Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsakovui Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmams dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su procesiniu dokumentu, pavadintu pareiškimu, kreipėsi į teismą, prašydamas: pripažinti, kad jis teisme antri metai ieško ir laukia teisingumo, pripažinti šią elgseną kaip atsisakymą vykdyti teisingumą, tikslingai, tyčiniu savavaldžiavimu; pripažinti teisėjo (426) elgseną – lengva ranka ir neteisėtai „kepant“ baudas, tuo diskredituojant pačią instituciją – teismą – piktybišku savavaldžiavimu ir tikslingu / tyčiniu persekiojimu bei įpareigoti atsakovą (Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus) – klausyti įstatymų, moralės / etikos principų (veikti tik sąžiningai, protingai ir teisingai) nuostatų, paisyti savo veiksmų / elgsenos atsakomybės ir privalomai vykdyti teisingumą; nesielgti priešingai ir įprastai (antrus metus) neteisėtai bei neversti pareiškėjo prievarta dalyvauti iliuzinio melo, o ne teisingumo vykdyme; pagaliau nustoti sąmoningai savivaliaujant pareiškėjui kenkti ir, vadovaujantis turima teise (konstitucinė teisė į teisingą teismą) į objektyvų teismą – privalomai ją užtikrinti realiai ir visų lygybe prieš įstatymą, sudaryti tinkamas sąlygas pareiškėjui įstatymine tvarka apginti neteisėtai atsakovo pažeistas savo teises, įstatymų saugomus interesus; pripažinti ir priimti tą akivaizdų faktą, kad net antrus metus nesugebama pripažinti neteisėtais atstovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos įvykdytus sistemingus ir daugybinius įstatymų nuostatų, normų ir principų pažeidimus ir priimti teismui pagrįstai reiškiamą nepasitikėjimą, nesugebėjimą pamatyti juose (atsakovo atliktuose veiksmuose, neveikime, vilkinime ir t. t.) pergalės tiesą ir įvykdyti teisingumą; pripažinti tuos neįmanomus paslėpti, užgožti įrodymus, patvirtinančius tikrą teismo neįgalumą.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti.

Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes tokio pobūdžio reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.

Teismas pažymėjo, kad teismas atsakovu gali būti ir reikalavimai jam gali būti reiškiami bei nagrinėjami teisme tik dėl teismo veiksmų viešojo administravimo srityje, tačiau administracinio teismo veiksmus vykdant teisingumą (jurisdikcinę veiklą) asmenys gali skųsti tik instancine tvarka, t. y. pagal ABTĮ nustatytą tvarką teikiant atskiruosius skundus ar apeliacinius skundus konkrečioje byloje kiekvienu konkrečiu atveju.

Teismas vertino, kad pareiškėjas savo teises dėl nepagrįsto, jo manymu, varžymo kreiptis į teismą, jog būtų priimti nagrinėti jo administraciniai / tarnybiniai / darbo ginčai, gali ir turi ginti konkrečiose bylose, kuriose tokia teisė jam varžoma, skųsdamas atitinkamus teismo procesinius sprendimus apeliacine tvarka.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo, pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka faktinės tikrovės ir priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjo teigimu, jam sąmoninga tyčia suvaržoma teisė teisėtu, įstatyminiu būdu apginti neteisėtai pažeistas teises / interesus, be to, teismas, užuot privalomai įvykdęs teisingumą, neapgina pareiškėjo pažeistų teisių ir interesų, o palaiko Mažeikių rajono savivaldybės administracijos netiesą. Pasak pareiškėjo, teismas vilkina bylos nagrinėjimą, nes sprendžia bylą neteisingai ir ne pagal įstatymus. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas neteisėta elgsena ne tik atėmė / suvaržė jo teisę į pažeistų teisių / interesų gynybą, bet ir neteisėtai baudžia jį baudomis.

Pareiškėjas tvirtina, kad jam neteisėtai užkirsta galimybė teisėtu, įstatyminiu būdu – teismine tvarka – apsiginti, o tai yra akivaizdžiai šiurkštus, neteisėtas jo teisių ir laisvių suvaržymas bei apribojimas. Pareiškėjo nuomone, teismas / teisėjas taikė ne tas įstatymų (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) nuostatas, kurias turėjo taikyti (ABTĮ 5–6 str.), taip pat iškreiptai vykdo teisingumą (ABTĮ 6 str.). Pasak pareiškėjo, teismas, užuot priėmęs skundą (pareiškimą), pradėjęs bylą ir jos nagrinėjimą, nesąžiningai nutartimi atsisako tai daryti (ABTĮ 5 str.). Pareiškėjas nurodo, kad teisėjas veikia prieš teisingą, objektyviai sąžiningą, protingą, ekonomišką ir operatyvų bylos nagrinėjimą.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas / teisėjas ne tik neteisingai taiko (ABTĮ 7 str. 1 d.) nutartyje nurodytą įstatymo normą, bet ją taiko neproporcingai, tokiu būdu tenkindamas savo asmenines ambicijas (ABTĮ 6 str.), nes žino ir supranta, jog tikrieji faktai / aplinkybės paneigia neteisingą, tendencingą ir deklaratyvią išvadą (skirti baudą).

Pareiškėjas akcentuoja, kad skundo (pareiškimo) padavimo terminas yra nepraleistas, bet tik dėl teismo / teisėjo „antiįstatymiškų“ veiksmų dirbtinai yra sukurta force majeure (nenugalimos jėgos) situacija. Pareiškėjo vertinimu, teismas iš esmės ne tik neadekvačiai ir nesąžiningai vertino esamus įrodymus, faktus ir įstatymo normas (ABTĮ 10–11 str.), bet ir deklaratyviai, iškraipydamas faktus, kuria chaosą, vykdo anarchiją, nes teisėjui yra pasiekiami Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esantys duomenys apie parengiamojoje bylos stadijoje (ABTĮ 5, 10 str.) gautus, vertinamus dokumentus, todėl nutartyje esantys teiginiai neatitinka faktinės tikrovės. Pasak pareiškėjo, tas pats asmuo, spręsdamas tą patį skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą, elgiasi dviprasmiškai, t. y. sąmoninga tyčia, tikslingai ir klaidingai taiko įstatymo normą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo (pareiškimo) turinį ir jame suformuluotus reikalavimus, daro išvadą, kad pareiškėjas skunde (pareiškime) nenurodė jokio konkretaus reikalavimo, kuris būtų kildinamas iš administracinių teisinių santykių ir kuriuo jis (pareiškėjas) siektų apginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymų saugomą interesą (ABTĮ 5 str. 1 d.). Pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas yra neteismingas administraciniam teismui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Pareiškėjas atskirajame skunde išdėstytais argumentais šios išvados nepaneigė. Analogiškos pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1377-502/2025; 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1475-1047/2025).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, <...> procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1377-502/2025).

Pareiškėjas prašė pripažinti tam tikrus juridinius faktus, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; kt.).

Dėl pareiškėjo procesinių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskiruosius skundus bylose, kuriose buvo reiškiami tapatūs reikalavimai ir nurodomos tos pačios aplinkybės, jau yra pasisakęs (šiuo aspektu žr., pvz., 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-66-415/2026; 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-629/2026; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį, nenurodo naujų argumentų, kurie apeliacinės instancijos teismo nebūtų įvertinti, todėl minėti prašymai netenkinami.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą). Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.