- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-29
- Bylos Nr.
- I-3749-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03787-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. P. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. liepos 20 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–4). Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. liepos 8 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. buvo gydomas LAVL antisanitarinėmis sąlygomis. Paaiškina, kad palatos buvo perpildytos, jose nebuvo nei stalo, nei kėdžių, apšvietimas buvo labai silpnas. Palatose buvo rūkoma. Be to, kartu buvo gydomi ir tuberkulioze bei ŽIV sergantys asmenys. Nurodo, kad tokios sąlygos yra žmogaus dvasinis kankinimas, orumo pažeidimas. Paaiškina, kad dėl šių sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą. Mano, kad senatis negali būti taikoma, nes kankinimas yra nusikaltimas, keliantis grėsmę žmogaus gyvybei.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad į teismą kreipėsi 2015 metais, nes iki tol nesuprato, kokio masto pažeidimai buvo padaryti.
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – LAVL), atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–16). Paaiškina, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu ginčo laikotarpiu buvo minėtose palatose. Nurodo, kad palatose remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Pažymi, kad kiekvienoje kameroje yra mechaninė vėdinimo sistema. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 3 metams nuo tariamai patirtos žalos. Prašo taikyti senaties terminą.
Teismo posėdyje LAVL atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 95).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. LAVL, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp LAVL neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl LAVL veiklos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja LAVL veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų LAVL neteisėtų veiksmų.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai pareiškėjo skundo argumentai, susiję su tuo, kad tokio pobūdžio bylose senatis netaikoma, atmetami kaip nepagrįsti.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjo gydymo stacionare istorijų duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas LAVL gydėsi du kartus, t. y. nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. liepos 8 d. ir 2010 m. rugpjūčio 12–25 d. (b. l. 17–18). Į teismą, kaip minėta, pareiškėjas kreipėsi 2015 m. liepos 20 d. (b. l. 8).
Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo galimai pažeidžiamas teises turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas tokią išvadą daro, įvertinęs pareiškėjo pateikiamą pažeidimų apibudinimą kaip kankinimus, orumo pažeidimą, pasityčiojimą ir netgi eksperimentu su pareiškėjo gyvybe, sukėlusius pareiškėjui didžiulį psichologinį sukrėtimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytas argumentas, kad anksčiau nežinojo apie pažeidimų mąstą atmetamas kaip nepagrįstas. Konstatuotina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi beveik 2 metais praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.
2015 m. rugpjūčio 19 d. teisme gautame pareiškėjo atsikirtime į atsiliepimą nurodyta, kad pareiškėjas į teismą negalėjo kreiptis anksčiau nes nebuvo ir nėra išversti į lietuvių kalbą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) nutarimai, kurie aiškina draudimo kankinti, žeminti orumą nuostatas, todėl pareiškėjas negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Kita vertus, teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad dar 2013 metais kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl netinkamų kalinimų sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atsikirtimo argumentai, susiję su į lietuvių kalbą neišversta EŽTT praktika, atmetami kaip nepagrįsti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė priežastis, kodėl jo manymu ieškinio senatis neturėtų būti taikoma (b. l. 102–104). Pareiškėjas nurodė, kad CK nedetalizuojama nuo kada prasideda ieškinio senaties terminas, taip pat nurodė, kad neturintis tam tikrų specialių žinių žmogus gali ir nesuprasti, kad buvo pažeidžiamos jo teisės. Atsižvelgiant į tai, nurodo, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo LVAT 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties priėmimo, t. y. nuo tada, kai teismas galutiniu sprendimu konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimus Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje kreipėsi 2013 m. spalio mėnesį (administracinė byla Nr. I-217-84/2014). Byloje nėra duomenų, kodėl pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus negalėjo nurodyti netinkamų sąlygų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi pirmiausia dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus todėl, kad jame jis praleido daugiau laiko nei Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nepateisina pareiškėjo nepagrįstai ilgo delsimo ginti savo galimai pažeistas teises LAVL, net jei galimas pažeidimo laikotarpis ir buvo trumpesnis.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.