Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties ir atsakovo E. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovams E. V. ir M. V. dėl uzufrukto nustatymo, neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymu ir kitų reikalavimų išsprendimo, išvadą teikianti institucija byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Šiaulių apylinkės teisme yra nagrinėjama byla pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovams E. V. ir M. V. dėl uzufrukto nustatymo, neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymu ir kitų reikalavimų išsprendimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 str.), į aplinkybę, jog nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones priimta neišklausius atsakovo, bei, jog pateikti įrodymai gali būti reikšmingi, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, priima šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus.

Dėl ginčo esmės

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovams E. V. ir M. V. dėl uzufrukto nustatymo, neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymu ir kitų reikalavimų išsprendimo. Ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje, ir bendrauti su ieškove bet kokiomis priemonėmis, kuris buvo atmestas Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartimi. Dėl šios nutarties, ieškovė pateikė teismui atskirąjį skundą. Ieškovė pateikė teismui pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuris teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi buvo patenkintas iš dalies– teismas įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio sūnaus iki teismo sprendimo priėmimo. Atsakovas, nesutikdama su šia nutartimi, pateikė atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad minėtos Šiaulių apylinkės teismo nutartys yra glaudžiai susijusios, atskirieji skundai grindžiami tais pačiais argumentais ir įrodymais, abiejose bylose turės būti vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės, pripažino, kad atskiruosius skundus tikslinga nagrinėti kartu vienoje byloje.

22. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje yra sprendžiami du atskirieji skundai dėl atskirų, tačiau tarpusavyje betarpiškai ir glaudžiai susijusių pirmosios instancijos teismo nutarčių, bei įvertinus skundžiamomis nutartimis išspręstus klausimus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra tikslingiausiai pirmiausiai pasisakyti dėl 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties teisėtumo, vėliau dėl 2025 m. liepos 9 d. nutarties teisėtumo.

23. Kaip jau minėta Šiaulių apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovams E. V. ir M. V. dėl uzufrukto nustatymo, neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymu ir kitų reikalavimų išsprendimo. Iš pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos nustatyta, kad 2025 m. sausio 24 d. ir 2025 m. vasario 16 d. buvo išduoti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, bei pateiktas 2025 m. gegužės 1 d. pranešimas apie pavojų patiriančiam asmeniui apie priimtą sprendimą skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, iš kurių nustatyta, kad atsakovas buvo įpareigotas išsikelti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), bei nesilankyti pavojų patiriančio asmens (šiuo atveju ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko) gyvenamojoje vietoje. Iš 2025 m. kovo 10 d. pagalbos plano šalių šeimai nustatyta, kad buvo aptariamas šeimos poreikių pagalbos vertinimas, kuriame nurodyta, jog siekiant užtikrinti vaikui saugią, bei darnią aplinką šeimoje, nepilnamečio vaiko tėvai turi vengti konfliktų vaiko akivaizdoje, atsakovas įpareigotas lankyti savitarpio pagalbos grupėse ar smurtinio elgesio keitimo programoje. Vaiko situacijos vertinimo 2025 m. vasario 20 d. sprendime nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šalių nesutarimus mato / girdi jų nepilnametis vaikas, dėl ko yra nustatytas vaiko teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas pažeidimas, o 2025 m. gegužės 12 d. sprendime užfiksuota, jog nuo darbo su šeima pradžios, šeimoje situacija išliko įtempta, atsakovas vengia priimti pagalbą, buvo užregistruotas konsultacijai dėl pykčio ir emocijų valdymo, į kurią neatvyko, atsakovo motyvacija keistis menka, o bendradarbiavimas su specialistais minimalus. Nurodoma, jog ieškovė palaiko nuoseklų ryšį su specialistais, atsakingai reaguoja į gautas rekomendacijas. Iš 2025 m. gegužės 28 d. Vaiko nuomonės išklausymo akto turinio nustatyta, kad vaikas su motina (ieškove) sutaria labai gerai, su tėvu (atsakovu) apie pusę metų nebendrauja, atsakovas vaiko nekalbina, nesidomi jo sveikata, mokslais, neparuošia vaikui valgyti, šiais dalykais pasirūpina mama. Vaiko teigimu, nenorėtų bendrauti su tėvu jam išsikrausčius; vaikui nepatinka tėvų tarpusavio konfliktai. Byloje esančiuose garso įrašuose užfiksuotas žeminantis, užgaulus, emocionalus turinys, nukreiptas prieš ieškovę ir nepilnametį vaiką, taip pat įžeidžiančio turinio šalių susirašinėjimas per socialinių tinklų programėlę. 2025 m. rugpjūčio 23 d. ir 2025 m. rugsėjo 28 d. išduoti apsaugos nuo smurto orderiai, kuriais atsakovas įpareigotas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos bei nesiartinti 50 m atstumu prie ieškovės ir nepilnamečio vaiko.

25. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą.

26. Šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 str.). Visų pirma tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams. Todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

Dėl atsakovo atskirojo skundo

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pakartotinį ieškovės prašymą 2025 m. rugsėjo 23 d. pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo įpareigojimą gyventi skyriumi nuo ieškovės ir nepilnamečio vaiko, gyvenančio (duomenys neskelbtini);.

28. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nors ieškovė nenurodė naujų argumentų, praktiškai pridėdama tuos pačius įrodymus, teismas neįvertino įrodymų viseto ir nenustatęs, kad atsakovas kelia realų galimą pavojų ieškovei ir (ar) nepilnamečiui vaikui, taikė nurodytą laikinąją apsaugos priemonę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški. Atsakovo atžvilgiu per nepilnus metus buvo surašyti penki apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, kuriais atsakovas buvo įpareigotas laikinai išsikelti ir nesilankyti pavojų patiriančios ieškovės gyvenamojoje vietoje ir nesiartinti atitinkamu atstumu prie ieškovės ir kartu su ja gyvenančio vaiko, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ieškove ir kartu su ja gyvenančiu vaiku.

30. Atsakovas atskirajame skunde bando sumenkinti šių apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių reikšmę, tačiau ieškovei įrodinėjant netinkamą atsakovo elgesį jos ir šalių nepilnamečio vaiko atžvilgiu, atsakovas neprideda jokių įrodymų, paneigiančių nurodytų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių išrašymo pagrįstumą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų skundęs apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių surašymą ir šie būtų panaikinti, konstatavus, jog orderiai buvo surašyti nepagrįstai. Teismui savo iniciatyva patikrinus teismų informacinę sistemą Liteko, tokių duomenų taip pat nenustatyta (CPK 179 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, kad nėra objektyvių priežasčių, galinčių paneigti priimtus sprendimus dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių surašymo, o įvykio vietoje atliktas smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizikos vertinimas atitiko nustatytus kriterijus ir nustatytą smurto artimoje aplinkoje pavojaus riziką, todėl apsauga buvo skirta tikslingai. Orderis savo esme nėra bausmė ar nuobauda dėl padaryto teisės pažeidimo, orderio surašymu nekonstatuojama asmens kaltė, jis atlieka prevencinę apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje funkciją, esant smurto artimoje aplinkoje grėsmei, todėl surašant orderį pakanka nustatyti smurto artimoje aplinkoje rizikos buvimą, kas šiuo atveju ir buvo konstatuota.

31. Nepaisant to, kad apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių surašymu nebuvo konstatuota atsakovo kaltė, jis nėra nubaustas dėl konkretaus teisės pažeidimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo labiau tikėti atsakovo teiginiais apie tai, kad jis elgiasi tinkamai, o policija jo atžvilgiu kviečiama nepagrįstai, ir taip pat leidžia spręsti apie disfunkcinius šalių santykius ir jų įtaką ieškovės ir nepilnamečio vaikų psichologinei būklei. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagalbos šeimai plane atsakovas taip pat buvo įpareigotas lankyti savitarpio pagalbos grupėse ar smurtinio elgesio keitimo programoje. Kaip jau minėta byloje esančiuose garso įrašuose užfiksuotas žeminantis, užgaulus, emocionalus turinys, nukreiptas tiek prieš ieškovę, tiek ir prieš nepilnametį vaiką. Taigi pagrįstai manytina, kad atsakovo elgesys šeimoje nėra tinkamas. Be to, nors pagalbos šeimai plane tėvai buvo įpareigoti nekonfliktuoti nepilnamečio vaiko akivaizdoje, tačiau byloje esantys duomenys tvirtina, kad konfliktai toliau tęsiasi. Tėvai turi paisyti nepilnamečio vaiko interesų ir siekti užtikrinti jo teises į saugią aplinką, sudarančią galimybes jam visapusiškai vystytis, tarp šalių kylančius konfliktus neabejotinai mato jų nepilnametis vaikas. Dėl to šalių nepilnametis vaikas patiria emocijas, kurios gali neigiamai veikti jo psichologinę būseną ir raidą. Tai, kad ir po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovas nesiekia pakeisti savo elgesio, toliau kelia grėsmę dėl galimo smurto ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko atžvilgiu panaudojimo, taip pat įrodo 2025 m. rugsėjo 28 d. surašytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas nesilankyti pavojų patiriančios ieškovės gyvenamojoje vietoje ir nesiartinti 50 m atstumu prie ieškovės ir kartu su ja gyvenančio vaiko, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ieškove ir kartu su ja gyvenančiais vaikais. Pažymėtina ir tai, kad atvejo vadybos teikiamos pagalbos šeimai pateiktoje informacijoje nurodoma, kad atsakovas vengia priimti pagalbą, buvo užregistruotas konsultacijai dėl pykčio ir emocijų valdymo, į kurią neatvyko, atsakovo motyvacija keistis menka, o bendradarbiavimas su specialistais minimalus. Taigi šios faktinės aplinkybė patvirtina, jog nagrinėjamu atveju būtina taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo įpareigojimą gyventi skyrium.

32. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartis užtikrina šių tikslų įgyvendinimą.

33. Atsakovo teigimu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jis liko be gyvenamosios vietos, be to, toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apriboja atsakovės M. V. nuosavybės teises, kadangi dalis ginčo turto priklauso jai.

34. Visų pirma pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsakovo E. V. atžvilgiu, todėl atsakovė M. V. gali laisvai disponuoti jai priklausančiomis nuosavybės teisėmis. Antra, net ir tuo atveju, jei ginčo namo nuosavybės teisė priklausytų atsakovui, tai nesudarytų pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes šis apribojimas yra laikinas ir pritaikytas siekiant užtikrinti ne tik ieškovės, bet ir šalių nepilnamečio vaiko interesų apsaugą bei jų saugumą. Situacija, kai dėl šalių negalėjimo gyventi viename būste iš jo turėtų išsikelti ieškovė su nepilnamečiu vaiku, įvertinus tai, kad nepilnamečiui vaikui įprasta gyvenamoji aplinka yra adresu (duomenys neskelbtini), neatitiktų teisėtų nepilnamečio vaiko interesų. Atsakovo teisės, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra mažiau pažeistos, nei, priešingu atveju, šalių nepilnamečio vaiko, kadangi šalių nepilnamečio vaiko teises geriau užtikrina jų gyvenimas jiems įprastoje aplinkoje, nematant šalių konfliktų ir galimai netinkamo atsakovo elgesio. Aplinkybė, jog atsakovo atžvilgiu jau penkis kartus buvo priimti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, atsakovas laikinai gyveno kitoje gyvenamojoje vietoje, leidžia spręsti apie tai, jog jis turi tokią galimybę.

35. Apeliantas nurodo ir tai, kad teismas antrą kartą spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) klausimą nepagrįstai ieškovės prašymą nusprendė išnagrinėti apie tai atsakovui nepranešdamas, dėl to tokia situacija ir lėmė, jog klausimas buvo išnagrinėtas įvertinus vien tik ieškovės argumentus ir subjektyvius, tendencingus vienos šalies pateiktus įrodymus. Nėra pagrindo su šiais apelianto argumentais sutikti.

36. Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui.

37. Šiuo atveju klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręstas rašytinio proceso tvarka atsakovui nepranešus civilinio proceso įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Aplinkybė, kad apeliantui apie tokio prašymo nagrinėjimą nebuvo pranešta, pati savaime nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas atskirajame skunde pats nurodo, kad ieškovė jau reiškė analogišką prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodydama analogiškus motyvus ir pridėdama praktiškai tuos pačius įrodymus, o naujai pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodyti jokie nauji argumentai. Taigi šiuo atveju atsakovui visos aplinkybės buvo žinomos, kaip ir 2025 m. rugsėjo 23 d. smurto artimoje aplinkoje orderis priimtas jo atžvilgiu, kurį ieškovė pateikė teismui kartu su pakartotiniu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas pasinaudojo teise būti išklausytas, realizuodamas įstatymo užtikrintą teisę, nesutinkant su teismo nutartimi, tokią nutartį apskųsti. Visgi kartu su skundu atsakovas nepateikė įrodymų, taip pat nenurodė naujų aplinkybių, paneigiančių ieškovės nurodytus argumentus ir / ar nepagrįstai pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus tikslus, negali varžyti asmens labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant skirtingų interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioms principinėms nuostatoms nenusižengė, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išspręstas, prioritetiniais pripažįstant nepilnamečio vaiko interesus ir užkertant kelią tolimesniam galimam jo teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui. Pirmosios instancijos teismas, gindamas vaiko interesus gyventi saugioje, stabilioje aplinkoje, tinkamai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir nepažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų.

Dėl ieškovės atskirojo skundo

40. Teismas priimdamas nutartį, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sprendė, kad iškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių atsakovo smurtavimą prieš nepilnametį vaiką, taip pat, jog atsakovo gyvenimas viename name su sūnumi kenktų vaiko interesams ar darytų jam žalą, o vaikas yra tokio amžiaus, kad geba atskirti neteisėtus tėvo veiksmus, jei tokių būtų, ir kreiptis pagalbos.

41. Nagrinėjamu atveju, apeliacijos instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos padarytomis išvadomis nesutinka. Iš šioje nutartyje detaliai aptartų pateiktų įrodymų byloje nustatyta, kad dar iki pirmojo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo atžvilgiu buvo priimti trys smurto artimoje aplinkoje orderiai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų skundęs apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių surašymą ir šie būtų panaikinti, konstatavus, jog orderiai buvo surašyti nepagrįstai. Taip pat nustatyta, kad iki šio prašymo, byloje buvo duomenys apie konfliktinius šalių santykius, kuriuos paprastai girdi ir / ar mato jų nepilnametis vaikas, dėl ko buvo nustatytas vaiko teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas pažeidimas. Vaiko situacijos vertinimo 2025 m. gegužės 12 d. sprendime užfiksuota, jog nuo darbo su šeima pradžios, šeimoje situacija išliko įtempta, atsakovas vengia priimti pagalbą, jo motyvacija keistis menka, o bendradarbiavimas su specialistais minimalus. Priešingai, ieškovė palaiko nuoseklų ryšį su specialistais, atsakingai reaguoja į gautas rekomendacijas. Taigi akivaizdu, kad atsakovas nesiekė pakeisti savo elgesio, toliau kėlė grėsmę dėl galimo netinkamo elgesio ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko atžvilgiu, ir šias aplinkybes patvirtina dar du surašyti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, kuriais atsakovas buvo įpareigotas nesilankyti pavojų patiriančios ieškovės gyvenamojoje vietoje ir nesiartinti 50 m atstumu prie ieškovės ir kartu su ja gyvenančio vaiko, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ieškove ir kartu su ja gyvenančiais vaikais.

42. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu iki 2025 m. liepos 9 d. nutarties priėmimo, bylos aplinkybių visuma leido spręsti, kad tarp šalių neutralus bendravimas ir gyvenimas kartu nėra įmanomas, o atsakovo elgesys kelia realią grėsmę ieškovei ir jų nepilnamečiam vaikui. Nagrinėjamu atveju nepilnametis vaikas įtraukiamas į šalių tarpusavio konfliktus, ką patvirtina į bylą pateikta Tarnybos išvada. Šalys nesugeba savarankiškai išspręsti kilusių konfliktų konstruktyviai, neįtraukdami į juos savo vaiko, tėvų konfliktas neigiamai veikia vaiką, jo emocinę, psichologinę būseną. Pažymėtina, kad neatsižvelgiant į nepilnamečio vaiko amžių ir jo gebėjimą skirti netinkamą elgesį, vaiko amžius ar subjektyvus brandumo lygis nepanaikina imperatyvios tėvų ir valstybės pareigos užtikrinti jo apsaugą, taigi nepriklausomai nuo nepilnamečio vaiko brandos, vaikas negali būti atsakingas už savo saugumo užtikrinimą. Vaiko interesai yra viršesni už tėvų ir turi būti ginami aukščiausiu lygiu, o tai reiškia, kad teismas turi taikyti prevencines priemones, jei yra bent tikimybė, jog vaikas gali nukentėti.

43. Nors Tarnybos pateiktoje išvadoje nurodoma, jog ieškovės prašymas uždrausti atsakovui lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje pažeistų nepilnamečio vaiko teisę bendrauti su tėvu, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nurodo, jog vaiko teisė bendrauti su tėvu negali būti ginama labiau, nei vaiko teisė į saugią, stabilią ir nesmurtinę aplinką. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo teisė bendrauti su savo nepilnamečiu vaiku bei dalyvauti jo auklėjime nėra apribota. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant užtikrinti vaiko interesus bei sukurti jam saugią ir psichologiškai ramią aplinką, buvo tikslinga uždrausti atsakovui lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje.

44. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškovės prašymo uždrausti atsakovui bendrauti su ieškove, nurodė, jog toks prašymas, esant iškeltai bylai pagal jos ieškinį, susijusį su nepilnamečiu vaiku, yra netikslingas, nes šalys, spręsdamos tokius klausimus, turi bendrauti, tartis ir siekti geriausių vaiko interesų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais argumentais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas – ieškovė, norėdama apsisaugoti nuo atsakovo neigiamo pobūdžio SMS žinučių ar pranešimų per socialinius tinklus, gali ignoruoti tokias žinutes, neatsiliepti į atsakovo skambučius arba atsakovo žinutes, skambučius, pranešimus telekomunikacijos įrenginių pagalba blokuoti, o žinučių turinio nerodyti nepilnamečiui vaikui.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Į esminius atskirųjų skundų argumentus atsakyta, kiti atskirųjų skundų argumentai neturi įtakos skundžiamų nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

46. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2025 m. liepos 9 d. nutartį iš dalies netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikė civilinį procesą reglamentuojančias normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, todėl ieškovės atskirasis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiama Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje – tenkinamas, kita nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

47. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį tinkamai pritaikė procesines teisės normas ir priėmė pagrįstą ir motyvuotą procesinį sprendimą, todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovė J. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalį, kuria buvo netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių (uždrausti atsakovui lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės J. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – uždrausti atsakovui lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), tenkinti. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.