- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-867-166-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-38-1-00059-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Vladislavas Lenčikas
- Nuteistasis
- G. G.
Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-867-166/2012
Teisėja Galina Taraškevič Teisminio proceso Nr.1-38-1-00059-2010-0
2012 m. spalio 30 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio kuriuo:
Žemesnės instancijos teismas
G. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) ir skirta bausmė– laisvės atėmimas dvejiems (2) metams.
Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams.
Įpareigotas G. G. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
G. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), ir skirta bausmė – septyniasdešimties (70) MGL, tai yra devynių tūkstančių vieno šimto (9100) Lt dydžio bauda.
G. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), ir skirta bausmė – keturiasdešimties (40) MGL, tai yra penkių tūkstančių dviejų šimtų (5200) Lt dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmės skirtos už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., subendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta bausmė – septyniasdešimties (70) MGL, tai yra devynių tūkstančių vieno šimto (9100) Lt dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 3 d., 65 str. 2 d. bausmė skirta už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d., padarymą subendrinta su subendrinta bausme skirta už nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., 228 str. 1 d., padarymą ir G. G. skirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems (2) metams ir septyniasdešimties (70) MGL, tai yra devynių tūkstančių vieno šimto (9100) Lt dydžio bauda .
Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. paskirtos bausmės – laisvės atėmimo, vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams.
Įpareigotas G. G. bausmės – laisvės atėmimo, vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2010-09-08 iki 2010-09-09 (viena para).
Priteista iš nuteistojo G. G. konfiskuotino turto suma – du tūkstančiai penki šimtai (2500) Lt valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. G. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, savo naudai tiesiogiai reikalavo duoti kyšį bei tiesiogiai priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent:
Jis, G. G., būdamas valstybės tarnautoju - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėju, atlikdamas ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-00176-01 dėl sukčiavimo, 2010 m. balandžio 1 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, lauke prie Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pastato, esančio Kosciuškos g. 8a, Vilniuje, pokalbio, su įtariamuoju ikiteisminiame tyrime Nr. 10-2-00176-10 A. P., metu savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš A. P. 1000 eurų (pagal oficialų Lietuvos banko kursą 3452,80 litų) kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, tai yra už ikiteisminio tyrimo nutraukimą A. P. atžvilgiu. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, G. G., 2010 m. rugpjūčio 16 d., apie 15 val. 05 min., prie Šilo tilto, esančio Antakalnio mikrorajone, Vilniuje, automobilyje „Nissan Sunny“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), susitiko su A. P. ir susitikimo metu iš A. P. savo naudai tiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – 1000 litų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, G. G., 2010 m. rugsėjo 8 d., apie 15 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje, kabinete Nr. 3, esančiame Kosciuškos g. 8a, Vilniuje, susitiko su A. P. ir susitikimo metu savo naudai tiesiogiai iš pastarojo pareikalavo duoti kitą reikalauto kyšio dalį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, tai yra už ikiteisminio tyrimo nutraukimą, ko pasekoje A. P. perdavė, o jis, G. G., tiesiogiai priėmė kitą reikalauto kyšio dalį – 1500 litų.
G. G. nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą, jį panaudojo ir, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:
Jis, G. G., būdamas valstybės tarnautoju – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėju, atlikdamas ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-00176-10 dėl sukčiavimo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2010 m. rugpjūčio 17 d., pakeitė ikiteisminiame tyrime Nr. 10-2-00176-10 surašyto 2010 m. rugpjūčio 12 d. rašto, pasirašyto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus l.e. viršininko pareigas V. S., užregistruoto siunčiamų dokumentų registre Nr. 10-4-S-7742 ir tą pačią dieną išsiųsto Danske bank A/S Lietuvos filialui faktu Nr. 8 5 2155900, viduriniosios dalies spausdintą tekstą vietoje įrašo „Vykstant ikiteisminiam tyrimui baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-176-10, dėl sukčiavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., prašome pateikti Jūsų banko Probleminių kreditų departamento skolų valdymo vyr.specialisto A. P., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), charakteristiką“, įrašydamas „Pranešame Jums, kad pasikeitus A. P., a.k. (duomenys neskelbtini), procesiniam statusui baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-176-10, galite nebepateikti jo charakteristikos“, ir šį pakeistą dokumentą faksu Nr. 8 5 2155900 2010 m. rugpjūčio 17 d. išsiuntė Danske bank A/S Lietuvos filialui. Tokiais savo veiksmais kaltinamasis G. G. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrą dokumentą ir šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo, sumenkino policijos įstaigos prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, iškraipė baudžiamojo proceso įstatymuose išdėstytus ikiteisminio tyrimo tikslus ir paskirtį, dėl ko valstybė patyrė didelę neturinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 metų liepos 5 d nuosprendį ir bylą nutraukti.
Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas bylos medžiaga ir įrodymais, todėl neteisėtas. Nuteistasis nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikacija. Skunde nurodoma, jog prokuratūra, kvalifikuodama G. G. veiksmus pagal LR BK 225 str. 2 d., padarė grubią klaidą, o taip pat inkriminavo nusikalstamas veikas numatytas LR BK 228 str. 1 d., ir 300 str. 1 d., dėl kurių net nebuvo pradėtas ir laikantis LR BPK reikalavimų atliktas ikiteisminis tyrimas, t. y. buvo surašytas iš esmės LR BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, todėl byla nebuvo tinkamai išnagrinėta. Taip pat pažymima, kad baigiamųjų kalbų metu, apelianto gynėjas nurodė motyvus, vadovaudamasis teismų praktika, tačiau nuosprendyje šie motyvai net nepaminėti, tokiu būdu, teismas tinkamai neišnagrinėjo bylos ir neatsikirto į motyvus dėl netinkamos kvalifikacijos.
Taip pat apelianto manymu teismo nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu, buvo priimtas ir surašytas pažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. nuostatas.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog jam inkriminuoti nusikaltimai nusikaltimai yra numatyti LR BK 228 str. 1 d. bei 300 str. 1 d., nors ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių procesinių dokumentų ar rezoliucijų pradėti ar atlikti tyrimą pagal minėtus LR BK straipsnius, Byloje nėra jokio dokumento, atsispindinčio prokuroro valią, pradėti tyrimą, o taip pat pavedimo tuos tyrimus atlikti ikiteisminio tyrimo įstaigai.
Pasak apelianto buvo pažeistas LR BPK 50 str. 1 d.
Taip pat nurodoma, jog asmens krata buvo atlikta pažeidžiant LR BPK 143 str. 3 d., 145 str. 3 d. Skunde pažymima, kad kratos metu buvo paimtas tarnybinis nešiojamas kompiuteris „HP Compaą 6910p" bei ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 10-2-176-10 medžiaga, nors šie daiktai ir dokumentai nebuvo išvardinti 2010-08-19 Vilniaus 1 apylinkės teismo nutartyje. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad visi kratos protokole išvardinti daiktai ir dokumentai nebuvo kratos vietoje supakuoti ir užantspauduoti. Apeliantas nurodo, kad surašant visus protokolus buvo pažeista LR BPK 179 str. 2 d: asmens kratos protokole nenurodytas kratos pabaigos laikas, nenurodyta data, kada protokolo egzempliorius buvo perduotas apeliantui, nenurodytos techninės priemonės, jų panaudojimo sąlygos ir tvarka nenurodytas pažiūros pabaigos laikas.
Skunde teigiama, kad prokuroras nereagavo į apelianto nurodytus baudžiamojo proceso pažeidimus, nesiėmė priemonių, numatytų LR BPK 64 str. Taip pat pažymima, kad procesinių normų nesilaikymas, surašant oficialius bylos dokumentus – protokolus, tęsėsi visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo pareigūnai suteikė liudytojui A. P. „nukentėjusiojo“ statusą, tačiau bylos medžiagoje nėra nutarimo ar nutarties jį pripažinti nukentėjusiuoju, taip pat tyrėja neteisingai nurodė kabineto numerį, kyšio ėmimo faktai neatitinka 2010-09-09 pranešime apie įtarimą nurodytoms aplinkybėms.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, jog kaltinamajame akte (12 lapas) prokuroras pateikė klaidingą informaciją, kad 2010-08-18 A. P. pateikė dokumentą, gautą Danske bank A/S Lietuvos filiale faksu 2010-08-12 bei mini, kad analogiškų dokumentų kopijas 2010-09-09 pateikė Danske bank A/S Lietuvos filialas, tačiau pasak apelianto nebuvo gauta duomenų, kad būtent jis pagamino ir išsiuntė minėtą dokumentą.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad atliekant jo asmens kratą bei tarnybinių patalpų kratą, buvo filmuojama vaizdo kamera „SONY DCR-HC 22E“, tačiau šių proceso veiksmų vaizdų byloje nėra. Taip pat apeliantas nurodo, jog pokalbių ir kontaktų neva vykusių 2010-08-26 ir 2010-08-31 bylos medžiagoje nėra, kaip ir nėra prokuroro nurodytų UAB „TELE 2“duomenų (išklotinių) patvirtinančių kontaktus tarp abonentų. Apeliantas nurodo, kad tyrėjai neapžiūrėjo A. Ž. telefono aparato, neužfiksavo, koks numeris galimai yra išsaugotas jo atmintyje, negavo išklotinės iš A. Ž. naudojamo mobilaus ryšio operatoriaus apie įeinančius skambučius.
Apeliantas pažymi, kad procesinius pažeidimus ir klaidas darė ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, sankcionuodami procesinių prievartos priemonių taikymą šiame tyrime.
Šalies argumentai
Apeliantas atkreipia dėmesį, jog visus apeliaciniame skunde išvardintus LR BPK pažeidimus jis nurodė paskutinio žodžio metu, tačiau nuosprendyje nėra nei vieno žodžio apie jo nurodytas aplinkybes. Apeliantas mano, kad tokiu būdu yra grubiai pažeistos jo teisės ir imperatyvūs LR BPK reikalavimai, teismas tinkamai neišnagrinėjo bylos ir sąmoningai nutylėdamas apie esmines bylos aplinkybes, buvo šališkas bei pažeidė įrodymų vertinimo kriterijus, teismo nešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog G. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 225 str. 2 d.,300 str. 1 d., 228 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę.
Apeliantas skunde neigia dalyvavęs jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 225 str. 2 d.; 300 str. 1 d., 228 str. 1 d. padaryme, nesutinka su veikų kvalifikacija ir prašo bylą nutraukti, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo G. G. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 1 dalies taikymo
Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padaręs pagrįstą išvadą dėl nuteistojo G. G. kaltės, jo veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal LR BK 225 str. 2 d.
Byloje nustatyta, kad kaltinamasis G. G., būdamas valstybės tarnautoju, savo naudai tiesiogiai reikalavo duoti kyšį, tiesiogiai paėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, pažadėjo A. P. pakeisti jo procesinę padėtį baudžiamojoje byloje iš įtariamojo į liudytoją bei bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Kyšininkavimas – tai veikos, kuriomis valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neteisėtai gauna ar siekia naudos, t.y. bet kokio turto ar turtinių paslaugų už jo, kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, teisėtą ar neteisėtą veikimą (neveikimą) vykdant tarnybinius įgaliojimus duodančiojo kyšį ar kito asmens naudai. Kaltininkas priima ar siekia kyšio, už kurį savo tarnybiniais veiksmais (neveikimu), vykdydamas įstatymais ir kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus turi ir (ar) gali ar pasinaudodamas tarnybine padėtimi siekia, žada ir pan. patenkinti kyšio davėjo ar kito asmens interesus.
BK 225 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudaro pažadas ar susitarimas priimti kyšį, reikalavimas ar provokavimas duoti kyšį, kyšio priėmimas. Pripažįstama, kad nusikaltimas baigtas, nustačius bent vieno šių alternatyvių veiksmų padarymą.
Nuteistojo G. G. kaltė dalyvavus BK 225 str. 2 d. nusikalstamos veikos padaryme įrodyta liudytojų A. P., A. Ž. parodymais, telefoninių pokalbių garso įrašais, susitikimų tarp A. P. ir kaltinamojo G. G. susitikimų garso bei vaizdo įrašais, kratos protokolais, apžiūros protokolais bei kita rašytine bylos medžiaga.
Liudytojas A. P. visas aplinkybes nurodė išsamias ir nekintančiais parodymais nuo tyrimo pradžios. A. P. parodė, jog kaltinamasis iš jo reikalavo kyšio, kaip susitikimo metu, atskirais atvejais, jis G. G. perdavė 1500 Lt, kuriuos pastarasis paėmė. Šio liudytojo parodymus patvirtina ir telefoniniai garso įrašai, kuriuose yra kalbama, kaip reikėtų susitikti, taip pat susitikimų įvairiuose vietose garso įrašai bei garso įrašai paties G. G. darbo vietoje. 2010-09-08 kratos protokolu nustatyta, kad kratos metu G. G. darbo vietoje kabinete Nr. 3, buvo rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Motorolla“ su mobiliojo ryšio kortele, o 2010-10-18 apžiūros protokolu nustatyta, kad į mobiliojo ryšio telefoną „Motorolla“ įdėtos Tele2 mobiliojo ryšio SIM kortelės Nr. 89370031012221161812 abonentinis numeris - (duomenys neskelbtini). Nors apeliantas neigia telefono, kurio pagalba bendravo su A. P. priklausomybę, tačiau liudytoja A. Ž. parodė, kad būtent iš šio telefono numerio jai skambino G. G., kuris pristatė, kas ir iš kur esąs (t 5 b.l. 136-137). Kad G. G. skambino A. Ž. patvirtina ir byloje esantis užfiksuotas telefoninis pokalbis, kur tyrėjas G. G. skambina A. Ž. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, aplinkybė, kad byloje esantys telefoninių pokalbių garso įrašai yra tarp kaltinamojo G. G. ir liudytojo A. P. patvirtina liudytojos A. Ž. parodymai, pateiktos telefoninių pokalbių stenogramos. Apeliantas nurodo, kad tyrėjai neapžiūrėjo A. Ž. telefono aparato, tačiau tai nepaneigia G. G. kaltės, kuri įrodyta aukščiau aptartais bylos duomenimis. Nors pinigai kratos metu nebuvo rasti, tačiau iš baudžiamosios bylos matyti, kad po to, kai A. P. perdavė G. G. kabinete pinigų sumą, jie abu iš kabineto išėjo, kur A. P. pasuko į kiemą, o G. G. nuėjo į tualetą. Grįžus į kabinetą ir toliau tęsiant apklausą, G. G. pasakė, kad pažadas neįvykdytas iki galo, tad neatmetama versija, kad kaltinamasis būdamas tualete gautus pinigus perskaičiavo ir paslėpė.
Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo. Jeigu kyšis priimamas, pažadama ar susitariama jį priimti, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį. Kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus, o už neteisėtą veikimą – kai kyšio davėjo interesus patenkina ar žada patenkinti atlikdamas neteisėtus veiksmus, t. y. tokius, kokių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo negali ir neturi atlikti vykdydamas įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2007).
Šiuo atveju, nors nuteistasis G. G. pagal LR BPK nuostatas, būdamas tyrėju, įstatymiškai nutraukti baudžiamąją bylą A. P. atžvilgiu ir negalėjo, tačiau jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 225 str. 2 d. sudėtį. Nuteistasis yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 225 str. 2 d. subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas. Pažymėtina, kad bylos tyrimas priklauso ne tik nuo prokuroro, bet ir nuo tyrėjo veiksmų. Nors tyrėjas negali savo vardu įstatymiškai nutraukti bylos, tačiau gali tyrimą pasukti kita linkme, kaip šiuo atveju. Byloje nustatyta, jog G. G. atliko neteisėtus veiksmus vykdant įgaliojimus, tai yra, pažadėjo A. P. pakeisti jo procesinę padėtį baudžiamojoje byloje iš įtariamojo į liudytoją. Tai, kad G. G. savo iniciatyva jau buvo priėmęs tam tikrą sprendimą dėl A. P. statuso ikiteisminiame tyrime pakeitimo, įrodo ir antrojo rašto Danske bankui turinys, kuriame G. G. nurodė, kad pasikeitus A. P. statusui, charakteristikos pateikti nereikia, tai yra, apie įtariamojo jo tiriamoje byloje statuso pakeitimą. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis buvo sumanęs savo veiksmus ir juos atliko bendraudamas su A. P. ir gavęs atitinkamą atlygį už veiksmus, kuriuos A. P. buvo pažadėjęs. Kaltinamajam inkriminuotą neteisėtą veiksmą, vykdant įgaliojimą patvirtina byloje nustatyti G. G. neteisėti veiksmai, o pirmos instancijos teismo išvada, kad nurodytu atveju savo veiksmais G. G. reikalavo iš A. P. kyšio, jį paėmė, atitinka baudžiamojo įstatymo BK 225 str. 2 d.
Taigi kolegija daro išvadą, jog byloje ištirtais įrodymais yra neginčijamai įrodyta, kad nuteistasis G. G. padarė nusikalstamą veiką – reikalavo, susitarė priimti ir tiesiogiai priėmė kyšį. Tokia nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d., sudėtį.
Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad kaltinamasis G. G. suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo, šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 300 str. 1 d. Pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog G. G. suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo – pakeitė surašyto 2010 m. rugpjūčio 12 d. rašto, pasirašyto Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus l.e. viršininko pareigas V. S., užregistruoto siunčiamų dokumentų registre Nr. 10-4-S-7742 ir tą pačią dieną išsiųsto Danske bank A/S Lietuvos filialui faksu, viduriniosios dalies spausdintą tekstą ir pakeistą dokumentą faksu 2010 m. rugpjūčio 17 d. išsiuntė Danske bank A/S Lietuvos filialui, patvirtinta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinka įrodymų turinį. Nuteistojo paaiškinimai neigiant veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes paneigti faktais, nustatytais teisėtais būdais gautų duomenų, kurių pakankamumas ir patikimumas įvertinti teisme. Nuteistojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d. patvirtina liudytojų A. P., V. S. parodymai, daiktų pateikimo protokolais, apžiūros protokolais, specialisto išvada bei kita rašytine bylos medžiaga.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2010-08-17 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad 2010-08-17 A. P. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus l.e. viršininko pareigas V. S. pasirašytą paklausimą Nr. 10-4-S-7742, kuris Danske Bank A/S Lietuvos filiale buvo gautas faksu 2010-08-12. Rašte atspausdintas tekstas “Vykstant ikiteisminiam tyrimui baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-176-10, dėl sukčiavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., prašome pateikti Jūsų banko Probleminių kreditų departamento skolų valdymo vyr. specialisto A. P., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), charakteristiką“. (t. 3, b.l. 147, 149, 151).
2010-08-18 daiktų dokumentų pateikimo protokolu, 2010-08-24 apžiūros protokolu nustatyta, kad 2010-08-18 A. P. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus l. e. viršininko pareigas V. S. pasirašytą paklausimą Nr. 10-4-S-7742, kuris Danske Bank A/S Lietuvos filiale buvo gautas faksu 2010-08-17. Rašte atspausdintas tekstas „Pranešame Jums, kad pasikeitus A. P., a.k. (duomenys neskelbtini), procesiniui statusui baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-176-10, galite nebepateikti jo charakteristikos.“ (t. 3, b.l. 152, 153-154).
Liudytojas A. P. apklaustas pirmos instancijos teisme parodė, kad paklausus G. G. apie garantijas, jei jis perduos pinigus, G. G. juokdamasis pasakė, kad pakvitavimo parašyti negali, tačiau gali pakeisti statusą tyrime ir apie tai pranešti darbovietei – Danske bank A/S Lietuvos filialui. Taip pat A. P. parodė, kad jis G. G. pasakė, kad duos dalį pinigų, o kitą dalį duos kai darbovietė gaus pranešimą, kad tyrimas nutrauktas ir G. G. sutiko. Be to, pasak liudytojo A. P. antrą raštą bankas gavo ar pirmo G. G. pinigų perdavimo dieną 2010-08-16 vakare, ar kitą dieną – 2010-08-17 ir yra įsitikinęs, kad faksą, jog charakteristikos galima nesiųsti, atsiuntė G. G., nes jis buvo gavęs dalį reikalaujamų pinigų – 1000 Lt (t 5 b.l. 140-141).
Iš 2010-11-16 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro išvados Nr. 140-(8139)-IS1-8276 matyti, kad pateiktos tirti G. G. 2010-08-12 rašto dėl charakteristikos pateikimo kopija (Nr. 1) ir G. G. 2010-08-17 rašto dėl charakteristikos pateikimo kopija (Nr. 2) atitinka pateiktą tirti G. G. 2010-08-12 raštą dėl charakteristikos pateikimo (originalą) pagal teksto turinį, atskirų simbolių, teksto dalių išsidėstymą tarpusavyje, šrifto tipą, pasukimo kampą, dydį ir formą, išskyrus G. G. 2010-08-17 rašto dėl charakteristikos pateikimo kopijos (Nr. 2) viduriniosios dalies spausdintą tekstą, prasidedantį žodžiais „ Pranešame Jums...“, besibaigiantį žodžiais „...nebepateikti jo charakteristikos“ bei rašto išsiuntimo datos spausdintą įrašą „2010-08-17“. Pateiktas tirti G. G. 2010-08-12 raštas dėl charakteristikos pateikimo (originalas) galėjo būti panaudotas gaminant kitus du dokumentus, t. y. pateikta tirti G. G. rašto dėl charakteristikos pateikimo kopijas (Nr. 1 ir Nr. 2) (t.3, b.l. 168-172).
V. S. pirmos instancijos teisme, parodė, jog 2010-08-17 G. G. surašyto lydraščio Nr. 10-4-S-7742 kopijoje, kurioje nurodoma, kad A. P. charakteristika nereikalinga, parašas yra jo, tačiau nuo 2010-08-16 jis atostogavo ir su šeima ilsėjosi prie jūros, todėl tokio rašto nepasirašinėjo (t5 b.l. 136).
Tikras dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino, arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Tačiau jame nebūtinai visa informacija turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Kadangi nusikaltimo sudėtis formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo pakeitimas, o jo turinio pakeitimas suprantamas ir kaip atskirų dokumento dalių pakeitimas ar iškraipymas. Dokumentas laikomas suklastotu, jeigu įrašyta melaginga informacija, padirbtas parašas ar antspaudas, pašalinta (ištrinta ar kt.) tikro dokumento teksto dalis (pavyzdžiui žodžiai, skaičiai). Be to komentuojamo nusikaltimo dalykas „<...> paprastai yra tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ar savivaldybės institucijų normaliai veiklai. Privačių asmenų sukurti dokumentai taip pat gali būti šio nusikaltimo dalyku, jeigu juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui pasikeitimui ar pasibaigimui“ (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-200/2008).
Taigi G. G. vykdydamas savo tikslą gauti kyšį iš tuo metu įtariamojo A. P., atliko veiksmus su kyšio reikalavimu, o būtent, pagrįsdamas galimybę A. P. naudai atlikti veiksmus, suklastojo dokumentą. Kaip matyti iš specialisto išvados, antrame rašte yra pakeistas tik rašto vidinio teksto turinys, rašto data. Parašas asmens yra lygiai to paties dokumento dalis, kuris buvo išsiųstas anksčiau. Kadangi NTV ENTS 1 skyriaus viršininkas V. S. tuo metu atostogavo, tad ant antro rašto, kuriame prašoma nebepateikti charakteristikos, pasirašyti negalėjo.
Pasak nuteistojo nebuvo gauta duomenų, kad būtent jis pagamino ir išsiuntė minėto dokumento ir ginčija fakso gavimo aplinkybes. Tokius apelianto argumentus kolegija vertina kaip nepagrįstus ir jie yra atmestini.
Iš liudytojo A. P. parodymų matyti, kad jis būdamas banke 2010-08-17, paėmė fakso pranešimą, kurį gavo Danske bankas, padarė sau kopiją ir tik tada šis raštas buvo užregistruotas banke, kaip gautas raštas su tinkamu banko spaudu. Tai paaiškina aplinkybę, kodėl ant vieno rašto spaudas yra, ant kito nėra. Fakso A. P. nuėjo paimti gavęs 2010-08-17 G. G. žinutę, kurioje perkeltine prasme G. G. pranešė, kad siunčia į banką pranešimą, kuriame nurodyta, kad keičiasi statusas. Nėra byloje duomenų, kad faksą būtų atsiuntęs kitas policijos darbuotojas, taip neva norėdamas G. G. pakenkti. Apelianto, neigiančio nusikalstamos veikos padarymo faktą, paaiškinimai, kolegijos vertinami kaip pasirinktas gynybos būdamas nuo gręsiančios baudžiamosios atsakomybės.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. G. kaltė suklastojus dokumentą grindžiama įrodymų visuma, įvertinta išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija nenustatė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų sprendžiant veikos įrodytumo klausimus, ar BPK normų, reglamentuojančių teismų sprendimų pagrindimą, pažeidimų.
Apeliantas ginčija apylinkės teismo nuosprendį teigdamas, kad jis nepadarė veikos, atitinkančios BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra pavojinga veika, išoriškai pasireiškianti veiksmų, kurie įeina į kaltininko pareiginių įgaliojimų sąrašą, padarymu, ar veiksmų, kurių padarymo reikalauja tarnybos interesai, nepadarymu. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi, neviršija savo įgaliojimų, tačiau iš darbo santykių kylančius įgaliojimus jis panaudoja priešingai tarnybos ir valstybės interesams. Jis piktnaudžiauja savo įgaliojimais, suteiktomis teisėmis bei pareigomis: padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, arba nepadaro veiksmų, kurių jis pagal savo pareigas turėtų imtis, dirbdamas sąžiningai. Taip elgdamasis jis pažeidžia pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipo tarnybinės veiklos esmę, turinį, menkina konkrečios valstybinės (ar kitokios) institucijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse. Šiuo atveju teismo aiškiai nustatyta, kad G. G. eidamas atitinkamas pareigas Vilniaus m. VPK, tuo metu būdamas valstybės tarnautoju, savo aktyviais nusikalstamais veiksmais suklastodamas tikrą dokumentą ir jį panaudodamas, sumenkino policijos įstaigos prestižą, valstybės tarnybos autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės tarnautojo garbę ir orumą, asmenų pasitikėjimą valstybine institucija – policija, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė. Tagi G. G. darė nusikalstamą veiką vykdydamas savo tiesiogines funkcijas, eidamas pareigas valstybės tarnyboje, tuo metu ir piktnaudžiavo, kadangi bet kokie neteisėti veiksmai vykdant įgaliojimus, siekiant bet kokios naudos ir įgaliojimų naudojimas tokių veiksmų atlikimui užtraukia atsakomybę pagal BK 228 str. 1 d., tai yra atsakomybę už piktnaudžiavimą.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimų padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo G. G. kaltės. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apelianto lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas pažeidė įstatymų nuostatas. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, taigi kvalifikacija teisinga, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Nuteistasis G. G. apeliaciniu skundu skundžia eilę BPK pažeidimų, dėsto savo samprotavimus apie bylos aplinkybes, tačiau kolegija konstatuoja, kad visi galimi nukrypimai nuo proceso, kuriuos mini apeliantas nelaikytini esminiais pažeidimais turinčiais lemiamos reikšmės veikų kvalifikavimui bei bausmės paskyrimui. Baudžiamojo proceso įstatymas numato ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų apskundimo tvarką. Nėra duomenų, kad ši teisė apeliantui būtų ribojama. Nors apeliantas nurodo, kad prokuroras nereagavo į jo nurodytus pažeidimus, tačiau tik prokuroro kompetencijoje yra nustatyti ar galimi pažeidimai trukdo bylos tyrimui. Kaltinamasis aktas buvo surašytas pagrįstai, nepažeidžiant įstatymų. Surašant procesinius dokumentus – protokolus, atliekant asmens apžiūrą, kratos veiksmus bei kitus veiksmus galimai buvo padaryti nežymūs procesiniai pažeidimai, tačiau jie nėra esminiai ir neturi reikšmės sprendžiant G. G. kaltės klausimą ar nusikalstamų veikų kvalifikaciją. Pažymėtina, jog kratos, kaip procesinės prievartos priemonės, darymo tikslingumas šiuo atveju buvo siekis rasti ir paimti nusikalstamu būdu gautus daiktus, dokumentus, vertybes ir t.t. iš asmens įtariamo tam tikro nusikaltimo padarymu. Nors pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl kaltinamojo nurodytų galimai padarytų nežymių nukrypimų nuo proceso, atliekamų procesinių veiksmų reikalaujamų procedūrų, iš esmės byla ištirta kruopščiai. Taip pat svarbu pažymėti, jog teismas ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesnius dokumentus vertino kitų įrodymų kontekste ir visumoje jie pagrindė apelianto kaltę padarius kaltinime nurodytas nusikalstams veikas. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. G. iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos išsakė pirmos instancijos teisme, paskutinio žodžio metu. Apeliantas nurodo, kad baigiamųjų kalbų metu, gynėjas nurodė motyvus, tačiau nuosprendyje šie motyvai nebuvo paminėti, todėl teismas tinkamai neišnagrinėjo bylos. Kolegija šiuos argumentus vertina kritiškai ir jie yra atmestini. Byloje nustatytų aplinkybių analizė neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą, jų vertinimą, kas beje yra teismo prerogatyva, bei nuosprendžio surašymą. Teismas priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą atsižvelgia į argumentus išsakytus baigiamųjų kalbų ar paskutinio žodžio metu, tačiau atsakyti į išdėstytus argumentus nuosprendyje neprivalo. Pirmos instancijos teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.
Šiuo atveju be deklaratyvaus apelianto teiginio, kad pirmos instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kolegija ištyrusi bylos medžiagą, tokių pažeidimų nenustatė. Apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendi, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu, buvo priimtas ir surašytas pažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. nuostatas yra nepagrįstas ir vertintinas tik kaip subjektyvi apelianto nuomonė kuri neatitiko pastarojo lūkesčių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, pirmos instancijos teismo išvadomis pagrįstomis tiek tiesioginiais byloje esančiais įrodymais, tiek vidiniu įsitikinimu, kuris buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliantas taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, o kaltinamasis aktas iš esmės surašytas neatitinkantis BPK reikalavimų. Pasak apelianto, jam inkriminuoti nusikaltimai numatyti BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., tačiau nėra procesinių dokumentų ar rezoliucijų pradėti ar atlikti tyrimą pagal minėtus BK straipsnius. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais ir jie yra atmestini.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal A. P. pareiškimą, dėl policijos pareigūno G. G. reikalaujamo kyšio, tai yra dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 225 str. 2 d. (t 1 b.l. 5-6). Tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo eigoje nustačius kitų nusikalstamų veikų požymių, atskiras ikiteisminis tyrimas nepradedamas, o tęsiamas toliau. Pradėto ikiteisminio tyrimo tikslas – duomenų apie galimai nusikalstamą veiką surinkimas. Šiuo atveju atliekant ikiteisminį tyrimą dėl kyšininkavimo, tyrimo eigoje, buvo nustatytos ir kitos galimai įtariamojo padarytos nusikalstamos veikos. Tiek dokumentų suklastojimas, tiek aplinkybės, jog nusikaltimą padarė valstybės tarnautojas, išplaukė surinkus papildomus duomenis atliekant tyrimą dėl BK 225 str. 2 d. padarymo. Tyčia nukreipta į tą patį dalyką – neteisėto atlygio gavimą. Dokumentų klastojimas bei piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi buvo tik priemonė, galimybė tą veiką realizuoti. Įstatymas nenumato, kad būtų priimtas atskiras procesinis dokumentas. Įtariamajam yra patikslinamas įtarimas inkriminuojant naujas nusikalstamas veikas. Tai, kad nėra procesinių dokumentų ar rezoliucijų pradėti atlikti ikiteisminį tyrimą dėl apelianto nurodytų straipsnių nėra BPK nuostatų pažeidimas.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK reikalavimų. Nepagrįsta apelianto išvada, kad dėl prokuroro kaltinamajme akte pateiktos klaidingos informacijos, netinkamai buvo išnagrinėta byla. Kolegijos nuomone apelianto nurodyti kaltinamojo akto trūkumai nenulėmė negalimumo nagrinėti bylą teisme ir priimti byloje teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Pasak apelianto, buvo pažeista jo teisė į gynybą, tai yra buvo pažeistos BPK 50 str. 1 d. nuostatos. Kolegija nesutinka su šiuo nuteistojo argumentu ir jis taip pat yra atmestinas.
Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos (BPK 10 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, G. G. buvo sulaikytas 2010-09-08. Įstatymas nenumato gynėjo dalyvavimo sulaikant asmenį. Tačiau iš 2010-09-08 laikino sulaikymo protokolo matyti, kad gynėjas A. M. su protokolu yra susipažinęs ir tai yra patvirtinęs savo parašu (t4 b.l. 88). Be to, iš 2010-09-09 teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo matyti, kad įtariamasis G. G. advokato pageidavo ir 2010-09-09 įtariamojo apklausos metu bei tolimesniuose procesiniuose veiksmuose dalyvavo gynėjas A. M., savo atstovavimą patvirtinęs byloje esančiu advokato orderiu (t4 b.l. 99-100). Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog buvo pažeista apelianto teisė turėti gynėją.
Apeliantas skunde nurodo, kad kratos metu buvo paimtas tarnybinis nešiojamas kompiuteris „HP Compaq 6910p“ bei ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 10-2-176-10 medžiaga, nors šie daiktai ir dokumentai nebuvo išvardinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-08-19 nutartyje. Kolegija atkreipia dėmesį, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-08-19 nutartyje dėl kratos darymo buvo nurodyti konkretūs daiktai, kuriuos buvo leista paimti kratos metu. Tačiau taip pat nurodyta ir leisti paimti kitus daiktus ir dokumentus, kuriuose gali būti duomenų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamų veikų tyrimui (t 1 b.l. 191-192). Pažymėtina, jog įstatymas nedraudžia kratos metu paimti daiktų, dokumentų nei yra nurodyti nutartyje, jei yra pagrindo manyti, kad jie bus reikšmingi byloje nustatant tiesą.
Taipogi apeliantas nurodo, jog atliekant jo asmens kratą bei tarnybinių patalpų kratą, buvo filmuojama vaizdo kamera „SONY DCR-HC 22 E“, tačiau šių proceso veiksmų vaizdų byloje nėra. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančio tarnybinio pranešimo dėl garso ir vaizdo įrašo kratos metu, jog po atliktos asmens ir darbo kabineto kratos buvo peržiūrėtas vaizdo kamera užfiksuotas garso ir vaizdo įrašas, tačiau nustatyta, kad dėl techninių vaizdo kameros „SONY DCR-HC 22 E“ gedimo vaizdo ir garso įrašas nesigavo bei jo prijungti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos nėra galimybės (T1 b.l. 195).
Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog bylos medžiagoje nėra pokalbių ir kontaktų neva vykusių 2010-08-26 ir 2010-08-31, kaip ir nėra UAB „TELE 2“ duomenų, patvirtinančių kontaktus tarp abonentų. Tačiau 2010-12-13 tarnybiniame pranešime dėl tarnybinių pokalbių yra minimi G. G. telefono abonentinių numerių reikšmingi pokalbiai laikotarpiu nuo 2010-06-28 iki 2010-08-28 bei 2010-08-28 iki 2010-10-28 (t1 b.l. 110). Iš 2010-12-15 prokuroro nutarimo matyti, kad visi reikšmingi telefoniniai kontaktai yra užfiksuoti atitinkamuose tyrimo veiksmų protokoluose bei įrašyti į kompaktines plokštelės, tai yra nėra bendroje laikmenoje kartu su tyrimui nereikšmingais duomenimis ir garso įrašais, todėl tyrimui neturintys reikšmės duomenys ir garso įrašai naikintini (t1 b.l. 112-113). Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme garso įrašai buvo ištirti teismo posėdyje. Apeliacines instancijos teismas, įvertinęs šiuos įrodymus mano, kad jie vieni tiesiogiai nuteistojo kaltės neįrodo, tačiau, kaip minėta, kartu su kitais tiesioginiais įrodymais, ištirtais baudžiamojoje byloje, jie pagrindžia apelianto kaltę padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką.
Apeliantas skunde nurodo, kad procesinius pažeidimus ir klaidas darė ikiteisminio tyrimo teisėjai, sankcionuodami procesinių prievartos priemonių taikymą šiame tyrime. Tačiau aukštesnės instancijos teismas su tuo nesutinka. Pažymėtina, kad nei tyrėjų, nei ikiteisminio tyrimo teisėjų veiksmai neturėjo jokios reikšmės kaltinamojo veiksmų kvalifikavimui. Taip pat teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad žemesnės instancijos teismas buvo šališkas. Teismo šališkumas apeliaciniame skunde siejamas su tuo, kad teismas neteisingai vertino įrodymus bei padarė nepalankias apeliantui išvadas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie argumentai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti teismo šališkumą ar teigti, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Kolegijos nuomone, apeliantas nurodydamas, jog priimant nuosprendį pirmos instancijos teismas padarė BPK pažeidimų, laiko tik subjektyvia nuomone ir pažymi, jog teismas kitaip vertindamas ištirtus įrodymus nei norėtų nuteistasis, jokių pažeidimų nepadarė, kadangi įrodymų vertinimo prerogatyva įstatymu suteikta teismui.
Visumoje pastebėtina, kad apeliaciniame skunde yra dažnai nurodomos įvairios įvykio smulkios detalės bei aplinkybės nesusijusios su nagrinėjamo nusikaltimo esme. Todėl detaliai atsakant į šiuos argumentus apeliacinis teismas nukryptų nuo bylos esmės ir įstatymo keliamų reikalavimų šiam procesiniam dokumentui.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo G. G. apeliacinį skundą atmesti.