Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno energija“ atstovei advokatei Džiolanai Tarvainytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno energija“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja AB „Kauno energija“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti: 1) Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos sprendimą Nr. (3.0)-AD5-1957; 2) Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcijos privalomąjį nurodymą Nr. PN21-51.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu visiškai palaikė skundą ir paaiškino, kad Pareiškėjai priklausančioje Garliavos katilinėje adresu (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r., 2021 m. birželio 30 d. atliktas planinis – teminis patikrinimas dėl oro taršos kontrolės pagal Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 metų ūkio subjektų patikrinimų planą, patvirtintą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2021 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. AD-139 „Dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 metų ūkio subjektų patikrinimų plano patvirtinimo“ (toliau – ir Patikrinimas).

Atlikus patikrinimą Pareiškėjai buvo surašytas ir tik 2021 m. rugpjūčio 19 d. įteiktas patikrinimo aktas Nr. PA21-527 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta: „Garliavos katilinės teritorijoje eksploatuojama konteinerio tipo katilinė, kurioje įrengtas kietu biokuru kūrenamas katilas Kalvis K-720M. <...>. Taršos leidimas šios katilinės eksploatacijai nėra išduotas. Taršos leidime, Inventorizacijos ataskaitoje K. K. K-720M nėra įvertintas kaip taršos šaltinis, nėra įvertinti į orą išmetamų teršalų kiekiai ir sudėtis.“ Patikrinimo metu nustatyta, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių reikalavimai, taip pat Įstatymo 19² straipsnio 2 dalis, Taršos taisyklės ir kt.

2021 m. rugsėjo 21 d. AAI rašytiniu įspėjimu Nr. J20-20 nurodė Pareiškėjai gera valia pašalinti teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai paraišką dėl Taršos leidimo pakeitimo.

2021 m. spalio 21 d. Pareiškėja įteikė Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos skundą dėl 2021 m. rugsėjo 21 d. AAI rašytinio įspėjimo Nr. J20-20. Tačiau Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos minėtą skundą atmetė, nurodęs, kad įspėjimai nėra sankcijos ar viešojo administravimo subjekto sprendimai, savo turiniu teisių ar pareigų adresatui nenustato, teisinių pasekmių nesukelia, todėl jie nėra skundžiami.

2021 m. gruodžio 30 d. Pareiškėjai buvo įteiktas Privalomasis nurodymas, įpareigojantis Pareiškėją pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai paraišką dėl Taršos leidimo pakeitimo.

Pareiškėja, nesutikdama su Privalomuoju nurodymu, 2022 m. sausio 13 d. pateikė Atsakovui skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo.

Pareiškėja kreipėsi į Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Energetikos katedros tyrėją, mokslų daktarą K. B., kad jis, kaip didelę patirtį šioje srityje sukaupęs ekspertas, pateiktų išvadą susiklosčiusio ginčo kontekste. 2022 m. sausio 17 d. Pareiškėja gavo dr. K. B. ekspertinio įvertinimo išvadą.

2022 m. vasario 2 d. Pareiškėjai buvo įteiktas skundžiamas sprendimas, kuriuo Atsakovas atmetė Pareiškėjos skundą.

Pareiškėja skunde teigė, kad Atsakovo pozicija taikyti stacionarių įrenginių veiklą reglamentuojančius teisės aktus mobilioms konteinerio tipo katilinėms yra nepagrįsta. Nėra teisinio pagrindo, kuriuo remiantis mobilus įrenginys turėtų būti prilyginamas stacionariam. Be to, tokia Atsakovo pozicija prieštarauja teisės aktams, apibrėžiantiems stacionarius ir kilnojamuosius objektus, taip pat Statybos inspekcijos ir Ekspertinio vertinimo išvadoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) byloje Nr. 2AT-59-976/2017 yra konstatavęs, kad Taisyklės turi būti griežtai taikomos jose apibrėžtiems objektams, taip pat kad įrenginiu nėra pripažįstama teritorija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, yra ne kartą nurodęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas būtų aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės būtų tikslios, būtų užtikrinami teisinės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Visuose Taisyklių punktuose (10, 12, 13, 14 ir 21) ir OAĮ 15 str. 1 d., kuriais grindžiami skundžiami dokumentai, nurodyta, kad jie yra taikomi tik įrenginiams – stacionariems objektams, ne mobiliems įrenginiams ar teritorijoms. Atsakovo priimti Skundžiamas sprendimas, Privalomasis nurodymas yra neteisėti, kadangi pagrįsti mobilioms katilinėms netaikytinais teisės aktais. Atsakovo priimti sprendimai prieštarauja suformuotai teismų praktikai ir konstituciniams principams, todėl yra naikintini.

Pareiškėja skunde pateikė išsamų ginčą reglamentuojančių teisės aktų analizę ir nurodė, kad dokumentuose yra aiškiai apibrėžta, kaip turi elgtis stacionarų taršos šaltinį turintis juridinis asmuo. Tačiau nė viename iš minėtų įstatymų ir taisyklių nenumatyta, kaip turi elgtis mobilią katilinę turintis juridinis asmuo. Mobiliai katilinei negali būti taikoma stacionaraus taršos šaltinio sąvoka, kaip ir negali būti taikoma mobilaus taršos šaltinio sąvoka pirmiau išvardytuose įstatymuose ir taisyklėse, nes šiuose dokumentuose mobilus įrenginys suprantamas kaip transporto priemonė, tačiau tai netinka taikyti mobiliai katilinei. Taigi, mobili katilinė kaip įrenginys teisės aktuose nėra numatyta ir apibrėžta, nėra reglamentuotos taisyklės šių įrenginių eksploatavimui.

Pareiškėja teigė, kad Atsakovo sprendimai, mobilius įrenginius pripažinus stacionariais ir jiems pritaikyti minėtus teisės aktus, priimti be teisinio pagrindo ir iš esmės prieštarauja Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo suformuotai praktikai, jog ūkinė veikla gali būti draudžiama tik įstatymu. Kaip minėta, mobilių katilinių veikla teisės aktais nėra reglamentuota, todėl Atsakovas turėtų dėti pastangas dėl teisinio reglamentavimo kūrimo, o ne veiklos ribojimo. Be to, Atsakovo priimti sprendimai darytų neigiamą įtaką vartotojų teisėms: žiemos metu įvykus avarijai Pareiškėja negalės eksploatuoti mobilios katilinės ir užtikrinti vartotojams nepertraukiamo šilumos ir karšto vandens tiekimo.

Atlikus Patikrinimą nebuvo nustatytas didesnis išmetamų teršalų kiekis, nei yra išduotas taršos leidimas stacionariai Garliavos katilinei. Vadinasi, realaus pažeidimo Pareiškėja nepadarė. Tai tik patvirtina teiginį, kad biokuru kūrenama mobili katilinė yra absoliučiai netarši, todėl Atsakovo taikomi apribojimai ir keliami reikalavimai neadekvačiai sunkina tokių katilinių eksploatavimo galimybes ir prieštarauja Europos Sąjungos keliamiems tikslams pereiti prie netaršių įrenginių eksploatavimo.

Pareiškėjai priklausančios Garliavos katilinės Patikrinimas buvo pradėtas 2021 m. birželio 30 d., o vadovaujantis Pranešime pateikta informacija turėjo būti baigtas per 5 dienas, vadinasi, Patikrinimo aktas Pareiškėjai privalėjo būti įteiktas 2021 m. liepos 6 d., tačiau atsiųstas elektroniniu paštu tik 2021 m. rugpjūčio 19 d. AAI nebuvo informavusi Pareiškėjos, kad Patikrinimo nėra įmanoma atlikti per Pranešime nurodytą terminą ar kad Patikrinimo terminas bus pratęstas (kaip įpareigoja Taisyklių 38 punktas). Vadinasi, AAI pažeidė Taisyklėmis reglamentuotą planinio patikrinimo organizavimo ir vykdymo tvarką, todėl Patikrinimo aktas Pareiškėjai įteiktas padarius procedūrinį pažeidimą – pažeidus Taisyklių 59 punktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Patikrinimas buvo atliktas netinkamai.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog Atsakovo nurodomi teisės aktai, kuriais remiantis buvo priimti skundžiami sprendimai, yra netaikytini ginčo atveju, todėl priimti sprendimai turi būti panaikinti.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir paaiškino, kad Atsakovas su Pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas Pareiškėjos Garliavos katilinėje ((duomenys neskelbtini), Kauno r. sav.) 2021 m. birželio 30 d. atliko planinį – teminį patikrinimą dėl aplinkos oro taršos kontrolės. Patikrinimo metu nustatyta (2021 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA21-527), kad AB „Kauno energija“ Garliavos katilinės teritorijoje yra eksploatuojama konteinerinio tipo katilinė, kurioje įrengtas kietu biokuru kūrenamas katilas „Kalvis K-720M“ (0,72 MW galingumo), kaminas ir biokuro sandėliavimo įrenginiai. Taršos leidimas šios katilinės eksploatacijai nėra išduotas. AB „Kauno energija“ išduotame 2015 m. vasario 9 d. taršos leidime Nr. TL-K.5-7/2015 katilas „Kalvis K-720M“ nėra įvertintas kaip taršos šaltinis, nėra įvertinti į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekiai ir sudėtis. Taršos leidimo 2 lentelėje „Leidžiama tarša į aplinkos orą“ taršos šaltinių sąraše katilas „Kalvis K-720M“ nėra numatytas. Departamentas nebuvo informuotas apie naujo taršos šaltinio, tai yra katilo „Kalvis K-720M“, veiklos pradžią. Aplinkos apsaugos agentūra nėra gavusi AB „Kauno energija“ paraiškos gauti ar pakeisti leidimą. Departamento pareigūnai konstatavo, kad buvo pažeisti Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259, 12, 13, 14 ir 21 punktų reikalavimai. Taip pat pažeisti Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 6 dalių reikalavimai, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse, 19² straipsnio 2 dalyje, 23¹ straipsnyje numatyti reikalavimai.

Nustačius aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, skundžiamu Privalomuoju nurodymu Pareiškėjai buvo nurodyta Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai paraišką dėl taršos leidimo Nr. TL-K.5-7/2015 pakeitimo.

Nesutikdama su Privalomuoju nurodymu, Pareiškėja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio nustatyta tvarka pateikė Departamentui skundą. Departamento 2022 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (3.0)-AD5-1957 Privalomasis nurodymas buvo paliktas nepakeistas.

Suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Departamentas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus. Prašymas nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose administracinėje byloje Nr. eI3-5394-402/2022, kuri teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartimi yra sustabdyta.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, teršalai iš stacionaraus taršos šaltinio gali būti išmetami į aplinkos orą tiktai tam turint leidimą. Stacionaraus taršos šaltinio naudotojas privalo nedelsdamas pranešti leidimą išdavusiai institucijai apie gamybos arba technologinių procesų pokyčius, galinčius padidinti išmetamų teršalų kiekius arba lemti kitų teršalų išmetimą (Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis).

Taršos leidimą su specialiąja leidimo dalimi „Aplinkos oro taršos valdymas“ turi turėti veiklos vykdytojai, eksploatuojantys įrenginius, atitinkančius Taisyklių 1 priedo 2.1–2.3 papunkčiuose nurodytus kriterijus. Pagal Taisyklių 4.3 papunktį, įrenginys – stacionarus technikos objektas, kuriame vykdoma vienos arba kelių rūšių Taisyklių 1 priede išvardytus kriterijus atitinkanti veikla ir bet kuri kita toje pačioje vietoje vykdoma tiesiogiai susijusi veikla, galinti sukelti aplinkos teršimą ir (arba) kitokias pasekmes ar poveikį aplinkai. Nagrinėjamu atveju Aplinkos apsaugos agentūra nėra gavusi Pareiškėjos paraiškos gauti ar pakeisti jai išduotą leidimą.

Atsakovas sutinka, kad konteinerinė katilinė negali būti laikoma nekilnojamuoju daiktu, nes ji yra įrenginys, o ne statinys. Taršos šaltinio stacionarumo pobūdžiui įvertinti turi būti vadovaujamasi specialiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymu. Nors ši katilinė, esant būtinumui, gali būti transportuojama (perkeliama iš vienos vietos į kitą), tačiau eksploatavimo metu ją prijungus prie kitų stacionarių įrenginių (bendros sistemos), iš jos teršalai patenka į aplinką kaip iš stacionaraus įrenginio, nes eksploatacijoje ji yra nejudantis (stacionarus) įrenginys, veikiantis nekintamoje aplinkoje. Tokiu atveju prijungta ir eksploatuojama konteinerinė katilinė atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 2 straipsnio 10 punkte apibrėžtą stacionaraus taršos šaltinio sąvoką – taršos šaltinis, esantis nekintamoje buvimo vietoje, ir negali būti laikoma mobiliu taršos šaltiniu, kuriuo gali būti tik motorinės transporto priemonės ir kiti judantys mechanizmai, naudojantys degalus (2 straipsnio 11 punktas).

Esminis stacionaraus taršos šaltinio požymis yra teršalų iš jo išmetimas nekintamoje vietoje, t. y. taršos šaltiniui nejudant. Konteinerio tipo katilinė ir yra kurą deginantis įrenginys, kuris veikia pagal paskirtį nekintamoje vietoje ir nekintamoje vietoje į aplinkos orą išmeta teršalus.

Atsakovas sutinka, kad konteinerio tipo katilinė neturi ir negali turėti adreso ir unikalaus bei kadastro numerių, nes, kaip jau minėta, ji nėra nekilnojamasis daiktas – statinys. Adresas, unikalus bei kadastro numeriai yra nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą bei jo savybes ir naudojimo sąlygas. Kurą deginantys įrenginiai (katilai ir kt.) dažniausiai yra statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu ir kurie negali būti atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais ir atitinkamai turėti atskirus adresus ir unikalius bei kadastro numerius (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis.

Poveikį aplinkai daranti veikla gali būti ribojama įstatymu, todėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19² straipsnio 2 dalyje numatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo turi teisę eksploatuoti Taisyklėse nurodytą įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį taršos leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis. Taršos įrenginiui eksploatuoti taršos leidimo išdavimas ar jo pakeitimas neužkerta kelio Pareiškėjai eksploatuoti pagal paskirtį konteinerinio tipo katilinę.

Pareiškėja skunde nurodo, kad mobilios katilinės dažniausiai yra eksploatuojamos skubiais ir nenumatytais atvejais, pavyzdžiui, avarijų atveju, siekiant užtikrinti veiklos nepertraukiamumą ir tinkamą paslaugų teikimą vartotojams, t. y. (neatitiktinės) veiklos sąlygomis. Tačiau nagrinėjamu atveju Pareiškėjos atstovai patikrinimą vykdžiusiems Departamento pareigūnams nei raštu, nei žodžiu nebuvo pateikę informacijos, kad Garliavos katilinėje konteinerinio tipo katilinė yra ar buvo eksploatuojama skubiu avariniu atveju, katilinė buvo eksploatuojama nuolat. Jeigu ūkinės veiklos subjektas savo veikloje numato tokių specifinės paskirties įrenginių eksploatavimą (neatitiktinės) veiklos sąlygomis, tokias veiklos sąlygas privalo nurodyti teisės aktų nustatyta tvarka teikiant paraiškas gauti ar pakeisti Taršos leidimą.

Pradėjus eksploatuoti naują įrenginį ar jo dalį, susijusią su teršalų išmetimu į aplinkos orą, inventorizacija atliekama per vienerius metus nuo įrenginio ar jo dalies paleidimo (veiklos pradžios) datos, apie kurią veiklos vykdytojas nedelsdamas turi raštu pranešti Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūrai. Atsakovas nustatė, kad Pareiškėjos Garliavos katilinės Inventorizacijos ataskaitoje nebuvo įvertintas taršos šaltinis, tai yra katilas „Kalvis K-720M“, kaip ir nebuvo įvertinti iš šio taršos šaltinio į orą išmetamų teršalų kiekis ir sudėtis. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūra nebuvo informuoti apie naujo taršos šaltinio – katilo „Kalvis K-720M“ – veiklos pradžią.

Pareiškėja nepranešė Aplinkos apsaugos agentūrai apie Garliavos katilinėje eksploatuojamą naują taršos šaltinį, galintį padidinti išmetamų teršalų kiekius. Atsakovas nustatė, kad iš taršos šaltinio – katilo „Kalvis K-720M“ – išmetamų į aplinkos orą teršalų apskaita nebuvo tvarkoma, Pareiškėjos teikiamose ataskaitose jis taip pat nebuvo įtrauktas.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėja prašo panaikinti: 1) Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos sprendimą Nr. (3.0)-AD5-1957; 2) Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcijos privalomąjį nurodymą Nr. PN21-51.

Bylos duomenimis, Atsakovas Pareiškėjos Garliavos katilinėje ((duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r. sav.) 2021 m. birželio 30 d. atliko planinį – teminį patikrinimą dėl aplinkos oro taršos kontrolės. Patikrinimo metu nustatyta (2021 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA21-527), kad AB „Kauno energija“ Garliavos katilinės teritorijoje yra eksploatuojama konteinerinio tipo katilinė, kurioje įrengtas kietu biokuru kūrenamas katilas „Kalvis K-720M“ (0,72 MW galingumo), kaminas ir biokuro sandėliavimo įrenginiai. Taršos leidimas šios katilinės eksploatacijai nėra išduotas. AB „Kauno energija“ išduotame 2015 m. vasario 9 d. taršos leidime Nr. TL-K.5-7/2015 katilas „Kalvis K-720M“ nėra įvertintas kaip taršos šaltinis, nėra įvertinti į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekiai ir sudėtis. Taršos leidimo 2 lentelėje „Leidžiama tarša į aplinkos orą“ taršos šaltinių sąraše katilas „Kalvis K-720M“ nėra numatytas. Atsakovas nebuvo informuotas apie naujo taršos šaltinio, tai yra katilo „Kalvis K-720M“, veiklos pradžią. Aplinkos apsaugos agentūra nėra gavusi AB „Kauno energija“ paraiškos gauti ar pakeisti leidimą. Departamento pareigūnai konstatavo, kad buvo pažeisti Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259, 12, 13, 14 ir 21 punktų reikalavimai. Taip pat pažeisti Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1, 6 dalių reikalavimai, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse, 19² straipsnio 2 dalyje, 23¹ straipsnyje numatyti reikalavimai.

Pareiškėjai buvo nurodyta pagal Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse nustatytą tvarką pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai paraišką dėl taršos leidimo Nr. TL-K.5-7/2015 pakeitimo.

Pareiškėja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio nustatyta tvarka pateikė Departamentui skundą. Departamento 2022 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (3.0)-AD5-1957 Privalomasis nurodymas buvo paliktas nepakeistas.

Suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Departamentas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus. Prašymas nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose administracinėje byloje Nr. eI3-5394-402/2022, kuri teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartimi yra sustabdyta.

Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar Pareiškėjos eksploatuojamas įrenginys – katilas „Kalvis K-720M“ yra mobilus įrenginys ir ar toks įrenginys teisės aktų nustatyta tvarka turėtų būti prilyginamas stacionariam.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su Atsakovo padarytomis išvadomis.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas numato, kad fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų, o eksploatuodamas ūkinės veiklos objektą, kurio veikla susijusi su kenksmingu poveikiu aplinkai, privalo savo lėšomis stebėti aplinkos teršimo laipsnį, teršimo poveikį aplinkai, užtikrinti informacijos apie tai viešumą ir sudaryti sąlygas teršimo kontrolei, taip pat eksploatuodamas ūkinės veiklos objektą, privalo nustatyta tvarka vykdyti gamtos išteklių naudojimo ir išmetamų (išleidžiamų, paskleidžiamų) į aplinką teršalų apskaitą (19 straipsnis). Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19² straipsnio 2 dalyje numatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo turi teisę eksploatuoti Taisyklėse nurodytą įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį taršos leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis.

Skundžiamame Privalomajame nurodyme nurodyta, kad Pareiškėja Garliavos katilinėje ((duomenys neskelbtini), Kauno r.) eksploatuoja konteinerinio tipo katilinę (kietu biokuru kūrenamą katilą „Kalvis K-720M“, kaminą ir biokuro sandėliavimo įrenginius), neturėdama Taršos leidimo šios katilinės eksploatacijai. Taigi buvo pažeisti Taisyklių 12, 13, 14 ir 21 punktų reikalavimai, Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 6 dalių reikalavimai, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse, 19² straipsnio 2 dalyje, 23¹ straipsnyje numatyti reikalavimai.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, teršalai iš stacionaraus taršos šaltinio gali būti išmetami į aplinkos orą tiktai tam turint leidimą. Stacionaraus taršos šaltinio naudotojas privalo nedelsdamas pranešti leidimą išdavusiai institucijai apie gamybos arba technologinių procesų pokyčius, galinčius padidinti išmetamų teršalų kiekius arba lemti kitų teršalų išmetimą (Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis).

Taisyklių 12 punktas nustato, kad veiklos vykdytojas leidimą naujam įrenginiui (jo daliai, keliems įrenginiams ar jų dalims) eksploatuoti privalo gauti iki įrenginio veikimo (eksploatavimo) pradžios. Vadovaujantis Taisyklių 13 punktu, planuojant įrenginio pakeitimą ar išplėtimą, kuris lemia kitokias leidimo sąlygas, negu nustatytos leidime, leidimas turi būti pakeistas ar patikslintos leidimo sąlygos iki įrenginio pakeitimo ar išplėtimo. Pagal Taisyklių 14 punktą, planuojant pradėti eksploatuoti naują ar pakeistą įrenginį, paraišką gauti ar pakeisti leidimą privaloma teikti Aplinkos apsaugos agentūrai, atsižvelgiant į Taisyklėse nustatytus paraiškos derinimo ir leidimo išdavimo terminus. Taisyklių 21 punktas nustato, kad, išduodant, pakeičiant leidimus, nustatant leidimo sąlygas ir eksploatuojant įrenginius, turi būti užtikrintas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų principų laikymasis.

Taršos leidimą su specialiąja leidimo dalimi „Aplinkos oro taršos valdymas“ turi turėti veiklos vykdytojai, eksploatuojantys įrenginius, atitinkančius Taisyklių 1 priedo 2.1–2.3 papunkčiuose nurodytus kriterijus. Pagal Taisyklių 4.3 papunktį, įrenginys – stacionarus technikos objektas, kuriame vykdoma vienos arba kelių rūšių Taisyklių 1 priede išvardytus kriterijus atitinkanti veikla ir bet kuri kita toje pačioje vietoje vykdoma tiesiogiai susijusi veikla, galinti sukelti aplinkos teršimą ir (arba) kitokias pasekmes ar poveikį aplinkai. Nagrinėjamu atveju Aplinkos apsaugos agentūra nėra gavusi Pareiškėjos paraiškos gauti ar pakeisti jai išduotą leidimą.

Konteinerinė katilinė negali būti laikoma nekilnojamuoju daiktu, nes ji yra įrenginys, o ne statinys. Taršos šaltinio stacionarumo pobūdžiui įvertinti turi būti vadovaujamasi specialiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymu. Nors katilinė, esant būtinumui, gali būti transportuojama (perkeliama iš vienos vietos į kitą), tačiau eksploatavimo metu ją prijungus prie kitų stacionarių įrenginių (bendros sistemos), iš jos teršalai patenka į aplinką kaip iš stacionaraus įrenginio, nes eksploatacijoje ji yra nejudantis (stacionarus) įrenginys, veikiantis nekintamoje aplinkoje. Tokiu atveju prijungta ir eksploatuojama konteinerinė katilinė atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 2 straipsnio 10 punkte apibrėžtą stacionaraus taršos šaltinio sąvoką – taršos šaltinis, esantis nekintamoje buvimo vietoje, ir negali būti laikoma mobiliu taršos šaltiniu, kuriuo gali būti tik motorinės transporto priemonės ir kiti judantys mechanizmai, naudojantys degalus (2 straipsnio 11 punktas).

Remiantis Aplinkos oro apsaugos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalimis, stacionariu taršos šaltiniu laikomas nekintamoje buvimo vietoje esantis įrenginys, iš kurio teršalai patenka į aplinkos orą. Stacionaraus taršos šaltinio požymis yra teršalų iš jo išmetimas nekintamoje vietoje, tai yra taršos šaltiniui nejudant. Konteinerio tipo katilinė – kurą deginantis įrenginys, kuris veikia pagal paskirtį nekintamoje vietoje ir nekintamoje vietoje į aplinkos orą išmeta teršalus. Neatsižvelgiant į tai, kad toks įrenginys techniškai pritaikytas būti perkeltas eksploatuoti kitoje vietoje (toliau – kilnojamasis kurą deginantis įrenginys), jis turi būti suprantamas kaip stacionarus technikos objektas, stacionarus taršos šaltinis, kuriam taikomi atitinkami aplinkos oro apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Perkėlus kurą deginantį kilnojamąjį įrenginį į kitą vietą, požymis dėl eksploatacijos nekintamoje buvimo vietoje nepakinta, pakinta tik eksploatacijos vieta.

Taigi, darytina išvada, kad Garliavos katilinėje eksploatuojama konteinerinė katilinė negali būti laikoma mobiliu taršos šaltiniu, todėl jai privalo būti taikomos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių ir Aplinkos oro apsaugos įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegijos nuomone, esminis stacionaraus taršos šaltinio požymis yra teršalų iš jo išmetimas nekintamoje vietoje, t. y. taršos šaltiniui nejudant. Konteinerio tipo katilinė ir yra kurą deginantis įrenginys, kuris veikia pagal paskirtį nekintamoje vietoje ir nekintamoje vietoje į aplinkos orą išmeta teršalus. Statybą leidžiantis dokumentas suteikia statytojui teisę įgyvendinti statinio projektą, jis išduodamas statiniams, kuriuose gali būti montuojami ir eksploatuojami kurą deginantys įrenginiai, todėl kreipiantis dėl Taršos leidimo pakeitimo pradedant eksploatuoti naują įrenginį ir pildant Specialiąją paraiškos dalį „Aplinkos oro taršos valdymas“, veiklos vykdytojas turi pateikti Taisyklių 30.6 papunktyje nurodytus dokumentus. Statybą leidžiantis dokumentas konkrečiu atveju nenumatytas kaip būtina sąlyga naujo kurą deginančio įrenginio eksploatavimui ir Taršos leidimo sąlygų pakeitimui. Taip pat konteinerio tipo katilinė neturi ir negali turėti adreso ir unikalaus bei kadastro numerių, nes, kaip jau minėta, ji nėra nekilnojamasis daiktas – statinys. Adresas, unikalus bei kadastro numeriai yra nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą bei jo savybes ir naudojimo sąlygas. Kurą deginantys įrenginiai (katilai ir kt.) dažniausiai yra statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu ir kurie negali būti atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais ir atitinkamai turėti atskirus adresus ir unikalius bei kadastro numerius (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Pavyzdžiui, Pareiškėjai išduoto 2015 m. vasario 9 d. taršos leidimo Nr. TL-K.5-7/2015 Specialiosios dalies „Aplinkos oro taršos valdymas“ 2 lentelėje yra nurodyti stacionarūs kurą deginantys įrenginiai (katilinės, vandens šildymo katilai), kurie neturi ir negali turėti kadastro duomenų, apibūdinančių nekilnojamąjį daiktą.

Konteinerio tipo katilinė, kurioje įrengtas kietu biokuru kūrenamas katilas „Kalvis K-720M“ (0,72 MW galingumo), yra oro taršos šaltinis, kurio veikla gali sukelti aplinkos teršimą ir (arba) kitokias pasekmes ar poveikį aplinkai, nes deginant kietą biokurą gali susidaryti teršalai – anglies monoksidas (CO), azoto oksidai (NQX), sieros dioksidas (SO2) ir kietosios dalelės (KD). Taigi, tokia poveikį aplinkai daranti veikla gali būti ribojama įstatymu, todėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19² straipsnio 2 dalyje numatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo turi teisę eksploatuoti Taisyklėse nurodytą įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį taršos leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis. Taršos įrenginiui eksploatuoti taršos leidimo išdavimas ar jo pakeitimas neužkerta kelio Pareiškėjai eksploatuoti pagal paskirtį konteinerinio tipo katilinę.

Taisyklių 4.4 papunktyje apibrėžtos įrenginio neįprastos (neatitiktinės) veiklos sąlygos apima ir įrenginio gedimą. Taršos leidimas kilnojamam kurą deginančiam įrenginiui neprivalomas, kai jis naudojamas tik remonto laikotarpiu vietoj remontuojamo įprastai naudojamo kurą deginančio įrenginio (toliau – esamas įrenginys), vertinant tokį kilnojamojo kurą deginančio įrenginio eksploatavimą kaip esamo įrenginio veikimą neįprastomis sąlygomis. Pagal Taisyklių 60 punktą, įrenginio neįprastos (neatitiktinės) veiklos sąlygos turi būti įtrauktos į taršos leidimo sąlygas atsižvelgiant į veiklos vykdytojo pagal Taršos leidimų taisyklių 25.1.9 papunktį pateiktą informaciją. Eksploatuojant kurą deginantį įrenginį negali būti viršytos aplinkos oro kokybės normos. Byloje nėra duomenų apie patikrinimo metu įrenginio naudojimą neįprastomis (neatitiktinėmis) veiklos sąlygomis. Nagrinėjamu atveju patikrinimo metu nebuvo pateikta informacija, kad Garliavos katilinėje konteinerinio tipo katilinė yra eksploatuojama skubiu avariniu atveju, katilinė buvo eksploatuojama nuolat. Ūkinės veiklos subjektas, numatantis tokių specifinės paskirties įrenginių eksploatavimą (neatitiktinės) veiklos sąlygomis, tokias veiklos sąlygas privalo nurodyti teisės aktų nustatyta tvarka teikiant paraiškas gauti ar pakeisti Taršos leidimą.

Pažymėtina, kad AB „Kauno energija“ buvo pateikusi paraišką taršos leidimui gauti dėl analogiškos konstrukcijos 1,485 MW galios mobilios konteinerinės katilinės su biokuro sandėliu eksploatacijos. Aplinkos apsaugos agentūra 2020 m. lapkričio 6 d. išdavė taršos leidimą Nr. TL-K.5-62/2020 AB „Kauno energija“ Raudondvario katilinei (Kondroto g. 12, Raudondvaris, Kauno r.). Taigi, darytina išvada, kad Pareiškėjai yra žinoma apie tai, kad mobilių konteinerinių katilinių eksploatacijai yra būtinas taršos leidimas ir kad reikalavimas tokiam įrenginiui gauti Taršos leidimą ar pakeisti išduotą Taršos leidimą neužkerta kelio tokių įrenginių naudojimui pagal paskirtį.

Pagal Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, teršalai iš stacionaraus taršos šaltinio gali būti išmetami į aplinkos orą tiktai tam turint leidimą. Stacionaraus taršos šaltinio naudotojas privalo nedelsdamas pranešti leidimą išdavusiai institucijai apie gamybos arba technologinių procesų pokyčius, galinčius padidinti išmetamų teršalų kiekius arba lemti kitų teršalų išmetimą (Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis). Pareiškėja nepranešė Aplinkos apsaugos agentūrai apie Garliavos katilinėje eksploatuojamą naują taršos šaltinį, galintį padidinti išmetamų teršalų kiekius. Pagal Aplinkos oro apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, taršos šaltinio naudotojas privalo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti žaliavų, kuro, energijos sąnaudų, produkcijos kiekio, taršos šaltinių ir išmetamų į aplinkos orą teršalų apskaitą ir Aplinkos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai teikti ataskaitas. Patikrinimo metu nustatyta, kad iš taršos šaltinio – katilo „Kalvis K-720M“ – išmetamų į aplinkos orą teršalų apskaita nebuvo tvarkoma, pateiktose ataskaitose jis taip pat nebuvo įtrauktas. Mobilių katilinių įtraukimas į išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos planą nelaikomas tinkamu informavimu apie naujo taršos šaltinio eksploatacijos pradžią. Metinis išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų stebėsenos planas buvo parengtas ir patvirtintas remiantis Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų skyrimo ir prekybos jais tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. D1-231, nustatyta tvarka, o apie naujo taršos šaltinio veiklos pradžią Pareiškėja privalėjo informuoti Atsakovą ir Aplinkos apsaugos agentūrą atskiru raštu Inventorizacijos taisyklėse nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Atsakovas tinkamai nustatė pažeidimus ir pagrįstai išdavė Privalomąjį nurodymą. Byloje nenustatyta esminių aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti 2022 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (3.0)-AD5-1957 ir 2021 m. gruodžio 27 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN21-51, todėl skundas atmestinas.

Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjos atstovė advokatė Džiolana Tarvainytė pateikė teismui prašymą priteisti 6 078,33 Eur bylinėjimosi išlaidų. Prie bylos pateikė PVM sąskaitą faktūrą, iš kurios matyti, kad mokėtina 6 078,33 Eur suma, ir nurodytos sumos mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad būtent ši suma buvo sumokėta. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kaip matyti, pareiškėjos skundas netenkintas, todėl pareiškėja nelaikytina bylą laimėjusia šalimi ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno energija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.