Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-03-24 · Civilinė byla Nr. 2A-297-560/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-24
Bylos Nr.
2A-297-560/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-39904-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
Ieškovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Atsakovas
G. E.
Trečiasis asmuo
A. R.
Civilinė byla Nr. 2A-297-560/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39904-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.5.10.5.2.; 3.3.1.18.; 3.3.1.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) G. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patikslintą ieškinį atsakovui G. E. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – A. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo G. E. 1 172,84 Eur žalos atlyginimą Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai, 536,20 Eur žalos atlyginimą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai, ir 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovai nurodė, kad 2013-02-06 Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas tarnybinis pranešimas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulio A. R. sužalojimo tarnybos metu. Atlikus įvykio tyrimą buvo nustatyta, kad pareigūnas buvo sužalotas grumtynių su atsakovu G. E. metu. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-08-14 priėmė sprendimą skirti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 1 172,84 Eur kompensacijai išmokėti. 2013-08-22 piniginė kompensacija pareigūnui buvo išmokėta, todėl Policijos departamentas įgijo regreso teisę į žalą padariusį asmenį tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Be to, A. R. laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2013‑02‑05 iki 2013-02-21 Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas išmokėjo pareigūnui ligos pašalpą bei sumokėjo įmokų socialiniam draudimui, iš viso – 536,20 Eur suma, kuri pripažintina turtine žala ir turi būti atlyginta ieškovui.

Atsiliepimas

Atsakovas G. E. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-01-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-870/2014 iš atsakovo priteisė 579,24 Eur žalos atlyginimo A. R. naudai bei patenkino Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą 44,51 Eur dydžio civilinį ieškinį, todėl laikytina, kad turtinė žala A. R. yra atlyginta. Atsakovas nesutiko su reikalavimu priteisti iš jo 1 172,84 Eur žalą, nes ši suma yra neadekvati atsakovo padarytos žalos dydžiui, kadangi atsakovas jau moka priteistą 579,24 Eur neturtinę žalą. Atsakovas taip pat nesutiko su prašymu priteisti iš jo 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. R. nurodė, kad tuo metu, kai teikė civilinį ieškinį, kompensacijos dar nebuvo gavęs, tačiau jam ir ieškinį nagrinėjančiam teismui buvo žinoma apie pareigūnui priklausančią kompensaciją. A. R. paaiškino, kad dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo eiti į darbą, vėliau patrulio darbą jis pakeitė į tyrėjo, patyrė išlaidų vaistams, taip pat jautė skausmą bei turėjo kitų neigiamų pasekmių, todėl jam išmokėta kompensacija atitinka patirtos žalos dydį ir buvo išmokėta pagrįstai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-16 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo G. E. 1 172,84 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, naudai; priteisė iš atsakovo G. E. 536,20 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai; priteisė iš atsakovo G. E. 51,00 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas nesutiko su ieškovų reikalavimais ir nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-870/2014 iš jo jau buvo priteistas 579,24 Eur žalos atlyginimas A. R. naudai, todėl nėra pagrindo reikalauti pakartotinio žalos atlyginimo, apimančio turtinę ir neturtinę žalą. Su šiuo atsakovo argumentu teismas nesutiko, kadangi atsakovui buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala, kurią taip pat sudaro ir negautos asmens pajamos bei kitos išlaidos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-29 nuosprendžiu A. R. buvo priteista 579,24 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau priteisto žalos atlyginimo negalima tapatinti su ieškovų patirtomis realiomis išlaidomis, t. y. turtine žala. Teismas sprendė, jog ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovai realiai patyrė prašomas priteisti išlaidas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi Policijos departamentas pareigūnui A. R. išmokėjo 1 172,84 Eur kompensaciją. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas išmokėjo pareigūnui ligos pašalpą bei sumokėjo įmokų socialiniam draudimui, iš viso – 536,20 Eur sumą. Nagrinėjamu atveju už padarytą žalą yra atsakingas atsakovas, kadangi dėl jo neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta A. R. sveikata. Nurodė, kad atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos nurodytos 2013‑06‑04 Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS6-41 bei buvo nustatytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-870/2014. Teismas pažymėjo, jog priešingai, nei teigė atsakovas, teismo 2014-01-29 nuosprendžiu turtinės žalos atlyginimo faktas nebuvo konstatuotas. Ieškovai ieškinyje nurodė konkrečias sumas, kurios sudaro ieškinio sumą, normas bei aktus pagal kurios buvo išmokėtos minėtos išmokos. Atsakovas nenurodė jokių konkrečių, jo teigimu, nepagrįstai dėl policijos pareigūno sužalojimo išmokėtų sumų, kurios galėtų būti pripažintos viršijančiomis padarytą žalą, nepateikė argumentų, kaip ir kodėl turėtų būti daroma tokia išvada, nereiškė jokių prašymų dėl įrodymų pateikimo, išreikalavimo ir apsiribojo apibendrintas argumentais apie tai, kad žalos ieškovai nepatyrė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ieškovų išmokėtų išmokų pagrindo bei teisėtumo neginčijo. Atsakovui neginčijant konkrečių sumų bei neteikiant ir nerodant iniciatyvos įrodymams išreikalauti, teismas neturėjo pareigos imtis įrodymų rinkimo iniciatyvos, nes kitaip būtų pažeisti šalių rungtyniškumo bei lygiateisiškumo principai. Teismas konstatavo, kad žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – padaryto nusikaltimo. Socialinio draudimo atveju kompensacija apskaičiuojama ir išmokama pagal standartizuotus kriterijus, t. y. jas apskaičiuojanti institucija neturi pasirinkimo teisės nemokėti išmokos esant tam pagrindui, nustatyti išmokos dydį savo nuožiūra, todėl esant valstybės nustatytoms policijos pareigūnų garantijoms, susijusioms su jų tarnybos padidinta rizika ir dėl draudžiamojo įvykio išmokėjus atitinkamas kompensacijas (išmokas) valstybės biudžetui padaroma žala, kuri atsiranda dėl konkretaus asmens neteisėtų veiksmų, kurių neatlikus, žalos nebūtų atsiradę. Pažymėjo, jog yra akivaizdu, kad išmokėjus kompensaciją, ligos pašalpą bei socialinio draudimo įmokas dėl policijos pareigūno A. R. sužalojimo, policijos įstaigos, finansuojamos iš valstybės biudžeto, patyrė žalą, kurios nebūtų atsiradę, jei atsakovas nebūtų padaręs nusikaltimo. Neteisėtus veiksmus padaręs asmuo – atsakovas neturėtų išvengti atsakomybės, nes policijos pareigūnas A. R. sužalojimą patyrė eidamas tarnybines pareigas – siekdamas nutraukti neteisėtus atsakovo veiksmus, todėl policijos pareigūnui nustatyta tvarka išmokėtų išmokų nepripažinimas padaryta žala reikštų, kad besilaikantys teisės normų piliečiai turi toleruoti teisės pažeidėjus ir sutikti su mokesčių (biudžeto lėšų) panaudojimu tokių asmenų pažeidimų pasekmėms kompensuoti. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad atsakovas turi pareigą atlyginti atsiradusią žalą, todėl iš atsakovo priteisė 1 172,84 eurų žalai atlyginti ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai ir 536,20 eurų žalai atlyginti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas G. E. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovų atsakovo naudai pirmoje ir apeliacinėje instancijoje jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Kasacinio teismo praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atlyginęs dėl kalto asmens veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėtų atlyginti žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014). Pabrėžia, kad vadovaujantis tokia teismų praktika, ieškovams tenka pareiga įrodyti visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Nagrinėjamoje byloje ieškovai nei žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo veikos ir atsiradusių pasekmių neįrodinėjo, nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad nukentėjusiajam policijos pareigūnui A. R. buvo padaryta būtent tokia žala kokią išmoką jam išmokėjo ieškovai, todėl turi būti konstatuota, kad ieškovas neįrodė visų būtinų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, o Vilniaus miesto apylinkės teismas to neįvertinęs priėmė neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose, pagal kurias buvo apskaičiuotas A. R. išmokėtų išmokų dydis, žala nėra diferencijuojama kaip turtinė ir neturtinė. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad nukentėjusiajam asmeniui priskaičiuota ir išmokėta suma apima ir turtinę ir neturtinę žalą. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris jau yra įsiteisėjęs, iš atsakovo A. R. naudai yra priteista 579,24 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, taip pat į tai, kad ieškovų A. R. išmokėta 1 172,84 Eur suma apima ir turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, šiuo atveju visos sumos ieškovams priteisimas sudarytų situaciją, kad A. R. kelis kartus būtų atlyginta neturtinė žala atsakovo sąskaita. Pažymi, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Kadangi patys ieškovai nurodo, kad realizuodami jiems pavestą socialinio draudimo funkciją išmokėjo nukentėjusiam A. R. kompensaciją, nagrinėjamu atveju kompensacinės palūkanos negali būti priteistos, nes nei CK, nei kitas specialusis įstatymas nenustato, kad už išmokėtas kompensacijas turi būti mokamos penkių procentų dydžio kompensacinės palūkanos.

Atsiliepimas

Ieškovai Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-16 sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Socialinio draudimo atveju taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus, todėl šiuo atveju preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Nurodo, jog šiuo atveju yra visos apelianto deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai – apeliantas panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino pareigūnui, jo veiksmų neteisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; 2) priežastinis ryšys – dėl apelianto neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta pareigūno A. R. sveikata; 3) kaltė – kaltė konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (tyčia); 4) žala – kadangi dėl patirtų sužalojimų pareigūnas buvo nedarbingas 21 dieną, tai jis patyrė turtinę žalą – negautas pajamas, nes tuo laikotarpiu negalėjo dirbti. Negautas pajamas pareigūnui visiškai atlygino jo darbdavys, už šį laikotarpį pareigūnui išmokėdamas nedarbingumo pašalpą lygią pareigūno vidutiniam darbo užmokesčiui. Taip pat sužalotas pareigūnas patyrė turtinę žalą dėl sužalojimo turėtų papildomų išlaidų pavidalu. Joks teisės aktas nenumato pareigūnui pareigos kaupti ar darbdaviui pateikinėti paskirtų ir naudotų vaistų, papildų, paslaugų įsigijimo apmokėjimą pagrindžiančius kvitus, tačiau neabejotinai papildomų išlaidų jis turėjo. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad tokių išlaidų pareigūnas būtų neturėjęs. Taip pat dėl apelianto neteisėtų veiksnių pareigūnas neabejotinai patyrė ir neturtinę žalą – diskomfortą dėl negalėjimo atlikti tam tikrus įprastus veiksmus, fizinį skausmą, galimai vaistų pašalinį poveikį. Šią turtinę ir neturtinę žalą kompensacijos pavidalu sužalotam pareigūnui atlygino Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, jam skirta ir išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Apeliantui jokiais įrodymais nepagrindus pozicijos, kad pareigūnui išmokėta kompensacija viršija realiai neteisėtais veiksmais jam padarytą žalą, prezumpcija, kad ši abstrakčiais standartizuotais kriterijais vadovaujantis apskaičiuota išmoka atitinka pareigūno patirtą žalą, nenuginčyta. Pažymi, kad apeliantas nurodo, kad jis jau moka nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimą – tai nevisiškai atitinka tikrovę, nes pagal teismui pateiktas mokėjimo dokumentų kopijas šiuos mokėjimus atliko D. E.. Mokėjimai atliekami dalimis, kol kas turimais duomenimis visa teismo priteista suma nėra išmokėta. Nurodo, kad pareigūnas A. R. paaiškino, kad nors jam baudžiamajame procese buvo išaiškinta jo teisė reikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau reikšdamas jį jis nežinojo, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jam skiriama kompensacijos suma apima tiek jo patirtą turtinę, tiek ir neturtinę žalą. Kompensacija, kaip abstrakčiais kriterijais apskaičiuotas dydis, gali neatitikti realiai nukentėjusiojo patirtos žalos – realiai asmens patirta žala gali būti ir didesnė, negu jam išmokėta kompensacija. Įtraukus į procesą nukentėjusį pareigūną A. R. trečiuoju asmeniu, išklausius jo paaiškinimus, teismas sprendė ir dėl realaus jo patirtos žalos (tame tarpe ir neturtinės) dydžio. Nurodo, kad ieškovai dėl neteisėtų apelianto veiksmų patyrė realius nuostolius, taikos sutartimi šio ginčo nepavyko išspręsti, ieškovai yra priversti dalyvauti ilgame bylinėjimosi procese – tam tikra prasme apeliantas ilgą laiką naudojasi ieškovų lėšomis, todėl procesinių palūkanų nereikalavimas šiuo atveju reikštų didelį valstybės biudžetinių įstaigų neūkiškumą ir neatitiktų mokesčių mokėtojų interesų.

Trečiasis asmuo A. R. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad 2013-02-06 Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas tarnybinis pranešimas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulio A. R. sužalojimo tarnybos metu. 2013-05-06 Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje Nr. 10-7-IS6-12 ir 2013-06-04 Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS6-41 „Dėl Vilniaus aps. VPK PR 1-osios kuopos 2-ojo būrio vyresniojo patrulio A. R. sužalojimo tarnybos metu“ nustatyta, kad A. R. 2013-02-05 nuo 7:30 val. iki 20:30 val. dirbdamas pamainoje pagal patvirtintą grafiką, apie 10:35 val. patruliuodamas kartu su patruliu M. K., iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus gavo pranešimą, kad Antakalnio g. 94, Vilnis, sūnus smurtauja prieš savo tėvą. Pareigūnams atvykus nurodytu adresu, G. E. buvo sulaikytas ir išvežtas į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą, kur jam buvo nustatytas 1,63 promilių girtumas. Sulaikant G. E. įvyko grumtynės, kurių metu buvo sužalotas pareigūnas A. R., dėl sužalojimo į komisariatą buvo iškviesta VšĮ Greitosios medicinos pagalbos brigada. Po medikų apžiūros pareigūnas buvo pristatytas į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur jam diagnozuotas dešinės plaštakos pirmo piršto sumušimas, žaizda, dešinės blauzdos sumušimas. Gydymą pareigūnas tęsė VšĮ Vilniaus rajono centrinėje poliklinikoje, nuo 2013-02-05 iki 2013-02-25 jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Atlikus tarnybinį patikrinimą konstatuota, kad patrulis A. R. 2013-02-05 sužalojimą patyrė vykdydamas savo tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusia rizika gyvybei bei sveikatai. Specializuotosios medicininės ekspertizės pažymoje buvo nustatyta, kad tarp pareigūno A. R. sveikatos sutrikdymo ir 2013‑02-05 įvykusio fizinio veiksmo yra tarpusavio ryšys, pareigūnui padarytas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymas, po sveikatos sutrikdymo sveikatos pakitimų neliko.

Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2013-07-31 įsakymu Nr. 10-TE-552 nusprendė išmokėti A. R. dviejų mėnesių darbo užmokesčio kompensaciją.

Policijos departamentas 2013-08-14 priėmė sprendimą Nr. 5-IL-1160 iš Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos skirti Vilniaus apskrities VPK kompensacijai išmokėti. 2013-08-22 pareigūnui buvo išmokėta kompensacija.

A. R. laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2013‑02‑05 iki 2013-02-21 Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas išmokėjo pareigūnui ligos pašalpą bei sumokėjo įmokas socialiniam draudimui.

Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato reikalavimo

Nepaisant to, kad apeliantas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų ir motyvų, kuriais butų ginčijamas 536,20 Eur žalos atlyginimo iš apelianto ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai priteisimas. Kadangi skundžiamu sprendimu šis reikalavimas yra tenkintas, o apeliantas nepateikia jokių argumentų ir motyvų dėl skundžiamo sprendimo pastarojoje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šią sprendimo dalį pakeisti ar panaikinti.

Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reikalavimo

Apeliantas nurodo, jog nėra įrodyta, kad pareigūnui A. R. buvo padaryta būtent tokia žala kokią kompensaciją jam išmokėjo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, t. y. nėra įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pažymėjo, kad išmokėtos kompensacijos apimtyje nėra diferencijuojama, kokiai žalai – turtinei ar neturtinei – ji skirta atlyginti, be to, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu iš apelianto A. R. naudai yra priteista 579,24 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais sutinka ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais panašaus pobūdžio bylose. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, pripažindama atitinkamų kategorijų valstybės pareigūnų tarnybos pobūdžio nulemtą potencialų pavojų jiems, taip pat įvertindama tai, kad gera pareigūnų sveikatos būklė yra būtina sąlyga tinkamam jų pareigų, turinčių neabejotiną svarbą visuomenei, vykdymui, įsipareigojo nurodytų kategorijų pareigūnams suteikti papildomą (palyginus su kitais asmenimis) sveikatos ir gyvybės draudimo valstybės biudžeto lėšomis apsaugą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų tikslus ir paskirtį, darytina išvada, kad jose reglamentuojama asmenų draudimo valstybės lėšomis sistema priskirtina socialinei apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2009; kt.) Nurodytų išmokų paskirtis – atlyginti pareigūnui žalą, patirtą dėl sveikatos sužalojimo tarnybinių pareigų vykdymo metu ar kitais įstatyme nustatytais atvejais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žala gali būti atlyginama skirtingomis formomis ir būdais. Be CK nustatytų žalos atlyginimo (civilinės atsakomybės) pagrindų ir principų, kurie, be kita ko, reikalauja, kad būtų atlyginama tiek žalos, kiek jos yra padaryta (kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija), žala gali būti atlyginama ir kitais – alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tokie atvejai paprastai įtvirtinti ne civilinius teisinius santykius reglamentuojančiuose, bet viešosios teisės aktuose. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų – žalos atlyginimas remiantis žalos dydžio nustatymo metodikomis. Žala atlyginama ne individualizuotai, bet remiantis standartizuotais kriterijais; tai reiškia, kad toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis. Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014; kt.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą. Policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Taigi, kasacinio teismo praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad Policijos departamentas, atlyginęs dėl kalto asmens veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusio asmens patirtą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013-01-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Toliau plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas yra konstatavęs, kad toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga. Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2014). Taigi, minėta kasacinio teismo praktika nuosekliai patvirtina, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga ar kita institucija, vykdydama teisės aktų pagrindu valstybės suteiktą pareigą, nukentėjusiam asmeniui išmokėjusi draudimo išmoką (kompensaciją) įgyvendina atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka, yra preziumuojama, kad išmokėta kompensacija visiškai kompensuoja padarytą žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014; kt.). Šiame kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai byloje yra įrodymai, patvirtinantys, jog nukentėjusiajam žala yra atlyginta, atsakovas tuo grindžia savo nesutikimą su ieškiniu, jei teismas vertina, kad pastarieji įrodymai yra pakankami nukentėjusiajam padarytos žalos dydžiui nustatyti ir atlygintos žalos dydis yra mažesnis nei išmokėta kompensacija, turi būti sprendžiama, ar nukentėjusiajam būtų buvusi padaryta didesnė žala, negu atlygino atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje yra duomenys, kad įsiteisėjusiu 2014-01-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-870/2014, iš apelianto nukentėjusiojo A. R. naudai priteista 579,24 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatė, kad nukentėjusiam A. R. baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-870/2014 buvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį, nuketėjusysis pareiškė civilinį ieškinį dėl 724,05 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teisiamajame posėdyje palaikė civilinį ieškinį dėl 579,24 Eur neturtinės žalos atlyginimo, civilinis ieškinys buvo tenkintas, todėl atsižvelgiant į tai yra pagrindas spręsti, kad nukentėjusiojo patirta neturtinė žala yra 579,24 Eur dydžio bei ji yra priteista. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nukentėjusiam išmokėtos kompensacijos apimtyje nėra detalizuota, kokia pinigų suma yra skirta turtinei žalai atlyginti, o kokia – neturtinei. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo teisė į nurodyto dydžio neturtinės žalos atlyginimą yra pripažinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, patenkinus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-870/2014, ir neturtinė žala nukentėjusiam yra iš dalies atlyginta, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar nagrinėjamu atveju nukentėjusysis patyrė turtinę žalą ir kokioje apimtyje. Teisėjų kolegija nurodo, jog nors nukentėjusysis, į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu, teismo posėdžio metu nurodė, jog dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo eiti į darbą, vėliau patrulio darbą jis pakeitė į tyrėjo, patyrė išlaidų vaistams bei turėjo kitų neigiamų pasekmių, todėl jam išmokėta kompensacija atitinka patirtos žalos dydį ir buvo išmokėta pagrįstai, tačiau į bylą nėra pateiktą jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis patyrė turtinę žalą bei kokio dydžio yra ši žala. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad baudžiamojoje byloje nuketėjusiajam buvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį, kuriuo gali būti reikalaujama tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo, tačiau nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį tik dėl neturtinės žalos atlygimo (teisiamajame posėdyje sumažino reikalavimą), be to, nukentėjusiam buvo išmokėta ligos pašalpa. Nors, kaip teigė nuketėjusysis, reiškiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje jam buvo žinoma, kad bus išmokėta kompensacija, ir kaip teigia apeliantas, tuo momentu nukentėjusysis nežinojo, kad jam skiriama kompensacijos suma apima tiek jo patirtą turtinę, tiek ir neturtinę žalą, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, yra labiau tikėtina, jog reikšdamas civilinį ieškinį nuketėjusysis vertino, jog nusikaltimu jam yra padaryta tik jo nurodomo dydžio neturtinė žala, ir atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys buvo tenkintas pilna apimtimi, neturtinė žala iš dalies atlyginta ir iš apelianto veiksmų yra pagrindas tikėti, kad ji bus atlyginta visiškai be priverstinio nuosprendžio dalyje dėl civilinio ieškinio vykdymo, bei šioje byloje nėra įrodyta, jog nukentėjusiam buvo padaryta turtinė žala, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas spręsti, jog nuketėjusiajam jo patirta dėl nusikaltimo žala yra iš dalies yra atlyginta, o likusioje dalyje nukentėjusysis turi teisę kreiptis dėl jos atlyginimo išieškojimo priverstinai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktą, jog nuketėjusiam neturtinė žala yra iš dalies atlyginta, bei su tuo susijusias aplinkybes ginčo teisiniams santykiams taikytino teisinio reguliavimo kontekste, kas sąlygojo, jog nepagrįstai priteisė iš apelianto Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai 1 172,84 Eur žalos atlyginimą. Remdamasis tuo, kad neturtinė žala nukentėjusiam yra iš dalies atlyginta, patenkinus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-870/2014, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių teismas galėtų nustatyti, jog nukentėjusysis patyrė turtinę žalą bei šios žalos dydį, kad nukentėjusiam buvo išmokėta ligos pašalpa, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo priteisti iš apelianto Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai 1 172,84 Eur žalos atlyginimą, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti pakeistas, atmetant ieškinį nurodytoje dalyje (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodytoje dalyje nepakeistą, susidarytų situacija, kai apelianto civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą, kas nėra suderima su aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika.

Dėl procesinių palūkanų

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nagrinėjamu atveju, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria patenkintas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reikalavimas priteisti iš apelianto 1 172,84 Eur žalos atlyginimą, yra pagrindas pakeisti ir skundžiamą sprendimą dalyje dėl išvestinio reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, jį atmetant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tuo tarpu skundžiamą sprendimą dalyje, kuria patenkintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato reikalavimas iš apelianto priteisti 536,20 Eur žalos atlyginimą, palikus nepakeistą, nėra pagrindo keisti skundžiamą sprendimą ir dalyje dėl išvestinio reikalavimo – procesinių palūkanų pritesimo. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog apelianto argumentai dėl procesinių palūkanų priteisimo vertintini kaip sąmoningai iškraipantys procesinių palūkanų instituto esmę, todėl yra atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo esmę, Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išvadų turi būti pakeista, iš apelianto valstybės naudai priteisiant 16,00 Eur.

Kadangi apeliacinis skundas yra tenkintas iš dalies bei pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeistas, atmetant ieškinį dalyje, kuria iš apelianto Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteistas 1 172,84 Eur žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apelianto naudai priteisti 26,11 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Apelianto G. E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą pakeisti dalyje, kuria iš apelianto G. E. ieškovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteista 1 172,84 Eur žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą pakeisti dalyje, kuria iš apelianto G. E. valstybės naudai priteista 51,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir iš apelianto G. E. valstybės naudai priteisti 16,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apelianto G. E. naudai 26,11 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Loreta BujokaitėAldona TilindienėDainius Rinkevičius