- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-15
- Bylos Nr.
- e2S-1393-413/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-24609-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- D. S.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-8535-192/2016 pagal atsakovės D. S. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei D. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Kauno energija“ kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės D. S. įsiskolinimą už patiektą šilumą patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau ir ginčo butas), šildymui ir šilumą vandens pašildymui už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2015 m. balandžio 22 – 1154,46 Eur; 59,69 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Per teismo nustatytą terminą atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, ieškovės prašymu, Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1 154,46 Eur skolos, 59,69 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1214,15 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-12-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 27 Eur žyminio mokesčio, 1,71 Eur kitų būtinų išlaidų, 51,43 Eur išlaidų už advokato pagalbą.
Šalies argumentai
Atsakovė pateikė teismui pareiškimą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Pareiškimą grindė tuo, kad procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti tik 2016 m. vasario 15 d., todėl klausimas dėl skolos priteisimo išspręstas formaliai ir neobjektyviai. Atsakovės nuomone, priimtas sprendimas už akių pažeidžia atsakovės teises ir teisėtus interesus, kadangi ieškinys yra nepagrįstas. Nurodė, kad skola nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2014 m. kovo 14 d. jau yra priteista Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartimi, kuria patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis. Pažymėjo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. nuosavybės teise buvo įregistruotas O. L. vardu, todėl atsakovei neatsirado pareiga mokėti ieškovės reikalaujamus mokesčius už ieškinyje nurodytą laiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ieškovė prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovės nurodytoje taikos sutartyje šalys susitarė dėl skolos apmokėjimo pagal mok. kodą Nr. B8722126, kuriame įsiskolinimas buvo susidaręs už laikotarpį iki 2012 m. spalio 22 d., o pareikštu ieškiniu yra prašoma priteisti įsiskolinimą pagal mok. kodą Nr. C8722126, kuriame įsiskolinimas yra susidaręs už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. Pažymėjo, kad 2012 m. spalio 22 d. sudaryta ginčo buto pirkimo - pardavimo sutartis tarp atsakovės D. S. ir O. L. K. apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu buvo pripažinta niekine ir negaliojančia, todėl buto savininke ginčo laikotarpiu buvo būtent atsakovė, kuri ir privalo sumokėti skolą už butui suteiktas paslaugas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi netenkino atsakovės pareiškimo dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Teismas nustatė, kad prašomas peržiūrėti sprendimas už akių buvo priimtas atsakovei per nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį. Teismas konstatavo, kad atsakovei adresuoti dokumentai buvo įteikti per darbovietę 2015 m. spalio 22 d. (b. l. 19). Teismas pažymėjo, kad procesinio dokumento įteikimo diena laikoma jo įteikimo CPK 123 straipsnio 1-4 dalyse numatytiems asmenims diena (CPK 123 straipsnio 5 dalis). Be to, teismas, susipažinęs su atsakovės pateiktu pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nenustatė, kad kartu su juo būtų pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad priimtas sprendimas už akių buvo akivaizdžiai neteisingas ir juo buvo pažeistos asmens teisės, atsakovė nepateikė įrodymų, kurie galėjo turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.
Vadovaudamasis byloje esančiais ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 22 d. tarp atsakovės D. S. ir O. L. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis. Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-419-800/2014 minėtą sutartį pripažino niekine, taikė vienašalę restituciją ir grąžino D. S. ginčo butą. Kauno apygardos teismas, bylą peržiūrėjęs apeliacine tvarka, 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Konstatavęs, kad nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, teismas sprendė, kad buto nuosavybės teisės niekada trečiajam asmeniui (O. L.) neperėjo, o buto savininke laikytina atsakovė (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Pažymėjęs, kad atsakovė buvo buto savininke skolos susidarymo laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2015 m. balandžio 22 d.), teismas sprendė, kad būtent atsakovė turi prievolę atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas. Atsakovei nepateikus įrodymų, galinčių turėti įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, ir nenustatęs, kad sprendimas už akių buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo akivaizdžiai būtų buvę pažeistos atsakovės teisės, teismas atsisakė tenkinti atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 288 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė D. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-8535-192/2016, pareiškimą tenkinti – atnaujinti civilinės bylos Nr. e2-983-192/2016 nagrinėjimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantė nesutinka su teismo konstatuota aplinkybe, kad jai teismo procesiniai dokumentai įteikti per darbovietę 2016 m. sausio 22 d. Pažymi, kad minėtas aplinkybes paneigia pridedamas rašytinis įrodymas – 2016 m. vasario 15 d. Kauno apylinkės teismui siųstas elektroninis laiškas, kuriame pridėta atsakovės pasirašyta iš teismo gauta žyma, kad procesiniai dokumentai jai yra tinkamai įteikti 2016 m. vasario 15 d. Todėl būtent 2016 m. vasario 15 d. laikytina procesinių dokumentų įteikimo atsakovei diena, nuo kurios skaičiuojamas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti. Nepaisant to, 2016 m. vasario 9 d. Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-983-192/2016 atsakovei nedalyvaujant ir realiai nepranešus apie bylos nagrinėjimą buvo priimtas sprendimas už akių. Tokiu būdu buvo suvaržyta atsakovės teisė tinkamai ginti savo teises, t. y. teisė į tinkamą teismo procesą (CPK 285 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
2. Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas sprendimą už akių, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2015 m. birželio 11 d. ginčo butu faktiškai nesinaudojo. Šį faktą patvirtina byloje pateiktas 2015 m. rugpjūčio 14 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, iš kurio matyti, kad nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2015 m. birželio 11 d. viešajame registre ginčo buto nuosavybės teisė buvo registruota O. L. vardu. Būtent tuo laikotarpiu ne atsakovė, o O. L. naudojosi ieškovo teikiamomis šilumos energijos pirkimo paslaugomis ir buvo buto savininkė. Iš to seka, kad atsakovė nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2015 m. birželio 11 d. nebuvo laikoma buto savininke ir faktiškai nesinaudojo ieškovės teikiamomis paslaugomis kaip vartotoja, jos vardu nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl šilumos energijos paslaugų teikimo. Tuo tarpu rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta būtent su O. L., ką patvirtino pati ieškovė atsiliepime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Taigi, būtent O. L. kilo prievolė atsikaityti už suteiktas ieškovo energijos tiekimo paslaugas nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2014 m. balandžio 22 d.
3. Apeliantė pažymi, kad Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-8101-886/2014, kurioje tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta taikos sutartis, buvo patvirtinta, kad 2014 m. kovo 13 d. atsakovė ieškovei skolinga 3 931,36 Lt (1 138,60 Eur). Tuo tarpu į šią civilinę bylą pateiktame buto apyvartos žiniaraštyje nurodyta, kad 2014 m. kovo 1 d. už šildymą atsakovė buvo skolinga 1 810,41 Lt, už vandens pašildymą – 814,04 Lt, iš viso – 2 624,45 Lt. Be to, minėta skola nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2014 m. kovo 14 d. jau yra priteista Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartimi, kuria patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis, todėl ieškovė nagrinėjamoje byloje nepagrįstai reikalauja priteisti skolą už minėtą laikotarpį. Be to, minėta skolos dalis už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2014 m. kovo 14 d. atsakovės yra sumokėta, ką patvirtina pridedami įrodymai. Atsakovei ieškinys buvo netikėtas, nes dar 2015 m. spalio mėnesį gavusi sąskaitą už suteiktas paslaugas atsakovė manė esanti skolinga tik 50,46 Eur sumą už šildymo ir vandens pašildymo paslaugas. Tuo tarpu buto apyvartos žiniaraštyje 2015 m. spalio 1 d. likutis pabaigai už šildymą nurodytas 721,25 Eur, už vandens pašildymą – 433,21 Eur. Minėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė.
Atsiliepimas
4. Atsakovės nuomone, teismo ir ieškovės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir šios nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas) iš esmės skiriasi, nes civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ginčas kilo dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, patiektą savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, kuriose gyvena nuomininkas - asmuo, pagal įstatymą turintis teisę į socialinį būstą. Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje esminis klausimas yra, kuris iš buto savininkų ir kokia apimtimi turi atsiskaityti už suteiktas ieškovo energijos tiekimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 nagrinėjamu atveju, sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, negali būti remiamasi.
5. Nepagrįsta teismo išvada, kad niekine bei negaliojančia pripažinta buto pirkimo-pardavimo sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento, todėl laikytina, jog buto nuosavybės teisė niekada trečiajam asmeniui (O. L.) neperėjo, o buto savininke laikytina atsakovė. Apeliantė pažymi, kad su O. L. buvo sudaryta atskira rašytinė energijos pirkimo - pardavimo sutartis, todėl būtent O. L. tenka prievolė, kylanti iš sudarytos rašytinės sutarties atsiskaityti už sunaudotą energiją. Tai, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, šiuo konkrečiu atveju dėl skolos priteisimo neturi esminės ir lemiamos reikšmės. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama ir išaiškinta, kad butui tiekiamos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo-pardavimo santykiai tarp nuomininko ir energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 200/2014). Vadinasi, tiekiamos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik objekto savininkas. Šių aplinkybių ir su jomis susijusių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir netyrė, todėl būtina atnaujinti šios civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės, nes pagal byloje surinktus rašytinius įrodymus negalima daryti išvados, kad yra pagrindas priimti ieškovei palankų sprendimą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovė nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad atsakovei nebuvo žinoma apie nagrinėjamą civilinę bylą. Pažymi, kad tiek teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendime už akių, tiek 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo yra konstatuota, kad atsakovei teismo procesiniai dokumentai įteikti 2016 m. sausio 22 d. Be to, ieškovės nuomone, atskirajame skunde nurodytos aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl nelaikytinos aplinkybėmis, galinčiomis įtakoti teismo sprendimo teisėtumą, bei panaikinti priimtą sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
2. Ieškovė nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad kitoje civilinėje byloje ieškovės ir apeliantės sudaryta taikos sutartis apima ir nagrinėjamoje byloje nurodytą skolos ir jos susidarymo laikotarpį. Ieškovė pažymi, kad šalių sudarytoje taikos sutartyje jos susitarė dėl skolos apmokėjimo pagal mok. kodą Nr. B8722126, kuriame skola buvo paskaičiuota už laikotarpį iki 2012 m. spalio 22 d. Pareikštu ieškiniu yra prašoma priteisti įsiskolinimą pagal mok. kodą Nr. C8722126, t. y. už kitą laikotarpį nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. Todėl jokio tariamo dvigubo priskaitymo ginčo atveju nėra, o apeliantės nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui ir/ar priimto teismo sprendimo pagrįstumui.
3. Ieškovė nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad butas ginčo skolos susidarymo laikotarpiu priklausė kitam asmeniui, dėl ko atsakovė neįgijo pareigos sumokėti įsiskolinimą. Ieškovė pažymi, kad Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažino niekine. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Niekine bei negaliojančia pripažinta ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento, dėl ko, atitinkamai laikytina, kad ginčo buto nuosavybės teisės niekada trečiajam asmeniui neperėjo. Įvertinus tai, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi bei atsakingu asmeniu laikytinas buto savininkas, būtent atsakovei kilo prievolė atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Sprendimo už akių priėmimo pagrindai ir sąlygos įtvirtinti CPK 285 straipsnyje. Sprendimas už akių gali būti priimamas, jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį ir jei yra ieškovo prašymas priimti sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis). Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą, nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso operatyvumu ir ekonomiškumu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdamas vilkinti bylos nagrinėjimą.
Atsakovas, dėl kurio priimtas sprendimas už akių, turi teisę sprendimą priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis, 287 straipsnis). Išnagrinėjęs pareiškimą, teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik tuo atveju, jeigu konstatuoja, kad (i) atsakovas negalėjo pateikti atsiliepimo į ieškinį dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui; (II) kad atsakovo pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnis). Iš to seka, kad sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjamas atnaujinimas esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Tokiu būdu, sprendimo už akių peržiūrėjimui yra dvi aplinkybių grupės: viena susijusi su asmens, prieš kurį priimtas teismo sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Vien procesinio pasyvumo (neatvykimo į teismą, nepateikimo procesinio dokumento ar kt.) aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo už akių, nes pagal CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus turi būti nurodytos pareiškime dvi aplinkybių grupės. Tuo tarpu vien teismo sprendimo nepagrįstumo aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos K. T. jurisprudenciją (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas) yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą už akių.
Nagrinėjamu atveju sprendimas už akių buvo priimtas atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. S. procesiniai dokumentai buvo siųsti ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 10). Dokumentams grįžus neįteiktiems, jie buvo pakartotinai išsiųsti kitu teismui žinomu atsakovės adresu – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 12). Nepavykus ir šį kartą atsakovei įteikti teismo procesinių dokumentų, 2016 m. sausio 18 d. procesiniai dokumentai atsakovei išsiųsti ir 2016 m. sausio 22 d įteikti darbovietės UAB „Rimi Lietuva“ adresu. Iš dokumentų įteikimo šaknelės matyti, kad atsakovei adresuoti dokumentai įteikti UAB „Rimi Lietuva“ biuro administratorei (t. 1, b. l. 18-19).
CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad procesinio dokumento įteikimo diena laikoma jo įteikimo šio straipsnio 1–4 dalyse numatytiems asmenims diena. Jeigu procesinis dokumentas įteikiamas ne pačiam adresatui, priėmęs dokumentą asmuo privalo esant pirmai galimybei perduoti jį adresatui. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad procesiniai dokumentai įteikti 2016 m. sausio 22 d., todėl terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti turėjo būti skaičiuojamas būtent nuo šios datos. Tuo tarpu atsakovei teigiant, kad teismo procesinius dokumentus ji realiai gavo 2016 m. vasario 15 d. ir manant, kad nustatytas terminas atsiliepimui pateikti yra per trumpas, ji turėjo teisę kreiptis į teismą dėl nustatyto procesinio termino atsiliepimui pateikti pratęsimo (CPK 142 straipsnio 1 dalis), tačiau šia teise nepasinaudojo. Tokiu būdu atsakovei per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, teismas, vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 1 dalies nuostatomis, esant ieškovės prašymui, turėjo teisę priimti sprendimą už akių.
Sprendžiant dėl priimto sprendimo už akių panaikinimo ir bylos nagrinėjamo atnaujinimo, svarbu įvertinti ir antrąją sąlygą – ar pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.
Nagrinėjamu atveju atsakovė, pateikdama pareiškimą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, nurodė ne tik priežastis, dėl kurių nebuvo pateiktas atsiliepimas į ieškovo ieškinį, tačiau sprendimo už akių nepagrįstumą grindė ir aplinkybe, jog prašomos priteisti skolos susidarymo laikotarpiu, vadovaujantis 2012 m. spalio 22 d. ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartimi, buto savininke buvo ir ieškovės paslaugomis pagal sutartį naudojosi O. L., dėl ko, apeliantės nuomone, būtent O. L. ir tenka atsakomybė už prašomą priteisti skolą. Taigi, atsakovė pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo kelia atsakovo tinkamumo klausimą, dėl ko, anot apeliantės, galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškiniu prašoma priteisti skolą, susidariusią už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teikiamą šildymą ir vandens pašildymą laikotarpiui nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2015 m. birželio 11 d. ginčo buto savininke buvo įregistruota O. L.. Be to, atsiliepime į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ieškovė patvirtino, kad 2012 m. spalio 22 d. perleidus ginčo butą O. L., tarp ieškovės ir naujosios buto savininkės buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, sukurtas atskiras mokėtojo kodas Nr. C8722126, todėl nuo 2012 m. spalio 22 d. susidarę įsiskolinimai buvo nurodomi ir įkeliami į mokėtojo kodą Nr. C8722126. Ieškovė pažymėjo, kad pareikštu ieškiniu prašo priteisti įsiskolinimą, priskirtą bei įkeltą į mokėtojo kodą Nr. C8722126. Nagrinėjamu atveju svarbu paminėti, kad tarp ieškovės ir atsakovės (buto savininkės) šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, t. y. atskiros sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas bylos šalys nebuvo sudarę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 straipsnį ir kt.), Šilumos ūkio įstatymą, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4–260 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodęs, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad butui tiekiamos elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo – pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-200/2014). Taigi, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tiekiamos elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir kitas teisėtas jo naudotojas.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-419-800/2014 minėtą buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus niekine, taikius vienašalę restituciją ir grąžinus D. S. butą, o Kauno apygardos teismui bylą peržiūrėjus apeliacine tvarka ir 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo sprendimą palikus nepakeistą, nuosavybės teisės į butą trečiajam asmeniui O. L. neperėjo. Tačiau byloje nebuvo vertinama kita svarbi aplinkybė – tarp ieškovės ir O. L. sudaryta šilumos pirkimo-pardavimo sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, kuri sukūrė jos šalims atitinkamas teises bei pareigas. Šių aplinkybių ir su jomis susijusių rašytinių įrodymų teismas netyrė nei priimant sprendimą už akių, nei sprendžiat pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinimo klausimą.
Be to, tiek pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tiek atskiruoju skundu atsakovė kvestionuoja prašomos priteisti skolos dydį, teigdama, kad skola už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2014 m. kovo 14 d. jau yra priteista Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8101-886/2014, kuria patvirtinta tarp šios bylos šalių sudaryta taikos sutartis, kad minėta skola yra sumokėta. Be to, anot apeliantės, Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje, kuri užbaigta taikos sutartimi, buvo patvirtinta, kad 2014 m. kovo 13 d. atsakovė ieškovei skolinga 3 931,36 Lt (1 138,60 Eur). Tuo tarpu į šią civilinę bylą pateiktame buto apyvartos žiniaraštyje nurodyta, kad 2014 m. kovo 1 d. už šildymą atsakovė buvo skolinga 1 810,41 Lt, už vandens pašildymą – 814,04 Lt, t. y. iš viso – 2 624,45 Lt. Taigi, apeliantės nuomone, yra akivaizdus skolos sumų neatitikimas. Minėtų apeliantės aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priimdamas sprendimą už akių teismas tik formaliai įvertina į bylą pateiktus įrodymus (CPK 285 straipsnio 2 dalis), todėl, siekiant realiai užtikrinti šalių procesinio lygiateisiškumo ir teisės į teisingą teismą principų įgyvendinimą, kitai ginčo šaliai taip pat turi būti suteikta galimybė išdėstyti savo argumentus.
Apibendrinant tai, kad išdėstyta, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės pareiškimą peržiūrėti sprendimą už akių, padarė klaidingą išvadą, jog atsakovė nenurodė jokių aplinkybių, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ar pagrįstumui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sprendimo už akių peržiūrėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįstai apribojo atsakovės teisę į tinkamą teismo procesą, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. teismo sprendimą už akių, atnaujinti civilinės bylos Nr. e2-983-192/2016 nagrinėjimą iš esmės ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. teismo sprendimą už akių, atnaujinti civilinės bylos Nr. e2-983-192/2016 nagrinėjimą iš esmės ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.