- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-15-462-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00557-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Dalia Kursevičienė, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- V. R.
- Nukentėjusysis
- R. T.
- Advokatai
- Irmantas Motužis, Angelija Morkvėnienė
- Kategorijos
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr.1A-15-462/2014
Teisėjas Virginijus Gedeikis (Proceso Nr. 1-78-1-00557-2011-8)
NUTARTIS
2014 m. vasario 27 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013-05-06 nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. ir jam paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011-12-04 iki 2011-12-05 imtinai, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo sulaikymo.
Teismas priteisė iš V. R. 3 818,11 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniolika litų 11 ct) gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.
Teismas taip pat priteisė iš V. R. 771,63 Lt (septynis šimtus septyniasdešimt vieną litą 63 ct) turtinei žalai atlyginti, 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti, 600 Lt (šešis šimtus litų 00 ct) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti R. T., kita jo ieškinio dalis atmesta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, t. y. 2011 m. rugsėjo 10 d., tarp 4.00 ir 4.30 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, S. Dariaus ir S. Girėno g. 31, Plungės m., esančios degalinės „Milda“ teritorijoje, V. R. tyčia sudavė smūgį kumščiu į veidą R. T., kuris, neišlaikęs pusiausvyros, nugriuvo nugara ant žemės galva atsitrenkdamas į asfaltą, taip nukentėjusiajam R. T. padarė sužalojimus: odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą pakaušyje, pakauškaulio linijinį lūžimą, galvos smegenų sumušimą – sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas advokatas Irmantas Motužis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2013-05-06 nuosprendį ir V. R. išteisinti, nepadarius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. Gynėjas advokatas apeliaciniame skunde taip pat prašo atmesti nukentėjusiojo R. T. ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, nuosprendyje įrodymų analizė atlikta tik iš dalies. Byloje visiškai neanalizuota liudytojų, kurių parodymais teismas rėmėsi, parodymų raida ikiteisminio tyrimo metu, parodymų raidos sąryšis su ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamais kitais ikiteisminio tyrimo veiksmais, kuriais tendencingai buvo siekiama palaikyti nukentėjusiojo R. T. versiją, ir jų rezultatais. Atmesdamas kaltinamojo versiją, kaip neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių, teismas tik lakoniškai pasisakė, jog „ją paneigia teismo posėdyje ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai, ja siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Teismas, neatlikęs išsamios bylos duomenų analizės, atmetė kaltinamojo V. R. versiją, jog iš R. T. mimikos supratęs, kad gali gauti smūgį, V. R. sukosi ir traukėsi atgal, o tuo metu nukentėjusysis jam spyrė koja, tačiau praradęs dėl girtumo pusiausvyrą, pats nugriuvo aukštielninkas, patvirtinančių liudytojų A. B., A. V., A. J. parodymus vertindamas kaip neinformatyvius (nes pastarieji įvykio lauke nematė), o liudytojo A. B. parodymus vertindamas kaip prieštaringus (nes A. B. teigia, kad nukentėjusysis spyrė pats) ir juos vertino kaip siekį palaikyti kaltinamojo versiją ir padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti iš tokių teismo teiginių dėl kaltinamojo V. R. ir liudytojų A. B., A. V. ir A. J. parodymų, kaltinamojo V. R. ir minėtų liudytojų parodymų teismas net nevertino kitų bylos duomenų kontekste, o tik nepagrįstai sumenkino jų įrodomąją vertę. Kaltinamojo V. R. parodymų vertė buvo sumenkinta vien dėl to, jog V. R. parodymus davė būdamas kaltinamuoju. Liudytojo A. B. parodymai teismo įvertinti kaip prieštaringi net nenurodant, kur teismas įžvelgia šio liudytojo parodymų prieštaringumą. Liudytojo A. V. ir A. J. parodymai taip pat teismo nepagrįstai įvertinti neinformatyviais vien dėl to, jog šie liudytojai nematė įvykio lauke (nors tuo pat metu teismas nuosprendyje rėmėsi kitų liudytojų, kurių taip pat nė vienas nematė įvykio lauke, parodymais).
Nuteistojo gynėjas toliau akcentuoja, kad teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, besąlygiškai rėmėsi liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, duotais bylos nagrinėjimo metu, tačiau jų neanalizavo kitų bylos duomenų kontekste ir dėl to neįžvelgė to, kad liudytojų, kuriais remiamasi nuosprendyje, parodymų, kuriuos išgirdo teismas nagrinėdamas bylą, turinys buvo suformuotas tendencingai atlikto ikiteisminio tyrimo metu, be to, kai kuriuos duomenis iškraipė.
Nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog liudytojas S. T. parodė, kad brolis pasakojo, jog jį sužalojo V. R. trenkdamas į galvą, kadangi, konkretizuodamas, koks konkrečiai buvo R. T. pasakojimas, liudytojas S. T. parodė, jog jis tik padarė išvadą iš R. T. žodžių, kad jis buvo sužalotas V. R. – „jie buvo degalinėje, išėjo į lauką pasikalbėti, ir sakė, kad draugas pakėlė jį nuo žemės. Visa tai brolis papasakojo sekančią dieną po įvykio vežant į ligoninę turbūt, tiksliai nepamenu. Jis sakė, kad jis su V. R. išėjo pasikalbėti į lauką, ir loginė išvada, kad jį sužalojo pokalbio dalyvis, jei tik dviese buvo išėję“.
Toliau nuteistojo gynėjas teigia, kad teismas taip pat nepagrįstai nurodė, jog liudytoja R. T. parodė, jog ji matė R. T. paraudusį žandą, kadangi R. T. parodymai nebuvo kategoriški. Teismo posėdžio protokole užrašyti liudytojos R. T. parodymai apie R. T. veido būklę Plungės ir Klaipėdos ligoninėse po sužalojimo – „matomų sužalojimų veide gal nebuvo, lyg rausvas žandikaulis, visa trauma buvo pakaušio srityje. Kuri žandikaulio pusė buvo rausva, nežinau. Paskui dar lyg pūlinukas pradėjo kilti toje vietoje“.
Žemesnės instancijos teismas
Vertindamas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, teismas turėjo įvertinti ir jų raidą proceso metu. Ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų, tyrusių šią bylą, veiksmų, atliktų po to, kai įtariamasis V. R. 2011-12-04 davė parodymus, kuriuose nurodė, kad R. T. susižalojo pats, seka ir turinys kelia pagrįstų abejonių dėl ikiteisminio tyrimo objektyvumo, kartu kyla abejonės ir dėl liudytojų bei nukentėjusiojo parodymų patikimumo. 2011-12-05 sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą V. R., V. R. gynėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo R. T. versijai prieštarauja objektyvūs bylos duomenys – t. y. tai, kad medicinos specialisto išvadomis nustatyta, jog nukentėjusiojo veide nėra jokių sužalojimų, kurie turėjo būti padaryti, jei galvos trauma būtų buvusi padaryta nukentėjusiojo nurodytu būdu, t. y. V. R. suduodant tokį stiprų smūgį ranką, kad nukentėjęs net nugriuvo ant žemės. Policijos tyrėjų veiksmų, atliktų po 2011-12-05, seka ir juose užfiksuotų rezultatų turinys rodo, kad tyrėjai nuo to momento, kai V. R. buvo nesuimtas ir paleistas į laisvę, ėmėsi žūtbūt pateikti duomenis, kurie patvirtintų R. T. versiją apie tai, jog R. T. buvo suduotas smūgis į veidą. Būtent po to, kai įtariamasis V. R. išdėstė minėtą savo poziciją, ir buvo sumanyta sustiprinti R. T. versiją apie tai, kad V. R. jam smogė, pasitelkiant liudyti nukentėjusiojo R. T. šeimos narius – motiną R. T. ir brolį S. T. 2011-12-14 apklaustas kaip liudytojas S. T. parodė, kad 2011-09-10, apie 13 val., namuose jis pamatė, kad R. T. viena žandikaulio pusė patinusi, paklausus R. T., kaip praėjo vakaras, šis atsakęs, kad nelabai ką pamena. Į klausimą: „ar Jūs bandėte klausti brolio konkrečiau kas įvyko, kaip jis susižalojo?“, S. T. atsakė: „neklausinėjau, nes brolis tikrai nekaip atrodė, akivaizdžiai matėsi, kad blogai jautėsi“. Nors apklausta teisme liudytoja R. T. nurodė, jog iš R. T. pasakojimo suprato, kad jį degalinėje sumušė P., tačiau ikiteisminio tyrimo metu 2011-12-19 (t. y., taip pat tik po įtariamojo V. R. pozicijos išdėstymo) R. T. buvo nurodžiusi: „atvykusi į ligoninę sužinojau iš S., kad R. naktį buvo sumuštas Plungės m. „Milda“ degalinėje. Kai atvykau į ligoninę su R. susikalbėti nebuvo įmanoma kadangi mačiau, kad yra jo labai bloga sveikata ir, kad gydytojai jo neleido kalbėti. <...> Ligoninėje aš mačiau, kad R. ant dešinės pusės žando buvo oda paraudusi“. Teismas nukentėjusiojo R. T. parodymus dėl to, kad jam V. R. sudavė smūgį, nepagrįstai besąlygiškai vertino kaip patikimus, negretino jų su kitais bylos duomenimis. Iš karto po traumos pristatytas į ligoninę nukentėjusysis tvirtino griuvęs ir neminėjo jokio smūgio. Iš paties nukentėjusiojo parodymų matyti, kad degalinės „Milda“ vaizdo įrašu nuo ikiteisminio tyrimo pradžios domėjosi jo tėvas (kurį teismas atsisakė apklausti liudytoju), taigi nukentėjusiajam, pirmą kartą duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu, galėjo būti žinoma, jog įrašas itin blogos kokybės, dėl to iš jo nebus galimybių nustatyti faktines traumos aplinkybes. Pažymėtina, kad būtent po to, kai savo poziciją ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą išdėstė V. R., nukentėjusysis R. T. 2011-12-20 papildomos apklausos metu pirmą kartą davė parodymus apie tai, kad jis policininkui D. P., kai antrą kartą buvo pristatytas į ligoninę, paaiškino, kad jam sudavė smūgį V. R., o apie tai, kad jam skaudėjo žandikaulį, jis minėjo savo broliui S. ir mamai. Teismas neanalizavo liudytojo policijos pareigūno D. P. parodymų ir šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu surašytų dokumentų tarpusavio ryšio, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog šio liudytojo parodymus, kad jis iš nukentėjusiojo sužinojo, kad jį degalinėje sumušė P. – V. R., po žodinio konflikto sudavė vieną ar du smūgius, galima vertinti kaip patikimus. D. P. 2011-09-11 tarnybiniame pranešime dėl įvykio patikrinimo nurodoma, kad 2011-09-10, apie 22.09 val. (t. y. jau praėjus beveik parai po įvykio) iš Plungės r. PK jis gavo pranešimą apie tai, kad iš Plungės ligoninės Priėmimo skyriaus buvo gautas pranešimas, kad R. T. dėl pakaušio kaulo lūžimo bus išvežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Nurodoma, kad nuvykus į Plungės ligoninę ir pasikalbėjus su R. T., buvo nustatyta, kad R. T. buvo sumuštas nepažįstamų asmenų. Nurodoma, kad sukonfliktavęs R. T. iš degalinės „Milda“ išėjo į lauką su V. R. pasikalbėti, išėjęs iš karto pajuto smūgį ir nieko nepamena, tik kaip atsikėlė namie ryte. Be to, tarnybiniame pranešime teigiama: „R. T. nurodė, kad jam svaigsta ne tik galva, bet ir skauda dešinės pusės žandikaulis“. Kaip matyti iš tokio D. P. tarnybinio pranešimo turinio (be to, dar ir atsižvelgiant į nukentėjusiojo R. T. parodymus apie tai, kad jis D. P. nurodė V. R., kaip jam sudavusį asmenį, bei paties D. P. parodymus apie tai, kad jam ligoninėje R. T. nurodė jį sužalojusį asmenį), D. P. iš pokalbio su R. T. turėjo tapti akivaizdu, kas sužalojo R. T. Tačiau kitų bylos dokumentų turinys prieštarauja D. P. 2011-09-11 tarnybinio pranešimo turiniui ir D. P. parodymams. Pirmiausia, niekaip logiškai nepaaiškinama, o nepaaiškino ir teisme apklaustas kaip liudytojas pats D. P., kodėl jis kitame – 2011-09-10 rašytame tarnybiniame pranešime, kurį jis surašė pradėdamas ikiteisminį tyrimą šioje byloje ir kuris buvo surašytas po to, kai jis pabendravo su R. T. ligoninėje (kadangi tarnybiniame pranešime tvirtinama, kad R. T. jau išvežtas į Klaipėdos UL), nurodė, kad R. T. buvo sužalotas nepažįstamų asmenų, o grafoje „Duomenys apie asmenis, galimai įvykdžiusius nusikalstamą veiką“, neįrašė V. R., nors, jei būtų galima tikėti D. P. (be to – nukentėjusiuoju ir liudytojais S. T. bei R. T.), jis iš R. T. tokius duomenis jau buvo sužinojęs. Antra, niekaip logiškai nepaaiškinama, o nepaaiškino ir pats D. P., kaip tokiu atveju, jei jis dar prieš pradėdamas ikiteisminį tyrimą iš R. T. sužinojo, kad jį sužalojo V. R., tačiau 2011-09-12 dar kartą parengė pranešimą Plungės prokuratūrai, vėl nurodydamas, jog R. T. buvo sužalotas nepažįstamų asmenų. Tai, kad D. P. nebuvo žinoma, jog R. T. galėjo sužaloti V. R., patvirtina ir „Policijos registruojamų įvykių registro įrašų išrašas“, iš kurio matyti, kad dėl R. T. sužalojimo 2011-09-10 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir statistinėje kortelėje Nr. 10 padarytas įrašas, kad R. T. buvo sužalotas nepažįstamų asmenų. Iš minėto 2011-09-10 tarnybinio pranešimo taip pat matyti, kad būtent šis pranešimas buvo registruotas įvykių registre 2011-09-10. Ant 2011-09-11 tarnybinio pranešimo, kuriame minimas V. R., nėra jokio antspaudo ar įrašo, rodančio, jog šis tarnybinis pranešimas buvo registruotas kokiame nors registre, dėl to yra neįmanoma patikrinti, ar šis dokumentas buvo surašytas 2011-09-11, o ne vėliau, kai to prireikė bylos tyrėjams. Būtent minėtų dokumentų turinio visuma rodo, kad 2011-09-11 tarnybinis pranešimas „iškrenta“ iš D. Pečiulio visų šioje byloje rašytų dokumentų konteksto, o D. P. apklaustas teisme negalėjo paaiškinti minėtų prieštaravimų priežasčių, dėl ko kyla pagrįstų abejonių, kad 2011-09-11 datuotas D. P. tarnybinis pranešimas buvo surašytas ne 2011-09-11. Atsižvelgiant į tai, jog šis dokumentas pagal jo datą yra pirmas iš visų bylos dokumentų, kuriame įrašyti duomenys apie galimą žando sužalojimą ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. P. kaip liudytojas buvo apklaustas 2011-12-21, t. y. taip pat po to, kai savo poziciją dėl R. T. susižalojimo ikiteisminio tyrimo metu išdėstė įtariamasis V. R., kyla pagrįsta abejonė, jog 2011-12-11 datuotas tarnybinis pranešimas buvo surašytas po 2011-12-04 įtariamojo V. R. apklausos, tuo siekiant sustiprinti nukentėjusiojo R. T. poziciją, jog R. T. V. R. sudavė smūgį į veidą.
Toliau apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, nepagrįstai įvertindamas liudytojo G. S. (nukentėjusiojo R. T. draugo) parodymus kaip nuoseklius, visiškai neanalizavo jų raidos ikiteisminio tyrimo metu, neatsižvelgė į tokių parodymų atsiradimo laiką ir priežastis. Teismas BPK 276 str. 1 d. 2 p. pagrindu paskelbęs liudytojo G. S. duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymus, nuosprendyje iškraipė jų esmę, priskirdamas G. S. parodymus, kurių nėra paskelbtame protokole, be to, nurodė tik tą dalį parodymų, kuri tinkama apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir visiškai ignoravo tai, kad liudytojo G. S. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu G. S. nurodė esmingai skirtingas ir prieštaringas aplinkybes toms, kurias davė atliktoje ikiteisminio tyrimo pareigūno apklausoje. Būtent teismas nepagrįstai priskyrė liudytojui G. S. parodymus, kad R. T. galvoje, pakaušyje, buvo nubrozdinimas (priešingai, nei nurodo nuosprendyje teismas, minėtame apklausos protokole užfiksuoti R. S. parodymai, kad pakaušio sužalojimo jis nematė – „kraujo, sužalojimų pakaušyje, kai gaivinau R., nemačiau“, „nepamenu, ar buvo kokie sužalojimai pakaušio srityje, praėjo nemažai laiko“. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi ta liudytojo G. S. parodymų dalimi, kurioje tvirtinama, kad G. S., išėjęs iš degalinės, pamatė R. T. ant dešinio žandikaulio esantį paraudimą (raudoną dėmę). Būtent teismas, nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai atmetęs V. R. gynėjo prašymą ištirti prieštaringus liudytojo G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, neįsigilino į tai, kad apie paraudimą R. T. veide liudytojas G. S., nurodydamas tik nubrozdinimą R. T. pakaušyje, pamatytą dar įvykio vietoje, net neužsiminė pirmos apklausos, kuri buvo atlikta 2011-09-13, t. y. praėjus keletui dienų po įvykio, metu bei neįsigilino į tai, jog pirmą kartą liudytojas G. S. apie R. T. žandikaulio sužalojimą prabilo 2011-12-14 (t. y. tik po to, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnams tapo žinoma įtariamojo V. R. pozicija, jog nukentėjęs nepatyrė jokio smūgio, o nugriuvo pats), kai, atsakydamas į menantį atsakymą tyrėjos L. A. klausimą „ar Jūs po to, kai išėjote į lauką ir pamatėte ant grindinio gulintį savo draugą R. T., matėte ant jo veido kokių nors sužalojimų?“, atsakė: „Taip, pastebėjau, kad yra dešinio pusės žandikaulio raudona dėmė, be to kai R. buvo nuvežtas į priėmimo skyrių, aš nuėjau pas jį ir jisai vis dejavo ir sakė, kad jam skauda žandikaulis“. Teismas, pasiremdamas liudytojo G. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, net neatsižvelgė į tai, jog G. S. parodymuose apie R. T. sužalojimus yra loginių prieštaravimų, kurie atsispindi 2011-12-22 apklausos protokole, kuriuo buvo remtasi nuosprendyje – būtent, nors pats liudytojas apklausos metu tvirtina, jog teisingus parodymus jis davė ir apklausiamas tyrėjos (kur, kaip minėta, jau pirmos apklausos metu yra nurodomas dar įvykio vietoje stebėtas nukentėjusiojo pakaušio nubrozdinimas), bei teigia, jog apie pakaušio sužalojimą jis sužinojęs vėliau, kai R. T. gulėjo ligoninėje, bei tvirtina suvokęs, jog R. T. pakaušio sužalojimas yra esminis, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytojas G. S. netgi neigia matęs pakaušio sužalojimą, tačiau tvirtina puikiai prisimenantis net paraudimo žande vietą (būtent tai, jog matė paraudimą dešiniame žande). Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad 2011-12-13, t. y. prieš 2011-12-14 liudytojo G. S. papildomą apklausą, kurios metu liudytojas G. S. klausiamas apie sužalojimus R. T. veide, prokurorė D. R. 2011-12-13 kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydama G. S. apklausti, tačiau nepaisant to, nors ir buvo numatyta G. S. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tyrėja L. A. (nors tuo pat metu 2011-12-13 prokurorė rašytiniuose nurodymuose to nereikalavo, apklausė papildomai liudytoją G. S., užduodama vienintelį minėtą klausimą dėl R. T. veido sužalojimo. Minėtų duomenų visuma rodo, kad tyrėja L. A. papildomos apklausos metu siekė liudytoją G. S. paruošti ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymus apie sužalojimą R. T. veide, nes kitaip L. A. atliktos apklausos tikslingumo paaiškinti negalima. Faktą, kad liudytojo G. S. parodymai galėjo būti rašomi tendencingai ir šiam liudytojui galėjo būti daroma tyrėjos L. A. įtaka, patvirtina ir ta aplinkybė, kad pats G. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, visiškai priešingai, nei pirmos apklausos metu, nurodė, kad jis apie P. grupuotę ar gaują nėra net girdėjęs, nei jam, nei jo artimiesiems ar pažįstamiems turtinių reikalavimų P. nėra pareiškęs ir duoklės mokėti niekas nėra reikalavęs ir niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl tokie parodymai yra įrašyti tyrėjos L. A. atliktos jo apklausos protokole. Liudytojo G. S. patikimumu verčia abejoti ir tai, jog jis, kaip vėliau pripažino pats, apklausos metu, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sąmoningai nuslėpė faktą, kad degalinėje buvo ir S., bei tai, kad, kaip nurodė teisme liudytoja G. A., G. S. norėjo, jog ji šioje byloje nebūtų apklausta kaip liudytoja („jis nenorėjo kišti manęs į tą reikalą ir pasakė, kad prisistačiau Rita“).
Abejonių dėl liudytojų S. T., R. T., D. P. ir G. S. parodymų apie tai, kad jie matė paraudimą R. T. žande, patikimumo kelia ir tai, jog liudytojas G. S., kuris taip pat davė parodymus apie neva matytą paraudimą R. T. žande, dar ikiteisminio tyrimo metu teisėjo apklausiamas parodė, kad tos pačios dienos vakare, kai R. T. į ligoninę atvežė S. T., jis taip pat nuvyko į Plungės ligoninę, tačiau R. T. veide jau nebuvo matyti paraudimo (tai neatitinka liudytojų S. T. bei R. T. parodymų). Abejonių dėl to, kad nukentėjusysis Plungės ligoninėje pareigūnui D. P. galėjo nurodyti sužalojimo aplinkybes, kelia tai, jog liudytoja R. T. dar ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog Plungės ligoninėje su R. T. nebuvo įmanoma susikalbėti dėl jo sveikatos būklės ir apie įvykio aplinkybes ji sužinojo iš S. T. Tačiau S. T. taip pat nenurodė, jog ligoninėje R. T. būtų ką nors kalbėjęs, o ikiteisminio tyrimo metu iš viso nieko negalėjo paaiškinti dėl to, kas jam žinoma dėl R. T. sužalojimo aplinkybių, tai nesuderinama su jo teisme duotais parodymais.
Nors teismas nuosprendyje rėmėsi dalimi liudytojos G. A. parodymų, kurie neprieštarauja ir nuteistojo V. R. pozicijai, tačiau teismas taip pat neanalizavo šios liudytojos parodymų kitimo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Teismas neatsižvelgė į bylos duomenis apie tai, kad ikiteisminį tyrimą byloje atlikusi tyrėja L. A. ikiteisminio tyrimo metu, po įtariamojo V. R. paleidimo į laisvę, „apklausdama“ liudytoją G. A., manipuliavo šios liudytojos patiklumu, siekdama paremti nukentėjusiojo R. T. poziciją dėl traumos aplinkybių. Būtent teismas neatsižvelgė į tai, kad, nors G. A. buvo apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu dar 2011-10-09 ir parodė, kad po to, kai išėjęs kartu su R. T. iš degalinės V. R. grįžo į degalinės vidų ir pasakė: „kiek pamenu, kad eitume į lauką, kadangi yra negyvas jūsų draugas“, tačiau 2011-12-15 tyrėjos L. A. surašytame G. A. apklausos protokole užrašytas vienintelis G. A. parodymams priskirtas sakinys: „kiek pamenu, nors praėjo daug laiko, bet jis pasakė kažką tokio: „eikit į lauką, žiūrėkit, nes užmušiau Jūsų draugą“. Teismas neatsižvelgė ir niekaip nevertino liudytojos G. A. teisme duotų parodymų, kurie būtent ir patvirtina, jog tyrėja L. A., pasinaudodama šios liudytojos patiklumu, tendencingai siekdama paremti nukentėjusiojo R. T. poziciją, savavališkai įrašė į šios liudytojos apklausos protokolą „parodymus“, kurių liudytoja G. A. nebuvo davusi: liudytoja G. A. parodė, kad ji ikiteisminio tyrimo metu buvo antrą kartą kviečiama į policiją, kad patvirtintų savo parodymus, tačiau ten nenuvyko, nes turėjo išvažiuoti. Parodė, kad dėl to L. A. buvo pas ją atvykusi į namus, pateikė lapą paskaityti ir pasirašyti apklausos protokolą, bet nieko nebeklausė, protokolas jau buvo atspausdintas, gal parodymus paėmė ir surašė iš pirmos apklausos. „Ji turbūt buvo perfrazavusi mano pirmus parodymus ant lapo, kur liepė pasirašyti“. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu liudytoja G. A., apibūdindama V. R. ištartus žodžius, net du kartus parodė, jog grįžęs į degalinę iš lauko V. R. sakė „išeiti į lauką pasižiūrėti, kad dar vienas jūsų draugas guli“ ir „eikit į lauką pažiūrėkit, dar vienas negyvas draugas guli“.
Apeliacinis skundas toliau argumentuojamas ir tuo, kad teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai tvirtina, jog „iš teisme peržiūrėtų kompaktiniuose diskuose esančių vaizdo įrašų matyti, kaip <...> tamsiai apsirengęs V. R. ranka suduoda smūgį šviesiai apsirengusiam R. T., pastarasis griūva“. Įrašai kompaktiniuose diskuose, kuriuose užfiksuotas nukentėjusiojo R. T. griuvimo momentas, yra pernelyg blogos kokybės, kad teismas be specialaus tyrimo galėtų padaryti išvadą apie R. T. traumos aplinkybes ir tai patvirtina ne tik pats įrašų turinys, tačiau ir kiti bylos duomenys. Dar ikiteisminio tyrimo šioje byloje pradžioje 2011-09-23 buvo duoti prokurorės rašytiniai nurodymai, kurių 5 p. buvo nurodyta „atlikti vaizdo įrašo apžiūrą, apžiūros rezultatus fiksuoti protokolu, jei įrašas kokybiškas – atlikti tyrimui reikšmingo laikotarpio iškadravimą (atspausdinti įrašo kadrus, kuriuose užfiksuoti konkretūs smurtiniai veiksmai). Nors BPK 172 str. reikalauja, jog tyrėjas privalo vykdyti visus prokuroro nurodymus, įrašo tyrimui reikšmingo laikotarpio (kadrų, kuriuose užfiksuoti konkretūs smurtiniai veiksmai) iškadravimas atliktas nebuvo, tai rodo, jog kompaktinio disko su vaizdo įrašu apžiūrą atlikę tyrėjai L. A. ir R. J. pripažino, jog įrašas nėra kokybiškas. Po prokurorės nurodymo 2011-10-10 buvo atlikta įrašo apžiūra, ją atliko tyrėjai L. A. ir R. J. Apžiūros protokole teigiama, kad „04 val. 22 min. 55 sek. – 04 val. 23 min. 05 sek. matosi, kaip prie degalinės kampo R. T. ir V. R. sustoja vienas priešais kitą. V. R. stovi arčiau degalinės kampo“. „04 val. 23 min. 06-07 sek. matosi, kaip V. R. smogia ranka R. T., ir šis aukštielninkas krenta ant žemės“. 2011-11-25 raštu prokurorė tyrėjams pakartotinai nurodė atlikti vaizdo įrašo iškadravimą, tačiau anksčiau vaizdo įrašo apžiūrą atlikę tie patys ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai L. A. ir R. J. nevykdė prokurorė nurodymo dėl įrašo iškadravimo, tačiau, lyg suabejoję tuo, ką matė ir nurodė 2011-10-10 kompaktinio disko apžiūros protokole, 2011-12-13 atlieka dar vieną vaizdo įrašo apžiūrą, kurios metu konstatavo: „00.00.20-00.00.21. kaip matosi ir jį atpažįstame kaip V. R. jis priekiu stovi link plovyklos ir matosi kaip V. R. ranka smogia priekyje stovinčiam R. T. ir šis griūna aukštielninkas ant asfalto ir nesikelia“. Pažymėtina, jog kompaktinio disko apžiūros protokoluose net nenurodoma, kuria ranka, į kurią kūno vietą suduoda V. R., nenurodoma, kokia kryptimi nuo vaizdą fiksavusios kameros nugriuvo R. T. Teisme apklausta liudytoja L. A. dėl kompaktinių diskų su vaizdo įrašais apžiūrų parodė, kad „įraše matosi, kaip V. R. trenkia ranka, pareigūnas Jonušas tik dalyvavo apžiūroje, įrašas nėra labai geros kokybės ir nešiojamame kompiuteryje kokybė buvo geresnė. Kadangi įrašas matėsi blogai, buvo peržiūrėtas nešiojamame kompiuteryje <...> mano klaida, kad neužfiksuota kuria ranka buvo suduotas smūgis. Ar tas kompiuteris dabar yra policijoje, nežinau“. Pažymėtina, jog vaizdo įrašas su nukentėjusiojo R. T. susižalojimo momentu toks, koks jis yra fiksuotas minėtuose apžiūrų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, protokoluose, taip pat toks, kokį nuosprendyje lakoniškai nurodė išvydęs jį teismas, neatitinka netgi nukentėjusiojo R. T. parodymų: nukentėjusysis R. T. parodė: „V. R. pabeldė į petį man, ir kai sukausi link jo, trenkė į veidą man“, „ėjome petys į petį su V. R., jis pabeldė į petį, sukausi ir gavau smūgį. Buvo jis man iš dešinės, pasisukęs mačiau V. R.“, tačiau, kaip matyti iš anksčiau minėtų apžiūrų protokolų, įraše nėra fiksuoti tokie vaizdai kaip beldimas per petį, nukentėjusiojo sukimasis, teigiama, jog nukentėjusiajam smūgio metu V. R. buvo ne iš dešinės, o stovėjo priešais. Kad vaizdo įrašas dėl blogos kokybės yra neinformatyvus, patvirtina ir tai, jog po vaizdo įrašo peržiūrėjimo teisme dėl vaizdo įrašo turinio apklaustas nukentėjusysis R. T. negalėjo pasakyti, kokia kryptimi nuo vaizdą filmavusios kameros jis nugriuvo, negalėjo pasakyti, kuria ranka buvo suduotas smūgis. Vaizdo įraše yra užfiksuota, jog V. R. R. T. krentant juda iš kairės kadro pusės link dešinės (tai atitinka kaltinamojo V. R. parodymus, jog prieš R. T. spiriant, jis sukosi, įtardamas, jog nukentėjusysis jam ketina spirti, o nukentėjusysis spirdamas apvirto). Kadangi minėtuose apžiūros protokoluose tvirtinama, jog prieš smūgį nukentėjusysis stovėjo priešais V. R., o V. R. stovi atsisukęs link automobilių plovyklos, tai V. R. judėjimo tariamo smūgio metu kryptis, atsižvelgiant, kad įraše judama iš kadro kairės į dešinę, yra nuo plovyklos link degalinės pastato, tuo metu stovint priešais jį (tarp V. R. ir plovyklos) nukentėjusiajam, neatitinka tos aplinkybės, jog, kaip tvirtina nukentėjusysis, jam buvo suduota į dešinį žandą (tokiu atveju turėtų būti traumuotas arba kairysis žandas, arba V. R. smūgio metu turėto būti nukentėjusiajam už nugaros). Pažymėtina, kad net nuosprendžio konstatuojamoje dalyje nėra nurodyta, kuria ranka buvo suduota R. T. Taigi, esant itin nekokybiškam vaizdo įrašui ir abejonėms dėl jo turinio, teismas, atsižvelgiant į tai, jog vaizdo įrašo turinys ypatingai reikšmingas nustatant tikrąsias R. T. traumos aplinkybes, be to, esant dėl vaizdo įrašo turinio ginčui tarp proceso dalyvių, juolab, kad V. R. versiją patvirtina ir tiesiogiai įvykį matęs liudytojas A. B., turėjo skirti specialių žinių reikalaujantį vaizdo įrašo tyrimą, kad gautų kiek įmanoma kategoriškesnę išvadą dėl jo turinio, ir jokiu būdu neapsiriboti vien tik savo subjektyviu vaizdo įrašo vertinimu, koks yra nurodytas nuosprendyje. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu V. R. gynėjas pareiškė prašymą dėl vaizdo įrašo tyrimo, pavedant atlikti jį specialistui, tačiau prašymas visiškai nemotyvuota protokoline nutartimi teismo buvo atmestas.
Vertindamas teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G169/11(07) ir Nr. KG02-169/11(07) bei teismo medicinos eksperto D. Vitkaus paaiškinimus, teismas selektyviai pasirėmė kaltinimui paremti palankiais šių duomenų fragmentais, nutylėjo ir neanalizavo V. R. poziciją patvirtinančių duomenų, esančių specialisto išvadoje Nr. G169/11(07), gynybos pateiktoje medicinos gydytojo P. P. konsultacinėje išvadoje ir eksperto D. V. paaiškinimuose. Būtent konsultacinėje išvadoje tvirtinama, kad R. T. veido sužalojimų 2011-09-10 padaryta nebuvo, tai nurodo medicininiai dokumentai – nėra objektyviai aprašytų sužalojimų veide bei kompiuterinės tomografijos tyrimai. „Teismo medicinos specialistas klaidingai vertino minkštųjų audinių paslankų menamo ovalo formos sukietėjimą vien tik kaip nesirezorbavusią kraujosruvą, nes nebuvo kraujosruvai būdingų spalvinių pakitimų, nebuvo duomenų apie patinimą toje srityje“. Motyvuojamoje konsultacinės išvados dalyje nurodoma, kad „jei daryti prielaidą, kad darinys žande buvo nesirezorbavusi kraujosruva, atsižvelgiant į tai, jog minėtas darinys buvo fiksuotas 2011-12-19, t. y., praėjus daugiau nei 3 mėn. po 2011-09-10 R. T. patirtos sunkios galvos traumos, toks ilgas kraujosruvos nesirezorbavimo laikotarpis reikštų, kad veido sritis turėjo būti traumuota didele jėga, neišvengiamai padarant vizualiai matomą veido minkštųjų audinių patinimą ir vėliau turėjusius sekti spalvinius kraujosruvos pakitimus, o tai nėra suderinama su duomenų apie jokius sužalojimus minėtuose medicininiuose dokumentuose nebuvimu. Dėl to darytina išvada, kad minkštųjų audinių paslankus menamo ovalo formos sukietėjimas, jei laikyti, kad tai buvo nesirezorbavusi kraujosruva, negalėjo būti padarytas sudavus smūgį į veidą 2011-09-10 (o galėjo būti padarytas ne mažiau dviejų savaičių bėgyje iki 2011-09-10 arba po R. T. išrašymo iš Klaipėdos UL 2011-09-22)“. Teisme apklaustas ekspertas D. V. nepaneigė šių išvados teiginių, o netgi juos patvirtino – „trūksta duomenų, ir tikėtina, kad po į veidą suduoto smūgio griuvo, ir lūžis lakoniškai aprašytas, lūžio viršutinis galas nefiksuotas ir iš medicininių duomenų negalima tvirtinti, kad po į veidą suduoto smūgio griuvo. Negalima atmesti, kad ir pats griuvo. <...> Ekspertas R. čiuopia sukietėjimą ovalios formos, tai čia tiksliai nepasakysi ar sukietėjimo pasekmės prieš 3 mėnesius, ar prieš 2 mėnesius buvo. Spalviniai pakitimai priklauso nuo kraujosruvos gylio, kur ji yra, didelės kraujosruvos išsilaiko ir kelias savaites. <...> Patinimas turėjo pasireikšti, manau, kad jis liko neužfiksuotas, jis trunka įvairiai, paprastai per savaitę atsistato.“ Taigi ekspertas D. V. savo paaiškinimu nepaneigė, kad buvo kaukolės sužalojimas dėl griuvimo nesant smūgio į galvą bei patvirtino, jog R. T. veide, tokiu atveju, jei būtų galima laikyti, kad po trijų mėnesių po traumos iki 2011-12-19 apžiūros liko nesirezorbavusi kraujosruva veide, bent savaitę laiko turėjo būti pastebimas patinimas veide. Pažymėtina, kad net pats nukentėjusysis R. T. nepaneigė, jog kraujosruva jo veide galėjo būti padaryta dar iki galvos traumos – „vykstant pas ekspertą ar jaučiau darinį žandikaulyje, negaliu pasakyti, ar jis buvo ir anksčiau, negaliu pasakyti“. Tačiau teismas, pasirėmęs vien nepatikimais suinteresuotų liudytojų S. T., R. T., G. S. bei nukentėjusiojo R. T. parodymais, neįvertino objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog sužalojimo R. T. veide nebuvo, ir netgi nepagrįstai atsisakė toliau aiškintis šią aplinkybę. Nors teismas netgi po eksperto D. Vitkaus paaiškinimų buvo nutaręs kviesti į posėdį kaip liudytoją gydytoją M. B., vėliau į posėdį dėl nežinomos priežasties neatvykus liudytojui M. B., motyvavęs tuo, jog „dėl tų pačių aplinkybių, tai yra, sužalojimo jau pasisakė ekspertas byloje“, atsisakė savo ankstesnio sprendimo kviesti minėtą liudytoją. Tokia teismo pozicija nesuprantama, juolab, kad liudytojas M. B. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir kategoriškai patvirtino, jog to, kad R. T. skųstųsi, kad jam skauda žandikaulį, tikrai nebuvo, sužalojimų ant jo veido jis nepastebėjo. Teismas ignoravo ir tą aplinkybę, kad R. T. buvo apžiūrėtas ir gydomas ne vienoje gydymo įstaigoje, o gydymo įstaigose pildyta R. T. gydymo dokumentacija paneigia R. T. gydymo dėl galvos traumos laikotarpiu nuo 2011-09-10 iki 2011-09-22 buvus sužalojimus veide – teismo medicinos specialisto išvadoje Nr.G169/11 (07) aprašyti medicininių dokumentų, susijusių su R. T. gydymu, duomenys: GMP ligonio siuntime Nr.5143 nurodyta: „iškvietimo laikas 2011-09-10 04.27 val. transportuotas iš prie degalinės „Milda“ ir su diagnoze: galvos sumušimas?, girtumas; <...> 04.55 val. atvežtas į Priėmimo skyrių. Apžiūrėtas gyd. J. S. Būdamas girtas griuvo aukštielninkas, susitrenkė galvą, prasikirto pakaušį. Objektyviai: pakaušio srityje 2x1,5 cm odos nubrozdinimas, nekraujuoja, girtas, vyzdžiai lygūs, reakcija į šviesą gyva, refleksai susilpninti. Diagnozė: galvos sumušimas, pakaušio srities nubrozdinimas, girtumas. 2011-09-10 23.10 val. stacionarizuotas į neurochirurgijos Nr.1 skyrių, kuriame gydytas iki 2011-09-22 12.00 val. Nustatyta diagnozė; galvos sumušimas, pakauškaulio lūžis, galvos smegenų sumušimas.“ Medicininių dokumentų 2011-09-10 išraše, išduotame VĮ Plungės r. sav. ligoninės gyd. M. B., nurodoma: „trauma šiandieną 04.55 val. aplinkybės neaiškios, atliktose galvos KT yra pakauškaulio lūžimas, vidutiniškai išreikšta smegenų edema 9S 02.1); tolimesniam gydymui pasiųstas į Klaipėdos neurochirurgo konsultacijai. Galvos smegenų KT atlikta VŠĮ Plungės r. sav. Ligoninėje 2011-09-10 aprašyta gyd. radiologo A. T. <...> Išvada: židininių pakitimų galvos smegenyse nematyti. Pakauškaulio lūžimas. Vidutiniškai išreikšta smegenų edema. Klaipėdos UL skundžiasi galvos skausmu. 2011-09-10 apie 4 ryte neaiškiom aplinkybėm buvo sumuštas.“ Taigi, kaip matyti iš medicininių dokumentų, R. T. pirmą kartą patekęs į ligoninę net neužsimena buvęs sumuštas, medicininiuose dokumentuose nėra jokių užuominų apie sužalojimą veide, nors R. T. buvo gydomas ne vienoje gydymo įstaigoje, apžiūrėtas keleto gydytojų. Minėtoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G169/11(07), įvertinus visus įrašus medicininiuose dokumentuose, buvo duota išvada, kad „R. T. odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva pakaušyje, pakauškaulio linijinis lūžimas, galvos smegenų sumušimas, nesukėlęs ryškios židininės simptomatikos, padaryta kieto buko daikto poveikyje ir yra būdingas griuvimui, kritimui bei atsitrenkimui į pastarąjį, tai be to objektyvizuoja ir kitų sužalojimų galvoje, ypač priekinėse srityse, t.y. veide ir galvos kairėje pusėje, nebuvimas“ (t. 1, b. l. 25).
Apeliacinis skundas apibendrinamas teigiant, kad akivaizdu, jog apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė nepatikimais, prieštaringais duomenimis ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu, o turi būti panaikintas. Bylos duomenys, kuriuos teismas atmetė kaip neinformatyvius ir nepatikimus, kartu su objektyviais duomenimis apie R. T. iš karto po įvykio nustatytus sužalojimus, vaizdo įrašų duomenys kaip tik patvirtina, jog nukentėjusysis susižalojo griūdamas, kai būdamas girtas mėgino spirti V. R., tačiau neišlaikė pusiausvyros, t. y., kad V. R. nepadarė nusikaltimo. Dėl to V. R. išteisintinas. Nenustačius, jog R. T. sveikata buvo sutrikdyta dėl V. R. veiksmų, V. R. negali būti atsakingas ir už turtinę bei neturtinę žalą, kurios atlyginimo reikalauja nukentėjusysis, taip pat nėra pagrindo Valstybinei ligonių kasai iš jo priteisti gydymo išlaidas, susijusias su R. T. gydymu. BPK 106 str. numato, kad teismas iš kaltinamojo nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje atstovo teisėmis, paslaugoms apmokėti, gali tuo atveju, kai kaltinamasis pripažįstamas kaltu. Dėl to, išteisinus V. R., nukentėjusiojo ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmestini.
Atsiliepimas
Nukentėjusysis R. T. pateikė atsiliepimą į nuteistojo V. R. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą ir prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2013-05-06 nuosprendį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovės R. T. bei advokatė Angelija Morkvėnienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo V. R. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas teismo posėdyje palaikydamas savo apeliacinį skundą nurodė, kad nėra surinkta pakankamai neabejotinų ir objektyvių įrodymų, įrodančių jo ginamojo kaltę, todėl prašė jį išteisinti.
Tačiau teisėjų kolegija, atlikusi byloje įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad bylos duomenimis nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas.
Byloje esančiomis Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto 201-11-17 ir 2011-12-19 išvadomis nustatyta, kad R. T. linijinis pakauškaulio lūžis (kaukolės pamato kaulų lūžis), lydimas galvos smegenų sumušimo, nors ir nesukėlusio ryškios židininės neurologinės simptomatikos (nes tik galvos smegenų sumušimas su ryškia židinine neurologine simptomatika, patvirtinta specialiais tyrimais, atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą) kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 24–27, t. 1).
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas V. R. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrindžiančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neabejotinai įrodo, kad V. R. padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką: V. R. tyčia sudavė smūgį kumščiu į veidą R. T., kuris, neišlaikęs pusiausvyros, nugriuvo nugara ant žemės, galva atsitrenkdamas į asfaltą, dėl to jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Nuteistojo gynėjo pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiomis argumentų grupėmis: išvados byloje padarytos netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus; ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamais įvairiais ikiteisminio tyrimo veiksmais tendencingai buvo siekiama palaikyti nukentėjusiojo R. T. versiją; teismas besąlygiškai rėmėsi liudytojų S. T., G. S., G. A. ir nukentėjusiojo parodymais, duotais bylos nagrinėjimo metu, tačiau jų neanalizavo kitų bylos duomenų kontekste ir dėl to neįžvelgė to, kad šių liudytojų parodymų (duotų teisme) turinys buvo suformuotas tendencingai atlikto ikiteisminio tyrimo metu; kompaktiniuose diskuose esančiuose įrašuose visiškai nesimato, kad V. R. suduotų smūgį nukentėjusiajam; vertindamas teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G169/11(07) ir Nr. KG02-169/11(07) bei teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimus, teismas selektyviai pasirėmė kaltinimui paremti palankiais šių duomenų fragmentais.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalis, pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Nuteistojo kaltę neabejotinai įrodo jau minėtos specialisto R. R. išvados, kurios buvo patvirtintos teisme apklausto eksperto D. V. (atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ekspertas D. V. buvo apklaustas papildomai), nukentėjusiojo R. T., liudytojų G. S., G. A., D. P., S. T., R. T. parodymai, kompaktiniuose diskuose esantys vaizdo įrašai ir kiti byloje surinkti įrodymai.
BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad šioje byloje išvados padarytos netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Vertindamas įrodymus apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. nuostatų. Nuteistojo gynėjas savo poziciją nepagrįstai grindžia tuo, kad byloje visiškai neanalizuota liudytojų, kurių parodymais teismas rėmėsi, parodymų raida ikiteisminio tyrimo metu, parodymų raidos ryšys su ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamais kitais ikiteisminio tyrimo veiksmais, kuriais tendencingai buvo siekiama palaikyti nukentėjusiojo R. T. versiją, ir jų rezultatais.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais.
Šioje byloje netiesioginiai įrodymai su tiesioginiais įrodymais pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai, šališkai, vertino ne jų visetą, o atskirus duomenis. Kartu paminėtina ir tai, kad
asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1).
Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis R. T. parodė, kad vakare buvo susitikęs su draugais, vėliau su G. S. ir G. A. nuėjo į degalinę „Milda“, kur susitiko A. G. ir M. B., buvo apsirengęs šviesiais rūbais, tada buvo su barzda, ten iki paryčių bendravo, gėrė alkoholinius gėrimus. Iki įvykio jis buvo išgėręs apie 100–200 gramų alkoholio, jautėsi blaivus. Apie 4.00 val. į degalinę atvyko V. R., A. J., A. V. ir A. B. Kaltinamasis pradėjo jį kaltinti dėl kažkokio įžeidimo, pradėjo kelti konfliktą, kvietė eiti į lauką pasikalbėti. Neįtardamas nieko blogo, kadangi teritorija apšviesta ir stebima vaizdo kameromis, išėjo į teritoriją. Einant V. R. patapšnojo per petį, sukantis į jį sudavė kumščiu ar alkūne stiprų smūgį į žandikaulį, dėl to jis griuvo ant grindinio, prarado sąmonę ir tolimesnių įvykių nepamena. Visa tai galėjo matyti netoli buvęs A. B. Kaip pirmą kartą buvo nuvežtas į ligoninę ir ką ten kalbėjo, nepamena dėl patirtų galvos sužalojimų. Apie žandikaulio skausmus pasakojo broliui S. ir mamai, antrą kartą nuvežtas į ligoninę apie įvykio aplinkybes pasakojo policininkui D. P. (b. l. 59–61, t. 2). Pažymėtina ir tai, kad parodymus nukentėjusysis davė būdamas įspėtas, jog už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už melagingus parodymus atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str.
Iš esmės analogiškus parodymus nukentėjusysis davė tyrimo metu nuo pat pirmosios apklausos 2011-09-14, kurios metu jis nurodė, kad P. jam pasakė: „eime į kiemą pakalbėti“. Neįtardamas nieko blogo pirmas ėjo pro duris, o P. išėjo iš paskos. Išėjus pro duris P. padaužė per petį, tokiu būdu pasiūlęs eiti į šoną, paėjo į dešinę pusę prie degalinės kampo, pajuto smūgį kumščiu ar alkūne į veido dešinį žandikaulį, nuo smūgio griuvo. Daugiau nieko nepamena (b. l. 15–16, t. 1). Aplinkybę, kad stiprų smūgį jam į veidą sudavė P., t. y. V. R., nukentėjusysis nurodė ir 2011-10-04 apklausos metu (b. l. 18, t. 1). Be to, byloje esantis 2012-01-13 akistatos protokolas patvirtina, kad akistatos metu nukentėjusysis nurodė, jog V. R. trenkė jam kumščiu į veidą ir nuo to smūgio jis aukštielninkas pargriuvo ant grindinio ir prarado sąmonę. Pastebėtina, kad šios akistatos metu V. R. duoti parodymus atsisakė (b. l. 127, t. 1). Teismas nekvestionuoja tokios įtariamojo procesinės teisės, tačiau tai taip pat turi įtakos teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi.
Žemesnės instancijos teismas
Tai, kad šiose nukentėjusiojo apklausose nurodytos aplinkybės nėra atkartotos žodis į žodį, t. y. nėra identiškos, tik parodo asmens, duodančio tokius parodymus, natūralų norą duoti teisingus parodymus. Priešingai, jeigu per ilgesnį laikotarpį nukentėjusysis būtų nuolat davęs identiškus parodymus, kurie vieni kitus atitiktų žodis į žodį, tai sudarytų prielaidas teismui suabejoti jų nuoširdumu. Darytina išvada, kad nukentėjusysis liudytojo papildomų apklausų metu tam tikras įvykio detales tiesiog tikslino, atsakydamas į papildomai tyrimo metu iškilusius klausimus.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog nukentėjusiojo parodymai būtų neteisingi, prieštaraujantys vieni kitiems bei teismo nustatytoms kitoms faktinėms baudžiamosios bylos aplinkybėms.
Kaip minėta, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstoma gynybinė versija apie tai, kad nukentėjusysis R. T. susižalojo pats (norėdamas spirti nuteistajam neišlaikė pusiausvyros ir krito ant nugaros), toliau dėstomais byloje esančiais įrodymais yra paneigta visiškai.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti policijos pareigūnai, tiek nukentėjusiojo draugai bei artimieji, tiek ir nuteistojo draugai. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė pakankamai duomenų, jog byloje galėtų priimti pagrįstą procesinį sprendimą.
Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad vieni objektyviausių įrodymų šioje byloje kartu su nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvadomis šioje byloje yra eksperto D. V. teisme duoti paaiškinimai, taip pat kompaktiniuose diskuose esantys vaizdo įrašai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme ekspertas D. V. paaiškino, kad abejonių nekyla, jog nukentėjusysis sunkų sužalojimą patyrė griūdamas ir atsitrenkdamas į kietą paviršių. Nubrozdinimas rodo kontaktinio smūgio vietą. Jei yra nubrozdinimas virš pakaušio, tai rodo griuvimą po inercijos, ir tai deja, neužfiksuota. Eksperto R. nustatytas žando minkštųjų audinių sukietėjimas gali būti kraujosruvos požymis, tai patvirtina, jog po suduoto smūgio į dešinį žandą griuvo, ir viskas kaip ir patvirtina tą išvadą. Mano, kad R. duota išvada teisinga (b. l. 98, t. 2). Akcentuotina tai, kad ekspertas D. V. atsakydamas į teisėjo klausimą paaiškino, jog tikėtina, kad griuvo po smūgio, suduoto į veidą, ir lūžis aprašytas lakoniškai, lūžio viršutinis galas nefiksuotas ir iš medicininių duomenų negalima tvirtinti, kad po smūgio, suduoto į veidą, griuvo. Toks griuvimas visuomet būna po suduoto smūgio, galima pastumti, gal laiptelis koks, gali iš to inercija būti griuvimui. Labiau tikėtina, kad griuvo po smūgio, suduoto į veidą, ši versija tinkamiausia esamam sužalojimui (b. l. 99, t. 2).
Taigi kaip liudytojas apklaustas ekspertas D. V. pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju labiausiai tikėtina yra tai, jog nukentėjusysis griuvo nuo smūgio, suduoto į veidą. Abejoti šio eksperto duotų paaiškinimų objektyvumu nėra jokio pagrindo, kadangi jis niekaip nėra susijęs nei su nuteistuoju, nei su nukentėjusiuoju, t. y. visiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi.
Teisėjų kolegija visiškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad vertindamas teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G169/11(07) ir Nr. KG02-169/11(07) bei teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimus, teismas selektyviai pasirėmė kaltinimui paremti palankiais šių duomenų fragmentais. Pažymėtina, kad tiek iš specialisto išvados Nr. G 169/11 (07), tiek iš išvados Nr. KG 02-169/11 (07) matyti, jog šių tyrimų pagrindinis tikslas buvo sveikatos sutrikdymo masto nustatymas (išvadų 6 punktas). Tuo tarpu teisme paaiškinimus davęs ekspertas D. V. analizavo šio sunkaus sveikatos sutrikdymo galimą atsiradimo mechanizmą ir nurodė (įvardijo), jo, kaip eksperto, manymu, labiausiai tikėtiną versiją.
Be to, nuteistojo gynėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad apylinkės teismas neanalizavo V. R. poziciją patvirtinančių duomenų, esančių specialisto išvadoje Nr. G169/11(07), gynybos pateiktoje medicinos gydytojo P. P. konsultacinėje išvadoje ir eksperto D. V. paaiškinimuose. Kaip minėta, teisiamajame posėdyje ekspertas D. V. paaiškino, jog eksperto R. nustatytas minkštųjų audinių sukietėjimas žande gali būti kraujosruvos požymis, tai patvirtina, kad po suduoto smūgio į dešinį žandą griuvo, ir viskas kaip ir patvirtina tą išvadą. Kitoje išvadoje daktaras Petrauskas nurodo, kad darinys galėjo būti lipoma ar gerybinis auglys, kuris yra gerai matomas. Lipoma ar auglys savaime neišnyksta, ir tai tikrai ne lipoma ir ne auglys. Kitas motyvas, kad padidėja limfmazgiai, bet tai netipiška vieta. Jei limfmazgiai didėja, tai ne vienas, o keli. Jo dantys sveiki, jis nesirgo ir ta versija atmetama (b. l. 98, t. 2).
Konstatuotina, kad atsižvelgęs į šiuos eksperto paaiškinimus bei į visus kitus byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nesirėmė medicinos gydytojo P. P. konsultacine išvada bei nurodė, jog D. V. paneigė kaltinamojo gynėjo teismui pateiktą teismo medicinos gydytojo P. P. išvadą, todėl pagrįstai šią versiją atmetė. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė. Nagrinėjamu atveju teisiškai svarbiausia yra tai, kad bylą nagrinėjęs teismas vertino gynybos pateiktą medicinos gydytojo P. P. išvadą ir dėl jos aiškiai pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas su apylinkės teismo padarytomis išvadomis sutinka visiškai ir jų nebeatkartoja.
Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-157/2012, 2K-339/2011, 2K-509/2010, Nr. 2K-463/2011). Šioje byloje nuteistojo gynėjo pateiktos teismo medicinos gydytojo P. P. konsultacinės išvados gavimas nebuvo būtinas, nes ir be šių duomenų nukentėjusiojo patirtos traumos (sunkaus sveikatos sutrikdymo) mechanizmas buvo nustatytos byloje surinktais, teisiamajame posėdyje patikrintais kitais įrodymais.
Nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskelbęs liudytojo G. S. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nuosprendyje iškraipė jų esmę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamo nuosprendžio turinį, taip pat liudytojo G. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje paskelbdamas liudytojo G. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pažymėjo, kad liudytojas tyrimo metu nurodęs, jog įėjęs į degalinės vidų jis spėjo išgirsti, kaip P. paklausė visų, kuris iš jų R. T. atsakė, kad R. yra jis. Tada P. R. pasakė: „eime į lauką pasikalbėti“, todėl R. ir išėjo. Jis ir M. B. atkalbinėjo R., kad neitų į lauką su V. R. (pravarde P.). Po kelių minučių į vidų grįžo P. ir pasakė: „eikit susirinkti savo draugą“. Išėjęs pamatė prie degalinės kampo dešinėje gulintį ant žemės R. Jis buvo be sąmonės, gulėjo ant nugaros, ant dešinio žandikaulio matėsi paraudimas (raudona dėmė), galvoje, ant pakaušio, buvo nubrozdinimas, šalia jokio daikto, įrankio, kuriuo galėjo būti sumuštas R. nesimatė, kraujo dėmių nepastebėjo. Pradėjo R. gaivinti, jis atgavo sąmonę, bet, kas vyko, nesuvokė. Atvyko greitoji medicininė pagalba. Jis su M. B. bei A. G. taip pat nuvyko į ligoninės Priėmimo skyrių, ten R. vis dejavo, sakė, kad jam skauda žandikaulį (b. l. 139, t. 2). Ikiteisminio tyrimo metu 2011-09-13 kaip liudytojas apklausiamas G. S. parodė, kad automobiliu „Peugeot“ atvyko P. ir trys jo draugai, kas išlipo iš vairuotojo sėdynės, nematė. Matė, kaip jie visi keturi suėjo į degalinės vidų, pro langą pamatė, kaip P. pradėjo skėsčioti rankomis, priėjęs prie jo draugo R. trenkė jam per galvą. Tada jis ir jo draugė grįžo į degalinės vidų, paklausė, „kas čia vyksta?“ Į šį klausimą jam niekas nieko neatsakė, tik matė, kaip pro duris į degalinės kiemą išėjo jo draugas R., iš jo paskos išėjo P. Visi kiti liko degalinės viduje. Beje, įėjęs į kavinę jis dar spėjo išgirsti, kaip P. paklausė visų, kuris iš jų yra R. R. atsakė, jog jis. Tada P. jam pasakė: „eime į lauką pasikalbėti“, todėl R. ir išėjo. Jis tikrai nesitikėjo, kad lauke gali būti sumuštas jų draugas, todėl iš paskos niekas ir nėjo. Šiaip, pagalvojo, pasikalbės ir grįš. Neužilgo P. grįžo į degalinės vidų. Pasakė kažką panašaus: „eikit pasižiūrėti užmušiau jūsų draugą“. Kiek pamena, jis pirmas išbėgo į lauką ir pamatė prie degalinės kampo dešinėje pusėje ant žemės gulintį R., pribėjo prie jo, R. buvo be sąmonės, galvoje, pakaušyje, buvo nubrozdinimas, šalia jokio įrankio, daikto, kuriuo galėjo būti sumuštas R., nesimatė, kraujo dėmių nepastebėjo, bet lyg nebuvo, bet galėjo ir nepamatyti, nes buvo tamsu (b. l. 50–52, t. 1).
Žemesnės instancijos teismas
Iš 2011-12-04 liudytojo apklausos protokolo matyti, kad liudytojas G. S. atsakydamas į tyrėjos klausimą nurodė, jog pastebėjo ant R., gulinčio ant grindinio, dešinės pusės žandikaulio raudoną dėmę, be to, kai R. buvo nuvežtas į Priėmimo skyrių, jis nuėjo pas jį ir jis vis dejavo ir sakė, kad jam skauda žandikaulis (b. l. 62, t. 1). Juolab, kad iš 2011-09-13 Liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad liudytojui G. S. rodant kelią buvo nuvykta į degalinės „Milda“ teritoriją. Liudytojas G. S. parodė vietą 2 metų atstumu nuo degalinės kampo ir 1,5 m atstumu nuo šoninės degalinės sienos, kur gulėjo jo draugas R. T., kai jis jį rado po to, kai P. degalinėje pasakė, kad „užmušė mūsų draugą“. G. S. parodė vietą, kur buvo R. T. galva, kai jis rado galintį ant asfalto (b. l. 53–55, t. 1).
Sugretinus šiuos liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus su anksčiau pacituotais apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu šio liudytojo paskelbtais parodymais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas jų visiškai neiškraipė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuteistojo gynėjo samprotavimais, kad apylinkės teismas nurodė tik tą dalį liudytojo parodymų, kurie tinkami apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Priešingai, skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas kaip tik nuosaikiau pacitavo ikiteisminio tyrimo metu šio liudytojo duotus parodymus. Tokią išvadą galima daryti dėl to, kad liudytojas G. S. ne kartą parodė, jog grįžęs į degalinę P. pasakė: „eikit pasižiūrėti užmušiau jūsų draugą“, tuo tarpu apylinkės teismas cituodamas liudytojo parodymus nurodė frazę: „eikit susirinkti savo draugą“.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija taip pat įvertinusi liudytojo G. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui 2011-12-22, taip pat daro analogišką išvadą, kad apylinkės teismas cituodamas šio liudytojo parodymus jų neiškraipė. Liudytojas G. S. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad jo parodymai, anksčiau duoti tyrėjai, yra teisingi. Parodymų protokolą perskaitė pats. Pirmosios apklausos metu jo neklausė apie paraudimą ant skruosto po smūgio. Nepaklausė ir neatrodė svarbus tas momentas. Nežino, ar tas momentas svarbus. Per pirmą apklausą tokio klausimo neuždavė. Antros apklausos metu tokį klausimą uždavė, todėl ir atsakė. Paraudimą veide pastebėjo gaivinimo metu, degalinės teritorijoje, toje vietoje, kur gulėjo. R. buvo apdujęs. Suprato, kad jis neorientuotas ne nuo alkoholio, o nuo smūgio (b. l. 67–68, t. 1). Dėl išvardytų motyvų teigti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje paskelbdamas liudytojo G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus juos iškraipė, nėra jokio pagrindo.
Nuteistojo gynėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė liudytojų S. T., R. T., G. A. parodymus bei neįvertino jų raidos viso proceso metu. Tačiau tokius nuteistojo gynėjo argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojų parodymų teisingumas priklauso nuo liudytojo sugebėjimo tiksliai suvokti ir įsiminti tam tikrus įvykius ir reiškinius bei sugebėjimo perduoti išlaikytą informaciją apklausos metu. Šie liudytojo gebėjimai priklauso nuo jo fizinės ir psichinės sveikatos būklės, amžiaus, išsilavinimo, profesijos, liudytojo būsenos įvykio metu ir kitų veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant liudytojo parodymus. Vertinant liudytojų parodymus turi būti atsižvelgiama ir į objektyvias aplinkybes – kokiomis sąlygomis tam tikrą įvykį liudytojas stebėjo ar kitaip suvokė.
Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimo metu 2012-08-14 kaip liudytojas apklaustas S. T. parodė, kad grižo namo, pastebėjo, jog brolis miega, o pabudęs pasakė, kad skaudą galvą. Pasakė kažkaip, tiksliai nepamena, kaip, bet sakė, kad kažkas yra nutikę galvai. Jis išvyko savo reikalais, o kai grįžo, brolis sakė, jog tebeskauda, sakė, kad matosi patinimas žande, kuris buvo paraudęs. Jis vardijo požymius kaip smegenų sutrenkimo, ir jį tada nuvežė į ligoninę, nes žinojo, kokie simptomai yra smegenų sutrenkimo. Vežant sakė, kad tirpsta rankos, kojos, jį paguldė į ligoninę. Šiek tiek pabendravo. Buvo policija, parodymus davė paskiau. Brolis pasakojo, jog jam buvo trenkta į galvą, sakė, kad V. R. trenkė. Jie buvo degalinėje, išėjo į lauką pasikalbėti, ir sakė, jog draugas pakėlė jį nuo žemės (b. l. 63, t. 2). Liudytojas atsakydamas į gynėjo advokato I. Motužio klausimą nurodė, kad visa tai brolis pasakojo kitą dieną po įvykio, vežant į ligoninę turbūt, tiksliai nepamena. Jis sakė, kad su V. R. išėjo pasikalbėti į lauką, ir loginė išvada, kad jį sužalojo pokalbio dalyvis, jei tik dviese buvo išėję. Daugiau jo nieko policijoje neklausinėjo, todėl nieko ir nesakė. Tai, kad jį sužalojo V. R., niekas neklausė (b. l. 63, t. 2).
Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas šiuos liudytojo parodymus nurodydamas apkaltinamajame nuosprendyje tiesiog juos sutrumpino ir išdėstė jų esmę. Tai yra apylinkės teismas parašė, kad S. T. parodė, jog dėl pablogėjusios sveikatos jis brolį R. vežė į ligoninę Plungėje, brolis pasakojo, jog jį sužalojo V. R. trenkdamas į galvą. Matė patinusį ir paraudusį R. žandą (b. l. 139, t. 2). Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad apylinkės teismas nuosprendyje neteisingai nurodė šio liudytojo parodymus, t. y. neteisingai juos perteikė sutrumpindamas jų esmę. Paminėtina ir tai, kad kaip liudytojas S. T. teisme buvo apklaustas 2012-08-14, o nagrinėjamas įvykis (liudytojo bendravimas su broliu ir jo vežimas į ligoninę) – 2011 m. rugsėjo 10–11 d., t. y. liudytojas teisme apie jam žinomas aplinkybes parodymus davė po metų laikotarpio. Todėl tai, kad tam tikros liudytojo nurodytos detalės ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo gali skirtis, yra visiškai natūralus dalykas, kadangi praėjus tam tikram laiko tarpui asmenys negali įvykio aplinkybių prisiminti identiškai ar itin tiksliai. Priešingai, kaip minėta ir anksčiau, jeigu liudytojo parodymai nagrinėjamu atveju būtų identiški, tai teismui tai kaip tik galėtų sukelti tam tikrų abejonių jų patikimumu.
Išsamiai susipažinusi su liudytojų R. T. ir G. A. Plungės miesto apylinkės teisme duotais parodymais ir jų išdėstymu apkaltinamajame nuosprendyje, teisėjų kolegija daro analogišką išvadą, jog šių liudytojų parodymai yra perteikti teisingai ir neiškraipytai. Todėl teismas yra įsitikinęs, jog iš naujo juos nagrinėti ir dėl jų pasisakyti yra netikslinga. Be to, kaip jau minėta, liudytojų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl Plungės rajono apylinkės teismas visiškai pagrįstai vadovavosi minėtų liudytojų parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, nors jie iš esmės nesiskiria nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu.
Priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas nesivadovavo liudytojų A. B., A. V., A. J. duotais parodymais ir motyvuotai nurodė, kodėl šių liudytojų parodymus vertina kritiškai. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad liudytojai A. V. ir A. J. paties įvykio net nematė ir negalėjo matyti, nes iš jų parodymų matyti, kad šie liudytojai įvykio metu buvo degalinės viduje. Liudytojas A. V. nurodė, kad matė, kaip jie ėjo į lauką. Kai ėjo į mašiną, matė, jog R. gulėjo (b. l. 66, t. 2). Liudytojas A. J. teismo posėdyje parodė, kad tą vakarą buvo degalinėje, buvo su V. R. ir kitais asmenimis. Kažkas ten vyko, tų smulkmenų nepamena. Kažkas buvo, lyg ir V. R. sudavė smūgį, lyg ir ranka, o dėl ko, nežino. Viduje matė, kas buvo, o lauke nematė (b. l. 97, t. 2). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog šių liudytojų parodymai yra neinformatyvūs, ir jais nesivadovavo.
Liudytojas A. B. teisme nurodė, kad V. R. ir R. stovėjo vienas prieš kitą, R. kėlė koją, paslydo ir nuvirto (b. l. 65, t. 2). Teisėjų kolegija šio liudytojo parodymus kaip ir pirmosios instancijos teismas negali vertinti niekaip kitaip tik kaip siekimo palaikyti kaltinamojo gynybinę versiją ir tokiu būdu padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad šis liudytojas siekia padėti nuteistajam savo minėtais parodymais, pirmiausia, teisėjų kolegijos įsitikinimu, įrodo tam tikras šio liudytojo parodymų nelogiškumas. Liudytojas A. B., duodamas parodymus teisme, toliau nurodė, kad V. R. traukėsi nuo R. šonu. R. bandė įspirti dešine koja. R. nuvirto ant nugaros. Galvojo, kad šiaip nuvirto, bet kai nesikėlė, priėjęs patikrino pulsą (b. l. 65, t. 2). Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad liudytojas be sąmonės galinčiam nukentėjusiam pulsą tikrinti galėjo tik būdamas smarkiai išsigandęs, pamatęs, jog po staigaus V. R. smūgio nukentėjusiajam šis nukrito ir nejuda.
Byloje praktiškai visi apklausti asmenys patvirtino, jog degalinėje tarp buvusių ir atvažiavusių asmenų atmosfera buvo nedraugiška, todėl visiškai nelogiška, kad liudytojas lauke pamatęs, jo teigimu, paslydusį ir nukritusį asmenį iš priešingos kompanijos vien tik dėl to norėtų jam tikrinti pulsą. Be to, įrodymų tyrimo metu teisėjų kolegijos peržiūrėti vaizdo kamerų įrašai visiškai paneigia šiuos liudytojo parodymus.
Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo minėtų liudytojų parodymais. Apeliacinio skundo argumentai dėl šių liudytojų parodymų netinkamo vertinimo yra nepagrįsti. Negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad šie liudytojai (A. B., A. V., A. J.) kaltinime nurodytu laiku į degalinę atvyko kartu su nuteistuoju V. R., buvo su juo vienoje kompanijoje, todėl galima daryti pagrįstą prielaidą, jog yra nuteistojo draugai. Todėl pagrįstai manytina, jog savo parodymais stengiasi palengvinti nuteistojo teisinę padėtį.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teisme nuteistasis V. R. toliau palaikė savo gynybinę versiją, jog nukentėjusysis jam spyrė su koja ir neišlaikęs pusiausvyros nuvirto ir taip sunkiai susižalojo. Tačiau tokia nuteistojo gynybinė versija byloje surinktų ir ištirtų įrodymų yra paneigta visiškai. Pirmosios instancijos teismas peržiūrėjęs kompaktiniuose diskuose esančius vaizdo įrašus iš degalinės „Milda“ nustatė, kad degalinės „Milda“ patalpoje V. R. (apsirengęs tamsiai) pradeda konfliktuoti su R. T. (su barzda, apsirengęs šviesiai) ir ranka suduoda per galvą, po to abu išeina į lauką, tamsiai apsirengęs V. R. ranka suduoda smūgį šviesiai apsirengusiam R. T., pastarasis griūva, į degalinės patalpas grįžta vienas V. R., vėliau išeina į lauką kiti asmenys, dalis jų nueina prie gulinčio R. T. (b. l. 139, t. 2).
Nuteistasis ir jo gynėjas teisėjų kolegijai nurodė, kad vaizdo įraše nėra užfiksuota, jog V. R. ranka suduotų smūgį nukentėjusiajam į galvą ir dėl to pastarasis nukristų ant žemės. Nuteistojo gynėjas teismo posėdyje taip pat pareiškė poziciją, kad skaitmeninėse laikmenose esantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas degalinės vaizdas iš lauko, gali būti nevientisas, galimai sumontuotas.
Teisėjų kolegija nutarė byloje atlikti įrodymų tyrimą ir paskyrė šioje byloje Informacinių technologijų ekspertizę bei pavedė ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams (BPK 208 str.). Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas Lietuvos teismo ekspertizės 2013-12-23 aktas Nr. 11-3025 (13). Gautame Ekspertizės akte yra padarytos išvados, jog ekspertizei pateikta vaizdo byla „C3 2011.09.10 04.10- 2011.09.10 04.25.avi“ yra ištisinė, vaizdo byloje montavimo/trynimo požymių nenustatyta. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad ekspertizei pateiktos vaizdo bylos „C3_isdidintas.avi“ ir „C3_isdidintas_invertuotas.avi“ yra ištisinės, vaizdo bylose montavimo/trynimo požymių nenustatyta (b. l. 25–26, t. 3). Taigi gauta ekspertizės išvada paneigė visas nuteistojo gynėjo iškeltas abejones apie tai, kad skaitmeninėse laikmenose esantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas degalinės vaizdas iš lauko, gali būti nevientisas, galimai sumontuotas.
Pagal teismų praktiką, specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 11 d. nutartis Nr. 2K-2/2005). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ekspertizės akte ar specialisto išvadose yra nurodytos konkrečios tikėtinos (nekategoriškos) eksperto/specialisto išvados davimo priežastys, ekspertizės aktas/ specialisto išvada yra išsamūs ir jais remtis nuosprendyje įstatymas nedraudžia.
Iš minėtos Ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad ekspertizei pateikta vaizdo byla „C3 2011.09.10 04.10- 2011.09.10 04.25.avi“ yra ištisinė, vaizdo byloje montavimo/trynimo požymių nenustatyta; dėl vaizdo fiksavimo techninių charakteristikų ir gamtinių sąlygų nustatyti galimo smūgio momentą, subjektų tarpusavio padėtis, jų kojų padėtis, vieno kitam atliekamus veiksmus naudojant specialiąsias žinias ir priemones nėra galimybės.
Tačiau, kaip jau buvo minėta, vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tai, jog ekspertas nagrinėjamu atveju negalėjo padaryti kategoriškos išvados, t. y. tiksliai atsakyti į nutartyje nurodytus klausimus (Ar įraše užfiksuotas smūgis į galvą, jei taip – kuria kūno dalimi suduotas smūgis ir į kurią galvos vietą, pusę?), nulėmė ekspertizės akte nurodytos aplinkybės, t. y. tam tikros vaizdo fiksavimo techninės charakteristikos ir nepalankios gamtinės sąlygos. Be to, ekspertas išvadą pateikė būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. ir dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., todėl esant tokiai situacijai, manytina, kad net esant menkiausiam netikslumui, abejonei, ekspertas nedrįstų daryti kategoriškų teiginių, vertinimų, apibendrinimų.
Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje įdėmiai peržiūrėjęs minėtus vaizdo įrašus, kaip ir pirmosios instancijos teismas, daro išvadą, jog vaizdo įraše galima matyti, kaip tamsiai apsirengęs asmuo (nuteistasis) ir nukentėjusysis (apsirengęs šviesiai) išėję į lauką ir paėję į šoną, stovi vienas priešais kitą, po akimirkos tamsiai apsirengęs V. R. ranka atlieka itin staigų judesį į nukentėjusiojo galvą, po to nukentėjusysis krenta. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog smūgio sudavimo momentas dėl savo akcentuoto staigumo yra pakankamai sunkiai įžvelgiamas, tačiau dėl to, kad jis iš tikrųjų buvo, teisėjų kolegija jokių abejonių neturi, kadangi tai patvirtina ir daugelis kitų byloje ištirtų įrodymų, ypač liudytojų parodymai apie V. R. pasakytą repliką grįžus į degalinės vidų: „susirinkite savo draugą“, „eikit į lauką, žiūrėkit, nes užmušiau Jūsų draugą“. Juoba, kaip minėta, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė.
Apeliacinės instancijos teismas atlikdamas įrodymų tyrimą taip pat papildomai apklausė ekspertą D. V., kuris paaiškino, kad R. T. buvo apžiūrėtas asmeniškai, tai atliko daktaras R. Jis, D. V., yra susipažinęs su medicininiais dokumentais ir su tomogramomis. Nors ekspertas apeliacinės instancijos teisme atsakydamas į proceso dalyvių klausimus buvo mažiau kategoriškas nei pirmosios instancijos teisme, tačiau iš esmės davė panašius paaiškinimus kaip ir apylinkės teisme. Todėl juos atkartoti nėra tikslinga (b. l. 12, t. 3).
Skunde dėstoma daug argumentų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamais įvairiais ikiteisminio tyrimo veiksmais tendencingai buvo siekiama palaikyti nukentėjusiojo R. T. versiją. Nuteistojo gynėjas pateiktame skunde daug pasisako apie tai, kad 2011-09-11 datuotas D. P. tarnybinis pranešimas buvo surašytas ne 2011-09-11, o galimai žymiai vėliau, t. y. po to, kai savo poziciją dėl R. T. susižalojimo ikiteisminio tyrimo metu išdėstė įtariamasis V. R.
Nagrinėjamoje byloje 2011-09-10 ikiteisminį tyrimą pradėjo Plungės rajono PK VPS PP tyrėjas D. P. Iš pranešimo Plungės rajono apylinkės vyriausiajam prokurorui matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl to, kad 2011-09-10, apie 4.00–5.00 val., R. T. buvo sumuštas nepažįstamų asmenų S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, Plungės mieste, degalinės „Milda“ teritorijoje. Po sumušimo R. T. skilo kaukolės kaulas, jis išvežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę (b. l. 1, t. 1). Iš byloje esančio Telšių apskrities VPK Plungės rajono PK VPS Prevencijos poskyrio tyrėjo D. P. 2011-09-10 Tarnybinio pranešimo matyti, kad yra pranešama, jog tikslinant informaciją dėl R. T. sužalojimo yra nustatyta nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., požymių. 2011-09-10, apie 4.00–5.00 val., R. T. buvo sumuštas nepažįstamų asmenų S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, Plungės mieste, degalinės „Milda“ teritorijoje. Po sumušimo R. T. skilo kaukolės kaulas, jis išvežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę (b. l. 7, t. 1).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiu 2011-09-11 datuotu tyrėjo D. P. Tarnybinis pranešimu, neturi jokio pagrindo manyti, kad jis buvo surašytas ne 2011-09-11, o žymiai vėliau. Tyrėjo D. P. 2011-09-11 tarnybiniame pranešime nurodoma, kad „pranešu, jog 2011-09-10 apie 22.09 val. iš Plungės r. PK budėtojo buvo gautas pranešimas apie tai, kad reikia nuvykti į Plungės sav. ligoninės priėmimo skyrių iš kur buvo gautas pranešimas, kad į priėmimo skyrių buvo pristatytas R. T., kuris dėl pakaušio kaulo lūžimo bus išvežtas gydytis į Klaipėdos universitetinę ligoninę“.
Tarnybiniame pranešime toliau nurodoma, kad „nuvykus į Plungės sav. Ligoninės priėmimo skyrių ir pakalbėjus su R. T., kuris buvo kartu su mama R. T., nustatyta, jog 2011-09-10 apie 4.00-5.00 val. R. T. buvo sumuštas nepažįstamų asmenų Dariaus ir Girėno gatvėje, Plungės mieste, degalinės „Milda“ teritorijoje. Bendraujant su nukentėjusiuoju R. T., jis nurodė, kad 2011-09-10 apie 4.00-5.00 val. kartu su draugais G. S. ir A. G. buvo Dariaus ir Girėno gatvėje, Plungės mieste, degalinėje „Milda“. Jiems būnant degalinėje, į ją užėjo V. R., pravarde „P.“, kuris pradėjo žodžiais kabinėtis prie R. T. ir jo draugų. Tada, pasak R. T., jis paprašė, kad V. R. prie jų nesikabinėtų, o jei nori pakalbėti, galima pakalbėti. Tada V. R. pasiūlė R. T. išeiti į lauką pakalbėti. Išėjęs į lauką, kiek pamena, R. T., kad ten buvo ir V. (jaunasis kiek pamena), kurio pravardė gali būti „krikštatėvis“. Kai R. T. išėjo į lauką, iš karto pajuto smūgį ir nieko nepamena, tik kaip atsikėlė ryte namie. R. T. nurodė, kad jam svaigsta ne tik galva, bet ir skauda dešinės pusės žandikaulis“ (b. l. 9, t. 1).
Šios tyrėjo Tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės visiškai atitinka loginę tyrimo seką. Anksčiau minėtame tyrėjo D. P. 2011-09-10 datuotame Tarnybiniame pranešime buvo nurodyta tik pati pirminė informacija, tuo tarpu 2011-09-11 datuotas Tarnybinis pranešimas yra informatyvesnis. Teisėjų kolegija tai vertina kaip visiškai logišką ir suprantamą faktą, kadangi 2011-09-10 22.09 val. tyrėjas, gavęs pranešimą, jog R. T. pristatytas į Plungės r. ligoninę, nuvyko pakalbėti su nukentėjusiuoju siekdamas surinkti kuo daugiau reikšmingos informacijos. Tuo tarpu įtariamasis V. R. kaip įtariamasis buvo apklaustas tik 2011-12-04, t. y. beveik po trijų mėnesių (b. l. 120–121, t. 1). Nagrinėjamu atveju teigti, kad šis Tarnybinis pranešimas (2011-09-11) iš tikrųjų galėjo būti surašytas žymiai vėliau, t. y. kai savo poziciją dėl R. T. susižalojimo ikiteisminio tyrimo metu išdėstė įtariamasis V. R., nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama teiginiams apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamais įvairiais ikiteisminio tyrimo veiksmais tendencingai buvo siekiama palaikyti nukentėjusiojo R. T. versiją. Šie apeliaciniame skunde nurodomi argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 62–65 str. reglamentuotas apskundimas ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau nei nuteistasis, nei jo interesams atstovavęs advokatas I. Motužis ikiteisminio tyrimo metu jokių skundų dėl galimai neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro procesinių veiksmų pateikę nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas atlikęs byloje įrodymų tyrimą tokių faktų taip pat nenustatė. Todėl visi skundo argumentai apie tai, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami tendencingai, laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl teisėjų kolegija dėl jų daugiau nepasisako.
Pažymėtina, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl nėra jokio pagrindo abejoti apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumu. Konstatuotina, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 str. nuostatų.
Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai pasisakė, kokiais liudytojų parodymais remiasi, kuriuos vertina kritiškai, ir tokius savo sprendimus detaliai argumentavo. Be to, iš apkaltinamojo nuosprendžio taip pat matyti, kad apylinkės teismas tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo, tiek visų liudytojų duotus parodymus lygino, analizavo, juos gretino, todėl akcentuoti tai, kad teismas rėmėsi tik tais įrodymais bei liudytojų parodymais (ar jų dalimis), kurie palankūs pareikštam kaltinimui ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje pakankamai plačiai atskleidė įrodymų esmę ir pateikė įrodymų visumos išsamią analizę, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo V. R. kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Teismas nuosprendyje argumentuotai pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo, paneigė V. R. iškeltą versiją ir remdamasis įrodymų visetu nustatė, kad V. R. tyčia sunkiai sutrikdė R. T. sveikatą.
Teisėjų kolegija pastebi, kad teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas iš tiesų privalo nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta byloje esančius įrodymus, tačiau to negalima suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną bet kurio liudytojo ar kito proceso dalyvio nurodytą aplinkybę. Be to, nagrinėjamu atveju teismas motyvavo savo sprendimą teisiamajame posėdyje liudytojų, nukentėjusiojo duotais parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis ir neatmetė jokių byloje esančių įrodymų jų neįvertinęs.
Panašiais atvejais gali pakakti pasisakyti dėl bendro tam tikro proceso dalyvio parodymų ar jų dalies vertinimo, plačiau aptarti tam tikrą aplinkybę patvirtinančius arba paneigiančius tiesioginius įrodymus visų kitų įrodymų kontekste ir nebūtinai analizuoti visus kitus su šia aplinkybe susijusius duomenis, jei tai nėra būtina, arba šie argumentai būtų pertekliniai ir pan. Šiuo atveju pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje sakoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą motyvuoti savo sprendimą, bet ši pareiga neturėtų būti aiškinama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis priklausomai nuo teismo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išplaukiančią pareigą motyvuoti teismo sprendimą, gali būti analizuojamas tik visų bylos aplinkybių kontekste (Georgiadis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 21522/93, 1997 m. gegužės 29 d. sprendimas). Tokiu aiškinimu pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies ir su tuo susijusių nuteistojo V. R. gynėjo apeliacinio skundo argumentų vertinimas neleidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą. Ta aplinkybė, jog teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl neturi pagrindo netikėti liudytojos G. A. duotais parodymais, nepasisakė dėl gynėjo išsakytos nuomonės apie tai, kad tyrėja L. A. savavališkai įrašė šios liudytojos parodymus į apklausos protokolą, pasinaudodama šios liudytojos patiklumu, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu ar nemotyvuotu.
Paskirdamas bausmę nuteistajam V. R., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. V. R. nuteistas už tyčinės sunkios nusikalstamos veikos žmogaus sveikatai padarymą. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nusikaltimu padarytos žalos neatlygino, nukentėjusiojo neatsiprašė.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. R. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, nustatytas optimalus bausmės dydis (teisingas ir protingas), jis nėra per griežtas. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį priteisė iš V. R. 3 818,11 Lt dydžio gydymo išlaidas Valstybinei ligonių kasai (Šiaulių teritorinei ligonių kasai), taip pat 771,63 Lt dydžio turtinės žalos ir 30 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam R. T.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tiesiog lakoniškai nurodė, kad civiliniai ieškiniai turi būti atmesti. Tačiau dėl konkrečių skundžiamu nuosprendžiu priteistų sumų jokių argumentų nenurodė.
Ieškovas Šiaulių teritorinė ligonių kasa atsakovui V. R. byloje pareiškė 3818,11 Lt dydžio civilinį ieškinį (b. l. 35-40, t. 1). Prie ieškinio yra pridėtas Gydymo paslaugų apskaitos išrašas, kuris patvirtina, jog už R. T. gydymą iš viso buvo sumokėta 3818,11 Lt dydžio suma. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl 3818,11 Lt nuostolių atlyginimo (R. T. gydymo išlaidų) tenkino visiškai ir šią sumą priteisė iš nuteistojo.
Nukentėjusysis R. T. byloje pareiškė civilinį ieškinį atsakovui V. R., juo prašė priteisti iš atsakovo 857,10 Lt dydžio turtinę ir 200 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Kartu su ieškiniu R. T. pateikė įrodymus, pagrindžiančius jo nurodyto dydžio patirtas išlaidas, t. y. turtinę žalą (b. l. 32–37, t. 2). Apylinkės teismas R. T. priteisė 771,63 Lt dydžio turtinę ir 30 000 Lt dydžio neturtinę žalą iš V. R., t. y. nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad 771,63 Lt dydžio turtinę žalą nukentėjusiajam apylinkės teismas iš nuteistojo priteisė visiškai pagrįstai, kadangi nukentėjusysis kartu su civiliniu ieškiniu pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog tokio dydžio žala realiai buvo patirta. Nukentėjusiojo pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, jog dėl nusikalstamos veikos jis neteko 771,63 Lt, kadangi negalėjo dirbti, nes buvo nedarbingas. Konstatuotina, jog pareikštame ieškinyje nurodytos patirtos išlaidos yra realios bei protingos, todėl jų mažinti nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam iš nuteistojo 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, t. y. pareikštą ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis dėl jam nusikalstamais veiksmais padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo buvo gydomas gydymo įstaigoje stacionariai nuo 2011-09-10 iki 2011-09-22, be to, taikyta reabilitacija nuo 2011-09-22 iki 2011-10-16, nedarbingas buvo laikotarpiais nuo 2011-09-10 iki 2011-10-17, nuo 2011-12-20 iki 2012-01-27. Teisėjų kolegija sutinka su šiais Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju priteistinos neturtinės žalos dydį individualizavo tinkamai. Nagrinėjamu atveju mažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Plungės rajono apylinkės teismo 2013-05-06 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo V. R. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti.