Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Natalijos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas (taip pat ir TIS Liteko duomenys) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2017 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000913. Nuo 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui išduotas leidimas buvo saugomas pas atsakovą, kadangi pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurtinių nusikaltimų padarymo. 2018 m. birželio 21 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-443-348/2018, kuriuo iš dalies buvo pakeistas 2018 m. kovo 9 d. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-194-376/2018, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 165 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams (nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. birželio 21 d.). Laisvės apribojimo bausmę pareiškėjas atliko ir 2019 m. liepos 4 d. išregistruotas iš Probacijos tarnybos registro (b. l. 10-22, 50-52, taip pat TIS Liteko duomenys).

Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas 2020 m. kovo 4 d. Sprendimu Nr. 20-IL-000696-e panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000913 (b. l. 37-38). Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu (kaip asmeniui, turinčiam teistumą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-495-502/2021, konstatavo, kad apie šio sprendimo priėmimą pareiškėjas buvo tinkamai informuotas 2020 m. kovo 5 d. raštu Nr. 20-S-5996, prie kurio buvo pridėta ir sprendimo kopija. Pareiškėjas su skundu dėl šio sprendimo panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi tik 2021 m. gegužės 6 d., t. y. ženkliai praleidęs terminą skundui paduoti. Jokių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, pareiškėjas nenurodė (b. l. 69-72).

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo (Rašto) Nr. 20-S-7128, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus ginčijamą sprendimą, pareiškėjas taip prašė teismą įpareigoti atsakovą patenkinti jo 2021 m. kovo 25 d. prašymą, gautą institucijoje 2021 m. balandžio 2 d., išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 1- 8 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas. Aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.).

Įvertinęs ginčijamo sprendimo (rašto) turinį, teismas daro išvadą, kad jis atitinka esminius VAĮ 10 straipsnio reikalavimus ir suformuotą LVAT praktiką. Jis tinkamai ir pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis, teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka ir pasirašytas kompetentingo pareigūno. Jokių pakankamų priežasčių, leidžiančių aktą panaikinti VAĮ normų kontekste turinio prasme, teismas nenustatė. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas (individualus administracinis aktas) formos prasme nevisiškai atitinka VAĮ ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, tačiau šis neatitikimas nėra esminis ir neduoda savarankiško bei pakankamo pagrindo ginčijamam aktui panaikinti. Be to, pati institucija šį neatitikimą ištaisė savo iniciatyva, kai 2021 m. balandžio 22 d. priėmė iš esmės analogiško turinio ir tinkamos formos sprendimą Nr. 21-IL-20-01029e (b. l. 55).

Administracinio ginčo kontekste teismas taip pat atkreipia proceso šalių dėmesį ir į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jau yra imperatyviai pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklų ir šaudmenų turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).

Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje dar 1997 metais taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – Įstatymas) reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.)(teismas remiasi Įstatymo redakcija, galiojusia nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gegužės 5 d.). Šie klausimai detalizuoti taip pat ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – Aprašas).

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal aptariamo Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuriam leidimo nešiotis ginklus, leidimo laikyti ginklus galiojimas buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio 2 dalyje, išskyrus šios dalies 8 punktą, ar kitų įstatymų nustatytais pagrindais, taip pat už kitus ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartos pažeidimus ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas reglamentuoja, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms.

Svarbu paminėti, kad Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018 ir kt.).

Anksčiau jau buvo paminėta, kad 2020 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 20-IL-20-00696-e, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, atsakovas pareiškėjui, kaip asmeniui, turinčiam teistumą, panaikino anksčiau išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Be to, taip pat buvo paminėta, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, jog neturi teisės įsigyti ir turėti ginklų ir šaudmenų asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsniu yra nustatytos sąlygos, kurioms esant asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu imperatyviai nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai. Remiantis šiuo imperatyviu teisiniu reguliavimu, asmuo trejus metus nuo sprendimo dėl leidimo panaikinimo priėmimo dienos nėra nepriekaištingos reputacijos ir todėl trejus metus tokiam asmeniui be jokių išlygų negali būti išduotas leidimas įsigyti ginklą.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovo 2020 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjui panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, pritaikius Įstatymo nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjas šio sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, nors tam turėjo realias galimybes ir tai patvirtina LVAT išvada, padaryta 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-495-502/2021 (b. l. 69-72). Taigi, šis 2020 m. balandžio 4 d. individualus administracinis aktas yra galiojantis ir juo apygardos administracinis teismas privalo remtis, spręsdamas iškilusį ginčą šioje administracinėje byloje. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjas nepriekaištingos reputacijos asmeniu gali būti laikomas tik nuo 2023 m. balandžio 5 d. (pasibaigus 3 metų terminui nuo 2020 m. balandžio 4 d. sprendimo priėmimo). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra atsakovo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo (rašto), kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumas ir pagrįstumas, o ne 2020 m. kovo 4 d. sprendimo panaikinti išduotą leidimą teisėtumas ir pagrįstumas.

Taigi, paaiškėjus, kad pareiškėjas atsakovo 2020 m. kovo 4 d. sprendimo, kuriuo panaikintas jam išduotas naudotojo leidimas, nenuginčijo teisės aktų nustatyta tvarka ir kad šis individualus administracinis aktas yra galiojantis bei sukeliantis teisines pasekmes, konstatuojama, jog atsakovas ginčijamame sprendime (rašte) pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 dalies prasme negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir neturi teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų.

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes bei ginčo situacijos teisinį reguliavimą, pripažintina, jog ginčijamas sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstas teisės aktų normomis, minėto akto forma atitinka esminius VAĮ 10 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl naikinti ginčijamą administracinį aktą nėra teisinio pagrindo. Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, atitinkamai nepatenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje byloje sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V, de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008,

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.