- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-19
- Bylos Nr.
- eI-7475-968/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- M. T.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Ramūnas Putinas
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. T. su skundu ir patikslintu skundu (1 t., b. l. 1–9, 38–45) kreipėsi į teismą, prašydamas:
– panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – Ministras) 2016-05-06 raštą Nr. (2.41.)7R-3543 (toliau – Raštas Nr. (2.41.)7R-3543) ir juo pareiškėjui sukeltas teisines pasekmes, t. y. įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – Ministerija) sugrąžinti pareiškėją į tarnybą, iki nušalinimo eitas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (toliau – Kauno NTI-PN) direktoriaus pareigas;
– priteisti darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. už laikotarpį nuo laikino nušalinimo nuo einamų pareigų iki teismo sprendimo grąžinti į eitas pareigas įvykdymo;
– įpareigoti Ministeriją įskaičiuoti į pareiškėjo pareigūno tarnybos stažą visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo laikino nušalinimo nuo pareigų iki teismo sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo.
2. Pareiškėjas skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Iki 2015-10-22 pareiškėjas dirbo Kauno NTI-PN direktoriumi. Ministro 2014-03-19 įsakymu Nr. 1P-34 visam ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme laikotarpiui iki baudžiamojoje byloje bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas, jis buvo nušalintas nuo pareigų. Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1–478-288/2015 pirmąja instancija, 2015-04-14 priėmė nuosprendį (toliau – Kauno apylinkės teismo 2015-04-14 nuosprendis), kuriuo pareiškėją išteisino pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir 2015-10-14 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A–599-579/2015 (toliau – Kauno apygardos teismo 2015-10-14 nuosprendis), kuriuo pareiškėją pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje bei paskyrė jam baudą. Įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, Ministras 2015-10-22 įsakymu Nr. 1P-87 atleido pareiškėją iš tarnybos, nustatė darbo stažo trukmę ir pavedė išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2016-04-05 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2016 (toliau – LAT 2016-04-05 nutartis) panaikino ir pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus nuosprendžius bei, pritaikęs BK 37 straipsnį, atleido pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jo atžvilgiu nutraukė. Išnykus ankstesniems pagrindams tiek laikinai nušalinti nuo tarnybos, tiek atleisti iš pareigų, pareiškėjas 2016-04-14 kreipėsi į Ministrą, prašydamas sugrąžinti jį į tarnybą. Skundžiamu Raštu Ministerija atsakė pareiškėjui, kad jo prašymas grąžinti į tarnybą tenkintas nebus, taip pat nebus tenkintas ir prašymas dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį.
2.2. Pareiškėjo manymu, Ministerija, Raštu atsisakydama sugrąžinti pareiškėją į anksčiau eitas pareigas, netinkamai aiškina LAT nutarties motyvus ir teisines pasekmes. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, asmens kaltumas gali būti pripažintas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pareiškėjo atžvilgiu nėra jokio galiojančio, įsiteisėjusio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą. LAT nutarties rezoliucinėje dalyje nėra konstatuota, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs kokį nors baudžiamąjį nusikaltimą ar nusižengimą. Nusikalstama veika ne tik turi formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK, bet ir veikos pavojingumo reikalavimą, o nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. LAT nutartis negali būti aiškinama taip, kad būtų paneigtas principas ex iniuria jus non oritur (lot. iš neteisės teisė neatsiranda). Ministerija nepagrįstai LAT nutartį prilygina pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjusiam apkaltinamajam nuosprendžiui.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Pareiškėjas laikinai nušalintas nuo tarnybos buvo ne BPK 157 straipsnio pagrindais ir tvarka, o atsakovės sprendimu. Teisinis pagrindas, kuris buvo priimant Ministro 2015-10-22 įsakymą Nr. 1P-87, išnyko po to, kai LAT nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo nuosprendį. Pareiškėjui yra žinoma, kad dėl tų pačių aplinkybių kitų Kauno NTI-PN pareigūnų atžvilgiu buvo atliekamas tas pats ikiteisminis tyrimas, tačiau, skirtingai nei pareiškėjui, kitiems pareigūnams, jų atžvilgiu nutraukus ikiteisminį tyrimą, buvo taikoma tarnybinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016-02-09 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-359-143/2016 konstatavo, kad ir tarnybinė atsakomybė šiems pareigūnams pritaikyta nepagrįstai.
2.4. Ministerija netenkino pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją ir paskaičiuoti pareigūno tarnybos stažą, motyvuodama tik tuo, kad netenkinamas prašymas dėl grąžinimo į tarnybą. Tokia motyvacija ne tik nepakankama, bet ir netinkama dėl pareiškėjo ankstesnių argumentų, susijusių su netinkamu LAT nutarties aiškinimu. Be to, būtent Ministerija pareiškėjo atžvilgiu taikė laikiną nušalinimą nuo pareigų, nors jokio pagrindo nušalinti nebuvo. Ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuroras turėjo iniciatyvos teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją ir nušalinti pareiškėją nuo pareigų BPK įtvirtintais pagrindais ir tvarka, bet to nedarė. Atsakovė pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priėmusi tokių teisiškai reikšmingų sprendimų, kurių pagrindu galėjo jį laikinai nušalinti nuo pareigų, o baudžiamojo proceso prasme visa apimtimi iki pat apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo galiojo nekaltumo prezumpcija. Pareiškėjas mano, kad jo, kaip pareigūno, tarnybos stažas turi būti skaičiuojamas nenutrūkstamai už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose (1 t., b. l. 48–51, 2 t., b. l. 163–166) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
3.1. LVAT 2011-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2850/2011 pažymėjo, kad retrospektyvus administracinio sprendimo teisėtumo vertinimas po jo priėmimo atsiradusių naujų aplinkybių kontekste Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) taikymo požiūriu nėra įmanomas. Šiuo atveju buvo įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu. Ministrui nesuteikta teisė, esant tokioms aplinkybėms, kitaip spręsti pataisos pareigūno tolimesnio darbo klausimą. Ministras privalo vadovautis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir turi atleisti pataisos pareigūną iš užimamų pareigų. Remiantis minėta LVAT nutartimi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo naikinti Ministro įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, nes jau priimto sprendimo vertinimas kitaip, naujai paaiškėjusių aplinkybių kontekste, LVAT praktikos požiūriu negalimas.
Šalies argumentai
3.2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo atžvilgiu nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą. Baudžiamosios teisės teorijoje yra nurodyta, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – tai asmens, teismo pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo tų pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį, ir teistumo. LVAT 2015-05-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 nurodė, kad pareiškėja nors ir buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 37 straipsnio pagrindu), tačiau yra teismo pripažinta kalta padariusi tyčinį nusikaltimą, todėl negali eiti pareigų vidaus tarnyboje. LAT šioje nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti M. T. atlikti veiksmai, jų pobūdis, aplinkybės, lėmusios tokių veiksmų padarymą, bei kaltininko siekiamas rezultatas patvirtina teismo išvadas, kad M. T. veikė tiesiogine tyčia, o tarp jo veiksmų ir dokumentų suklastojimo fakto yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi LAT sutiko su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kurios patvirtina, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra aplinkybė, kuri pagrįstų pareiškėjo motyvus dėl jo nekaltumo. Toks sprendimas, remiantis LVAT praktika, yra pakankamas pagrindas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų.
3.3. Pagal LVAT praktiką, piniginiai reikalavimai yra išvestiniai iš reikalavimo pripažinti neteisėtu įsakymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos. Iš esmės tai yra reikalavimai dėl patirtos žalos atlyginimo. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje žalos (turtinių praradimų) atsiradimą ir pagrindą ją atlyginti sieja su aplinkybe, kad jį Kauno apygardos teismo nuosprendis vėliau buvo panaikintas ir pakeistas pareiškėją išteisinančiu nuosprendžiu. Teisiniai santykiai dėl tokio pobūdžio žalos atlyginimo reglamentuojami CK 6.272 straipsnio bei Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatų. Šių teisės normų taikymas nėra administracinių teismų kompetencija. Todėl ir dėl šios priežasties Ministerijai, o ne valstybei, pareikšti reikalavimai ABTĮ taikymo prasme negali būti laikomi pagrįstais. Dėl laikino nušalinimo nuo pareigų pareiškėjas prašo priteisti kompensaciją. Šiuo atveju tai yra žalos atlyginimo teisiniai santykiai, bet ne darbo teisiniai santykiai. Todėl reikalavimas yra pareikštas netinkamam atsakovui, taip pat reikalavimas yra netinkamai suformuluotas, nes nenurodytas laikotarpis už kurį prašoma atlyginti žalą, nenurodyta kokios sumos prašoma, reikalavimai nepagrįsti įrodymais (dėl žalos dydžio).
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo skundas atmestinas
4. Šioje byloje ginčas kilo dėl Rašto Nr. (2.41.)7R-3543, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2016-04-14 prašymas grąžinti jį į tarnybą ir išmokėti vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinį pravaikštos laikotarpi, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. už laikotarpį nuo laikino nušalinimo nuo einamų pareigų iki teismo sprendimo grąžinti į eitas pareigas įvykdymo ir įpareigoti Ministeriją įskaičiuoti į pareiškėjo pareigūno tarnybos stažą visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo laikino nušalinimo nuo pareigų iki teismo sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo.
5. Remiantis surinktais rašytiniais įrodymais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad:
5.1. Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyba 2014-03-07 raštu Nr. 4-07-399 (2 t., b. l. 154) pranešė Ministerijai, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu Kauno NTI-PN direktoriui M. T. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo; apie šį ikiteisminį tyrimą Ministeriją informavo ir Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) 2014-03-12 raštu Nr. 1S-946 (2 t., b. l. 155); atsižvelgdamas į šiuos raštus ir vadovaudamasis tuo metu galiojusios redakcijos Statuto (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-454 redakcija) 28 straipsniu (jame nustatyta, kad pareigūnai nuo pareigų nušalinami Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka), Valstybės tarnybos įstatymo (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-451 redakcija) (toliau – VTĮ) 34 straipsnio 2 dalies 3 punktu (jame nustatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu jis įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus BK XXXIII skyriuje), 34¹ straipsnio 2 dalimi (joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas; valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą; delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka; įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus) ir 3 dalimi (joje nustatyta, kad sprendimą nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų priėmusio subjekto reikalavimu nušalintas valstybės tarnautojas grąžina valstybės tarnautojo pažymėjimą, visas jam patikėtas su jo pareigų vykdymu susijusias priemones ir jo žinioje esančius dokumentus), Ministras 2014-03-19 priėmė įsakymą Nr. 1R-34 (2 t., b. l. 156), kuriuo Kauno NTI-PN direktorių M. T. nušalino nuo pareigų iki baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-00101-14 bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas; taip pat nurodė už nušalinimo laikotarpį M. T. nemokėti darbo užmokesčio.
5.2. Kauno apylinkės teismo 2015-04-14 nuosprendžiu M. T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
5.3. Kauno apygardos teismas 2015-10-14 nuosprendžiu panaikino Kauno apylinkės teismo 2015-04-14 nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo M. T. pripažino kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir skyrė jam 70 MGL (2 636,20 Eur) baudą.
Žemesnės instancijos teismas
5.4. Atsižvelgdamas į Kauno apygardos teismo 2015-10-14 nuosprendį, vadovaudamasis inter alia (lot. be kita ko) Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu (jame nustatyta, kad pataisos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pataisos pareigūnas pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba jei buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), 43 straipsniu „Pataisos pareigūnų tarnybos stažas“, VTĮ 42 straipsniu (jame sureguliuotas tarnybos stažas), Ministras 2015-10-22 priėmė įsakymą Nr. 1P-87, kuriuo atleido M. T. 2015-10-22 iš Kauno NTI-PN direktoriaus pareigų (1 punktas), nustatė, kad M. T. 2015-10-22 stažas Lietuvos valstybei yra 23 m. 6 mėn. ir 18 d. (2 punktas) (2 t., b. l. 157).
5.5. LAT 2016-04-05 nutartimi (1 t., 13–23) panaikino Kauno apylinkės teismo 2014-04-14 nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2015-10-14 nuosprendį ir pritaikęs BK 37 straipsnį (jame nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme) M. T. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido ir bylą nutraukė. Šioje nutartyje LAT inter alia (lot. be kita ko) konstatavo, kad: apeliacinės instancijos teismo nustatyti M. T. atlikti veiksmai, jų pobūdis, aplinkybės, lėmusios tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamas rezultatas patvirtina teismo išvadas, kad M. T. veikė tiesiogine tyčia, o tarp jo veiksmų ir dokumentų suklastojimo fakto yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau nusikalstamos veikos žalingi padariniai BK 300 straipsnio 1 dalies normos saugomai vertybei, t. y. valdymo tvarkai, nėra reikšmingi; M. T. padaryta veika pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius nėra pasiekusi tokio pavojingumo, kad pagal bendrųjų teisės principų nuostatas (protingumo, proporcingumo, teisingumo) ir BK 37 straipsnyje įtvirtintų nuostatų kontekstą būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas.
5.6. Pareiškėjas Ministrui pateikė 2016-04-14 prašymą (t. 1, b. l. 11–12), kuriuo paprašė grąžinti jį į iki nušalinimo užimtas pareigas, išmokėti jam vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. nuo jo nušalinimo nuo pareigų iki sprendimo grąžinti į iki nušalinimo užimamas pareigas priėmimo. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad LAT 2016-04-05 nutartimi panaikinus Kauno apylinkės teismo 2014-04-14 ir Kauno apygardos teismo 2015-10-14 nuosprendžius, pritaikius BK 37 straipsnio pagrindu atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukus, išnyko Ministro 2014-03-19 įsakymo Nr. 1R-34 bei 2015-10-22 įsakymo Nr. 1P-87 priėmimo pagrindai. Be to, nuo pat nušalinimo 2014-03-19 pareiškėjas buvo priverstinėje pravaikštoje, todėl jo, kaip darbuotojo, teisės turi būti atkurtos ir jam išieškotas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką.
5.7. Atsakydama į pareiškėjo 2016-04-14 prašymą, Ministerija priėmė skundžiamą 2016-05-06 raštą Nr. (2.41.)7R-3543 (t. 1, b. l. 10), kuriuo pareiškėjo prašymo netenkino. Skundžiamame rašte išdėstytą poziciją Ministerija grindė tuo, kad LAT 2016-04-05 nutartimi pareiškėjas nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas vadovaujantis BK 37 straipsniu, t. y. dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, todėl, pasak Ministerijos, LAT nutartimi pareiškėjas buvo pripažintas padaręs nusikaltimą. Jos nuomone, Statutas draudžia asmenims, pripažintiems kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, pretenduoti į tarnybą Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose (Statuto 10 straipsnio 2 dalies 4 punktas), taip pat įpareigoja atleisti iš tarnybos pareigūnus, pripažintus kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo (Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Išimčių, kad į tarnybą gali būti priimtas asmuo, pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, taip pat išimčių, kad tokią veiką padaręs pataisos pareigūnas galėtų tęsti tarnybą, Statute nenumatyta. Negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už priverstinį pravaikštos laikotarpį, kadangi netenkinamas jo prašymas dėl grąžinimo į tarnybą, o taip pat nenustatyta, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėtas.
6. Pažymėtina, kad ginčo dėl esminių faktinių aplinkybių šioje byloje nėra, t. y. pareiškėjas neneigia, kad 2015-10-22 Įsakymo Nr. 1P-87 priėmimo metu buvo įsiteisėjęs apkaltinamasis Kauno apygardos teismo 2015-10-14 nuosprendis ir tuo metu Ministras turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą atleisti jį iš vidaus tarnybos Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu. Pareiškėjo nuomone, Raštas Nr. (2.41.)7R-3543 yra neteisėtas, nes LAT 2016-04-05 nutartimi panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus nuosprendžius, atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu ir baudžiamąją bylą nutraukus, Ministro 2015-10-22 Įsakymas Nr. 1P-87, kurio pagrindu jis buvo atleistas iš tarnybos, turi būti panaikintas, nes yra išnykęs teisinis su nagrinėta baudžiamąją byla tiesiogiai sietas nušalinimo nuo tarnybos ir atleidimo iš tarnybos pagrindas. Ministerijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo 2016-04-14 prašymo, nes Ministras 2015-10-22 Įsakymą Nr. 1P-87 priėmė nepažeisdamas tuo metu galiojusių teisės aktų ir tinkamai įvertinęs galiojusią faktinę situaciją (t. y. tai, kad įsiteisėjusiu apkaltinamuoju Kauno apygardos teismo 2015-10-14 nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje). Vadinasi, siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar LAT 2016-04-05 nutartimi pareiškėją atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, Ministerijai kilo pareiga panaikinti 2015-10-22 Įsakymą Nr. 1P-87, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, ir ar ji privalo pašalinti su tuo susijusius teisinius padarinius.
7. LAT 2016-04-05 nutartimi panaikino tiek išteisinamąjį Kauno apylinkės teismo 2014-04-14 nuosprendį, tiek apkaltinamąjį Kauno apygardos teismo 2015-10-14 nuosprendį. Šios nutarties motyvuojamoje dalyje LAT patvirtino, kad M. T. veikė tiesiogine tyčia, o tarp jo veiksmų ir dokumentų suklastojimo fakto yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau kartu konstatavo, jog nusikalstamos veikos žalingi padariniai BK 300 straipsnio 1 dalies normos saugomai vertybei nėra reikšmingi, o padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo, kad pagal bendrųjų teisės principų nuostatas (protingumo, proporcingumo, teisingumo) ir BK 37 straipsnyje įtvirtintų nuostatų kontekstą būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio (lot. kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) taikymas. Atsižvelgiant į tai, šioje administracinėje byloje būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju LAT 2016-04-05 nutarties motyvuojamoje dalyje patvirtinus, kad M. T. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, kurios pripažintos nereikšmingomis ir nepasiekusiomis represinių baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio (lot. kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) taikymui būtino pavojingumo, išnyko Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas, kuriuo vadovavosi Ministras 2015-10-22 priimdamas įsakymą Nr. 1P-87 ir pagal kurį pataisos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pataisos pareigūnas pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.
8. Nagrinėjamoje administracinėje byloje aiškinant Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą „pataisos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pataisos pareigūnas pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų“ mutatis mutandis (lot. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina LVAT praktika, aiškinant ir taikant Vidaus tarnybos statuto (patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kuriame įtvirtinta iš esmės analogiška teisės norma:
8.1. LVAT išplėstinė kolegija 2012-11-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012, be kita ko, pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymui lemiamą reikšmę turi ne tai, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu yra įsiteisėjęs tam tikras teismo nuosprendis (formali aptariamos normos taikymo sąlyga), bet tai, kad asmuo faktiškai teismo baigiamuoju aktu yra galutinai pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų (materiali (faktinė) normos taikymo sąlyga), ir kad teismo aktas (įsiteisėjęs nuosprendis) Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme yra aktualus tuo, kad juo patvirtinamos arba paneigiamos tam tikros aplinkybės (pvz., asmuo pripažįstamas padariusiu baudžiamąjį nusižengimą), kurių buvimas yra pagrindas abejoti asmens galimybėmis eiti pareigas vidaus tarnyboje. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, kaip nepagrįstas atmestinas Ministerijos argumentas, kad LVAT praktikos požiūriu (Ministerija remiasi LVAT 2011-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2850/2011 pateiktais išaiškinimais) nagrinėjamu atveju Ministro 2015-10-22 priimtas įsakymas Nr. 1P-87, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, negali būti vertinamas retrospektyviai.
8.2. LVAT 2015-05-18 nutartyje, priimtoje savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015, sprendė, kokią įtaką pareiškėjos atleidimui Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu turėjo tai, kad LAT nutartimi dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, pareiškėją nagrinėtoje byloje atleido nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu. Toje byloje LVAT konstatavo, kad pareiškėja, nors ir buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, tačiau yra teismo pripažinta kalta padariusi tyčinį nusikaltimą, todėl ji negali eiti pareigų vidaus tarnyboje. Tokią išvadą LVAT grindė nagrinėtai bylai aktualios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį asmuo negali būti priimtas į vidaus tarnybą nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo už tyčinį nusikaltimą, ir konstatavo, kad tai reiškia, jog asmuo negali tarnauti vidaus tarnyboje, jei yra teismo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, ir tam nuteisimo faktas nėra privaloma sąlyga, ribojanti priėmimą į vidaus tarnybą. LVAT sisteminiu būdu išaiškinęs šias normas padarė išvadą, kad asmuo turi būti atleistas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nepriklausomai nuo nuteisimo fakto buvimo baudžiamosios teisės prasme ir pakanka fakto, kad asmuo būtų teismo pripažintas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką.
9. Pagal Statuto 10 straipsnio 2 dalies 4 punktą į tarnybą Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose negali pretenduoti asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar panaikintas. Statuto 10 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 33 straipsnio 2 dalies 5 punkte aiškinant sistemiškai, atsižvelgiant į nurodytose LVAT nutartyse (LVAT 2012-11-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012 ir 2015-05-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015) pateiktus iš esmės analogiško Vidaus tarnybos statute įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą iš esmės esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, konstatuotina, kad faktas, jog pataisos pareigūnas atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu. savaime nepaneigia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo fakto. Vadinasi, LAT 2016-04-05 nutartimi pareiškėją atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, faktas, kad M. T. ta pačia LAT nutartimi teismo pripažintas padariusiu tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, neišnyko. Teismas kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius susiformavusiai teisinei praktikai atmeta pareiškėjo teiginius, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl Ministro 2015-10-22 Įsakymo Nr. 1P-87 panaikinimo, reikšminga yra tai, jog LAT 2016-04-05 nutarties rezoliucinėje dalyje nėra konstatuota, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs kokį nors baudžiamąjį nusikaltimą ar nusižengimą. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo paneigtas principas ex iniuria jus non oritur (lot. iš neteisės teisė neatsiranda). Taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai, susiję su aplinkybėmis, susijusiomis su atsakomybės taikymu kitiems Kauno NTI-PN pareigūnams, kuriems buvo atliekamas tas pats ikiteisminis tyrimas ir dėl to priimtais teismo sprendimais.
10. Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju LAT 2016-04-05 nutartimi pareiškėją atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, tačiau toje pačioje nutartyje patvirtinus, kad M. T. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, Ministerijai nekilo pareiga panaikinti 2015-10-22 priimtą Įsakymą Nr. 1P-87, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos Statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, ir pašalinti su tuo susijusius teisinius padarinius. Vadinasi, skundžiamas Raštas Nr. (2.41.)7R-3543, kuriuo Ministras atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016-04-14 prašymą grąžinti jį į iki nušalinimo užimtas pareigas, išmokėti jam vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir tenkinti kitus su Rašto Nr. (2.41.)7R-3543 panaikinimu tiesiogiai susijusius pareiškėjo skunde reiškiamus reikalavimus nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjo skundas atmestinas. Šiame kontekste paminėtina, kad šalys išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie šiame sprendime detaliau nenagrinėjami. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. de H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. T. skundą atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.