Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (toliau – V. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 149 straipsnio 3 dalį - 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 150 straipsnio 3 dalį - 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskiriant V. S. subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu V. S. paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu buvo subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu V. S. paskirta bausme, paskiriant jam galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 1 (vieno) mėnesio 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į V. S. paskirtos bausmės laiką įskaityta V. S. visiškai atlikta bausmė, paskirta Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu.

V. S. taikytos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paliktos nepakeistos.

Iš V. S. valstybei priteista 11,97 eurų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, įvertinęs aptartų nusikalstamų veikų sudėties požymius V. S. veiksmų plotmėje, ištyrė visas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai, nuosekliai laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, atitinkantį BPK 305 straipsnyje tokiam nuosprendžiui keliamus reikalavimus. Skundžiamame teismo nuosprendyje pakankamai aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, be kita ko, nepagrįstais jokiais objektyviais duomenimis, teisinio pagrindo nėra. Šios išvados kontekste akcentuotina ir tai, kad aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei apeliaciniu skundu tai suvokia nuteistasis, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu ir iš esmės atmetant V. S. apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – nukentėjusiojo parodymai, teismo medicinos specialistų, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Todėl vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas tokio pobūdžio (seksualinio) baudžiamosiose bylose, priešingai nei apeliaciniu skundu tai iš esmės teigia nuteistasis, nepateisinamas. Siekiant nustatyti jų patikimumą ir objektyvumą, būtina nukentėjusio asmens parodymus vertinti atidžiai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje surinktų ir ištirtų įrodymų plotmėje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos asmens parodymuose, galėtų būti paaiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl patirto šoko, streso, gėdos ir kitų aplinkybių, todėl nežymūs prieštaravimai juose nėra pakankamas pagrindas netikėti seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymais.

8.1. Įvertinus šiuos duomenis skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvų kontekste, neabejotina, kad nukentėjusiosios J. L. parodymai buvo įvertinti tinkamai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymų plotmėje, atsižvelgiant į kitas baudžiamojoje byloje užfiksuotas aplinkybes, pašalinant nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotuose parodymuose esančius prieštaravimus, neabejotinai atsižvelgiant ir į nukentėjusiosios sesers pateiktus argumentus, jog J. L. mąstymas yra lėtesnis, ji mokėsi pagal palengvintą programą, kas neabejotinai galėjo įtakoti jos parodymų patikimumą ir objektyvumą. Tokiu būdu, sprendžiant V. S. kaltės klausimą, remtis nukentėjusiosios parodymų visuma, teisinių kliūčių nėra, ką iš esmės skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

9. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu J. L. duotais parodymais, vesdamasis į vietą, kurioje ji buvo išžaginta, V. S. ją laikė per juosmenį, jos nepaleido, prieš tai nukentėjusiajai aiškiai išreiškus savo nenorą kartu su V. S. ir A. V. eiti į gretimą sodybą. Priėjus sodybą, V. S. paėmė iš J. L. jos turėtą mobilaus ryšio telefoną ir nors J. L. prašė jį grąžinti, tačiau tai padaryti V. S. atsisakė (telefonas nukentėjusiajai buvo grąžintas tik po komentuojamo įvykio). J. L., V. S. ir A. V. įėjus į minėtos sodybos teritorijoje esantį sandėliuką, V. S., pasak J. L., be jokios aiškios priežasties, ranka trenkė į lango stiklą. Iš tokio V. S. elgesio nukentėjusioji suprato, kad jis agresyvus. A. V. išėjus iš sandėliuko, nukentėjusioji, remiantis jos pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, prašė V. S. ją išleisti, ji sakė einanti namo, tačiau V. S. jos neišleido, po ko, J. L. teigimu, ji pradėjo verkti, tačiau V. S., pasakęs, kad nieko nebus, kad jis jos neišleis, pasiūlė pasimylėti, į ką J. L. jam nieko neatsakė, tačiau su juo mylėtis nesutiko, visą laiką verkė, norėjo bėgti, tačiau pagalvojo, jog lauke gali būti A. V.. Pasak nukentėjusiosios, ji nepamena, ar jai buvo grasinama kumščiu suduoti į veidą, tačiau patikino, jog jeigu tokie jos parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, tai jie yra teisingi. Be to, pasak nukentėjusiosios, iš V. S. smūgio į stiklą ji suprato, kad šis gali ką nors jai padaryti. Nukentėjusiosios teigimu, ji žinojo, jog išgėręs V. S. būna agresyvus. V. S. atliko lytinį aktą vaginaliniu būdu, pabaigdamas jį analiniu būdu. Į burną, J. L. teigimu, V. S. jai irgi siūlė, tačiau to daryti ji nesutiko (šią aplinkybę teisme J. L. nurodė tik perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka), pabrėždama, kad tiksliai prisiminti visų įvykio aplinkybių ji negalinti.

9.2. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant ir V. S. apeliacinio skundo argumentus dėl nepatikimų J. L. parodymų, svarbu paminėti, kad, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje, tikrinant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliaciniu skundu V. S. keliant abejones nukentėjusiosios parodymų patikimumu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, J. L. apie komentuojamo įvykio aplinkybes buvo apklausta pakartotinai. Tačiau net ir po to, kai V. S., nukentėjusiosios teigimu, jos atsiprašė, jie ruošėsi susituokti, savo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant apylinkės teisme, ji neatsisakė, priešingai, juos iš esmės patvirtino, nurodydama, kad išžaginimas tikrai buvo, papildomai paaiškindama, kad galimai tuo metu V. S. buvo per daug išgėręs, nesuprato, ką daro, paneigdama tik ikiteisminio tyrimo metu jos nurodytą aplinkybę, jog V. S. komentuojamo įvykio metu su ja santykiavo ne tik vaginaliniu ir analiniu, bet ir oraliniu būdu. Šią aplinkybę, sprendžiant iš aukščiau aptartų J. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, apklausiama bylą nagrinėjant apylinkės teisme, nukentėjusioji taip pat paneigė, nurodydama, kad į burną V. S. jai siūlė, tačiau ji to nedarė. Tuo tarpu BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais J. L., be kita ko, patvirtino santykiavusi su V. S. ne tik vaginaliniu ir analiniu, bet ir oraliniu būdu, nukentėjusioji nurodė, jog po įvykio praėjo daug laiko, dėl ko, ji negali atsiminti visų įvykio aplinkybių.

9.3. Esant šių duomenų visumai, atsižvelgiant į skirtingose proceso stadijose duotų J. L. parodymų analizę, įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji kategoriškai paneigė jog V. S. buvo prievartaujama ir oraliniu būdu, V. S. iš esmės neprieštaraujant, jog komentuojamo įvykio metu su J. L. jis santykiavo vaginaliniu ir analiniu būdu, tačiau kategoriškai nesutinkant dėl santykiavimo oraliniu būdu, aplinkybė dėl lytinės aistros su J. L. tenkinimo oraliniu būdu iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 3 dalyje aprašymo, šalintina. Šios išvados kontekste būtina pažymėti, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

10. Tačiau abejoti J. L. parodymais dėl jos išžaginimo bei seksualinio prievartavimo analiniu būdu, V. S. iš esmės neneigiant, jog su J. L. komentuojamo įvykio dieną jis santykiavo tiek vaginaliniu, tiek analiniu būdu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad iš karto po įvykio pasipasakojusi savo mamai Z. L., J. L. komentuojamo įvykio aplinkybes aiškino kiek kitaip, iš esmės teigdama, jog ją tik pasikėsino išžaginti. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, jog, bylos duomenimis, J. L. mama buvo griežta tiek su ja, tiek ir su jos seserimi, todėl neabejotina, jog, jausdama gėdą dėl įvykusio, grįžusi namo vėliau nei jai buvo leidžiama tai daryti, bijodama savo mamos reakcijos, gyvendama savo mamos namuose ir būdama nepilnametė, J. L. galėjo neatskleisti tikrųjų komentuojamo įvykio aplinkybių, ką apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pati nukentėjusioji. Todėl vien tik tai, jog savo mamai J. L. nurodė kiek kitokias komentuojamo įvykio aplinkybes, V. S. iš esmės neneigiant lytinių santykių vaginaliniu ir analiniu būdu su nukentėjusiąja komentuojamo įvykio dieną, nelaikytina pakankamu pagrindu jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atmetimui.

11. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste sutikti su apelianto teiginiais, jog J. L. jokiais aktyviais veiksmais neišreiškė savo nesutikimo lytiškai santykiauti su V. S., nėra jokio objektyvaus pagrindo. Sprendžiant iš J. L. skirtingose proceso stadijose duotų parodymų visumos, (kurių patikimumu ir objektyvumu dėl aukščiau išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija neabejoja), su V. S. ir A. V. eiti į gretimą sodybą ji nesutiko, aiškiai tai nurodė ir nuteistajam, dėl ko, V. S. ją apglėbė ir tokiu būdu vedėsi ją iki sodybos, prispaudęs prie savęs. Šioje sodyboje V. S. paėmė iš J. L. mobilaus ryšio telefoną (tokiu būdu neabejotinai sukeldamas nukentėjusiajai nesaugumo jausmą), ir apglėbęs ją (tokiu būdu apribodamas nukentėjusiosios judėjimo galimybes), įsivedė J. L. į minėtoje sodyboje buvusį sandėliuką, kur V. S. be jokios priežasties kumščiu trenkė į sandėliuke buvusį langą (tokiu būdu demonstruodamas savo agresiją, nukentėjusiajai neabejotinai sukėlusią baimę). Nukentėjusioji prašė V. S. ją paleisti, tačiau to padaryti jis nesutiko, po ko, J. L. pradėjo verkti, vėl prašėsi būti išleidžiama namo, po ko, V. S. jai nurodė, jog, kai padarysi „tai“, galėsi eiti namo. Po šių V. S. žodžių J. L. jam nieko nebesakė, tačiau verkė.

11.1. Be šių duomenų prievartinį lytinių santykių su J. L. pobūdį iš esmės patvirtino ir kartu su V. S. bei J. L. įvykio vietoje buvęs A. V.. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino matęs, kaip J. L. būdama sandėliuke verkė, tačiau, kodėl ji apsiašarojo, jos neklausė. Teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais A. V., be kita ko, nurodė ir tai, kad būdama sandėliuke J. L. ne tik verkė, bet ir prašė V. S., kad šis ją paleistų, o V. S. sakė, jog ši neverktų (kas iš esmės patvirtina, jog ir pats V. S., priešingai nei jis nurodo savo apeliaciniu skundu, matė verkiančią J. L., iš ko jis neabejotinai turėjo suprasti, kad nukentėjusioji lytinių santykių su juo nenori) (1 t., b. l. 111-113), A. V. juos patvirtino iš esmės, papildomai paaiškindamas, kad suprato, jog V. S. nori lytinių santykių su J. L., ji pradėjo verkti, o jis (A. V.) sakė eiti visiems greičiau namo, bet jo niekas neklausė. Kadangi J. L. verkė, A. V. suprato, kad lytiniai santykiai tarp V. S. ir J. L. nevyko abipusiu sutarimu.

11.2. Šiuos A. V. parodymus iš esmės patvirtina ir jo 2016 m. spalio 19 d. susirašinėjimo su J. L. seserimi R. I. (L.) turinys. A. V., R. L. paklausus, ko šie (sprendžiant iš bylos duomenų, A. V. su V. S.) lenda prie „J.“ (sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos turinio - J. L.), A. V. patikino, jog jokių veiksmų J. L. atžvilgiu jis neatliko. Jo teigimu, viską pradėjo V. S. („U.“), J. L. apsiverkė, po ko, A. V. visiems pasiūlė eiti namo, tačiau girtas V. S. jo paklausė, ar šis nenorės lytinių santykių su J. L., po ko, A. V., atsakęs, kad nenorės, paėmęs cigaretę išėjo (1 t., b. l. 138-141).

11.3. Esant šių duomenų visumai, neabejojant A. V. teiginiais apie J. L. verkimą komentuojamo įvykio metu, šią aplinkybę betarpiškai patvirtinus ir J. L., sutikti su V. S. apeliacinio skundo teiginiais, jog lytiniai santykiai su J. L. analizuojamu atveju vyko abipusiu sutikimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šios išvados plotmėje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, įėjus į sandėliuką, kuriame J. L. atžvilgiu buvo įgyvendinti prievartinio pobūdžio lytiniai veiksmai, V. S. kumščiu trenkė į sandėliuko langą, buvo agresyvus ir neblaivus. Be to, J. L. mobilaus ryšio telefonas buvo paimtas V. S., paaiškinant nukentėjusiajai, jog bus atiduotas „po visko“, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog vien tik tokie V. S. veiksmai galėjo sukelti didelę psichologinę įtampą J. L., dėl kurios, aktyviai priešintis ji nebesugebėjo, t. y. bijojo, ką pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir pati J. L., nurodydama, jog po nuteistojo smūgio į sandėliuko stiklą, ji bijojo, kad šis gali jai ką nors padaryti. Tuo tarpu pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą ar grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią, kuri palaužta dėl fizinio ar psichinio smurto poveikio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2013, 2K-127/2013, 2K-246/2015 ir kt.), kas iš aukščiau aprašyto J. L. elgesio V. S. turėjo būti aišku ir nagrinėjamu atveju.

12. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į V. S. bei J. L. elgesį po komentuojamų nusikalstamų veikų įvykdymo. Remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, kitą dieną po komentuojamo įvykio, t. y. 2016 m. spalio 18 d., 17.39 val. V. S. („U.“) į nukentėjusiosios J. L. mobilaus ryšio telefoną parašė SMS pranešimą „Pardom už vakar“, kurio turinys iš esmės patvirtina, jog nuteistasis atsiprašo nukentėjusiosios už vakar dieną, t. y. 2016 m. spalio 17 d., kai ji, bylos duomenimis, buvo išžaginta ir seksualiai išprievartauta V. S. (1 t., b. l. 175-179). Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu V. S. nurodė, jog šis SMS pranešimas buvo parašytas siekiant atsiprašyti už negerai parinktą lytinių santykių vietą, tačiau šie nuteistojo teiginiai, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės. Juo labiau, jog V. S. teigimu (2017 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio protokolas, b. l. 43), po komentuojamo įvykio su J. L. jis turėjo dar vienus lytinius santykius, kurie vyko malkinėje (iš esmės panašaus pobūdžio vietoje), tačiau už tokio pobūdžio veiksmus, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, J. L. jis neatsiprašinėjo.

12.1. Tuo tarpu J. L. po komentuojamo įvykio namo grįžo verkdama. Remiantis jos tėčio V. L. parodymais, būtent jis įleido savo dukrą jai grįžus komentuojamo įvykio dieną namo, ji verkė, bėgo tiesiai į kambarį. Jis klausė nukentėjusiosios, kas atsitiko, tačiau ji nieko jam nepasakojo, kūkčiojo, buvo susijaudinusi. Liudytoja pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta J. L. mama Z. L. iš esmės paantrino savo sutuoktiniui, paaiškindama, kad vertinamo įvykio dieną J. L. grįžusi namo buvo nei šiokia, nei tokia, nesuprato, kas jai atsitiko, kol ši nenurodė, jog ją bandė išžaginti. J. L. sesuo R. I. (L.) patvirtino, jog kitą dieną po įvykio J. L. buvo sutrikusi, gėdijosi savęs, buvo nusiminusi. Tokia nukentėjusiosios emocinė būklė, įvertinus dar ir tai, kad komentuojami lytiniai santykiai jai nebuvo pirmieji, kas neabejotinai patvirtina, jog J. L. puikiai žinojo kuo skiriasi lytiniai santykiai abipusiu sutikimu nuo prievartinių lytinių santykių, santykių analiniu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai patvirtina prievartinių lytinių santykių bei lytinės aistros tenkinimo analiniu būdu tarp jos ir V. S. pobūdį.

13. Pagrindo abejoti V. S. neteisėtais veiksmais J. L. atžvilgiu nesudaro ir jo apeliacinio skundo teiginiai, jog jokie kūno sužalojimai po komentuojamo įvykio J. L. nustatyti nebuvo. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu V. S. buvo nuteistas už tai, kad išžagino ir seksualiai prievartavo J. L. grasindamas jai fiziniu smurtu, t. y. suduoti kumščiu jai per veidą, iš ko seka, kad fizinio smurto panaudojimas V. S. inkriminuotas nebuvo, todėl, akivaizdu, kad jokie kūno sužalojimai jam veikiant būtent tokiu būdu, t. y. grasinant fiziniu smurtu, J. L. nustatyti ir negalėjo būti. Analogiškai vertintini ir V. S. apeliacinio skundo teiginiai dėl jo ir kitų asmenų/asmens susitarimo tenkinti lytinę aistrą su J. L. prieš jos valią nebuvimo. Kaltinimai analizuojamu atveju V. S. buvo pareikšti ir skundžiamu nuosprendžiu jis buvo nuteistas už asmeniškai atliktus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl pagrindo spręsti dėl tariamo bendrininkavimo buvimo/nebuvimo nėra.

13.1. Tuo tarpu abejonių tuo, kad V. S. grasino nukentėjusiajai fiziniu smurtu, tokiu būdu, palauždamas jos valią priešintis, teisėjų kolegijai nekyla. Šią aplinkybę tiek ikiteisminio tyrimo (šie parodymai buvo perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), tiek ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino nukentėjusioji, kurios parodymų visuma, įvertinus skirtingose proceso stadijose jos išdėstytas komentuojamo įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija vis tik neabejoja. Be to, vertinamo įvykio metu V. S. buvo neblaivus (iki komentuojamo įvykio buvo J. L. namuose, kur su jos tėvu gėrė alų), tiek J. L., tiek ir R. I. (L.), neabejotinai taip pat pažinojusi V. S., patvirtino, jog išgėręs jis būna agresyvus, o remiantis VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro 2017 m. sausio 11 d. rašte pateikta informacija, iki 2009 m. sausio 5 d. V. S. buvo VšĮ (duomenys neskelbtini) PSPC Psichikos sveikatos kabineto priežiūros grupėje, kur jam diagnozuoti adaptacijos sutrikimai bei vyraujantys mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (2 t., b. l. 74), kurie, teisėjų kolegijos įsitikinimu, gali pasireikšti ir neprognozuojamu bei agresyviu elgesiu, kurį analizuojamu atveju apibūdina ir J. L.. Šių duomenų visumoje abejoti J. L. teiginiais, jog V. S. vertinamo įvykio metu buvo agresyvus, ji jo bijojo, dėl ko neabejotinai išsigando ir jo grasinimo suduoti jai į veidą, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

14. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste atmetant V. S. apeliacinį skundą atkreiptinas jo dėmesys ir į tai, kad ankstesnis jo ir nukentėjusiosios bendravimas taip pat nepaneigia nusikalstamų V. S. seksualinių veiksmų prieš ją, esant nustatytiems ir aukščiau aptartiems visiems būtiniesiems nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, sudėčių požymiams jo veiksmuose. Analogiškos praktikos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-942/2016. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir V. S. apeliacinio skundo teiginiai dėl senų J. L. mergystės plėvės įplyšimų. Jokios reikšmės V. S. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui ši aplinkybė neturi. J. L. neneigė praeityje turėjusi lytinių santykių, todėl komentuojamus įplyšimus nukentėjusiosios mergystės plėvėje neabejotinai galėjo sąlygoti ir ankstesnis jos seksualinis gyvenimas, tačiau tai niekaip nepaneigia tarp jos ir V. S. komentuojamo įvykio dieną buvusių prievartinių santykių vaginaliniu ir analiniu būdu, kurių, nesutikdamas tik su prievartiniu jų pobūdžiu, analizuojamu atveju neneigia ir pats nuteistasis.

15. Nors ginčijant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl J. L. gimimo datos, nenurodytos nuosprendyje, tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, jog tikslus nukentėjusiosios amžius, tuo pačiu ir tiksli jos gimimo data pirmosios instancijos teismui buvo žinomi, visi nukentėjusiosios asmens duomenys, kaip beje ir kitų proceso dalyvių, siekiant užtikrinti tinkamą asmens duomenų apsaugą, yra užfiksuoti atskirame nagrinėjamos baudžiamosios bylos tome, teismas LITEKO sistemos pagalba turi priėjimą prie gyventojų registro, todėl naikinti/keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį vien tik todėl, kad nuosprendyje neįrašyta pilna nukentėjusiosios gimimo data, kai tikslus nukentėjusiosios amžius pirmosios instancijos teismui buvo neabejotinai žinomas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Abejonių tuo, jog V. S. buvo žinomas nukentėjusiosios amžius jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų atlikimo metu, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Pagrindžiant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad, bylos duomenimis, tiek J. L., tiek ir V. S. gyveno viename kaime, gerai vienas kitą pažinojo, V. S. lankydavosi J. L. namuose, todėl faktą, jog komentuojamo įvykio metu ji buvo nepilnametė, apeliantas nebejotinai žinojo. Šią aplinkybę jis iš esmės patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Jos neneigia ir apeliaciniu skundu.

16. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste darytina pagrįsta išvada, jog vertindamas byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, o padarytas išvadas dėl V. S. kaltės grindė byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu vien tik tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo V. S. lūkesčių, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai suvokia pats apeliantas, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su V. S. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

16.1. Nors iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 3 dalyje, aprašymo pašalinta aplinkybė dėl lytinės aistros su J. L. tenkinimo oraliniu būdu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad seksualinis prievartavimas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį apima ne tik lytinės aistros tenkinimą oraliniu, bet ir analiniu būdu, kurio egzistavimu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neabejojama, V. S. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, iš jam pareikštų kaltinimų pašalinus lytinės aistros tenkinimą oraliniu būdu, nesikeičia.

17. Įvertinus aukščiau aptartas faktines nagrinėjamos baudžiamosios aplinkybes, V. S. ir J. L. santykių, buvusių tiek iki komentuojamo įvykio, tiek ir po jo, pobūdį, iš V. S. pareikštų kaltinimų pašalinus aplinkybę dėl lytinės aistros tenkinimo oraliniu būdu, pagrindo spręsti, kad bausmės paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas ar paskirta subendrina bausmė yra per griežta pagrindo nėra – paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Skirdamas bausmę apylinkės teismas iš esmės tinkamai įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir pagrįstai paskyrė nuteistajam atitinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmes bei subendrintą bausmę, tačiau nepagrįstai sprendė, kad V. S. nėra galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

18. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija nenumato, kad asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą būtų galima atidėti bausmės vykdymą, tačiau nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. galiojo BK 75 straipsnio redakcija (2015 m. kovo 19 d. įstatymas Nr. XII-1554), kuri numatė galimybę bausmės vykdymą atidėti ir sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims, todėl vien tai, kad bylos nagrinėjimas nebuvo baigtas minimos įstatymo redakcijos galiojimo metu, neužkerta kelio spręsti klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, jei yra kitos tam reikalingos sąlygos. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

18.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, V. S. yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o jam inkriminuoti nusikalstami veiksmai jokių sunkių pasekmių iš esmės nesukėlė – nei nukentėjusioji, nei jos įstatyminė atstovė jokių pretenzijų V. S. iš esmės neturėjo, civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo apelianto atžvilgiu nereiškė. Su J. L. iki komentuojamo įvykio apeliantas bendravo, turėjo lytinių santykių ir po vertinamo įvykio, remiantis nukentėjusiosios apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis, pora netgi ketino susituokti. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme Z. L. patvirtino, jog šiuo metu jos dukra su V. S. bendrauja kaip su kaimynu, apeliantas lankosi jų namuose, kartais padeda nudirbti reikiamus darbus, kas neabejotinai patvirtina draugiškus L. ir V. S. santykius po komentuojamo įvykio. Be to, už analogiškų nusikalstamų veiksmų atlikimą praeityje V. S. teistas nebuvo, jo praeityje buvę teistumai (pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį) savo pobūdžiu niekaip nesusiję su skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų atlikimu, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog dabartiniai nuteistojo nusikaltimai nėra jam būdingo nusikaltimų modelio pavyzdys.

19. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pakankamas pagrindas V. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymą atidėti taikant BK 75 straipsnį. Įvertinus jau aptartus bylos duomenis, tarp jų – ir ankstesnius V. S. teistumus, jam paskirtos bausmės vykdymas atidedamas 2 (dvejų) metų terminui, skiriant apeliantui ir BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas, ribojančias nuteistojo elgesį ir atitinkančias padarytų nusikalstamų veikų pobūdį. Atidėjus bausmės vykdymą, kaltinamasis bus pakankamai nubaustas, jam skirti įpareigojimai, jo teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, jis laikysis įstatymų, nenusikals, ir tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, nebus pažeisti jo socialiniai ryšiai.

20. Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies, subendrinus V. S. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes, ši subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, buvo subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu V. S. paskirta 40 parų arešto bausme, tačiau nuorodos į BK 65 straipsnį, kurio pagrindu viena bausmė keičiama kita (šiuo atveju areštas laisvės atėmimu) skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra, dėl ko, ši nuosprendžio dalis taip pat keistina (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu ir 3 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. vasario 20 d. nuosprendį.

Iš Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti V. S. inkriminuotą faktinę aplinkybę dėl lytinės aistros tenkinimo su nukentėjusiąja J. L. oraliniu būdu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2 dalimi, Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžiu V. S. paskirtą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu V. S. paskirta bausme ir paskirti jam galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 1 (vieno) mėnesio ir 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (Lietuvos Respublikos 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), nuteistajam V. S. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 7 punktu, 8 punktu ir 10 punktu, nuteistajam V. S. viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirti pareigas:

- per 15 dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje arba tęsti darbą;

- neišeiti iš namų nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi;

- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. vasario 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.