini) priklauso V. G. . Analizuojant MTR Nr. (duomenys neskelbtini) buvusius telekomunikacinius įvykius, nustatyta, kad šis abonentas turėjo po 2 sujungimus su D. B. naudojamu MTR Nr. (duomenys neskelbtini) ir MTR Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi R. J. . Atlikus D. B. apklausą bei išanalizavus jos telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) SIM kortelės atminties bloko informaciją, buvo gauti duomenys, kad MTR Nr. (duomenys neskelbtini) naudojasi V. B. pažįstamas vardu Vidmantas, t. y. V. G. (t. 8, b. l. 185-186). Be to, iš šios pažymos matyti, jog V. B. nuo 2003-08-14 iki 2003-12-28 su mobiliojo ryšio abonentu (duomenys neskelbtini) bendravo 43 kartus. Šioje pažymoje nurodytą informaciją patvirtina ir kiti bylos duomenys. 2004-01-19 pažymoje Nr. SD-3-193 nurodoma, jog minėti telefonų abonentai priklauso nurodytiems asmenims (t. 6, b. l. 152-153). Be to, pažymėtina, kad R. B. , V. B. , E. D., D. J. ir V. G. nuolatos tarpusavyje bendravo, jų mobiliojo ryšio telefonų numeriai turi tą patį kodą, R. B. , E. D. , V. G. ir D. J. numeriai skiriasi tik vienu skaičiumi ir jiems būdingas eiliškumas. Nuteistojo V. G. parodymai dėl telefono numerio priklausomybės yra prieštaringi ir vertintini kritiškai. Pirmą kartą nagrinėjant bylą jis neneigė, jog abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso jam, ir teigė, jog 2003-12-27 iki 2003-12-31 dienos buvo namuose, niekur nevyko, o skambučiai gruodžio 27 dienos vakare ir gruodžio 28 dieną užfiksuoti Kėdainiuose, 28 d. 11.41 val. - Krekenavos celėje, nes turėjo penkis telefonus (t. 7, b. l. 185-184). Tik antrą kartą nagrinėjant bylą teisme V. G. ėmė kategoriškai neigti, jog minėtas telefono numeris priklausė jam. Taip pat jis ėmė neigti ir pirmojo bylos nagrinėjimo metu duotus savo parodymus bei tą faktą, jog telefonų numeriai turėjo eiliškumą (t. 9, b. l. 70, 74). Pirmosios instancijos teismas tokius V. G. parodymus vertino kritiškai ir nepažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šias aplinkybes vertinti kitaip.
Teisėjų kolegijos nuomone, E. D. parodymai buvo įvertinti lyginant juos su kitais byloje esančiais duomenimis. Visus bylos įrodymus, taip pat ir E. D. parodymus teismas įvertino atsižvelgdamas į jų visumą ir taip padarė pagrįstas ir teisingas išvadas. Teismas, pripažindamas E. D. parodymus įrodymais, nesivadovavo prielaidomis, kaip teigia apeliantai, tačiau jie buvo įvertinti lyginant su kitais ir teismas jais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Vertinant tiek E. D. parodymus, tiek ir kitus bylos įrodymus, BPK 20 str. 5 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog E. D. parodymus davė ne savo valia, o dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų pavartotų neteisėtų veiksmų ar smurto. Nuteistojo R. B. apeliaciniame skunde nurodyti neva teismo padaryti BPK 205 str. 3 d., 5 d. pažeidimai neatitinka teisinio pagrindo (turėtų būti BPK 20 str. 3 d., 5 d.).
Byloje taip pat nenustatyta, jog liudytojai T. M. ir I. Š. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus pareigūnams prieš juos pavartojus prievartą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas dėl prieš T. M. neva pavartoto smurto buvo nutrauktas, nesurinkus duomenų, patvirtinančių pareigūnų kaltę. Teisme apklausti pareigūnai parodė, jog 2004-02-25 parodymus .T. M. davė savo valia, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė T. M. parodymus, kadangi jie nenuoseklūs ir prieštaringi. I. Š. , kuris buvo apklaustas pirmą kartą baudžiamąją bylą nagrinėjant apygardos teisme, parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo neblaivus, pareigūnai privertė jį duoti parodymus, nors nėra matęs, kad R. B. turėtų daiktą, panašų į pistoletą (t. 7, b. l. 173-175). Tačiau iš I. Š. sulaikymo protokolo matyti, jog jis buvo sulaikytas 2004-02-18 17.00 val., kaip įtariamasis apklaustas 2004-02-19 16.45-17.45 val., dalyvaujant advokatui R. Gargasui (t. 2, b. l. 53, 57-58). Procesinių pažeidimų atliekant šiuos veiksmus nenustatyta, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad apklausos metu buvo vartojamas smurtas prieš I. Š. arba parodymus davė būdamas neblaivus. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino, teisėjų kolegija vertinti kitaip tas pačias aplinkybes neturi jokio pagrindo.
Apeliantai mano, jog teismas nepagrįstai V. G. veiką kvalifikavo kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, motyvuodamas tuo, jog V. B. nužudė dėl to, kad jis (V. B. ) norėjo išstumti V. G. ir R. B. iš bendrai vykdomo verslo - narkotikų prekybos, dėl ko jie būtų praradęs didelę turtinę naudą - uždarbį už narkotikų pardavimą. Apeliantai teisingai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004-06-16 nutarimo Nr. 46 20 p. nurodyta, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Apygardos teismas konstatavo, jog V. G. iš anksto susitarė su R. B. nužudyti V. B. dėl to, kad jis norėjo juos pašalinti iš bendrai vykdomo verslo - narkotikų prekybos, dėl ko jie būtų praradę didelę turtinę naudą - uždarbį už narkotikų pardavimą, t. y. dėl savanaudiškų paskatų. Šis motyvas nužudyti V. B. buvo nustatytas ne tik E. D. parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis, kurie patvirtino, jog V. G. , E. D. , D. J. , V. B. ir R. B. vertėsi nelegaliu verslu - narkotikų prekyba. Akivaizdu, kad, V. G. ir R. B. pašalinus iš minėto verslo, nors ir neteisėto, nuteistieji būtų negavę turtinės naudos, t. y. uždarbio iš narkotikų prekybos. Todėl V. G. ir R. B. , siekdami išlaikyti turimas pajamas iš nusikalstamos veiklos, t. y. siekdami turtinės naudos sau, tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė V. B. . Apeliantai teisingai pažymi, jog negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl motyvų, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai, bet dėl šios veiklos kaltininkas negauna turtinės naudos. Tačiau šioje situacijoje V. G. ir R. B. dėl padaryto nusikaltimo turėjo turtinės naudos - jie neprarado pajamų šaltinio, nors ir nelegalaus. Turtinės naudos gavimas reiškia ne tik įgijimą kokių nors materialinių vertybių ar turtinių teisių, bet ir turimų turtinių vertybių išlaikymą ar turtinių prievolių išvengimą. Todėl V. G. ir R. B. veika teisingai kvalifikuota kaip nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis pagal BK 129 str. 2 d. 9 p.
Pirmosios instancijos teismas V. G. ir R. B. pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad V. B. nužudė veikdami organizuota grupe. Pagal BK 25 str. 3 d. organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, teismas tik konstatavo, jog V. G. ir R. B. veikė organizuota grupe, tačiau jokių motyvų nenurodė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, norint kaltininkui inkriminuoti veiką padarius veikiant organizuota grupe, būtina nustatyti šios grupės vaidmenų pasiskirstymą, veiklos pobūdį, grupės pastovumą, veikos trukmę ir intensyvumą, pasiskirstymą konkrečiomis funkcijomis, susitarimą pasidalyti teritorijas kelioms tokio pobūdžio grupėms ir panašiai. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas viso to nenustatė ir nuosprendyje apsiribojo tik konstatavimu, jog nuteistieji V. B. nužudė veikdami organizuota grupe. Iš tikrųjų, šioje byloje nėra organizuotos grupės, kaip bendrininkavimo formos, požymių. Antra vertus, teismas padarė nelogišką išvadą, kad nuteistieji V. B. nužudė veikdami organizuota grupe, o iškart po to turtą sunaikino, veikdami bendrininkų grupe, nors šios nusikalstamos veikos padarytos tą pačią dieną, apie 15 val. ir 17 val.
Pirmosios instancijos teismas R. B. ir V. G. veika pagal BK 187 str. 2 d. kvalifikavo su nuoroda į BK 25 str. 2 d. Formuojama teismų praktika, kad kvalifikuojant kaltininko veiką nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti BK 25 str. 2 d. nereikia. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek R. B. , tiek V. G. turėjo tiesioginę tyčią nužudyti V. B. : pirmasis iššovė R. B. ir pataikė nukentėjusiajam į koją, o po to V. G. iš kito ginklo nukentėjusiajam iššovė į galvą, dėl ko pastarasis mirė. Akivaizdu, kad abu nuteistieji yra šio nusikaltimo padarymo bendravykdytojai. Tokia išvada daroma remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p., kuriame nurodyta, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistiesiems inkriminuotą organizuotą grupę pakeitus į jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę - bendrininkų grupę, kuri pagal savo pobūdį, kaip bendrininkavimo forma, yra mažiau pavojingesnė, pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. turi būti švelninamos bausmės. Nors R. B. anksčiau teistas, tačiau bausmė subendrinta apėmimo būdu, taikant BK 63 str. 9 p. Teisėjų kolegija, nustatydama laisvės atėmimo bausmės dydį už sunkiausią nusikaltimą (pagal BK 129 str. 2 d. 9 p.), atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad nuteistieji šį nusikaltimą padarė iš anksto suplanavę ir tam pasiruošę, panaudodami šaunamuosius ginklus, visiškai ignoruodami bendrąsias gyvenimo normas ir būdami abejingi kito žmogaus gyvybei, taip ciniškai nužudė jauną žmogų. Atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybes, visas bylos aplinkybes, tai, kad nusikalstamais veiksmais sukelti neatitaisomi padariniai - atimta gyvybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, V. G. ir R. B. pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. nustatoma laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik tokia bausmė atitiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ nuostatas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, V. G. ir R. B. bendrindamas bausmes pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 187 str. 2 d., neteisingai taikė BK 63 str. 5 d. 3 p., nes nėra šiame punkte nustatytų aplinkybių. V. G. ir R. B. šioje dalyje bendrinant paskirtąsias bausmes turi būti taikomas BK 63 str. 5 d. 2 p., nes šios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 str.
Apygardos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiosios D. B. 100 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, priteisdamas jai 30 000 Lt solidariai iš R. B. ir V. G. . Nukentėjusioji nesutinka su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. CK 6.263 str. 2 d. nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais - ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.250 str. 1 d. nurodoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šioje byloje įrodyta, kad būtent R. B. bei V. G. tyčia nužudė V. B., nukentėjusiosios D. B. vienintelį sūnų. Dėl šių nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai D. B. pablogėjo sveikata, ji yra II grupės invalidė, nuolatos lankosi pas gydytojus, perka brangius vaistus, neteko vienintelio sūnaus, kuris buvo jos parama senatvėje. Šiuo metu ją kankina nemiga, kasdien skauda galvą, jaučia nuolatinį stresą dėl sūnaus netekties. Visa tai rodo, jog nuteistieji jai tikrai padarė neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti.
Nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio keistina dėl neteisingai nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šioje dalyje teisėjų kolegija nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus laiko iš dalies pagrįstais. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš nuosprendžio matosi, kad, priteisdamas iš nuteistųjų 30 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, teismas šį sprendimą motyvavo tuo, jog laikė nepagrįstu nukentėjusiosios motyvą, kad sūnus ją materialiai rėmė. Apygardos teismas konstatavo, kad ne sūnus nukentėjusiąją, bet ji sūnui teikė paramą - nupirko jam daugiau nei 50 000 Lt kainuojantį automobilį, rėmė pinigais, maistu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas pervertino minėtas aplinkybes. Tai, kad nukentėjusioji rėmė sūnų materialiai, nereiškia, jog jos dvasiniai išgyvenimai, emocinis skausmas, netekus sūnaus, yra mažesnis ar dėl to jai padaryta mažesnė neturtinė žala. Teisėjų kolegijos nuomone, D. B. priteista neturtinė žala yra akivaizdžiai per maža. Nuteistieji R. B. ir V. G. yra jauno darbingo amžiaus asmenys, iš bylos duomenų matyti, jog R. B. turi nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, V. G. vardu registruotos dvi transporto priemonės, keletas šaunamųjų ginklų. Iš bylos medžiagos matyti, jog V. G. gana dažnai įsigydavo ir parduodavo transporto priemones. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog nuteistieji turi galimybių sumokėti didesnį neturtinės žalos atlyginimą. CK 6.250 str. 2 d. nurodoma, kad, kai neturtinė žala padaroma dėl nusikaltimo, ji atlyginama visais atvejais. Nuteistųjų R. B. ir V. G. turtinė padėtis negali būti laikoma sunkia. Teismas neįvertino ir to, kad neturtinę žalą R. B. ir V. G. padarė veikdami tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju iš nuteistųjų solidariai priteista 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma taip pat neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų bei susiklosčiusios teismų praktikos. Atsižvelgdama į visas išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija nustato neturtinės žalos atlyginimo dydį nežymiai mažesnį, negu prašoma priteisti nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, tačiau didesnį, negu jis nustatytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį pakeisti:
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. G. ir R. B. taikytos BK 25 str. 2 d. ir 3 d.
V. G. ir R. B. pripažintą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad V. B. nužudė veikdami organizuota grupe, pakeisti jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jog šį nusikaltimą jie padarė veikdami bendrininkų grupe.
V. G. , nuteistam pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 16 (šešiolikos) metų.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 187 str. 2 d., ir V. G. nustatyti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų, pirmus ketverius metus paskirtos bausmės atliekant kalėjime, likusią bausmės dalį - pataisos namuose.
R. B. , nuteistam pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 16 (šešiolikos) metų.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 187 str. 2 d., bei BK 63 str. 9 d. - su Kėdainių r. apylinkės teismo 2004-03-12 ir Panevėžio apygardos teismo 2004-05-20 nuosprendžiais bei 2004-12-04 Aukščiausiojo Teismo nutartimi paskirtomis bausmėmis pagal BK 138 str. 1 d., BK 284 str. 1 d. ir R. B. nustatyti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų, pirmus ketverius metus paskirtos bausmės atliekant kalėjime, likusią bausmės dalį - pataisos namuose.
Iš nuteistųjų R. B. ir V. G. solidariai priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai D. B. padidinti iki 90 000 (devyniasdešimt tūkstančių) Lt.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.