Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., A. S. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš kaltinamojo A. S. priteista 289,67 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiajam V. S. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, t. y. 2015 m. spalio 24 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), konflikto metu du kartus kumščiu trenkė V. S. į veidą, padarydamas jam muštinę žaizdą kairiame antakyje ir nosies kaulų lūžį, tai nukentėjusiajam V. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu nėra ginčijamos teismo nustatytos faktinės A. S. inkriminuoto nusikaltimo aplinkybės, nusikalstamos veikos kvalifikacija, tačiau nuteistasis mano, jog jam yra paskirta per griežta bausmė. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

BK 54 str. reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Kolegijos manymu, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. 2 d., nepažeidė, taip pat pagrįstai netaikė BK 75 str. 1 d. nuostatų A. S. atžvilgiu. Teismas atsižvelgė į įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas), atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.), į tai, kad nusikalto, turėdamas neišnykusį teistumą, taip pat įvertino kitus A. S. asmenį charakterizuojančius duomenis: teisiamas aštuntą kartą (31–46, 47–57 b. l.), baustas administracine tvarka (58 b. l.), nedirbantis (61 b. l.), psichikos sveikatos centre nesilankė, į priklausomybės ligų registrą neįrašytas (63 b. l.), ir už BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą skyrė laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, t. y. bausmę, kuri yra šiek tiek mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas tokios laisvės atėmimo bausmės vidurkis (1 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia bausmė yra teisinga ir ne per griežta, jos švelninimui nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas ir taip nuteistajam A. S., taikydamas BK 64¹ str. nuostatas, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu. Nors nuteistasis skunde deklaruoja norą pakeisti savo gyvenimą, iš aptartų aplinkybių aišku, jog nuteistasis A. S. savo elgesiu nesistengia įrodyti, jog siekia pasitaisyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad teisei priešingas elgesys buvo atsitiktinio pobūdžio, o tai, vertinant BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir BK 41 str. numatytus bausmės tikslus, suponuoja išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog A. S. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl taikyti BK 75 str. nėra teisinio pagrindo.

Be to, nagrinėjamu aspektu atkreiptinas dėmesys, kad teismas, norėdamas konstatuoti kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., turi nustatyti ne tik, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bet ir tai, kad jis dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Taigi, apylinkės teismas, nustatydamas A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsižvelgė į tai, kad A. S. pripažino dėl padaryto nusikaltimo ir, anot jo paties, susitaikė su nukentėjusiuoju (104 b. l.), t. y. teismas įvertino A. S. apeliaciniame skunde minimas aplinkybes.

BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Taip pat įvertinami nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiai ir jų asmenybės bei nukentėjusiojo elgesys iki nusikaltimo padarymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2014). Skunde apeliantas nurodo, kad buvo išprovokuotas nukentėjusiojo, kuris jį įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais. Tačiau iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis nuteistojo atžvilgiu išsakė įžeidžiančius žodžius tik todėl, kad pats nuteistasis nekviestas atėjo į nukentėjusiojo kiemą ir atsisakė išeiti (13, 68, 104 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms spręsti apie rizikingą ar provokuojantį nukentėjusiojo elgesį nėra faktinių prielaidų.

Iš tiesų, įstatymas numato atvejus, kai teismas gali paskirti bausmę, švelnesnę negu numatyta įstatymo sankcijoje (BK 62 str.), tačiau tam turi būti nustatyti įstatyme numatyti pagrindai. Apylinkės teismas nenustatė BK 62 str. numatytų pagrindų. Jų nemato ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija – nenustatyta BK 62 str. 1 d. sąlyga, jog asmuo savo noru atvyko ar pranešė apie veiką. Taip pat nėra pagrindo A. S. atžvilgiu taikyti BK 62 str. 2 d. nuostatas, nes nenustatyta nė viena iš BK 62 str. 2 d. 1–6 p. nurodytų sąlygų.

Nuteistasis skunde taip pat prašo jam sumažinti bausmę atsižvelgus į BK 64 str. Minėtas straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės, padaryta nauja nusikalstama veika, t. y. nustato bausmių subendrinimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad A. S. nusikalto po to, kai 2015 m. spalio 16 d. buvo paleistas iš bausmės atlikimo vietos jau atlikęs bausmę, apylinkės teismui nebuvo pagrindo taikyti BK 64 str. jo atžvilgiu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, keisti skundžiamą nuosprendį, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.