Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-04-17 · Civilinė byla Nr. 2S-837-450/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-17
Bylos Nr.
2S-837-450/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Radzevičienė
Pareiškėjas
O. G.
Kategorijos
  • 124.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-837-450/2013Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas) Procesinio sprendimo kategorija: 124.3.; 122.2.; 122.4.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T ARTIS2013 m. balandžio 17 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Pareiškėja O. G. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001. Prašė atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-7884-10/2001 procesą bei pakeisti Vilniaus 1 apylinkės teismo sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 11 d. nutartimi pareiškėjos O. G. prašymą atsisakė priimti. Nurodė, kad proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. LR Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. numato, kad prašymai atnaujinti procesą, priimti iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo (2003 m. sausio 1 d.), nagrinėjami pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo, todėl atsižvelgiant į tai, jog šis prašymas priimtas galiojant dabartiniam Civilinio proceso kodeksui (toliau – CPK), taikomos dabartinio CPK normos, todėl prašymas atnaujinti terminą dėl proceso atnaujinimo yra naikinamasis ir neatnaujintinas. CPK 368 str. numato prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus. Prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o šio Kodekso 366 str. 1 d. 9 p. nurodytu atveju – jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai. Atsižvelgiant į tai, kad nuo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, prašymą atsisakytina priimti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja O. G. prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti prašymą ir procesą civilinėje byloje atnaujinti. Atskirasis skundas buvo grindžiamas argumentais, kad šiuo atveju eismas turi priimti prašymą, suteikti šalims galimybę pasisakyti dėl pateikto prašymo, nes situacija išskirtinė ir teisiškai netoleruotina, užkertanti galimybę piliečiams ginti savo teises. Nors kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad CPK 368 str. 2 d. nustatytas naikinamasis procesinis prašymui atnaujinti procesą padavimo terminas, kuriuo ribojama proceso atnaujinimo galimybe. Kita vertus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad, esant išskirtinėms, netoleruotinoms teisinėms situacijoms, įgyvendinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetenciją aiškinti ir taikyti įstatymus bei kitus teisės aktus, kasacinio teismo teisėjų kolegija gali tokiais atvejais konstatuoti žemesniųjų instancijų teismų teisę priimti procesinius sprendimus atnaujini praleistą CPK 368 str. 2 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloji Nr. 3K-3-233/2004; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-346/2006; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007). Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu pagal pareiškėjo S. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. G. motina J. G. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pažymėtą linijomis ir skaičiais 1 2, 3, 4, 5 mieste plano ištraukoje Vilniaus miesto žemėtvarkos vietos apžiūrėjimo plane. Sprendimas buvo priimtas remiantis 1935-08-30 draudimo mokesčio ir kitų mokesčių kvitais, 1995-09-15 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimo Nr. 222 - 9 duomenimis. J. G. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribos buvo nustatytos Vilniaus mieste žemėtvarkos skyriaus specialistams 2001-09-11 sudarius vietos apžiūros aktą pagal liudininkų A. S. ir J. S. nurodytas žemės sklypo koordinates. Pareiškėja O. G. yra mirusio sutuoktinio S. G. (mirusio 2009-04-26) turtinių teisių perėmėja dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės J. G. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 5 000 m² ploto žemės sklypą. Po sutuoktinio mirties žinodama, kad iki mirties sutuoktiniui buvo atkuriamos nuosavybės teisės į motinos J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau neturėdama jokių duomenų apie atkūrimo byloje priimtus sprendimus, pareiškėja pateikė Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui sutuoktinio mirtį patvirtinančius dokumentus bei išreikalavo atkūrimo byloje esančius sprendimus, tarp kurių buvo ir sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. 2012-02-07 mirusio sutuoktinio S. G. vardu pareiškėja gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pranešimą dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę, kadangi žemės grąžinimas natūra neįmanomas dėl Vilniaus mieste 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu neteisingai nustatytos žemės vietos. Minėtame pranešime buvo nurodyta, jog mirusio sutuoktinio motinos J. G. iki nacionalizacijos turėta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą žemės dalį turėtų būti vykdomas kitais įstatyme numatytais būdais. Susipažinusi su mirusio sutuoktinio nuosavybės teisių atkūrimo byla, pareiškėja sužinojo, kad po Vilniaus miesto I1apylinkės teismo 2001-09-25 sprendinio įsiteisėjimo bei jo vykdymo metu paaiškėjo, jog, 2001-09-11 kartografuojant J. G. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemėvaldą, nebuvo archyvinės planinės medžiagos. 2003-03-18 Vilniaus žemėtvarkos skyrius pagal 1938 metų planinę medžiagą pakartotinai bei kompleksiškai atliko iki 1940 metų nacionalizacijos buvusių savininkų J. G. ir M. K. T. turėtų žemėvaldų ribas. Buvo priimtas vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/0315-53. Įstatymų nustatyta tvarka 2003-05-29 raštu Nr. 31/03/17-1420 buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo minėtos savininkės žemėvaldoje. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2003-09-23 raštu Nr. 01-34-1744-(3.6) informavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 3 d. nuostata bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002-12-21 sprendimu Nr.746 patvirtintais suvestiniais skaitmeniniais grafiniais duomenimis, J. G. iki nacionalizacijos turėta žemė (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei. Tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu patvirtinta J. G. valdyto žemės sklypo iki nacionalizacijos vieta nesutampa su vietos ir ribų nustatymo 2003-03-18 aktu Nr. 31/03/15 - 53 patvirtinta kartografine medžiaga paaiškėjo tik 2005 metų pabaigoje, kai buvo nagrinėjamas kitos pretendentės į J. G. valdytą žemę N. M. prašymas, kurį išnagrinėjus buvo nuspręsta, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės 2001-09-25 sprendimu patvirtintą žemės sklypo vietą negali būti priimtas. Pareiškėjai O. G. teisė atkurti nuosavybės teises natūra kreipiantis į teismą buvo išaiškinta 2012 m. susitikimo su Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistu M. S. metu. Atkreipė dėmesį, kad iki teismo sprendimo priėmimo pareiškėjos sutuoktinis, nepažeisdamas įstatymų nustatytų terminų, laiku kreipėsi į valstybės įgaliotą instituciją spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, tačiau bylos nagrinėjimo metu padarius neteisingas išvadas dėl J. G. valdyto žemės sklypo buvimo vietos, priimtas teismo sprendimas jau daugelį metų nėra vykdytinas bei ištaisyti sprendime padarytas klaidingas išvadas įmanoma tik pasinaudojant bylos proceso atnaujinimo institutu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys N. M. ir I. G. nurodė, kad su atskiruoju skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Nurodė, kad jos yra pretendentės į savo senelės J. G. nuosavybės teise valdytos žemės atkūrimą. Prašymus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui teikė 1999-11-10, tačiau nagrinėjant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktos. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimas sukėlė teisines pasekmes ir joms, nes prarado galimybę atkurti nuosavybės teises natūra. Šiuo atveju valstybės institucija netinkamai atliko savo pareigas, neįtraukė pretendenčių į bylą, pati išsiaiškinusi įvykusią klaidą dėl valdytos žemės sklypo vietos neteisingo nustatymo, nesikreipė į teismą, todėl esant tokioms aplinkybėms piliečiai neturi dėl to būti atsakingi. Nurodė, kad jų motina L. G. mirė 2006 metais nuo vėžio, I. G. yra nuo vaikystės neįgali ir negali savimi tinkamai pasirūpinti, yra prižiūrima savo sesers N. M. ir gyvena iš 300 Lt pašalpos. Atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą ir pakeitus teismo sprendimą, joms būtų suteikta galimybė kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl žemės sklypo suformavimo ir grąžinimo natūra.

Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas buvo pagal archyvinius duomenis. Paaiškino, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 18 d. pagal 1938 m. planinę medžiagą kompleksiškai nustatė iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų J. G. ir M. R. turėtų žemėvaldų ribas, kurios nustatytos sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte Nr.31/03/15-53 ir 2003 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 31/03/17-1420 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo minėtos savininkės žemėvaldoje. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2003 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 01-34-1744-(3.6) informavo, kad J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos žemė (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai. Nagrinėjant pilietės N. M. prašymą bei atlikus žemės sklypų ribų analizę, nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001 patvirtinta žemės vieta ir sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2003 m. kovo 18 d. aktu Nr. 31/03/15-53 patvirtinta kartografinė medžiaga nesutampa. Tokiu būdu Vilniaus apskrities viršininko administracija jau 2005 m. lapkričio 21 d. raštu siūlė kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo nuosavybe ar kitais teisiniais pagrindais valdomu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Šiuo atveju manytina, kad, išaiškėjus naujoms aplinkybėms jau 2005 m., buvo galima kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Atsižvelgiant į išdėstyta, prašė teismo bylą nagrinėti savo nuožiūra.

Suinteresuoti asmenys J. L. ir A. K. L. atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis naikintina ir klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). LR CPK 320 str. 1 d. numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo [nutarties] negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šiuo atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos O. G. prašymas atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties ir tikslų, proceso atnaujinimo sąlygų yra suformuota ir aiški. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Šiuo atveju priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja praleido LR CPK 368 str. 2 d. nustatytą naikinamąjį terminą pateikti pareiškimą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad, esant faktinėms aplinkybėms, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001 pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2012 m. gruodžio 20 d., todėl spręstina, kad nuo Vilniaus mieste 1 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai [LR CPK 368 str. 2 d.]. Vienok, netgi konstatavus pastarąjį faktą, teismas negali būti formalus, t.y. netirti kitų klausimui teisingai išspręsti reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Šioje konkrečioje situacijoje vien tik LR CPK 368 str. 2 d. nustatyto termino praleidimo pagrindu atsisakymas tikrinti bei vertinti duomenis, kada pareiškėjai objektyviai tapo žinomos aplinkybės, sudarančios pagrindą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo [LR CPK 368 str. 1 d.], bei pareiškėjos argumentus dėl jos nuosavybės teisių pažeidimo priimtu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001, būtų pagrindas pripažinti, jog nėra užtikrinamas nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių bei visokeriopos civilinių teisių gynybos principų įgyvendinimas [LR CK 1.2 str. 1 d.]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti pareiškėjai žinomos bylos Nr. 2-7884-10/2001 nagrinėjimo metu [LR CPK 366 str. 1 d. 2 p.]. Tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės buvo įvardijamos kaip faktiniai duomenys, kad vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2003 m. kovo 18 d. aktu Nr. 31/03/15-53 patvirtinta kartografine medžiaga nustatyta žemės sklypo, į kurį buvo prašomos atkurti nuosavybės teisės, vieta nesutapo su to paties žemės sklypo vieta, kuri buvo nustatyta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7884-10/2001. To pasekoje dalies žemės grąžinimas natūra tapo neįmanomas dėl Vilniaus mieste 1 apylinkės teismo 2001-09-25 sprendimu neteisingai nustatytos žemės vietos. Pastarųjų faktinių aplinkybių neginčijo ir Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM. Kaip patvirtina pati pareiškėja, apie 2003 m. kovo 18 d. aktą Nr. 31/03/15-53 sužinojo 2005 m. pabaigoje, t.y. dar esant gyvam jos sutuoktiniui, tačiau pastarųjų aplinkybių neanalizavo bei nevertino bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Pastebėtina ir tai, kad, kaip nurodė suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, 2005 m. lapkričio 21 d. raštu siūlė kreiptis į teismą dėl proceso, tačiau šios aplinkybės taip pat nebuvo vertintos bei nustatytos. Kadangi apeliacinės instancijos teismui buvo perduota neišsami bylos medžiaga ir pastarųjų aplinkybių negali nustatyti apeliacinės instancijos teisme, todėl nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pakartotinai spręsdamas prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, turi nustatyti, kada prašymą atnaujinti procesą pateikęs asmuo objektyviai sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą [LR CPK 368 str. 1 d.]. Analizuotinos bei vertintinos aplinkybės, kodėl nuo sužinojimo apie 2003 m. kovo 18 d. aktą Nr. 31/03/15-53 pareiškėja [jos sutuoktinis] nedelsiant nesikreipė į teismą su prašymu atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendžiant prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turi imti duomėn ir tai, kad nagrinėjama byla susijusi su specifiniais nuosavybės teisių atkūrimo santykiais, dėl kurių tinkamo įgyvendinimo specialiu įstatymu prievolę yra prisiėmusi valstybė. Tuo labiau, jog pareiškėjos išdėstytos faktinės aplinkybės teikia itin svarų pagrindą manyti, kad šiuo atveju buvo teisiškai netikslūs Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kuri dalyvavo priimant 2001 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, veiksmai bei išvados, nustatant žemės sklypų vietas.

Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju formalus pirmosios instancijos teismo LR CPK 368 str. 2 d. nuostatų taikymas negali būti pateisinamas. Tuo labiau, jog netgi kasacinio teismo praktikoje, konstatavus praleistą LR CPK 368 str. 2 d. nustatytą terminą bei esant susidariusioms išskirtinėms teisinėms situacijoms, nurodoma žemesniųjų instancijų teismų teisė LR CPK 370 str. nustatyta tvarka spręsti praleisto LR CPK 368 str. 2 d. nustatyto termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloji Nr. 3K-3-233/2004; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-346/2006; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007).

Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad kompetencija spręsti procesinių dokumentų priėmimo klausimą priklauso pirmosios instancijos teismui. Nors atskiruoju skundu taip pat buvo prašoma išspręsti iš esmės prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau toks prašymas negali būti sprendžiamas, kol nėra išspręstas paties prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos O. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Asta Radzevičienė