Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos duomenys patvirtina, kad J. M. Marijampolės AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas 2015 m. gruodžio 3 d. - 2016 m. liepos 18 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 19).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą ( žr., pvz., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl minimalaus kameros ploto

Pareiškėjas J. M. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Marijampolės AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą, Marijampolės AVPK 2018 m. spalio 17 d. pažymoje „Apie J. M. laikymą areštinėje“ (b. l. 14, 19).

Remiantis šiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. buvo laikomas 5 kameroje (plotas 4,70 kv. m) dviese (teko 2,35 kv. m); nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. gruodžio 7 d. – toje pačioje kameroje vienas (teko 4,70 kv. m); nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. – toje pačioje kameroje dviese (teko 2,35 kv. m); nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. vasario 2 d. buvo laikomas 2 kameroje (plotas 16,98 kv. m) trise (teko 5,66 kv. m); nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 4 d. - 6 kameroje (plotas 9,68) trise (teko 3,22 kv. m); nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 18 d. - 2 kameroje keturiese (teko 4,24 kv. m); nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. kovo 24 d. - toje pačioje kameroje trise (teko 5,66 kv. m); nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. - 5 kameroje vienas (teko 4,70 kv. m); nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. - 5 kameroje vienas (teko 4,70 kv. m); nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2016 m. liepos 18 d. - 6 kameroje vienas (teko 9,68 kv. m).

Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją, sprendžia, jog 16 dienų (iš jų - 4 dienas trūko 2,65 kv. m, 9 dienas trūko 0,3 kv. m, 2 dienas trūko 1,78 kv. m, 1 dieną trūko 0,76 kv. m) buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Marijampolės AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, jog Marijampolės AVPK 16 dienų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, sprendžiama, kad kameroje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.

Dėl naudojimosi sanitariniu mazgu privatumo

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios dalies buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, kas užtikrintų pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Veiklos taisyklių 7.13 punktas įtvirtino policijos areštinėje laikomų asmenų teisę naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Marijampolės AVPK atsiliepime į skundą nurodė, kad visose areštinės kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 180 cm aukščio pertvara, o nuo 2016 m. lapkričio mėnesio juose įrengtos ir durys (b. l. 15-16). Remdamasis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, teismas daro išvadą, kad iki 2016 m. lapkričio mėnesio, sanitarinis mazgas nuo likusios patalpos buvo atitvertas tik 180 cm pertvara, bet durų juose nebuvo – sanitarinio mazgo patalpa nuolat buvo matoma kameroje esantiems asmenims (b. l. 15-16).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją(pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas, 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktas, 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 punktas; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82 ir 90 punktai).

Formaliuoju požiūriu, sanitarinio mazgo atitvėrimas areštinės kamerose 120–130 cm sienele laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus teisės aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į EŽTT išaiškinimus, yra pateikęs vertinimą, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, policijos įstaiga turi parinkti tokius areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdus, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

Marijampolės AVPK 2019 m. sausio 11 d. rašte Nr. 64-PR2-291, remdamasis ginčo laikotarpiu dirbusio Marijampolės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinės (poskyrio teisėmis) viršininko teigimu, nurodė, kad areštinės kamerose buvo įrengti medžiaginiai dangalai (b. l. 109-113). Teismas tokius atsakovės atstovo argumentus vertina kritiškai ir jais nesiremia, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, buvo konstatuota, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, o 2017 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017, buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 29 dienas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, ir tai sudaro sąlygas valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Apibendrinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos J. M. subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje bei subjektinė teisė į privatumą.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą bei teisės į privatumą pažeidimus), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 16 dienų, teisė į privatumą buvo pažeista 29 dienas, tačiau pažeidimų laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Marijampolės AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisminėje praktikoje , o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, jog priteistini 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo J. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2015 m. gruodžio 3 d. – 2016 m. liepos 18 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.