- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-12
- Bylos Nr.
- eI2-7569-583/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00114-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Linas Baublys, Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Baublio ir Laimutės Jokubauskaitės,
2025 m. vasario 18 d. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. K. (toliau – ir pareiškėjas, įstatyminis atstovas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 24S178686 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1);
2) panaikinti atsakovo 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 25S1944937 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2);
3) panaikinti atsakovo 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 24SD32961 (toliau – ir Sprendimas Nr. 3);
4) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo pripažino neteisėtai priimtu savo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą pareiškėjo I. K. nepilnamečiam sūnui I. K. išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą Nr. TP000643 (toliau – ir Pažymėjimas) netekusiu galios. Sprendime Nr. 1 buvo konstatuota, kad I. K. Pažymėjimas išduotas pažeidžiant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir PĮ) ir kitų teisės aktų nuostatas. Taip pat atsakovas, atsižvelgdamas į Sprendime Nr. 1 padarytas išvadas, priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo pripažino neteisėtu savo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 22S11930, kurio pagrindu I. K. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nurodė, kad nesutikdamas su minėtais atsakovo sprendimais kreipėsi su skundu į Departamentą, tačiau jis Sprendimu Nr. 3 nusprendė skundą atmesti ir paliko galioti ginčijamus sprendimus. Atsakovas Sprendime Nr. 3 konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė ginčijamuose sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių, jog kartu su I. K. prašymu išduoti Pažymėjimą pateikti rašytiniai dokumentai nepatvirtina, kad I. K. senelis (I. K. prosenelis) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pateikti dokumentai taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjo sūnaus I. proseneliai (ar vienas iš jų) buvo pripažįstami Lietuvos piliečiais pagal 1919 m. sausio 9 d. laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, t. y. nėra duomenų, kad jų tėvai ir seneliai iš seno gyveno Lietuvoje bei, kad jie patys visuomet gyveno Lietuvoje, taip pat nėra duomenų, kad asmenys iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje turėjo nuosavą nekilnojamąjį turtą arba nuolatinį darbą.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti bei naikintini. Akcentuoja, kad priešingai negu nurodyta Sprendime Nr. 3, kartu su 2024 m. lapkričio 13 d. skundu pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, kurių Departamentas priimdamas sprendimą nevertino ir dėl jų nepasisakė, paneigia Sprendimuose Nr. 1 bei Nr. 2 nurodytas aplinkybes. Sprendime Nr. 3 iš esmės buvo pripažintas faktas, kad pareiškėjas pateikė daug papildomų dokumentų, kurie netiesiogiai, bet patvirtina aplinkybę, kad I. K. proseneliai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau nepagrįstai jų nelaikė įrodymais.
Pareiškėjo nuomone, atsakovo Sprendime Nr. 3 išdėstyti argumentai prieštarauja Departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 patvirtintoje Prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodikoje (toliau – ir Metodika) nustatytam teisiniam reguliavimui. Priešingai negu nurodė Departamentas, yra surinkta pakankamai dokumentų, kurie įrodo, jog I. K. senelis I. K., gimęs (duomenys neskelbtini), ir jo tėvai S. K., gimęs (duomenys neskelbtini) metais ir A. (pažymoje taip pat nurodoma ir A.) K., gimusi (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Teigia, kad visuma Departamentui pateiktų dokumentų įrodo, jog pareiškėjo I. K. prosenelis gimė ir gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1942 m. gegužės 27 d., todėl I. K. teisėtai buvo išduotas Pažymėjimas ir leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai nepaneigia Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2 išdėstytų aplinkybių. Pareikėjo pateikti dokumentai tik patvirtina jo gimimą, I. K. gimimą, pareiškėjo prosenelio gimimą ir kas yra jų tėvai. Taip pat pateikti dokumentai patvirtino, kad I. K. prosenelis 1929 m. sausio 6 d. buvo pakrikštytas. Pabrėžė, kad Departamentas iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo (toliau – ir Archyvas) gavo raštą, kuriame nurodyta, jog dokumentų, partvirtinančių I. K. prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę bei dokumentų, patvirtinančių pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, Archyve saugomuose fonduose nerasta. Taip pat Archyvas pateikė informaciją, jog daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo proseneliui ar prosenelio tėvams buvo išduoti vidaus ar užsienio pasai, nėra.
Atsakovas laikosi pozicijos, jog pareiškėjas, kaip įstatyminis I. K. atstovas, nepateikė patikimų dokumentų, kad Igno prosenelis ar jo tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pateikti dokumentai patvirtina, kad I. K. prosenelis gimė (duomenys neskelbtini) Navikų k., Obelių vls., Rokiškio aps. ir iki 1942 m. gegužės 27 d. ten pat gyveno, tačiau pateikti dokumentai neįrodo, kad I. K. proseneliai buvo laikomi Lietuvos piliečiais pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, t. y. nėra duomenų, kad jų tėvai ir seneliai iš seno gyveno Lietuvoje bei, kad jie patys visuomet gyveno Lietuvoje, taip pat nėra duomenų, kad asmenys iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje turėjo nuosavą nekilnojamąjį turtą arba nuolatinį darbą. Taip pat nėra duomenų, kad I. K. proproseneliai buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio 1 d., t. y. nėra duomenų, kad jie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomu bendruomenes Lietuvos teritorijoje, arba, kad prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą.
Departamentas pabrėžė, jog vien dokumentų apie gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. pateikimas savaime nesudaro pagrindo asmeniui išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą. Asmenys piliečiais tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet po tam tikro sprendimo, t. y. vaiko registracijos, paso išdavimo ir kt. Sukūrus Lietuvos valstybę bei įkūrus Lietuvos pilietybės institutą, asmenys Lietuvos piliečiais oficialiai dažniausiai tapdavo šiems išdavus Lietuvos pasą. Kadangi I. K. prosenelis gimė (duomenys neskelbtini), jis objektyviai pats iki 1940 m. birželio 15 d. negalėjo turėti Lietuvos Respublikos paso ar kitų pilietybę patvirtinančių dokumentų, todėl šiuo atveju yra aktualūs dokumentai apie jo tėvų (prosenelių - S. K. ir/ar A. K.) Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau minėti dokumentai pateikti nebuvo. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo informuotas, jog turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatysimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovo nuomone nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jis teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 24S178686, 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 25S1944937 ir 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 24SD32961, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 2019 m. balandžio 2 d. Departamente buvo gautas pareiškėjo, kaip I. K. įstatyminio atstovo, prašymas išduoti I. K. Pažymėjimą. Minėtas prašymas buvo tenkintas ir I. K. 2020 m. sausio 15 d. išduotas Pažymėjimas. Taip pat byloje nustatyta, kad Pareiškėjas, kaip I. K. įstatyminis atstovas, 2021 m. spalio 26 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti I. K. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodytas prašymas buvo tenkintas ir 2022 m. kovo 23 d. sprendimu Departamentas I. K. išdavė leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas 2024 m. liepos 31 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriame konstatavo, kad jo 2020 m. sausio 15 d. sprendimas išduoti I. K. Pažymėjimą buvo priimtas pažeidžiant PĮ ir kitų norminių teisės aktų nuostatas. Departamentas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir PĮ 12 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatomis, pripažino Pažymėjimą netekusiu galios. Sprendime Nr. 1 nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, nurodytų PĮ 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, patvirtinančių, kad pareiškėjo prosenelis I. K. ir jo tėvai S. K. bei A. (pažymoje nurodoma ir A.) K. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Kadangi I. K., gim. (duomenys neskelbtini) ir jo tėvai negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečių palikuoniu ir jis neatitinka PĮ 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Sprendime Nr. 1 pabrėžiama, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybes pateikti dokumentus, patvirtinančius I. K. teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat Departamentas savo iniciatyva kreipėsi į Archyvą, tačiau papildomai gautų dokumentų nepakako, jog būtu galima patvirtinti, jog pareiškėjo prosenelis bei jo tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl I. K. nėra laikytinas asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir jam išduotas Pažymėjimas naikintinas kaip neteisėtai išduotas.
Departamentas, atsižvelgdamas į Sprendime Nr. 1 padarytas išvadas, 2024 m. rugpjūčio 23 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nusprendė pripažinti I. K. 2022 m. kovo 23 d. sprendimu išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760090566 negaliojančiu kaip neteisėtai išduotą. Sprendime Nr. 2 teigiama, kad I. K. leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte (asmuo yra lietuvių kilmės) nustatytu pagrindu, kadangi užsienietis pateikė galiojantį Pažymėjimą. Sprendimu Nr. 1 pripažinus Pažymėjimą negaliojančiu kaip neteisėtai išduotą, taip pat yra pagrindas I. K. išduotą leidimą laikinai gyventi pripažinti kaip išduotą neteisėtai ir panaikinti.
Pareiškėjas, būdamas I. K. įstatyminiu atstovu ir nesutikdamas su minėtuose atsakovo sprendimuose padarytomis išvadomis, 2024 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į Departamentą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2.
Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą priėmė Sprendimą Nr. 3, kuriuo nusprendė skundo netenkinti ir paliko galioti skundžiamus sprendimus. Sprendime Nr. 3 nurodyta, kad pareiškėjo skunde pateikti argumentai nepaneigia ginčijamuose sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių – kartu su prašymu išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo pateikta dokumentų, kurie patvirtintų, kad sūnaus prosenelis I. K., gim. (duomenys neskelbtini) Navikų kaime, Obelių valsčiuje, ir jo tėvai S. K., gim. (duomenys neskelbtini) (gimimo vieta nežinoma), ir A. K., (iki santuokos R.), gim. (duomenys neskelbtini) Lašupievio k., Obelių vls., iki 1940 birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Sprendime Nr. 3 akcentuojama, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka PĮ 38 straipsnio 4 – 5 dalyse nustatytų reikalavimų ir tik patvirtina, jog pareiškėjo prosenelis bei jo tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, o tai savaime nesudaro pagrindo išduoti asmeniui Pažymėjimą.
Įvertinus anksčiau minėta darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčas tarp proceso šalių kilo dėl aplinkybės ar pareiškėjo Departamentui pateikti dokumentai pagrindžia pareiškėjo teiginį, jog jo prosenelis I. K. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
Dėl 2024 m. liepos 31 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Pagal PĮ 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (PĮ 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (PĮ 2 straipsnio 7 dalis). Lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis).
PĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
Vadovaujantis PĮ 38 straipsnio 4 dalies nuostatomis dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (PĮ 38 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra išaiškinęs, kad kai asmuo gali pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo priklausymą etninei grupei ar mažumai (neapsiribodamas išimtinai tėvų dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę), valstybė turėtų užtikrinti mechanizmą, jog tautybė būtų oficialiai nustatyta ir patvirtinta (žr. 2021 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021). Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan.; nacionaliniuose teisės aktuose asmens tautybė siejama su jo tėvų tautybe.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, išaiškino, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (lot. pačia teise; pagal įstatymą; dėl įstatymo): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą Nr. 45/03-36/04 „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).
1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafas skelbė, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais.
Žemesnės instancijos teismas
1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) taikos sutarties su Rusija 6 straipsnyje (1–2 dalyse) buvo nustatyta, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoje arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prie 1914 m. išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius dešimt metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius ir kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiai.
1922 m. birželio 22 d. Laikinasis įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (6 paragrafas) skelbė, kad žmonės, kurie einant šio įstatymo 1 paragrafu ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimojoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus išsiimti Lietuvos pasus. Tose valstybėse, kuriose ligi šiam laikui nėra nei diplomatinės nei konsuliarinės Lietuvos atstovybės, nurodytas 6 mėnesių terminas laikomas nuo Lietuvos atstovybės tose valstybėse įsisteigimo dienos. Šis dėsnis neliečia gyvenančių Rusijoje Lietuvos piliečių, kurie optuoja Lietuvos pilietybę Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio nustatyta tvarka. Gyvenantieji užsienyje žmonės, kurie atitinka šio įstatymo 1 paragrafo ir jo pastaboje ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI str. pirmoje dalyje išdėstytomis sąlygomis, bet neįsiregistravo pas Lietuvos atstovus ar konsulus užsienyje ir neišsėmė Lietuvos pasų šio paragrafo nustatytuoju laiku, gali atgauti Lietuvos pilietybę tik einant šio įstatymo 3 ir 4 paragrafų ir jų papildymu nustatytuoju keliu ir sąlygomis.
1923 m. gruodžio 22 d. Laikinasis įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (6 paragrafas) pastaboje skelbė, kad valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą.
1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“ 1940 m. gegužės 3 d. buvo priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimas, kuris nustatė, jog: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. iki 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“.
Metodikos 3 punkte nustatyta, jog tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo arba jo tėvai, seneliai, proseneliai ar vienas iš jų turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. įskaitytinai, yra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai. Metodikos 6 punkte nurodyta, kad netiesioginiai įrodymai yra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nurodyti dokumentai, leidžiantys spėti, kad asmuo galimai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Metodikos 3 punkte nurodytų tiesioginių įrodymų nėra, tačiau yra Metodikos 6 punkte nurodytų netiesioginių įrodymų, pradedamas dokumentų vertinimas remiantis dokumentų visuma (Metodikos 7 punktas).
Vadovaujantis Metodikos 11 punkto nuostatomis kai nėra pateikta Metodikos 3 punkte nurodytų tiesioginių įrodymų, asmens turėta Lietuvos Respublikos pilietybė nustatoma pagal asmens gimimo datą ir vietą ir asmens tėvų turėtą pilietybę ir šiuos dokumentus: 1) Kai nėra pateikta Metodikos 3 punkte nurodytų tiesioginių įrodymų, asmens turėta Lietuvos Respublikos pilietybė nustatoma pagal asmens gimimo datą ir vietą ir asmens tėvų turėtą pilietybę ir šiuos dokumentus: 1) jeigu asmuo buvo nepilnametis iki 1940 m. birželio 15 d. – tėvų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai; 2) jeigu asmuo tapo pilnametis iki 1940 m. birželio 15 d. – dokumentai apie asmens gyvenimo Lietuvoje iki 1919 m. sausio 9 d. faktą ir jo iki 1940 m. birželio 15 d. gyvenimo Lietuvoje faktą (pvz., dokumentai apie vaikų gimimą, kai vaikai gimė nuo 1919 m. sausio 9 d. iki 1940 m. birželio 15 d., asmens santuoką, darbą, mokymąsi, turėtą nekilnojamąjį turtą) patvirtinantys dokumentai. Daugumoje santuokos įrašų būdavo įrašoma, kad jaunieji – Lietuvos piliečiai.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas I. K. kartu su prašymu I. K. išduoti Pažymėjimą atsakovui pateikė I. K. gimimo liudijimą, savo gimimo liudijimą, savo tėvo S. K. gimimo liudijimą ir senelio I. K. gimimo liudijimą.
I. K. gimimo liudijime teigiama, jog jis gimė Rusijoje (duomenys neskelbtini), jo tėvas – pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis), motina – N. K. (Baltarusijos Respublikos pilietė). Pareiškėjo gimimo liudijime nurodyta, kad jis gimė Rusijoje (duomenys neskelbtini), jo tėvas – S. K., motina – J. K.. Pareiškėjo tėvo S. K. gimimo liudijime teigiama, kad jis gimė Rusijoje (duomenys neskelbtini), jo tėvas – I. K. (tautybė lietuvis), motina – A. K. (tautybė rusė). Pareiškėjo senelio I. K. gimimo liudijime nurodyta, kad jis gimė Lietuvoje, Navikų k., Obelių apskrityje (duomenys neskelbtini), jo tėvas – S. K., motina – A. K..
Įvertinus anksčiau minėtą darytina išvada, kad pareiškėjo senelis (I. K. prosenelis) I. K. 1940 m. birželio 15 d. buvo nepilnametis (12 metų amžiaus), todėl remiantis Metodikos 11 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu aktuali tampa informacija apie I. K. tėvų S. K. bei A. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.
Vertinant teismui pateiktą Archyvo medžiagą nustatyta, kad 1942 m. gegužės 27 d. visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo metu užfiksuota, kad Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Navikų II kaimo gyventojo S. K. buto – ūkio lape įrašyti: S. K. gim. (duomenys neskelbtini), A. K. gim. (duomenys neskelbtini), I. K. gim. (duomenys neskelbtini), G. K. gim. (duomenys neskelbtini), D. K. gim. (duomenys neskelbtini)., A. K. gim. (duomenys neskelbtini). Visi asmenys lietuvių tautybės (Archyvo 2023 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. R4-3487). Obelių Romos katalikų bažnyčios archyviniame fonde teigiama, kad I. K. buvo pakrikštytas 1929 m. sausio 6 d. (Archyvo 2023 m. liepos 24 d. pažyma Nr. (P1-5183) P2-8183). Pažymėtina, kad Archyvas 2023 m. rugsėjo 4 pažymoje Nr. R4-3487 ir 2023 m. rugsėjo 14 d. pažymoje Nr. R4-3676 nurodė, jog Archyve nerasta dokumentų patvirtinančių S. K. ar A. K. išduotų Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasų faktą ar patvirtančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. faktą.
Remiantis nurodytomis aplinkybėmis konstatuotina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo I. K. senelis (I. K. prosenelis) I. K. ir jo proseneliai (I. K. proproseneliai) S. K. bei A. K. bent jau iki 1942 m. gegužės 27 d. gyveno Lietuvoje, šių asmenų tautybė yra lietuviai. Vis dėlto byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad S. K. ir A. K. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai – nėra jokių duomenų tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių, kad pareiškėjo proseneliams buvo išduoti vidaus ar užsienio pasai, apie jų tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar valstybės tarnyboje, I. K. gimimo liudijime nėra tiesiogiai nurodyta, jog jis yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovas Sprendime Nr. 1 padarė pagrįstą išvada, kad pareiškėjo pateikta rašytinė medžiaga neginčytinai neįrodo, jog I. K. turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kaip tai reglamentuoja PĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pažymėtina, jog asmens tautybė ir pilietybė nėra analogiškos sąvokos, todėl faktas, jog I. K. senelis ar proseneliai, o I. K. prosenelis ar proproseneliai buvo lietuvių tautybės, dar nėra pagrindas konstatuoti, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo ir Lietuvos Respublikos pilietis.
Kaip ir anksčiau minėta, atsakovas Sprendimu Nr. 1 nusprendė panaikinti savo paties administracinį sprendimą – 2020 m. sausio 15 d. sprendimą išduoti I. K. Pažymėjimą.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimus). Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1660/2014; ir kt.).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1140-492/2023).
VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas teigia, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. PĮ 12 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, jog teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu jis neteisėtai išduotas. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad teisės aktai suteikia Departamentu teisę panaikinti savo paties priimtą administracinį sprendimą, jeigu nustatoma, kad teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas išduotas neteisėtai.
Atkreiptinas dėmesys, kad iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, jog atsakovas ne kartą kreipėsi į I. K. su prašymu pateikti dokumentus, įrodančius, kad bent vienas iš jo prosenelių iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat Departamentas savo iniciatyva kreipėsi į Archyvą su prašymu pateikti visą turimą informaciją susijusią su S. K. bei A. K., todėl darytina išvada, kad Departamentas išnaudojo visas savo kompetencijos ribose turimas galimybes gauti dokumentus, siekiant įvertinti ar I. K. turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o tokių duomenų negavęs, pagrįstai, remdamasis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir PĮ 12 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatomis, priėmė sprendimą pripažinti Pažymėjimą negaliojančiu.
Dėl 2024 m. rugpjūčio 23 d. ir 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo
Kaip ir anksčiau minėta atsakovas, vadovaudamasis Sprendime Nr. 1 padarytomis išvadomis ir VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, nusprendė pripažinti neteisėtu savo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą išduoti I. K. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog I. K. leidimas nuolat gyventi buvo išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Minėtas punktas teigia, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo.
Atkreiptinas dėmesys, jog įvertinus byloje esančių faktinių aplinkybių ir aktualaus teisinio reguliavimo visuma buvo konstatuota, jog atsakovas Sprendime Nr. 1 pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog I. K. yra lietuvių kilmės asmuo ir šiuo pagrindu nusprendė pripažinti Pažymėjimą negaliojančiu. Darytina išvada, jog pripažinus Pažymėjimą nebegaliojančiu išnyko ir Departamento 2022 m. kovo 23 d. priėmimo faktinis pagrindas.
Kaip ir anksčiau nurodyta VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia viešojo administravimo subjektui teisę pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Konstatuotina, jog Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad Pažymėjimas buvo pripažintas nebegaliojančiu, turėjo teisę panaikinti savo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą išduoti I. K. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis darytina išvada, jog Sprendimas Nr. 1 bei Sprendimas Nr. 2 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ir Sprendimą Nr. 3, kuriuo Departamentas atsisakė tenkinti 2024 m. lapkričio 13 d. skundą ir paliko galioti ginčijamus sprendimus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamų sprendimų atitiktį VAĮ 10 straipsnio reikalavimams, pažymi, kad sprendimai priimti detaliai įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus. Sprendimuose nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jų priėmimo pagrindas, todėl nekyla abejonių dėl jų atitikimo VAĮ reikalavimams. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo padarytomis išvadomis, savaime nereiškia jų neteisėtumo ar nepagrįstumo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ginčijami sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, ir naikinti sprendimų skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visuma, nenustačius Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 24S178686, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 25S1944937 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 24SD32961 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo iš Departamento priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso 1111,50 Eur.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).
Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir jis atmetami. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.