- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-08
- Bylos Nr.
- I-3129-281/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02357-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno
- Pareiškėjas
- V. S.
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. S. 2015-04-24 teismui padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisti 1 000 €, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, - 10 000 €, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, - 10 000 €, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, - 15 000 € neturtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 1-4).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo atitinkamose įstaigose sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad Kauno tardymo izoliatoriuje, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kur buvo laikomas, trūko vietos, kamerose buvo tamsu, langai su grotomis ir neatsidarinėjo, purvini. Pareiškėjas nuolat buvo konvojuojamas transporto priemonėmis, kuriose neįrengti saugos diržai, neužtekdavo vietos, nėra šildymo, ventiliacijos sistemos. Mano, kad dėl nurodytų aplinkybių patyrė neturtinę žalą.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (I t., b. l. 9-14).
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Vidinių grotų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 p., sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele taip pat atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas. Langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Teisė praustis duše vieną kartą per savaitę atitinka higienos normos reikalavimus. Atsakovės teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, žalos atsiradimo pagrindų neįrodė, todėl žala nepriteistina.
Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 62-66).
Nurodė, kad reikalavimas dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui, pareiškėjo laikymo VPK laikotarpiu nebuvo pažeistas. Remiantis Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, areštinės patalpos atitinka higienos reikalavimus. Pažymėtina, kad kamerose langus iš vidaus turi valyti jose laikomi asmenys, o iš išorės juos valo įmonė, su kuria sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Pareiškėjas su nusiskundimais į administraciją nesikreipė. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos yra nepagrįstas.
Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos (toliau – VST), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 120-13).
Nurodė, kad konvojavimas vykdomas specialiais automobiliais, kuriuose pagal nustatytus reikalavimus įrengtos kameros, yra vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atlikti patikrinimai patvirtina, kad sąlygos atitinka reikalavimus. Šiuo transportu vyksta tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojavimo taisyklės saugos diržų įrengimo kiekvienam asmeniui nereglamentuoja. Pareiškėjas nusiskundimų nereiškė, duomenų apie netinkamą pareigūnų elgesį nėra. Atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams iki 2012-04-23.
Per teismo posėdį atsakovės atstovas skundą prašė atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 13-15).
Nurodė, kad visą pareiškėjo laikymo izoliatoriuje metu kameros plotas atitiko reikalavimus dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui. Visi pirmo aukšto, kuriame kalėjo pareiškėjas, langai atsidaro, patalpos viduje grotų nėra, langų švara turi rūpintis kameroje laikomi asmenys, jų prašymu esant reikalui įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Nusiskundimų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų nebuvo.
Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Panevėžio VPK areštinėje nuo 2009-07-28 iki 2013-02-15, Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2013-02-22 iki 2013-02-26, Lukiškių TI-K nuo 2013-04-04 iki 2015-03-02 bei konvojavimo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Atsakovės atstovė VST pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais, kurie prasidėjo nuo 2009 m. ir truko iki 2015-03-02. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015-04-22 (antspaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo konvojavimą atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2015-04-22. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl konvojavimo sąlygų nuo 2009 m. iki 2012-04-21, tačiau reikalavimui dėl konvojavimo sąlygų nuo 2012-04-22 iki 2015-03-02 ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013-09-09 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios sukliudė laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2012-04-21.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Panevėžio VPK areštinėje, Kauno tardymo izoliatoriuje ir Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Taisyklės), 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas šiose kamerose: 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123 (1 asm.), 6,94 kv. m ploto kameroje Nr. 379 (1-3 asm.), 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 263 (1-3 asm.), 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 124 (1 asm.), 7,22 kv. m ploto kameroje Nr. 383 (1-3 asm.), 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (1 asm.), 6,79 kv. m ploto kameroje Nr. 385 (1-2 asm.), 7,80 kv. m ploto kameroje Nr. 264 (1-2 asm.). Iš viso šioje įstaigoje ploto reikalavimų neatitiko 50 dienų. Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas 7,62 kv. m ploto kameroje Nr. 166, kurioje kartu su pareiškėju kalėjo dar vienas asmuo, taigi ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Panevėžio VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas 7,50 kv. m ploto kameroje Nr. 24 (1 asm.), 14,85 kv. m ploto kameroje Nr. 26 (2 asm.), 12,17 kv. m ploto kameroje Nr. 12 (2 asm.), 19,59 kv. m ploto kameroje Nr. 15 (2-4 asm.), 14,38 kv. m ploto kameroje Nr. 16 (2-3 asm.), 14,80 kv. m ploto kameroje Nr. 20 (1-3 asm.), 13,81 kv. m ploto kameroje Nr. 18 (3 asm.), 7,37 kv. m ploto kameroje Nr. 6 (1 asm.), 10,38 kv. m ploto kameroje Nr. 6 (1 asm.), 10,20 kv. m ploto kameroje Nr. 14 (2 asm.), 21,38 kv. m ploto kameroje Nr. 3 (2 asm.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (viso 46 paras), t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-122/2010). Kitose įstaigose ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs, su grotomis, neatsidarantys.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Teismo vertinimu, grotų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 p. nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5%. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais kameros, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tikrintos nebuvo arba pažeidimų nenustatyta (I t., b. l. 19-48, 86-118). Duomenų, kad kalinimo metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamos įstaigos administraciją, nenustatyta. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356, 9.2 p. nustatyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose. Analogiškas reikalavimas įtvirtintas Lietuvos higienos normos 58 p. Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009-08-05 įsakymu Nr. 1-88, 6 p., atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, vėdina patalpas <...>. Taigi langų švara iš vidinės pusės turi rūpintis patys asmenys, laikomi kamerose, o iš lauko pusės švarą užtikrina valymo paslaugas teikianti įmonė. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovės atstovų veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje jai civilinė atsakomybė nekyla.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad konvojavimo metu būdavo daug asmenų, trūko vietos, neįrengti saugos diržai.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą buvo konvojuojamas šiomis transporto priemonėmis: Mercedes Benz 918, Volkswagen Crafter, Iveco ir MAZ, kurių valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini). Volkswagen Crafter registracijos liudijimuose nurodyta, kad šioje transporto priemonėje yra 19 vietų, Mercedes Benz – 36, MAZ – 33 ir 43, o Iveco - 30 (I t., b. l. 130, 135, 139, 145, 150, 181, 184, 187, 190; II t., b. l. 1, 11, 12).
Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės).
Konvojavimo taisyklių 109 p. nustatyta, kad specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius neturi būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Iš byloje esančių Kelionės žiniaraščių ir Konvojuojamųjų asmenų sąrašų matyti, kad pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei nustatytas sėdimų vietų skaičius. Konvojuojamų asmenų skaičius transporto priemonėse nuolat kito, t. y. vieni buvo tam tikruose pasikeitimo ar paskirties punktuose perduodami, kiti – paimami į konvojų iš atsakingų įstaigų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginys, kad transporto priemonės buvo perpildytos, atmestinas kaip nepagrįstas.
Transporto priemonėms išduoti dokumentai patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 str. 5 d. nustatyta, kad, važiuodami motorine transporto priemone ir priekaba su įrengtais saugos diržais, keleiviai privalo būti užsisegę saugos diržus, t. y. saugos diržus užsisegti privaloma tuo atveju, jeigu transporto priemonėje jie yra įrengti. Taigi, šie duomenys patvirtina konvojavimo automobilių tinkamumą ir saugumą, todėl teismas daro išvadą, kad konvojavimas buvo vykdomas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, dėl ko neigiamos pasekmės pareiškėjui negalėjo kilti.
Konvojavimo taisyklių 137 p. numatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų į bylą pateiktuose žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, daiktų pervežimo, netinkamo, žeminančio pareigūnų elgesio, pablogėjusios sveikatos būtų kreipęsis į konvojaus pareigūną.
Taigi teismo nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taikomų vienam asmeniui tenkančiam plotui, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, sudarančios pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad patyrė stresą ir psichologinių problemų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimo trukmę, sukeltas pasekmes, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), teismas pripažįsta, kad 250 € dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.
Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 € (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.