Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mens mentis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2092-555/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mens mentis“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ ir bankrutavusiai G. N. įmonei dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Teismas, netinkamai vertindamas pateiktus įrodymus, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, nes nagrinėjamu atveju yra tenkinamos visos netiesioginio ieškinio taikymui nustatytos sąlygos. Apeliantė turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į skolininkę, nes apeliantės kreditorinis reikalavimas į bankrutavusią G. N. įmonę yra patvirtintas bankroto byloje.Bankrutavusi G. N. įmonė turi galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Swedbank lizingas“, nes bankrutavusiai G. N. įmonei nuosavybės teise priklauso Turtas, kuriuo neteisėtai disponuoja atsakovė UAB „Swedbank lizingas“. Bankrutavusi G. N. įmonė neįgyvendina turimos teisės į skolininkę UAB „Swedbank lizingas“. Tokiu bankrutavusios G. N. įmonės neveikimu pažeidžiami šios įmonės kreditorių interesai.

Apeliantė tinkamai nesuformulavo apeliacinio skundo dalyko, nes nenurodė, ar tuo atveju, jeigu sprendimas būtų panaikintas, teismas turėtų priimti naują sprendimą, ar byla turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį, nes jau iš paties pareikšto ieškinio turinio matyti, kad apeliantė dar tik siekia įrodyti, kad G. N. įmonė turi reikalavimo teisę į atsakovę (šiuo metu ji neturi galiojančios, neabejotinos ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę).Kadangi atsakovę ir G. N. įmonę siejo prievoliniai santykiai, pagal kasacinio teismo praktiką ieškovė neturi teisės atsakovei reikšti atsakovei vindikacinį ieškinį.Lizingo sutarties analizė, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-778/2014 patvirtina, kad apeliantės prašomas išreikalauti Turtas yra atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ nuosavybė, todėl ieškinys negali būti tenkinamas.Lizingo sutarties 4.2.1 punkte nustatyta, jog lizingo gavėjui neatlyginamos išlaidos pagerinimams, kurie buvo atlikti lizingo bendrovės sutikimu (leidimu), išskyrus atvejus, kai šalys atskirai raštu susitaria, kad pagerinimų vertė kompensuojama, o toks susitarimas sutartyje neaptartas. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-778/2014 konstatuotas prejudicinis faktas, jog G. N. įmonė neturi teisės nei pasiimti rekonstrukcijos metu atliktų turto pagerinimų, nei reikalauti atlyginti jų vertės.Apeliantė neįrodė, kad jos prašomus išreikalauti daiktus galima atskirti nuo atsakovei priklausančio Turto nepadarant jam žalos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atsakovei G. N. įmonei iškelta bankroto byla, kurioje patvirtintas apeliantės kreditorinis reikalavimas. 2008 m. balandžio 3 d. Lizingo sutartimi atsakovės susitarė, kad UAB „Swedbank lizingas“ iš dalies finansuos Pirkimo – pardavimo sutartimi įgyto turto rekonstrukciją. G. N. įmonė vykdė kiemo aikštelės rekonstrukcijos darbus: įrengė dangą, pastatė tvorą, nuotekų ir vandentiekio tinklus (Turtas). 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutraukus Lizingo sutartį, inter alia ir Turtas perduotas UAB „Swedbank lizingas“. Apeliantės teigimu, jis yra bankrutavusios G. N. įmonės nuosavybė, kurį UAB „Swedbank lizingas“ valdo neteisėtai. Bankrutavusios G. N. įmonės bankroto administratoriui nesiimant veiksmų Turto išreikalavimui, apeliantė pareiškė netiesioginį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino, nes nustatė, kad apeliantė neturi teisės bankrutavusios įmonės vardu pareikšti atsakovei UAB „Swedbank lizingas“ netiesioginio ieškinio. Apeliantė, nesutikdama su priimtu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bankrutavusi G. N. įmonė neturi galiojančios, neabejotinos ir vykdytinos reikalavimo teisės į UAB „Swedbank lizingas“, todėl apeliantė neturi teisės bankrutavusios įmonės vardu reikšti netiesioginį ieškinį. Nors apeliantė, kvestionuodama šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigia, kad yra visos netiesioginio ieškinio taikymui būtinos sąlygos, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantė yra bankrutavusios G. N. įmonės kreditorė. CK 6.68 straipsnyje nustatytas vienas kreditoriaus interesų gynimo būdų, pagal kurį kreditorius už skolininką jo vardu turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims. Pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jei skolininkas pats šių teisų neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Taigi netiesioginis ieškinys yra toks ieškinys, kurį kreditorius, manydamas esant CK 6.68 straipsnyje nurodytas sąlygas, pareiškia už savo skolininką, kuris neįgyvendina turimų reikalavimų savo skolininkui. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad netiesioginio ieškinio instituto tikslas – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas yra nesuinteresuotas savo subjektinės teisės įgyvendinimu dėl to, kad kreditorius į prisiteistą turtą nukreips savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2015; 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę; 2) skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti; 3) skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina; 4) tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai (CK 6.68 str. 2 d.). Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014; 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad bankrutavusi G. N. įmonė turi galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Swedbank lizingas“, nes apeliantė apskritai nepagrįstai teigia, kad Turtas nuosavybės teise priklauso bankrutavusiai įmonei ir juo neteisėtai disponuoja UAB „Swedbank lizingas“.

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015 konstatuota, jog atsakovių Pirkimo – pardavimo sutartis neprieštarauja nei juridinio asmens teisnumui, nei imperatyvioms įstatymo normoms (t. 2, b.l. 4-13). Pagal ją G. N. įmonė perleido nuosavybės teisę į turtą lizingo davėjui. Lizingo sutarties priedo Nr. 5 „Susitarimas dėl turto rekonstrukcijos darbų finansavimo“ 1.3 punkte numatyta, kad nebaigtą rekonstruoti turtą UAB „Swedbank lizingas“ įsigyja iš G. N. įmonės, kuri yra klientas ir turto pardavėjas pagal Lizingo sutartį, o G. N. įmonė įsipareigoja atlikti turto rekonstrukcijos darbus, baigti rekonstruoti turtą ir šiuos darbus bei darbų rezultatą perduoti UAB „Swedbank lizingas“ (t. 1, b.l. 170-171). Atsakovės taip pat susitarė, kad UAB „Swedbank lizingas“ atliktus turto rekonstrukcijos darbus įsigyja iš G. N. įmonės bei visi turto rekonstrukcijos darbai ir jų rezultatas nuosavybės teise perduodamas UAB „Swedbank lizingas“ (Susitarimo 2 p., 9 p.). Taigi, tiek visas Pirkimo pardavimo sutartyje nurodytas turtas, tiek lizingo gavėjo atliktų darbų konkretus rezultatas (Turtas) pagal Lizingo sutartį tampa lizingo davėjo nuosavybe. Atsakovės susitarė, kad nuosavybės teisė į turtą G. N. įmonei bus perduota tik po sutartinių įmokų sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas sutarties sąlygas (Lizingo sutarties 10.2 p.) (t. 1, b.l. 155-169). Iš šių sutartinių nuostatų akivaizdu, kad G. N. įmonei nevykdant Lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir 2009 m. rugpjūčio 12 d. Lizingo sutartį nutraukus, visas turtas, tiek buvęs iki Lizingo sutarties sudarymo, tiek sukurtas rekonstrukcijos rezultatas (Turtas, kurį apeliantė prašo išreikalauti iš atsakovės UAB „Swedbank lizingas“) po to, buvo ir liko pastarosios, o ne bankrutavusios įmonės nuosavybė. Beje, tai konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-778/2014 (t. 1, b.l. 191-199). Todėl spręstina, kad bankrutavusi G. N. įmonė, neįgijusi nuosavybės teisės į Turtą, neturi teisės jo reikalauti, o lizingo davėjas neturi pareigos jį grąžinti. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš sąlygų reikšti netiesioginį ieškinį yra skolininko, kurio vardu yra reiškiamas ieškinys, galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės turėjimas, pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina skundžiamo sprendimo išvadą, kad tokio pobūdžio bankrutavusios G. N. įmonės reikalavimo teisės į UAB „Swedbank lizingas“ nėra. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vien tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti, nes nesant nors vienos iš pirmiau paminėtų sąlygų CK 6.68 straipsnio taikymui, netiesioginis ieškinys negalimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantė ieškinyje teigė, jog G. N. įmonės ir UAB „Swedbank lizingas“ jokie prievoliniai santykiai, susiję su prašomu išreikalauti Turtu, nesieja. Todėl išlaidų turto pagerinimui (ne)atlygintinumo ir apeliantės teisės į tokio pobūdžio netiesioginį ieškinį aspektai nėra aktualūs pareikšto ieškinio išsprendimui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.