- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-24
- Bylos Nr.
- I-1818-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00457-18-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–18) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 6 800 Eur žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. spalio 11 d. Pažymėjo, jog visą kalėjimo laikotarpį buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes buvo kalinamas nesilaikant ploto vienam asmeniui reikalavimų. Nurodė, jog apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo plotai. Pažymėjo, kad kamerose įrengtas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis sanitarinis mazgas, kuriuo naudojantis buvo žeminamas pareiškėjo orumas. Žalą pareiškėjo sveikatai taip pat darė pasivaikščiojimo kiemeliuose esantis asbestas, kuris yra kenksmingas sveikatai. Nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtas pagalbos mygtukas pareigūnui iškviesti, todėl esant reikalui būtų neįmanoma sulaukti pareigūnų pagalbos. Tai kėlė pareiškėjui daug nepatogumų, psichologinį spaudimą. Prieštaravo, kad šiltu vandeniu buvo leista naudotis tik vieną kartą per savaitę. Toks ribojimas žeidė pareiškėjo orumą, pareiškėjas jautė didelį diskomfortą. Pažymėjo, kad nuolatos kamerose būnant su svetimais žmonėmis nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjas taip pat prieštaravo, kad nuolatinis būvimas su tos pačios lyties asmenimis darė įtaką pareiškėjo seksualinei orientacijai. Kamerose nebuvo įrengtų vietų skalbti ir džiovinti drabužius. Tai teko daryti vienoje kriauklėje, kurioje prausiamasi, plaunami indai ir skalbiami drabužiai. Pabrėžė, kad dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, nepatogumus, psichologinį išsekimą, fobijas ir pan. Patirtą kančią, išgyvenimus prašė atlyginti pinigais.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 57–63) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros galėjo būti perpildytos. Pažymėjo, kad esant tokiai situacijai, stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmuo būtų laikomas kuo trumpesnį laiką.
Paaiškino, kad suimtieji (nuteistieji) į šias kameras patalpinami laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Vedimas į dušą organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad už švarą kamerose atsakingi patys nuteistieji, o švarai palaikyti yra išduodamas atitinkamas inventorius ir priemonės. Pažymėjo, kad pareiškėjui pagal jo prašymus higienos priemonės buvo išduotos laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. liepos 7 d. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti budintį prižiūrėtoją. Taip pat kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio ir naktinio apšvietimo normas. Vėdinimas kamerose vyksta per langus ir tai taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. spalio 11 d.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui vertinti skirti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, taip pat buvo nepaisoma kitų higienos reikalavimų.
Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, plėtojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas viso Lukiškių TI-K buvo patalpintas 286 paras. Nustatyta, jog per šį laikotarpį pareiškėjas 57 paras buvo patalpintas kamerose, kuriose ploto reikalavimas buvo pažeistas tik atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, aptartą teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas nežymiai perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija dalyje ginčo laikotarpio pilnai neužtikrino pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė ne taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti iš dalies. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas žalą kildina dėl jo kalėjimo perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, todėl šiuo atveju aktualus ir taikytinas teisinis reglamentavimas, nustatantis didžiausią tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti asmenų skaičių ir minimalų asmeniui reikalingo ploto reikalavimą kamerose. Tuo tarpu pareiškėjo skunde minimos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės reglamentuoja teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Pareiškėjo atžvilgiu minėtos taisyklės nėra aktualios, todėl teismas neturi pagrindo pareiškėjo patirtų nepatogumų, kalint Lukiškių TI-K kameros, vertinti šio teisės akto nuostatų kontekste. Taip pat nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas dėl vardinio asmenų grafiko išreikalavimo. Teismas neturi pagrindo abejoti institucijos pateiktais oficialiais duomenis apie pareiškėjo kalinimą atitinkamose kamerose.
Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas, 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktas, 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 punktas; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo aspekto pažeidimas, Lukiškių TI-K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, pripažintinas pagrįstu.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 17 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi patalpų vėdinimas per langus teisės aktų nuostatoms neprieštarauja. Atkreiptina, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punkte yra nustatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi/buvo taikomi tik tie šių higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu (dėl oro trūkumo kamerose) nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo sudaroma galimybė nusiprausti visą kūną po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato, kad asmuo dušu galėtų pasinaudoti dažniau, nei vieną kartą per savaitę, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo nenustatyta.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo pagalbos mygtuko pareigūnui iškviesti, todėl esant reikalui būtų neįmanoma sulaukti pareigūnų pagalbos. Pareiškėjui ne kartą teko belstis su šaukštu į duris, kad garsas būtų skardesnis. Atstovas nurodė, kad nuteistieji neretai piktybiškai gadina signalizaciją dėl to dalyje įstaigos kamerų įrengta prižiūrėtojų iškvietimo sistema yra nepataisomai sugedusi.
Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.), kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos M. K. rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Dėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstytų argumentų pažymėtina, kad byloje nėra pateikta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, kamerose, būtent kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė, todėl galiojant minėtų taisyklių 16.11 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto nuostatą, darytina išvada, kad yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, t. y. pareiškėjo kalinimo metu Lukiškių TI-K pažeidė kamerų įrengimo reikalavimus. Lukiškių TI-K savo veiksmų neteisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais nepaneigė.
Pareiškėjo teigimu, nebuvo įrengtų vietų skalbti ir džiovinti drabužius. Tai teko daryti vienoje kriauklėje, kurioje prausiamasi, plaunami indai ir skalbiami drabužiai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius nemokamai. Byloje nėra duomenų apie tai, ar pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Vien tik bendro pobūdžio prieštaravimas atsakovo veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.
Pareiškėjas nurodė, kad žalą pareiškėjo sveikatai darė pasivaikščiojimo kiemeliuose esantis asbestas, kuris yra susijęs su mirtina ir kankinančia liga. Pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamojoje aplinkoje galimai buvęs asbestas. Į bylą nepateikti pareiškėjo skundai atsakovui, kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo ir jo galimai daromos žalos, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl žalos sveikatai dėl asbesto atmestini kaip nepagrįsti.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punkte nurodyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Taigi kamerose visą parą veikiantis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nors ir nurodė, kad dėl visą parą veikiančio apšvietimo pablogėjo jo regėjimas, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kamerose būnant su svetimais žmonėmis nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, taip pat buvo daroma įtaka pareiškėjo seksualinės orientacijos pakitimui. Šių skundo argumentų pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, todėl šiuo aspektu išdėstyti skundo teiginiai vertintini kaip subjektyvūs.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kurios galimai neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir atsakovės atstovas įrodymais nepaneigė teiginių dėl pagalbos mygtuko kamerose nebūvimo, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (atsakovės atstovas šių aplinkybių nepaneigė).
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteisti 6 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 550 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu, teisėjas,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti, už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. spalio 11 d.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.