Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-01-09 · Administracinė byla Nr. I-217-84/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-01-09
Bylos Nr.
I-217-84/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marytė Švažienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.: I-217-84/2014Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-02049-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2; 37.2; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 9 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Marytė Švažienė,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,nedalyvaujant pareiškėjui A. P.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 97 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota nuo 2010 m. balandžio 15 d. Po balandžio 25 d. buvo perkeltas į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ŠTI), kur buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą, LR Konstitucijos 21 straipsnį, LR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą dėl Lietuvos higienos normų: HN 122:2006, HN 76:1999 ir 76:2010, LR teisingumo ministro įsakymą dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Jungtinių Tautų Standartines minimalaus elgesio su kaliniais taisykles, Europos kalinimo įstaigų taisykles; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį; Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 d.

Kamerose, kurių plotas yra apie 8-10 m periodiškai buvo laikomas su šešiais-dešimt asmenų, dėl to ne sykį kreipėsi į Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus darbuotojus su žodiniais skundais prašydamas paaiškinti, kodėl yra pažeidžiamos jo teisės į atitinkamą kalinimo plotą, kodėl yra laikomas kameroje Nr.53, Nr. 22, o ypatingai kameroje Nr. 53, kurioje teko išbūti net 4-4,5 mėn. antisanitarinėmis sąlygomis: remontas buvo darytas prieš 10-12 metų, dažai atsilupę, grindys iš išakijusio, sulūžinėjusio nuo senumo betono, kuris„skaičiuoja“ ne vieną dešimtmetį nuo pastatymo laikų, nuo kurio nebeįmanoma nuplauti purvo. Oro ventiliacija-cirkuliacija atitinka normas tik laikant ištisą parą atvirą langą, ką buvo verčiama daryti ir žiemą esant minusinei temperatūrai. Tualetas visiškai neatitinkantis nei elementariausių higienos sąlygų – kampas užtvertas plastikinės užuolaidos gabalu. Kameros Nr.53 siena nuo lauko pusės, kadangi ilgą laiką nebuvo remontuota, peršalusi, ir dėl vidaus ir lauko temperatūrų skirtumų (ypač žiemą) būdavo drėgna, gliti, padengta „glitėsio grybeliu“, tai pastoviai vertė jausti ne tik diskomfortą, bet ir baimę dėl asmens sveikatos, nes kamuodavo pastovus kosulys, sloga ir kitos infekcinės ligos, kurias sukėlė baisios antisanitarinės sąlygos.

Nurodo, kad ŠTI buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant šiuo metu galiojančius įstatymus ir teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl to patyrė didžiulę moralinę žalą. Kameroje sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio. Daug kartų kreipėsi žodžiu į kalėjimo administraciją dėl blogų sąlygų (pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 197 punkte yra aiškiai parašyta, kad žodiniai nuteistųjų skundai registruojami Nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale), kuriomis jį laiko, bet niekas neregistravo ir nereagavo ir nebandė pakeisti esamos padėties. Šilto vandens nebuvimas kamerose nesuteikė galimybės išsiplauti indų, dėl to teko nuolatos valgyti iš riebaluotų indų ir dėl šito plėtojosi antisanitarinės sąlygos. Nors ir eidavo kasdien pasivaikščioti po valandą į kiemelį, bet tai jo sveikatai ir būsenai teigiamų rezultatų nedavė. Dėl kalinimo perpildytose kamerose neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai. Daug kartų kvietė psichologą ar psichiatrą, bet jam buvo atsakyta, kad turėtų kreiptis raštu, nors pareigūnai privalo registruoti žodinius prašymus. Asmeninės erdvės trūkumas kartu reiškia mažesnį privatumą. Sumažėja galimybės užtikrinti higienos standartus bei tinkamas sanitarines sąlygas. Sunkiau užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir tinkamumą. Tarp kalinamųjų kyla didesnė įtampa, daugėja smurto, savęs žalojimo, savižudybių atvejų. Sumažėja kalinamųjų ir personalo skaičiaus santykis, kartu ir priežiūros efektyvumas, kai kur kalinamiesiems netgi perduodama dalis atsakomybės už tvarkos palaikymą, kas taip pat kelia nuolatinį stresą pareigūnams ir gali būti dažnesnių pareigūnų ir kalinamųjų konfliktų priežastis.

Dėl neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos darbuotojų veiksmų (veikimo arba neveikimo), kalinimo perpildytoje ankštoje kameroje, kuri visiškai neatitiko elementariausių minimalių sanitarinių higienos normų, patyrė neturtinę žalą, t.y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl nuolatinio asmeninės erdvės pažeidinėjimo sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl patirtų išgyvenimų ir traumų ne kartą kreipėsi į ŠTI psichiatrą-daktarą, bet atsako nebuvo. Patirti psichologiniai išgyvenimai turėjo ir sunkesnių fizinių pasekmių, o būtent dėl pastovios įtampos, kurią sukėlė asmeninės erdvės pažeidinėjimas ir kiti nepatogumai, atsirado pilvo skausmai, naujinosi skrandžio opa. Dėl netinkamų laikymo sąlygų taip pat pablogėjo ir regėjimas. Tiek fiziniai negalavimai, tiek psichologiniai sukrėtimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir asmens kankinimo padarė didelę ilgametę traumą – neturtinę žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija. Buvo baisiai sukrėstas. Nuolatos galvodavo apie savižudybę dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir kankinančios aplinkos įtakos jo psichikai. Buvo labai daug nepatogumų: mažai vietos, neįmanoma pailsėti, pajudėti dėl per daug žmonių. Labai pablogėjo sveikata, prarado daug svorio, atsirado nemiga (ligi šiol negali išsimiegoti), nusilpo imuninė sistema, nes pradėjo nuolatos sirguliuoti. Jautėsi ir ligi šiol jaučiasi blogai. Sutriko normalus, visavertis gyvenimas ir dėl to pasidarė uždaras, nebemoka normaliai bendrauti su aplinkiniais, kyla nesutarimai, pykčiai. Prarado visiškai pasitikėjimą savimi. Tapo labai dirglus, dėl to atsirado aplinkos ir žmonių baimė.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad nuo 2010 balandžio mėn. jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant nustatytus reikalavimus. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-11-08 pažymos Nr. 69/06-4356 „Dėl A. P. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2010-04-29 iki 2011-06-26.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-11-08 pažymos Nr. 69/06-4356 „Dėl A. P. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas buvo 2010-04-29 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2011-06-26 (iš viso 277 dienas). Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kameroje Nr. 41 nuo 2010-04-29 iki 2010-05-04 su dar 4-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,3 kv. m iki 4,62 kv. m, kameroje Nr. 12 – nuo 2010-05-04 iki 2010-06-17 su dar 2-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,16 kv. m iki 5,76 kv. m, kameroje Nr. 22 – nuo 2010-07-08 iki 2010-08-12 su dar 5-10 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,03 kv. m iki 3,38 kv. m, kameroje Nr. 62 – nuo 2010-08-25 iki 2010-08-26 su dar 4-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,83 kv. m iki 3,4 kv. m, kameroje Nr. 8 – nuo 2010-08-26 iki 2010-09-01 su dar 2-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,38 kv. m iki 5,57 kv. m, kameroje Nr. 57 – 2010-09-01 su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,33 kv. m, kameroje Nr. 53 – nuo 2010-09-01 iki 2011-01-12 su dar 4-11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,70 kv. m iki 3,75 kv. m, kameroje Nr. 28 – nuo 2011-03-04 iki 2011-04-05 su dar 5-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,76 kv. m iki 2,94 kv. m, kameroje Nr. 51 – laikotarpiais nuo 2011-05-16 iki 2011-05-24 ir nuo 2011-06-13 iki 2011-06-26 su dar 2-10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,71 kv. m iki 6,28 kv. m. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2013-11-08 pažyma Nr. 61/04-1130 „Dėl A. P.“ patvirtina, jog duomenų, kad pareiškėjas jo buvimo įstaigoje laikotarpiu raštu būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nėra. Pareiškėjo teiginiai, jog jis daug kartų žodžiu kreipėsi į įstaigos administraciją, nepagrįsti jokiais įrodymais, nes jo kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje jokie skundai ar prašymai žodžiu nebuvo registruojami. Pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai dėl galimo galvos skausmo, bendro sveikatos pablogėjimo nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių ar įvairių teisės normų, kurias neva pažeidė Šiaulių tardymo izoliatorius, citavimai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Kameroje Nr. 28, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011-03-04 iki 2011-05-24, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2011-03-24 patikrinimo akte NR. EP-89) buvo atliktas 2011-03-22. Patikrinimo metu nustatyti neesminiai pažeidimai: nelygios sienos, paviršius sunkiai valomas ir dezinfekuojamas, sienų, lubų, suolų paviršius patamsėjęs, ant sienų ir lubų vizualiai matosi pelėsis, dažai nusitrynę, tinkas vietomis iškritęs. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011-05-02 patikrinimo akte Nr. EP-145 (patikrinimas atliktas 2011-04-27) nustatyta, kad kameros Nr. 28 pažeidimai pašalinti: atliktas remontas, sienos, lubos perdažytos, pelėsio nėra, kameroje paslaugos teikiamos nepažeidžiant Lietuvos HN 76:2010. Kameroje Nr. 51, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011-05-16 iki 2011-05-24 ir nuo 2011-06-13 iki 2011-06-26, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2011-01-07 (patikrinimo išvados surašytos 2011-01-13 patikrinimo akte Nr. EP-1). Patikrinimo metu nustatyta: patalpoje ant sienų ir lubų vizualiai matomas pelėsis, lubų danga atsilupusi, krentanti, dirbtinės ir natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės pažeidimai. Kaip matyti iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo, atlikto 2011-04-27 (patikrinimo išvados surašytos 2011-05-02 patikrinimo akte Nr. EP-144), visi kameros Nr. 51 pažeidimai pašalinti.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2013-11-11 pažymoje Nr. 62/08-152 „Apie gyvenamųjų kamerų įrengimą“ yra nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais. Kamerose yra teisės aktuose nurodytas turintis būti inventorius. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais (neapibrėžia Šiaulių tardymo izoliatoriaus galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo atitinkama data, vieta ir kitais požymiais) ir reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo išdėstytus teiginius apie patirtą neturtinę žalą (išgyvenimus, depresiją ir jų sąsają su kalinimo įstaigoje pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu) paneigia bylos medžiagos analizė. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. P. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2010-04-29 iki 2011-06-26 periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbtas teisės aktas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2013 m. spalio 23 d. (spaudas ant voko, b. l. 18), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 23 d.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2013-11-08 pažymos Nr. 69/06-4356 (b. l. 22), A. P. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2010-04-29 iki 2011-06-26. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties teminą, aptars pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpius nuo 2010 m. spalio 23 d. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2010-04-29 iki 2010-10-22 yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina.

Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas A. P. buvo kalinamas Šiaulių TI kameroje Nr. 53 (18,74 kv. m) nuo 2010-10-23 iki 2011-01-12, kameroje buvo 5-11 asmenų, kameroje Nr. 28 (17,62 kv. m) buvo kalinamas nuo 2011-03-04 iki 2011-04-05, kameroje buvo 6-10 asmenys, kameroje Nr. 51 (18,86 kv. m) – nuo 2011-05-16 iki 2011-05-24, kameroje buvo 4-10 asmenų, nuo 2011-06-13 iki 2011-06-26 kameroje buvo 3-11 asmenų.

Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2010-10-23 iki 2011-06-26 Šiaulių TI buvo kalinamas 138 dienas. Iš atsakovo pateiktos pažymos matyti, kad tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis, nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2010-10-23 iki 2011-01-12, 2011-05-16 iki 2011-05-24, 2011-06-13 iki 2011-06-26 tekdavo atitinkamai 3,75 kv. m, 4,71 kv. m, 6,29 kv. m gyvenamojo ploto). Tačiau taip pat konstatuotina, kad visais aptariamais laikotarpiais, kamerose esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo 1,70–1,88 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, konstatuotina, kad laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo kalinamas kamerose, neatitinkančiose higienos reikalavimų.

Kameroje Nr. 28, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011-03-04 iki 2011-05-24, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2011-03-24 patikrinimo akte NR. EP-89, b. l. 30-31) buvo atliktas 2011-03-22. Patikrinimo metu nustatyti pažeidimai: nelygios sienos, paviršius sunkiai valomas ir dezinfekuojamas, sienų, lubų, suolų paviršius patamsėjęs, ant sienų ir lubų vizualiai matosi pelėsis, dažai nusitrynę, tinkas vietomis iškritęs. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011-05-02 patikrinimo akte Nr. EP-145 9b. l. 38-39) (patikrinimas atliktas 2011-04-27) nurodyta, kad kameros Nr. 28 pažeidimai pašalinti: atliktas remontas, sienos, lubos perdažytos, pelėsio nėra, kameroje paslaugos teikiamos nepažeidžiant Lietuvos HN 76:2010.

Kameroje Nr. 51, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011-05-16 iki 2011-05-24 ir nuo 2011-06-13 iki 2011-06-26, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2011-01-07 (patikrinimo išvados surašytos 2011-01-13 patikrinimo akte Nr. EP-1, b. l. 24-29). Patikrinimo metu nustatyta: patalpoje ant sienų ir lubų vizualiai matomas pelėsis, lubų danga atsilupusi, krentanti, dirbtinės ir natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio pažeidimai. Kaip matyti iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo, atlikto 2011-04-27 (patikrinimo išvados surašytos 2011-05-02 patikrinimo akte Nr. EP-144, b. l. 32-36), beveik visi kameroje Nr. 51 nustatyti pažeidimai pašalinti, patalpoje atliktas dalinis remontas, ant sienų ir lubų pelėsio nėra, pažeidimų dėl dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio nenustatyta. Nustatytas pažeidimas dėl natūralios apšvietos.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 2 metams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau nei dvejus metus, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 97000 Lt suma. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas. Priešingai, ką įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai, Šiaulių visuomenės centrui nustačius tam tikrus higienos normų pažeidimus, Šiaulių TI nedelsiant juos šalindavo, atliekant kamerų remontus, perdažant kamerų lubas, sienas ir pan.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus tokio kalinimo trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo išvykimo iš Šiaulių TI, pareiškėjui priteistinas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87str., 88 str. 1 d. 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 (trys šimtai) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėja Marytė Švažienė