Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Gedimino Užubalio,

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 23S79685 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi) ir 2023 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 23S81491 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas dėl draudimo atvykti). Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą priimti naują sprendimą.

Paaiškina, kad 2023 m. balandžio 27 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Prašymo priėmimo metu užpildė klausimyną, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Pabrėžia, kad Baltarusijos Respublikos kariuomenėje tarnybos metu atliko (duomenys neskelbtini) funkcijas, t. y. (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimą, kad jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sprendimu dėl leidimo laikinai gyventi atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas teigia, kad Departamentas nepagrįstai sprendė, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ginčijamus sprendimus iš esmės grindė tik VSD pateikta išvada, o ne nustatytais faktais bei paties jo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl priėmė neobjektyvų ir nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas paaiškina, jog Baltarusijos Respublikoje yra privaloma karo tarnybą vyrams nuo 18 iki 27 metų amžiaus. Jis, būdamas Baltarusijos pilietis, atliko privalomą karo tarnybą, kuri trunka 1,5 metų. Po privalomos karo tarnybos savo mieste negalėjo rasti jokio darbo, todėl buvo priverstas įsidarbinti Baltarusijos kariuomenėje (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jo darbo terminas buvo dveji metai ((duomenys neskelbtini) m.). Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nėra aiškus ryšis tarp jo dirbto darbo ir galimos grėsmės visuomenės saugumui.

Akcentuoja, kad 2011-2015 m. dirbo (duomenys neskelbtini) Baltarusijos Respublikoje, o nuo 2017 m. dirba Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini). Skunde pažymi, kad Departamento sprendimai paveikia ne tik jo teisę į darbą, bet ir jo darbdavio, Lietuvos įmonės, interesus, kurios veikla – tarptautiniai krovinių vežimai, kurie tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nuo 2017 m. iki 2018 m. jam buvo išduota nacionalinė viza, o nuo 2018 m. iki 2023 m. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pabrėžia, kad išduodant nacionalines vizas ir leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nekilo abejonių dėl jo ir nebuvo nustatyta, jog jis galėtų kelti grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniams saugumui.

Akcentuoja, kad pildydamas klausimyną aiškiai ir nedviprasmiškai Departamentui pareiškė, jog nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje bei nepalaiko Baltarusijos Respublikos vykdomos politikos. Pareiškėjas teigia, kad jis yra vienas iš daugelio šios valstybės gyventojų, kurie negali pakeisti valstybės rėžimo, taip pat nėra galimybės palikti namų, turto išvykti gyventi į kitą valstybę. Pareiškėjo įsitikinimu, nėra pagrindo abejoti jo pažiūromis ir išreikšta pozicija dėl Rusijos ir Baltarusijos vykdomų veiksmų.

Pareiškėjas taip pat mano, kad atsakovas nepakankamai bendradarbiavo su juo, prieš priimdamas ginčijamus sprendimus, neatskleidė jam gautos informacijos, neiškvietė į apklausą ir net neleido apsiginti nuo iškeltų įtarimų bei nesudarė galimybių apsiginti bei pateikti paaiškinimus bei oficialius įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus. Pareiškėjo vertinimu, Departamento ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 10.31 punktu, prašymo priėmimo metu buvo paprašyta jo užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

Departamentas nurodo, kad gavo VSD 2023 m. gegužės 17 d. raštą Nr. 18-5390 (toliau – ir VSD raštas), kuriame konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad VSD rašte nurodyta, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Departamento įsitikinimu ginčijami sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo socialinius ir kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, nes buvo nustatyta, jog pareiškėjas turėjo nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2018 m. liepos 2 d. ir nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. galiojusias nacionalines vizas, taip pat turėjo nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nenustatyti, duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Departamentas akcentavo, kad priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, kurios kvestionuoti neturi pagrindo.

Atsakovas nurodo, kad neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes, nes tokios pareigos teisės aktuose nenustatyta. Pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtinta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.

Departamento vertinimu, VSD rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsakovo manymu, surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Pažymi, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Departamento įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSD vertinimu, Departamento ginčijami sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

VSD nurodė 2023 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 18-5390 pateikęs Departamentui vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis (duomenys neskelbtini) m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

VSD pažymėjo, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Šiuo atveju, VSD vertinimu, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos kariuomenėje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjo asmeniniai interesai negali būti svarbesni nei Lietuvos valstybės saugumo.

Pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) atliko būtinąją karo tarnybą, kuri privaloma visiems Baltarusijos piliečiams, dirbo (duomenys neskelbtini). Nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) nurodo dirbęs (duomenys neskelbtini) kariniame dalinyje, nes tuo jų mažame mieste buvo sunku rasti darbo ir tai jam buvo vienintelė galimybė. Pareiškėjas nurodė, kad jo, kaip (duomenys neskelbtini), pareigos apėmė tik (duomenys neskelbtini) ir jis neturėjęs galimybės susipažinti su jokiais kariniais dokumentais ir slaptais objektais. Pareiškėjas teigia gyvenęs su tėvais, jam darbo reikėjo šeimai išlaikyti, nes tėvas yra neįgalus, nedirbo ir šiuo metu nedirba, o motina pensininkė. Pareiškėjas taip pat nurodė tebedirbantis Lietuvos įmonėje, kurioje įsidarbino 2017 metais; darbo laikotarpiu neturėjo nuobaudų ir pažeidimų. Planavo išsiregistruoti išvykti iš Baltarusijos ir užsiregistruoti konsulinėje įstaigoje Lietuvoje. Pareiškėjas nurodė nepritariantis Baltarusijos politinėms pažiūroms, Rusijos pradėtam karui, neturinti noro dalyvauti karo veiksmuose prieš Ukrainą ir jos žmones.

Posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovė ir Departamento atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Pareiškėjas, atsakydamas į teismo klausimus, papildomai nurodė, kad po privalomos tarnybos pasiliko kariuomenėje dviem metams, nes būtent tiek stažo reikėjo norint gauti teisę vairuoti krovininius automobilius, po to savo noru išėjo iš kariuomenės. Tarnybos metu pareiškėjas nurodė turėjęs (duomenys neskelbtini) laipsnį. Jis taip pat pažymėjo, kad Lietuvoje dirba šešerius metus, jokių nuobaudų nėra turėjęs. Pareiškėjas nurodė, kad jo gaunamos pajamos padeda šeimai: jaunesnei seseriai, kuri studijuoja ekonomiką, motinai pensininkei ir neįgaliam tėvui. Pareiškėjas pabrėžė nepalaikantis Baltarusijos politikos ir esantis prieš karą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 23S79685 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 23S81491 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.

Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad po privalomosios karo tarnybos pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įsidarbino Baltarusijos kariuomenėje (duomenys neskelbtini).

Taip pat iš byloje esančios medžiagos matyti, (duomenys neskelbtini) pareiškėjas dirbo taksi vairuotoju Baltarusijoje; nuo 2017 m. dirba Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2018 m. liepos 2 d. ir nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. turėjo galiojusias nacionalines vizas; nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2023 m. birželio 1 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi.

Pareiškėjas 2023 m. balandžio 27 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 10.31 punktu, pareiškėjo pateikto prašymo priėmimo metu (2023 m. balandžio 27 d.) buvo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

Departamentas gavo VSD 2023 m. gegužės 17 d. raštą Nr. 18-5390, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nes jis tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Departamentas, įvertinęs VSD raštą priėmė 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 23S79685 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 23S81491 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento priimtais sprendimais, kreipėsi į teismą.

Dėl pareiškėjo keliamos grėsmės

Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, kurio (ginčui aktuali redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba VSAT.

Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatymo nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Nagrinėjamu atveju Įstatyme nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui – buvo konstatuota atsižvelgiant į VSD raštą, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, kas suponuoja jo lojalumą ir galimybę būti išnaudotam Baltarusijos žvalgybai.

Nors Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau, teismui atliekant Departamento priimto sprendimo teisminę kontrolę, teismas vertina tiek Departamento sprendimo, tiek VSD išvados (Rašto), kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos Žmogaus Teisių ir Laivių Konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Nagrinėjamu atveju Departamentas, atsižvelgdamas į VSD raštą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamus Sprendimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Departamentas vertindamas ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad LVAT nagrinėtoje faktinėmis aplinkybėmis panašioje administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, teismas pateikė kelis reikšmingus išaiškinimus.

Pirma, jis nurodė, kad pareiškėjo pateiktas atsakymas į klausimyno 3 klausimą gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau tai negali būti daroma atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų, t. y. neatsižvelgiant į pareiškėjo užpildytame prašyme dėl leidimo išvadavimo ir klausimyne Departamentui pateiktą informaciją ir atsakymus į visus klausimus, be kita ko, į pareiškėjo klausimyno atsakymą į 10 klausimą – Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? ir į 11 klausimyno klausimą – Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Aptariamoje byloje LVAT nurodė, kad nors pareiškėjas į 3 klausimą atsakydamas nurodė, kad nuo 1996 m. iki 2000 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje, tačiau į 10 klausimą atsakė „Ne“ ir į 11 klausimą atsakė: „Ukrainai“, todėl šios aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai.

Antra, šioje byloje teismas taip pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog nuo pareiškėjo tarnavimo kariniame dalinyje praėjo daugiau kaip 20 metų; kad pareiškėjas pats savanoriškai nutraukė tarnybą kariniame dalinyje; kad niekada netarnavo kadrinėse pareigose karinėse pajėgose, o dirbo statybose (statė bendrabučius karininkams, remontavo ligoninės patalpas); nutraukęs tarnybą kariniame dalinyje, apie 20 metų dirbo civilinėse pareigose; neigiamai vertino Rusijos Federacijos valdžią, paaiškino, kad palaiko Ukrainą kare su Rusija. Teismas pabrėžė, kad nors VSD išvadoje akcentuojama aplinkybė, jog pareiškėjas prieš daugiau nei 20 metų tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai, tačiau byloje esanti įrodymų visuma vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos vykdomai politikai ir galimos grėsmės Lietuvos valstybei, įvertinus ir tai, kad pareiškėjo darbo kariniame dalinyje 1995–2002 m. buvo visai kitokia geopolitinė situacija. Taigi, teismas darė išvadą, kad byloje nenustatyta akivaizdžių požymių, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir laikėsi pozicijos, kad šios išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo kitose valstybėse metodus.

Trečia, teismas nurodė pritariantis pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ginčijamuose Sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, todėl Departamentas pagrįstai įpareigotas pareiškėjo prašymus išnagrinėti iš naujo. Ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Nagrinėjamoje byloje, teisėju kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, taip pat yra svarbi byloje nustatytų aplinkybių, kurios yra panašios į pirmiau aptartos LVAT nagrinėtos bylos aplinkybes, visuma: 1) nuo pareiškėjo tarnavimo Baltarusijos kariuomenėje praėjo daugiau kaip (duomenys neskelbtini); 2) pareiškėjo tarnyba truko tik dvejus metus ir pareiškėjas nurodė savanoriškai nutraukęs tarnybą kariniame dalinyje suėjus stažui gauti teisę vairuoti krovininį automobilį; 3) pareiškėjas nurodė niekada netarnavęs karinėse pajėgose, dirbęs (duomenys neskelbtini); 4) nutraukęs tarnybą pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini); 5) pareiškėjas neigiamai vertina Baltarusijos valdžią, pildydamas Departamento klausimyną, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, ir kad, jo nuomone, Krymas priklauso Ukrainai.

Nors šios aplinkybės yra aktualios sprendžiant dėl pareiškėjo galimos grėsmės, jų nei Departamentas, nei VSD neginčijo, tačiau jos nebuvo įvertintos ir į jas nebuvo atsižvelgta; taip pat nebuvo vertinta geopolitinė situacija pareiškėjo tarnybos kariuomenėje metu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis tarnybą paliko dar (duomenys neskelbtini) metais, neprieštarauja jo dėstomai pozicijai dėl jo vertybinių nuostatų. Pažymėtina, kad tuo metu Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, priešingai, dar ilgai po to bendradarbiavo ekonomikos ir transporto srityse, taip pat siekė Baltarusijos dalyvavimo Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės iniciatyvoje (žr., pvz., Ministro pirmininko 2013 m., balandžio 14 d. pranešimą, prieiga per internetą https://lrv.lt/lt/naujienos/premjeras-lietuva-ir-baltarusija-turi-geru-bendradarbiavimo-pavyzdziu).

Atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visumą į LVAT formuojamą praktiką analogiškoje byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien faktas, jog pareiškėjas prieš daug metų tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, neįvertinus kitų su asmeniu susijusių aplinkybių, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą, todėl Departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 23S79685 naikintinas ir Departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Kadangi Departamento 2023 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 23S81491 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra priimtas 2023 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 23S79685, kuris yra panaikintas, taip pat VSD rašto, kuris, teismo vertinimu, nėra pakankamas pareiškėjo keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti, pagrindu, šis sprendimas taip pat naikintinas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 23S79685 ir 2023 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 23S81491 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.