- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-11
- Bylos Nr.
- eI2-10168-484/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02117-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 24S109658 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR” (toliau ir – Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad su MB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartį nutraukė 2023 m. liepos 21 d. Migracijos departamentas jam išdavė leidimą pakeisti darbdavį. Įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas mano, kad jis jokio pažeidimo nepadarė.
Pareiškėjo tvirtinimu, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ taip pat pažeidimo nepadarė. Nurodo, kad jis Migracijos departamento Šalčininkų skyriui 2024 m. balandžio 5 d. pateikė naują prašymą pakeisti darbdavį (prašymo numeris 2403-LLGD-2291). UAB „(duomenys neskelbtini)“ jį iš darbo atleido, po to, kai jis pateikė šis prašymą pakeisti darbdavį. Mano, kad atsakovas neturėjo teisės panaikinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neišnagrinėjęs prašymo pakeisti darbdavį iš esmės. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nukrypo nuo teisės aktų reikalavimų ir savo praktikos bei priėmė neteisėtą Sprendimą.
Dėl Migracijos departamento Sprendime nustatytų aplinkybių, kad jam dirbant MB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. vasario, kovo, balandžio, birželio mėnesiais buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei nustatytas 2023 m. MMA, 2023 m. sausio mėnesį darbo užmokestis nebuvo mokamas, dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. gruodžio, 2024 m. sausio ir kovo mėnesiais buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei nustatytas 2023 m. ir 2024 m. MMA, 2023 m. lapkričio mėnesį darbo užmokestis nebuvo mokamas, pareiškėjas pažymi, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo jam taikyti kokias nors sankcijas dėl darbdavio veiksmų, nes jis iš MB „(duomenys neskelbtini)“ atleistas ir šioje įmonėje nebedirba. Akcentuoja, kad pats Migracijos departamentas patikrino ir leido jam pakeisti darbdavį – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iki darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradžios jokių sankcijų jam nebuvo taikyta, todėl mano, kad Migracijos departamentas nepagrįstai vertino jo gaunamas pajamas MB „(duomenys neskelbtini)“.
Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Migracijos departamentas netikrino ir neprašė jo paaiškinimų dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam mokėto darbo užmokesčio. Paaiškina, kad jis išvyko į kilmės valstybę 2023 m. lapkričio mėnesį ir grįžo į Lietuvą tik 2024 m. sausio 11 d. Mano, kad, kol jis buvo neapmokamose atostogose ir nebuvo Lietuvoje, nėra jokio teisinio ir loginio pagrindo iš jo reikalauti turėti pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje, nes tuo metu jis Lietuvoje nebuvo, o teisę į atostogas jam garantuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Teigia, kad grįžęs į Lietuvą 2024 m. sausio 11 d., jis dirbo ir gavo MMA viršijantį atlyginimą iš trečiojo suinteresuoto asmens. Tačiau šių aplinkybių Migracijos departamentas netikrino, nevertino ir todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą.
Pažymi, kad jis nenuslėpė nuo Migracijos departamento jokių duomenų ir niekada neteikė tikrovės neatitinkančių duomenų. Teigia, kad atsakovas nei jam, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteikė jokio įspėjimo ar reikalavimo pašalinti trūkumus, jeigu, jo nuomone, kilo abejonių dėl netinkamai vykdomų pareigų nustatytų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas ir skubotas, priimtas neįvertinus visų aplinkybių bei nesuteikus galimybės pasisakyti jam ir/ar trečiajam suinteresuotam asmeniui.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti MB „(duomenys neskelbtini)“ plytų mūrininku, 2022 m. gegužės 5 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Įmonė su pareiškėju darbo sutartį nutraukė 2023 m. liepos 21 d. Migracijos departamento 2023 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjui leista pakeisti darbdavį, t. y. leista dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinės sistemos duomenimis, minėta Bendrovė darbo sutartį su pareiškėju nutraukė 2024 m. balandžio 5 d. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba.
Nurodo, jog pareiškėjas, dirbdamas MB „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. vasario, kovo, balandžio, birželio mėnesiais gavo mažesnį darbo užmokestį nei nustatytas 2023 m. MMA, 2023 m. sausio mėnesį darbo užmokesčio negavo. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. gruodžio, 2024 m. sausio ir kovo mėnesiais gavo mažesnį darbo užmokestį nei nustatytas 2023 m. ir 2024 m. MMA, o 2023 m. lapkričio mėnesį darbo užmokesčio negavo. Atsakovo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. O tai, kad darbo sutartis nutraukta, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) panašaus pobūdžio bylose (žr. 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Taip pat, pažymi, kad pareiškėjas, nutraukęs darbo sutartį su Bendrove, neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes, bei nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi išdavimo, kaip tai numatyta Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje.
Dėl skundo argumentų, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas negavus paaiškinimų ir papildomų duomenų iš darbdavio (Bendrovės) ir paties pareiškėjo, atsakovas nurodo, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas) XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).
Atsakydamas į pareiškėjo skundo teiginį, kad Migracijos departamentas nevertino aplinkybės, jog asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas, atsakovas pažymi, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, jog užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Akcentuoja ir tai, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį adm. byloje Nr.: eA-2489-463/2023; LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį adm. byloje Nr.: eA-2476-821/2022).
Taip pat teigia, kad Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose (žr. LVAT 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017). Atsižvelgus į Sodros duomenis, kad užsieniečiui mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Pažymi, kad pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.
Šiame kontekste atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
Atsakovo tvirtinimu, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 24S109658 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR”, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gegužės 5 d., ketindamas dirbti MB „(duomenys neskelbtini)“ plytų mūrininku, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
Prie prašymo pateikė MB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą, kuriuo įmonė įsipareigojo pareiškėjui darbo sutarties laikotarpiu mokėti 1205 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2022 m. spalio 10 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760192850, galiojantį nuo 2022 m. spalio 14 d. iki 2024 m. spalio 14 d., kuris pareiškėjui įteiktas 2022 m. spalio 18 d. (toliau – ir Leidimas).
Pareiškėjas Migracijos departamentui 2023 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Prie prašymo pateikė „UAB (duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą, kuriuo Bendrovė įsipareigojo pareiškėjui darbo sutarties laikotarpiu mokėti 1241 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Migracijos departamentas 2023 m. liepos 10 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį, t. y. leido dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ plytų mūrininku.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas 2023 m. liepos 21 d. su MB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukė darbo sutartį ir nuo 2023 m. rugpjūčio 2 d. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartį su pareiškėju nutraukė 2024 m. balandžio 5 d.
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatė, kad: pareiškėjas, dirbdamas MB „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. vasario, kovo, balandžio, birželio mėnesiais gavo mažesnį darbo užmokestį (atitinkamai – 514,01 Eur, 719,51 Eur, 802,42 Eur, 760,32 Eu) nei nustatytas 2023 m. MMA, 2023 m. sausio mėnesį darbo užmokesčio negavo; pareiškėjas, dirbdamas AB „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. gruodžio, 2024 m. sausio ir kovo mėnesiais gavo mažesnį darbo užmokestį (atitinkamai 272 Eur, 714 Eur, 78,54 Eur) nei nustatytas 2023 m. ir 2024 m. MMA, 2023 m. lapkričio mėnesį pareiškėjas darbo užmokesčio nebuvo.
Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 24S109658 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR”, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir su juo nutraukta darbo sutartis.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Tvarkos aprašas.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo (Leidimo išdavimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, be kita ko, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Tvarkos aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).
Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas įsidarbino MB „(duomenys neskelbtini)“. Iš byloje pateiktų Sodros informacinės sistemos duomenų matyti, kad pareiškėjui dirbant MB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. vasario, kovo, balandžio, birželio mėnesiais jam buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei nustatytas 2023 m. MMA, o 2023 m. sausio mėnesį pareiškėjas darbo užmokesčio iš viso negavo. MB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte Nr. 0220810-116546 įsipareigojo mokėti pareiškėjui 1 205 Eur mėnesio darbo užmokestį.
Taip pat Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. gruodžio, 2024 m. sausio ir kovo mėnesiais gavo mažesnį darbo užmokestį nei nustatytas 2023 m. ir 2024 m. MMA, o 2023 m. lapkričio mėnesį pareiškėjas darbo užmokesčio iš viso negavo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte Nr. 20230503-079250, pateiktame prie prašymo pakeisti darbdavį, įsipareigojo mokėti pareiškėjui 1 241 Eur darbo užmokestį.
Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir bendrovių teikiama informacija. Dėl to teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento išvadoms, kad šie duomenys patvirtina pareiškėjui realiai mokėtą atlyginimą. Taip pat pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde nenurodo ir nepateikia įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis.
Pabrėžtina, kad tiek pareiškėjo prašyme, tiek ir darbdavių tarpininkavimo raštuose buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Pareiškėjas duomenų apie kitas gaunamas pajamas nei atsakovui, nei teismui taip pat nepateikė. Todėl iš aukščiau minėtų duomenų Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio) (LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023).
Dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nuo 2023 m. lapkričio mėnesio iki 2024 m. sausio 11 d. buvo neapmokamose atostogose ir buvo išvykęs į savo kilmės šalį, todėl neprivalėjo atitikti reikalavimų dėl pragyvenimo lėšų, teismas pažymi, kad nekvestionuoja pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pabrėžia, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalį visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį adm. byloje Nr.: eA-2489-463/2023; LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį adm. byloje Nr.: eA-2476-821/2022). Įstatyme nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).
Atitinkamai dėl tų pačių priežasčių yra nepagristi ir pareiškėjo skundo argumentai, kad Sodros informacinės sistemos duomenys apie MB „(duomenys neskelbtini)“ jam mokėtą darbo užmokestį nėra reikšmingi ir nekvestionuotini.
Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Byloje taip pat nėra ginčo, kad 2023 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir dirbo plytų mūrininku. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad darbo sutartis su minėta Bendrove nutraukta 2024 m. balandžio 5 d.
Pareiškėjas skunde nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad jis 2024 m. balandžio 5 d. Migracijos departamento teritoriniam skyriui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Kaip matyti, prašymas pateiktas tą pačią dieną, kai buvo nutraukta darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sprendimo priėmimo metu, remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėjas jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nuo jo darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes neinformavo, prašymo dėl naujo leidimo išdavimo nepateikė.
Taigi nagrinėjamu atveju darbo sutarties su pareiškėju nutraukimas yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjo skundo argumentas, kad Sprendimas neturėjo būti priimtas neišsprendus jo prašymo leisti pakeisti darbdavį, nepagrįstas.
Minėta, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo išimčių nenustatyta, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjui darbo užmokestis darbo bendrovėse laikotarpiais buvo mokamas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o du mėnesius – iš viso nemokamas, bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, įskaitant ir tai, kad su pareiškėju darbo sutartis yra nutraukta 2024 m balandžio 5 d., tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti administravimo, be kita ko, ir proporcingumo, principas.
Taigi, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.