Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-201-309/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-10-18
Bylos Nr.: 1A-201-309/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-47456-2022-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Boleslovas Kalainis, Zigmas Kavaliauskas, Gražvydas Poškus
Nuteistasis: V. Z.
Nukentėjusysis: R. Z.
Advokatai: Laimutė Petraitienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-201-309/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47456-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.6.1; 1.2.6.6; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.4.6.4.3

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Ingai Jocienei,dalyvaujant prokurorei Jurgai Klimčukienei,nuteistajam V. Z., jo gynėjai advokatei Laimutei Petraitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. gynėjos advokatės Laimutės Petraitienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 148¹ straipsnio 1 dalį – 30 MGL (1 500 Eur) bauda;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, dalyvauti elgesio pataisos programoje; uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laiką bendrauti su nukentėjusiąja R. Z., bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu ir V. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 30 MGL (1 500 Eur) bauda ir laisvės apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, dalyvauti elgesio pataisos programoje; uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja R. Z.; uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas V. Z. laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. gruodžio 24 d. 00.50 val. iki 2022 m. gruodžio 24 d. 10.30 val. (viena diena) ir nustatyta laikyti, kad V. Z. yra atlikęs 2 laisvės apribojimo dienas.

V. Z. 2022 m. gruodžio 24 d. ir 2022 m. gruodžio 28 d. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktos galioti iki laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. Z. nuteistas už tai, kad neteisėtai persekiojo žmogų, būtent: laikotarpiu nuo 2022 m. birželio pradžios, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iki 2022 m. gruodžio 12 d., prieš aiškiai išreikštą R. Z. valią nebendrauti, neieškoti jokių ryšių su ja, jis, skyrybų proceso eigoje, neturėdamas teisėto pagrindo sistemingai persekiojo tuo metu buvusią sutuoktinę R. Z., ją užgauliojo, stebėjo namus, kuriuose ji gyveno, dėl to ji buvo priversta keisti gyvenamąsias vietas, buvusias adresu: (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) laikino gyvenimo namus, esančius (duomenys neskelbtini), po to į butą, esantį (duomenys neskelbtini), sistemingai skambino jai į telefoną ir kvietė susitikti, nuolat ieškojo su ja kontakto gatvėje, nepranešęs atvykdavo į jos gyvenamąsias vietas, kenkė jos reputacijai pranešdamas spec. tarnyboms apie nebūtus jos pažeidimus, talpino socialiniame tinkle „Facebook“ nukentėjusiąją žeminančią ir žeidžiančią informaciją, dėl to tokiais savo veiksmais padarė neigiamą poveikį nukentėjusiosios R. Z. emocinei būsenai.

2. Be to, V. Z. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo buvusiai sutuoktinei – R. Z., būtent: 2022 m. gruodžio 24 d., apie 00.40 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus tarpusavio konfliktui, tyčia sugriebė už kaklo ir smaugė nukentėjusiąją R. Z., tuo sukeldamas nukentėjusiajai R. Z. fizinį skausmą, bei padarydamas poodinę kraujosruvą kairėje kaklo pusėje, – sužalojimą, priskiriamą prie nežymaus sveikatos sutrikdymo.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. Z. gynėja advokatė L. Petraitienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. Z. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teigia, kad, visų pirma, V. Z. viso proceso metu nesuprato, kuo jis yra kaltinamas, t. y. iš kaltinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 148¹ straipsnio 1 dalyje, formuluotės visiškai neaišku, kokius neteisėtus ir pavojingus veiksmus jis atliko. Pažymi, kad pareikštas kaltinimas turi būti konkretus, turi būti nurodyta, kokiu būdu, kada ir kaip kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės. Šiuo atveju kaltinimo formuluotė, kad V. Z. prieš aiškiai išreikštą R. Z. valią nebendrauti, neieškoti jokių ryšių su ja, skyrybų proceso eigoje, neturėdamas teisėto pagrindo, sistemingai persekiojo tuo metu buvusią sutuoktinę R. Z., yra visiškai nesuprantama, neaiški, pažeidžianti BPK 21 straipsnio nuostatas žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, suvaržo jo teisę į gynybą. Teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog 2022 m. birželio mėnesio pradžioje nukentėjusioji R. Z. būtų turėjusi ar, juo labiau, išreiškusi valią V. Z. nebendrauti ir neieškoti jokių ryšių su ja. Priešingai, bylos duomenimis, jie iki minėto laikotarpio, taip pat ir vėliau, bendraudavo, šis bendravimas būdavo inicijuotas ne tik V. Z., bet ir pačios nukentėjusiosios R. Z.. Apie tai, kad pastaroji nebenori bendrauti su V. Z., ji aiškiai nurodė tik 2022 m. gruodžio 9 d. pateikdama pareiškimą policijai (bet ne V. Z.). Iki tol nukentėjusioji ne kartą pati skambino ir rašė V. Z. SMS žinutes, tokiu būdu pastarajam neparodydama savo aiškios valios su juo nebendrauti. Taigi, iš kaltinimo visiškai neaišku, kada, kokiomis aplinkybėmis bei kokiu būdu R. Z. V. Z. aiškiai išreiškė valią nebendrauti, neieškoti jokių ryšių su ja. Šių, itin svarbių, aplinkybių nenurodymas kaltinime aiškiai ribojo V. Z. galimybę gintis. Kita vertus, nesant neginčijamų duomenų apie aiškiai išreikštą žmogaus valią, negalima laikyti, jog kaltinamas asmuo tokią valią suprato ir veikė prieš ją. Be to, bylos duomenimis, nepilnamečiai vaikai kaltinime nurodytu laikotarpiu faktiškai gyveno su nukentėjusiąja, o skyrium gyvenantis tėvas turi teisę bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais. Todėl tai, kad V. Z. aktyviais veiksmais siekė bendrauti ir bendravo su savo nepilnamečiais vaikais, nereiškia, kad bendraudamas ir ieškodamas su jais ryšio, jis veikė neteisėtai. Atkreipia dėmesį į tai, kad bendravimas su nepilnamečiais vaikais tokioje situacijoje yra galimas tik per tą iš tėvų, su kuriuo yra nustatyta ar faktiškai susiklostė vaikų gyvenamoji vieta, šiuo atveju – per jų motiną R. Z. Iš to seka, kad nuteistasis V. Z. turėjo aiškų, teisėtą, įstatyme nustatytą pagrindą bendrauti ir ieškoti ryšių su savo sutuoktine, atsižvelgiant į tai, kad su pastarąja faktiškai gyveno jo nepilnamečiai vaikai, su kuriais jis nuolat siekė bendrauti ir dalyvauti jų auklėjime. Iš kaltinimo formuluotės lieka neaišku, kokiu būdu pasireiškė teisėto pagrindo bendrauti su nukentėjusiąja neturėjimas. Taip kaltinimo neaiškumas sutrukdė kaltinamajam gintis nuo pareikšto kaltinimo, tuo ribojant jo teisę į gynybą.

3.2. Pasak apeliantės, skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta išvada, kad V. Z. sistemingai persekiojo nukentėjusiąją R. Z., veikė tiesiogine tyčia, nes suprato, kad pavojingai psichiškai veikia nukentėjusiąją, kelia jai nerimą, baimę, siekė šią būseną palaikyti ir norėjo taip elgtis, todėl jo veika teisinga ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK148¹ straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsta. Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek nuteistasis, tiek ir šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta R. Z., kaltinime nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2022 metų birželio mėnesio pradžios iki 2022 metų gruodžio 12 d. buvo sutuoktiniai, t. y. ne svetimi, vienas kito nepažįstantys asmenys, be to, tarp jų nurodytu laikotarpiu vyko teisinis skyrybų procesas, kurio metu buvo sprendžiami santuokos nutraukimo pasekmių klausimai, įskaitant klausimus dėl turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio nustatymo, nepilnamečių vaikų auklėjimo ir bendravimo su jais tvarkos nustatymo. Todėl buvo neišvengiamas jų bendravimas tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu. Akivaizdu, kad šalys tarpusavyje buvo nusiteikusios konfliktiškai, nes abi siekė savų tikslų civiliniame santuokos nutraukimo procese, todėl faktinė situacija, kontekstas, bei V. Z. veiksmai niekaip nekoreliuoja su nusikalstama veika, nustatyta BK 148¹ straipsnio 1 dalyje. Vieno iš nepilnamečių vaikų tėvų neigiamas nusiteikimas ir požiūris kito iš tėvų atžvilgiu neturi ir negali būti teisėtu pagrindu riboti šio tėvo teises ir pareigas nepilnamečių vaikų atžvilgiu, o pastarojo veikimas siekiant bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais, negali būti vertinamas kaip nusikalstamas pagal BK 148¹ straipsnio 1 dalį. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje neteisingai nustatyta ir kaltininko tyčia. Kvalifikuojant veiką dėl neteisėto žmogaus persekiojimo pagal BK 148¹ straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. tai, kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neteisėtai persekioja žmogų prieš aiškiai išreikštą jo valią, ir nori taip veikti. Dar kartą akcentuoja, kad, bylos duomenimis, V. Z. skyrybų procese aktyviai siekė bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais bei dalyvauti jų auklėjime, o tai įgyvendinti, gyvendamas skyrium, jis turėjo galimybę tik per jų motiną, t. y. nukentėjusiąją R. Z. Dėl to darytina išvada, kad V. Z. siekis bendrauti su nukentėjusiąja R. Z. buvo nukreiptas ne į tikslą neteisėtai ją persekioti, o į tikslą bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais, ir tai savaime eliminuoja nusikalstamą tyčią pastarojo veiksmuose.

3.3. Pasak nuteistojo gynėjos, iš skundžiamo nuosprendžio turinio neaišku, kokiais neginčijamais įrodymais grindžiamas kaltinimas, neaišku, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kokie konkretūs užgauliojimai teismo buvo įvertinti kaip nusikalstami, kada konkrečiai, kokiomis aplinkybėmis kaltinamasis stebėjo namus, kuriuose gyveno nukentėjusioji. Vien tai, kad kaitinamąjį netoli nuo savo namų matė nukentėjusioji, nereiškia, kad kaltinamasis atliko stebėjimo veiksmus. Apsilankymas šalia nukentėjusiosios namų esančioje degalinėje, siekiant įsigyti kuro ar parduodamų prekių, ar apsilankymas šalia nukentėjusiosios namų esančiame garaže, kuriame laikomi kaltinamojo asmeniniai daiktai, negali būti traktuojamas kaip nusikalstami stebėjimo veiksmai. Be to, byloje esantys duomenys pagrindžia, kad nukentėjusioji gyvenamąsias vietas keitė ne dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų. Nukentėjusioji R. Z., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad nutarė skirtis, todėl 2022 m. balandžio 6 d. išsikraustė iš namų ir apsigyveno (duomenys neskelbtini) laikino gyvenimo namuose. Ten gyveno apie tris mėnesius, t. y. iki 2022 m. liepos 20 d. 2022 m. liepos 20 d. su vaikais išsinuomojo kambarį UAB „P. a.“, adresu: (duomenys neskelbtini), tai padarė dėl geresnių gyvenimo sąlygų. Taigi į (duomenys neskelbtini) laikino gyvenimo namus R. Z. išsikraustė net ne kaltinime nurodytu laikotarpiu, o į kambarį UAB „P. a.“ nukentėjusioji nurodė išsikrausčiusi dėl geresnių gyvenimo sąlygų. Be to, nesuprantama, dėl kokių priežasčių teismas vertino kaltinamojo skambučius telefonu nukentėjusiajai kaip nusikalstamus veiksmus, kodėl pastarojo atvykimas į nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kvalifikuotas kaip nusikalstamas. Akcentuoja, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog kaltinamasis neturėjo teisės atvykti pas nepilnamečius vaikus į jų gyvenamąją vietą, o jo pranešimai specialiosioms tarnyboms apie R. Z. pažeidimus negali būti laikomi nusikalstamais veiksmais. Aplinkybė, kad ne visais atvejais institucija nustato pažeidimus (surenka pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pažeidimas buvo padarytas), nereiškia, kad visais atvejais, nepasitvirtinus pažeidimo faktui, pranešimas apie pažeidimą buvo neteisėtas. Priešingai, teisės aktai nustato pareigą tėvams rūpintis saugia nepilnamečių vaikų aplinka, bet kokios abejonės dėl grėsmės vaikų teisėms ar interesams buvimo ar nebuvimo turėtų būti aiškinamos nepilnamečių vaikų naudai. Tai reiškia, kad kilus bent menkiausiai abejonei dėl grėsmės nepilnamečių vaikų saugiai aplinkai, tėvai turi pareigą inicijuoti institucinį tyrimo procesą ir tokie tėvų veiksmai negali būti aiškinami kaip nusikalstami.

3.4. Nuteistojo gynėjos teigimu, V. Z. suformuluotame kaltinime nenurodyta ir tai, kada ir kokia informacija apie nukentėjusiąją buvo patalpinta „Facebook“ tinklapyje, be to, neaišku, kokių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad tokią informaciją patalpino būtent V. Z. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrindė kaltinime nustatytų aplinkybių objektyviais ir neginčijamais įrodymais, o nepašalinus abejonių, jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Dėl to, kas nurodyta, konstatuotina, kad V. Z. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 148¹ straipsnio 1 dalyje.

3.5. Skunde taip pat teigiama, kad V. Z. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atkreipiamas dėmesys, kad V. Z. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu neigė savo kaltę, tvirtino, kad jis R. Z. nesmaugė, tarp jo ir D. M. laiptinėje kilus konfliktui, jie susimušė, o R. Z. juos skyrė, ir tik būdamas areštinėje jis sužinojo, kad smurtavo prieš R. Z. Nukentėjusioji R. Z. nurodė, kad konflikto metu ji bandė V. Z. ir D. M. išskirti, tada V. Z. griebė jai už kaklo, suėmimas už kaklo buvo stiprus, ji jautė skausmą. Liudytojas D. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nematė, kaip R. Z. buvo sužalota, ant R. Z. kaklo matė sužalojimo žymes, tačiau kaip jos atsirado, nežino, tiesioginių veiksmų, sugriebimo už kaklo, nematė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. M. parodė, kad konflikto metu V. Z. atsistojo nuo fotelio ir pradėjo eiti link R. Z., eidamas link jos, plūdosi, jis (D. M.) atsistojo prieš jį, R. liko jam už nugaros, jis abi savo rankas įrėmė V. Z. į pečius ir taip neleido jam artėti prie R. Jam būnant, V. Z. tikrai R. Z. jokių smūgių nesudavė, jos nesmaugė, nes jis jam prie jos prieiti neleido. Taigi V. Z. aktyvūs fiziniai veiksmai buvo nukreipti ne nukentėjusiosios, bet D. M. atžvilgiu, t. y. savo veiksmais V. Z. nesiekė sužaloti nukentėjusiosios, be to, jis ir negalėjo tyčia sužaloti pastarosios, nes, kaip nurodė liudytojas D. M., jis neleido V. Z. priartėti prie R. Z. Byloje nepaneigta, kad nukentėjusioji šio įvykio metu galėjo sužaloti save pati.

3.6. Kartu nuteistojo gynėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo ir asmenų lygybės principą, nes, vertindamas, kokiu būdu ir aplinkybėmis nukentėjusiajai padarytas kūno sužalojimas, įrodomąją reikšmę suteikė nukentėjusiosios parodymams, neatsižvelgdamas į prieštaringus šalių bei liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes pripažino V. Z. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, iš esmės remdamasis prieštaringais įrodymais, keliančiais abejones, o ne pagrįstais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais V. Z. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nustatė neteisingas, nepagrįstas faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys yra prieštaringi ir šie prieštaravimai teisiamajame posėdyje nebuvo pašalinti. Atkreipia dėmesį, jog nekaltumo prezumpcijos elementas in dubio pro reo reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai.

3.7 Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Z. kaltu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes išdėstė argumentus, paremtus ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu, ir kartu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 3 punktą, 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 148¹ straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir V. Z. išteisintinas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Nuteistojo V. Z. gynėjos advokatės L. Petraitienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą – teigia, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino V. Z. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 148¹ straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje. Teigia, kad V. Z. viso proceso metu nesuprato, kuo jis yra kaltinamas, t. y. iš kaltinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 148¹ straipsnio 1 dalyje, formuluotės visiškai neaišku, kokius neteisėtus ir pavojingus veiksmus V. Z. atliko.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus ir išanalizavusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. balandžio 25 d. nuosprendį, daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų buvusios suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nepadarė. Teismas taip pat tinkamai taikė ir baudžiamąjį įstatymą.

9. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką, nurodoma padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-93-139/2016, 2K-69-746/2017).

9.1. Iš kaltinamojo akto matyti, kad jame aiškiai nurodyti padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 148¹ straipsnio 1 dalyje, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Akivaizdu, kad kaltinamajame akte apelianto veika aprašyta atskleidžiant esmines faktines aplinkybes, kurios yra svarbios nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymui. Atkreipiamas dėmesys, kad įteikus V. Z. pranešimą apie įtarimą, jis nenurodė, kad įtarimas jam neaiškus ar nesuprantamas (2 t., b. l. 39–40), to nenurodė ir patvirtinime apie kaltinamojo akto gavimą (3 t., b. l. 18), o 2023 m. balandžio 5 d. teisiamajame posėdyje pradėjus bylą nagrinėti iš esmės ir prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, V. Z. nurodė, kad kaltinimą supranta (3 t., b. l. 31). Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis aktas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžiantis kaltinamojo teisių į gynybą, pats V. Z. patvirtino, jog suprato kaltinimą ir aktyviai nuo jo gynėsi, versijas, kad V. Z. viso proceso metu nesuprato, kuo jis yra kaltinamas pagal BK 148¹ straipsnio 1 dalį, kaltinimo neaiškumas sutrukdė kaltinamajam gintis nuo pareikšto kaltinimo, buvo apribota kaltinamojo teisė į gynybą, apeliaciniame skunde pateikė tik šį skundą surašiusi nuteistojo gynėja, pritarti gynėjos teiginiams, kad iš kaltinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 148¹ straipsnio 1 dalyje, formuluotės visiškai neaišku, kokius neteisėtus veiksmus V. Z. atliko, be to, buvo pažeista V. Z. teisė į gynybą, nėra pagrindo.

Dėl V. Z. kaltės padarius BK 148¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

10. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus.

11. BK 148¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią neturėdamas teisėto pagrindo sistemingai persekiojo šį žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai.

12. Sutikti su nuteistojo gynėjos skundo argumentais, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 2022 m. birželio mėnesio pradžioje nukentėjusioji R. Z. buvo išreiškusi valią V. Z. nebendrauti ir neieškoti jokių ryšių su ja, iš kaltinimo neaišku, kada, kokiomis aplinkybėmis bei kokiu būdu R. Z. V. Z. aiškiai išreiškė valią nebendrauti, neieškoti jokių ryšių su ja, nėra pagrindo. Nukentėjusioji V. Z. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 27–33, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme) nurodė, kad ji su buvusiu sutuoktiniu V. Z. nebegyveno nuo 2022 m. balandžio 6 d., skirtis nutarė po 2022 m. balandžio 3 d. įvykusio konflikto, dėl šio konflikto ji 2022 m. balandžio 6 d. išsikraustė iš namų ir apsigyveno laikino gyvenimo namuose, ten gyveno iki 2022 m. liepos 20 d. Jai gyvenant laikino gyvenimo namuose, V. Z. skambindavo telefonu, prašydavo grįžti į namus, o jai nesutikus, grasindavo, kad ją papjaus, trenksis į jos automobilį ir ją sužalos. Po šių grasinimų, ji beveik visada kviesdavo policijos pareigūnus. Be to, V. Z. vaikščiodavo apie laikino gyvenimo namus taip keldamas diskomfortą ne tik jai, bet ir vaikams, juos dažnai (du – keturis kartus per savaitę) stebėjo, bandydavo kontaktuoti su ja prieš jos valią, nes ji nebeatsakydavo į V. Z. siunčiamas žinutes, buvo užblokavusi jo numerį. Pastovūs V. Z. veiksmai – sekimas ir stebėjimas, moralinis spaudimas per tarnybas (V. Z. skųsdavo, kad ji neblaivi, vartoja alkoholį, narkotikus, nesirūpina vaikais), pranešimai, kurie nepasitvirtino, ne tik gadino jos reputaciją, bet ir keldavo stresą bei įtampą. Visa tai vyko trijų mėnesių laikotarpiu. 2022 m. liepos 20 d. jai su vaikais dėl geresnių gyvenimo sąlygų išsinuomojus kambarį UAB „P. a.“, adresu: (duomenys neskelbtini), V. Z. iš vaikų greitai sužinojo kur jie gyvena ir vėl prasidėjo nuolatinis sekimas, t. y. ji beveik kiekvieną dieną matydavo V. Z. pravažiuojant (duomenys neskelbtini) gatve bei stovint (duomenys neskelbtini) gatvėje, pastarasis stebėdavo, ar ji išvažiuoja. Pats V. Z. jai sakė, kad renka informaciją apie kiekvieną jos žingsnį, šį faktą jos dukra vieną kartą užfiksavo telefonu. 2022 m. birželio 1 d. pagal jos pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 148¹ straipsnio 1 dalį, nes ji savo automobilyje rado paslėptą sekimo įrenginį. V. Z. buvo paskirta kardomoji priemonė – nesiartinti prie jos, tačiau pastarasis vis ją aplankydavo, argumentuodamas tuo, kad lanko vaikus, rašydavo žinutes, skambindavo telefonu, tačiau ji V. Z. atrašydavo tik tuo atveju, jeigu tai būdavo susiję su jų bendrais vaikais. Gyvenant adresu: (duomenys neskelbtini), V. Z. jai nesant namuose ne kartą buvo iškvietęs policiją, o tai patvirtina, kad jis stebėdavo ją ir, pamatęs, kad prie namų nėra jos automobilio, informuodavo specialiąsias tarnybas apie neva padarytus pažeidimus. 2022 m. lapkričio 23 d. ji rado apgadintą jai priklausantį automobilį „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Jeigu ji kur nors nuvažiuodavo savo automobiliu, beveik visada šalia pasirodydavo ir V. Z.. 2022 m. gruodžio 4 d. V. Z., kalbėdamas su sūnumi Ą., klausinėjo apie ją, ką ji veikia, o vaiku nesidomėjo. Tą patį vakarą pas ją atvyko policijos pareigūnai, gavę pranešimą, kad ji yra namuose su vaikais neblaivi, tačiau pareigūnai jai neblaivumo nenustatė. 2022 m. gruodžio 5 d. jai nuvežus vaikus į mokyklą ir grįžus į kiemą, adresu: (duomenys neskelbtini), iš garažo išėjęs V. Z. įsėdo į jos automobilį, tuomet ji iš automobilio išlipo. Kai jai einant link laiptinės V. Z. ją pasivijo ir pasakė, kad eis kartu su ja į butą, ji grįžo į automobilį ir iškvietė policijos pareigūnus. Tąkart V. Z. siekė bendravimo prieš jos valią. 2022 m. gruodžio 6 d. 00.30 val. jai su vaikais jau miegant, V. Z. garsiai beldė į duris, reikalavo įleisti jį į butą. Dėl to ji iškvietė policijos pareigūnus. 2022 m. gruodžio 7 d. V. Z. policijos pareigūnams pranešė, kad ji vagia malkas. Be to, gruodžio 7 d. važiuodama iš darbo, ji mesendžeriu gavo žinutę iš savo dukters K. draugės B. B., pastaroji jai pranešė, kad „Facebook“ profilyje V. Z. skelbia ją šmeižiančią informaciją. 2022 m. gruodžio 14 d. jos patikrinti vėl atvyko policijos pareigūnai, gavę V. Z. pranešimą, kad ji yra neblaivi ir (ar) vartoja narkotikus.

13. Apklausiama teisiamajame posėdyje nukentėjusioji R. Z. patvirtino, kad V. Z. ją nuolat visur sekdavo, sekiojo visą vasarą, teikdavo pranešimus policijai, todėl policijos pareigūnai ją nuolat tikrindavo, be to, V. Z. nepranešęs atvažiuodavo prie jos namų, stebėdavo, ar ji yra namuose, į jos automobilį buvo įdėjęs GPS įrenginį. Nors ji daug kartų sakė V. Z., kad nevažiuotų pas ją, jis vis tiek važiuodavo ir jai skambindavo, iš laikino gyvenimo namų ji išsikėlė dėl to, kad V. Z. nesektų jos ir vaikų. Jie kraustėsi „dėl sąlygų ir dėl persekiojimo“. Dėl sekimo pablogėjo jos emocinė būsena, ji bijojo eiti iš darbo, gėrė antidepresantus. Buvo užblokuotas sūnaus telefonas, nes per vaiką V. Z. bandė „ištraukti“ informaciją apie ją (3 t., b. l. 33–34). Nukentėjusiosios V. Z. parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Minėta, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu R. Z. nurodė, jog 2022 m. birželio 1 d. pagal jos pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 148¹ straipsnio 1 dalį, šį faktą patvirtina ir byloje esantis Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2022 m. rugsėjo 30 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 138–148). Dėl to nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentai, kad apie tai, jog nebenori bendrauti su V. Z., R. Z. aiškiai nurodė tik 2022 m. gruodžio 9 d. pateikdama pareiškimą policijai, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 2022 m. birželio mėnesio pradžioje nukentėjusioji R. Z. būtų išreiškusi valią V. Z. nebendrauti ir neieškoti jokių ryšių su ja, atmetami kaip nepagrįsti. Be to, iš R. Z. parodymų matyti, kad ji V. Z. daug kartų sakė, kad nevažiuotų pas ją, nebeatsakydavo į V. Z. siunčiamas žinutes, buvo užblokavusi jo numerį, kai pastarasis įsėdo į jos automobilį, ji, išreikšdama nenorą su pastaruoju bendrauti, išlipo iš automobilio, o kai jai einant į butą V. Z. norėjo eiti kartu, taip pat kai kitą kartą buvo atėjęs į jos butą nakties metu, ji iškvietė policijos pareigūnus. Šie nukentėjusiosios veiksmai aiškiai parodo jos nenorą bendrauti su V. Z.. Atkreiptinas dėmesys, kad pats V. Z., apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 42–44, parodymai ištirti teisiamajame posėdyje), nurodė, kad R. Z. yra jam sakiusi, jog nepageidauja, kad jis lankytųsi jos bute, ji neįsileisdavo jo į namus, kartą, kai R. Z. jo neįsileido, jis supykęs apgadino R. Z. automobilį, be to, jo sūnaus Ą. telefono numeris buvo užblokuotas, R. Z. taip pat yra ne kartą užblokavusi jo telefono numerį, todėl jis suprasdavo, kad R. Z. nenori su juo bendrauti ir palaikyti jokių ryšių (2 t., b. l. 42–44). Kartą, kai jis įsėdo į R. Z. automobilį, ji išlipo iš jo, o kai ir jis išlipo iš automobilio, R. Z. įsėdo į jį ir jame užsirakino. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėja, pats V. Z. patvirtino, kad jis suprato aiškiai išreikštą R. Z. valią nebendrauti, neieškoti ryšių su ja. Aplinkybę, kad V. Z. sistemingai skambino R. Z., ieškojo kontakto su ja, patvirtina ir policijos pareigūno tarnybiniame pranešime dėl išklotinės analizės nurodyta informacija, kad V. Z. laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2022 m. gruodžio 24 d. su R. Z. ieškojo kontakto skambučiais ir SMS žinutėmis 674 kartus (1 t., b. l. 157–159), o aplinkybę, kad R. Z. buvo užblokavusi V. Z. telefono numerį, neatsiliepdavo į jo skambučius, taip aiškiai išreikšdama savo valią nebendrauti su V. Z., patvirtina V. Z. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (2 t., b. l. 54–58). Šiame protokole, be kita ko, užfiksuota, kad R. Z. 2022 m. rugpjūčio 30 d. SMS žinutėje V. Z. parašė: „<...> draudžiamas bet koks kontaktas tiek su vaikais, tiek su manimi“, „Kviesiu policiją jei prisiartinsi tiek prie jų tiek prie manęs“.

14. Apeliacinio skundo argumentus, kad V. Z. aktyviais veiksmais tik siekė bendrauti ir bendravo su savo nepilnamečiais vaikais, bendraudamas ir ieškodamas su jais ryšio, jis veikė teisėtai, V. Z. siekis bendrauti su nukentėjusiąja R. Z. buvo nukreiptas ne į tikslą neteisėtai ją persekioti, o į tikslą bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais ir šis veikimas negali būti vertinamas kaip nusikalstamas pagal BK 148¹ straipsnio 1 dalį, paneigia ne tik pirmiau minėti nukentėjusiosios parodymai, bet ir liudytojos K. Z. parodymai. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, K. Z. nurodė, kad jos tėtis – „psichopatas, įsižiūrėjęs tik mamą“, vaikai jam nerūpi, jis laukdavo mamos prie „V“, prie namų, jo automobilis būdavo netoliese, kartais ištisas dienas. Po išsiskyrimo, nuo praeitų metų pavasario, jie du kartus keitė gyvenamąsias vietas, kad „nesikartotų tėvo priekaištai“, tėtis į mamos automobilį buvo įdėjęs GPS įrenginį, kad stebėtų, kur mama važiuoja, žinotų, kur ji yra. Be to, tėvas nepagrįstai kviesdavo policijos pareigūnus, nurodydamas, kad mama jos ir brolio neprižiūri (2 t., b. l. 162–163). V. Z. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 148¹ straipsnio 1 dalyje, taip pat patvirtina fotonuotraukos, vaizdo įrašai (1 t., b. l. 34–46) ir jų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 47–49), kuriame, be kita ko, užfiksuota, jog R. Z. nurodė V. Z. nepageidaujanti su juo bendrauti ir prašė išvažiuoti, pasakydama, kad priešingu atveju ji kvies policiją, taip pat užfiksuota, kad V. Z. vaiko klausia, ką daro mama, sako: „vyną geriat su narkotikais“, R. Z. sako: „aš viską žinau <..> viską seku gi, viską, viską“, K. Z. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, fotonuotraukos su jose užfiksuotu K. Z. susirašinėjimu su drauge (1 t., b. l. 68–71), patvirtinantys, kad V. Z. talpino socialiniame tinkle „Facebook“ nukentėjusiąją žeminančią ir žeidžiančią informaciją (1 t., b. l. 54–60), BIRT ataskaitų žiūryklių išrašai, policijos registruojamų įvykių registro pažymose užfiksuota informacija (1 t., b. l. 106–107, 108–110, 111–131), patvirtinanti, jog R. Z. daug kartų skambino Bendrajam pagalbos centrui, be kita ko, nurodydama, kad buvęs vyras V. Z. nuo 2022 m. balandžio 6 d. iki 2022 m. gruodžio 7 d. neteisėtai ją persekioja, agresyviai su ja elgiasi, įžeidinėja, apgadino jos automobilį, ją terorizuoja, seka, į jos automobilį įmontavo GPS siųstuvą. Atkreipiamas dėmesys, kad V. Z. yra baustas administracine tvarka už tai, jog 2022 m. birželio 11 d. viešoje vietoje kibo prie R. Z., sutrikdydamas jos rimtį, 2022 m. lapkričio 22 d. tyčia sugadino R. Z. automobilio langų stiklus (2 t., b. l. 18–29). Kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu apklausta Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja (duomenys neskelbtini) rajone E. K.-P. nurodė, kad ji, nagrinėdama medžiagą dėl 2022 m. gruodžio 5 d. ir 2022 m. gruodžio 6 d. pranešimų, iš R. Z. sužinojo, kad V. Z. ją persekioja: jos laukia namų kieme, naktį skambina durų skambučiu, plūsta ją necenzūriniais žodžiais (1 t., b. l. 182–184). Teisiamajame posėdyje liudytoja E. K.-P. patvirtino, kad vertindama situaciją ji iš R. Z. sužinojo apie grasinimus ir persekiojimus, pažymėjo, kad ir R. Z. dukra K. kalbėjo apie tai, sakė, jog tėvas per ją sužino apie mamą, ji nori, kad tėvas bendrautų su ja, o ne klausinėtų apie mamą (3 t., b. l. 34–35). Visi šie duomenys akivaizdžiai rodo V. Z. tikslą persekioti R. Z., o ne per ją bendrauti su savo vaikais.

15. Tai, kad V. Z. kenkė R. Z. reputacijai pranešdamas specialiosioms tarnyboms apie nebūtus jos pažeidimus, patvirtina ne tik pirmiau minėti nukentėjusiosios R. Z., liudytojos K. Z. parodymai, bet ir BIRT ataskaitų žiūryklių išrašai, policijos registruojamų įvykių registro pažymose užfiksuota informacija, iš kurios matyti, kad V. Z. ne kartą pranešė policijai, jog R. Z. girtuokliauja, yra neblaivi, netinkamai rūpinasi nepilnamečiais vaikais, jie yra nesaugūs, palikti be priežiūros, R. Z. nuolat vagia malkas (1 t., b. l. 73–75, 76–79, 80–105). Tačiau policijos pareigūnai, atlikę patikrinimus pagal V. Z. pranešimus, nenustatydavo, kad R. Z. būtų padariusi teisės pažeidimus, ji visais atvejais buvo rasta blaivi, todėl V. Z. pranešimai buvo įvertinti kaip melagingi, jam 2022 m. gruodžio 15 d. buvo surašyti du administracinio nusižengimo protokolai pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 493 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, žinodamas, jog pagalba yra nereikalinga, iškvietė policijos pareigūnus pranešdamas apie tai, jog R. Z. vartoja alkoholius gėrimus, yra neblaivi ir neprižiūri nepilnamečių vaikų, nors to nebuvo (2 t., b. l. 18–29).

16. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktame rašte nurodyta, kad iš V. Z. buvo gauti 4 pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus. 2022 m. birželio 14 d. reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (V. Z. pranešė, kad laikino gyvenimo namuose vaikai galimai palikti be motinos priežiūros), įvertinus vaiko situaciją – vaiko teisių pažeidimų nenustatyta; 2022 m. birželio 17 d. reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (AV posėdžio metu, V. Z. informavo, kad prieš metus prieš dukrą galimai smurtavo jos motina), įvertinus vaiko situaciją – vaiko teisių pažeidimai nenustatyti; 2022 m. rugpjūčio 31 d. reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (V. Z. kreipėsi dėl trukdymo bendrauti su sūnumi Ą.), įvertinus vaiko situaciją – nustatyti galimi nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai, Skyriui tarpininkaujant 2022 m. rugsėjo 7 d. surašytas susitarimas tarp R. Z. ir V. Z. dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos; 2022 m. rugsėjo 20 d. reg. Nr. 6VTP-2048 (AV posėdžio metu V. Z. informavo, kad dukra K. rūko ir geria, o mama mato ir leidžia vaikui tai daryti), įvertinus vaiko situaciją – vaiko teisių pažeidimai nenustatyti (1 t., b. l. 177–178). Taigi trimis atvejais iš keturių V. Z. pranešimuose nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. Sutiktina, kad tėvai turi pareigą rūpintis saugia nepilnamečių vaikų aplinka, tačiau tai nesuteikia jiems teisės teikti melagingus pranešimus apie neva nesaugią vaikų aplinką ir kito asmens neva daromus teisės pažeidimus. Kartu pastebėtina ir tai, kad pats V. Z. yra ne kartą baustas administracine tvarka pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį, 2 dalį už tai, kad būdamas girtas neužtikrino saugios ir sveikos aplinkos savo mažamečiams vaikams, būdamas neblaivus savo elgesiu kėlė vaikams baimę, pažeidė jų teisę į saugią aplinką.

17. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nukentėjusioji R. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog 2022 m. liepos 20 d. su vaikais išsinuomojo kambarį UAB „P. a.“, adresu: (duomenys neskelbtini), dėl geresnių gyvenimo sąlygų, teisiamojo posėdžio metu ji paaiškino, jog iš laikino gyvenimo namų ji išsikėlė dėl to, kad V. Z. nesektų jos ir vaikų, jie kraustėsi „dėl sąlygų ir dėl persekiojimo“, o liudytoja K. Z. nurodė, kad nuo praeitų metų pavasario, jie du kartus keitė gyvenamąsias vietas, kad „nesikartotų tėvo priekaištai“. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių kaltinime nurodytą aplinkybę, jog 2022 m. balandžio 6 d. R. Z. išsikraustė iš namų, adresu: (duomenys neskelbtini), ne dėl V. Z. nusikalstamų veiksmų, pati nukentėjusioji nurodė, kad ji po 2022 m. balandžio 3 d. įvykusio konflikto nutarė skirtis su V. Z. ir 2022 m. balandžio 6 d. išsikraustė iš namų bei apsigyveno laikino gyvenimo namuose, be to, kaip teisingai pažymėta nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde, į (duomenys neskelbtini) laikino gyvenimo namus R. Z. išsikraustė ne kaltinime nurodytu laikotarpiu, aplinkybė, kad R. Z. buvo priversta keisti gyvenamąją vietą, buvusią adresu: (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) laikino gyvenimo namus, esančius (duomenys neskelbtini), dėl to, kad V. Z. neturėdamas teisėto pagrindo ją persekiojo, iš kaltinimo pašalintina kaip neįrodyta. Dėl to nuteistojo V. Z. gynėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir nuosprendis pakeistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Tačiau, net ir pašalinus iš kaltinimo minėtą aplinkybę, nėra pagrindo spręsti, kad V. Z. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 148¹ straipsnio 1 dalyje, požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visuma byloje surinktų objektyvių įrodymų neginčijamai patvirtina, jog V. Z. prieš aiškiai išreikštą R. Z. valią, veikdamas tiesiogine tyčia, ją sistemingai persekiojo ir savo neteisėtais veiksmais padarė neigiamą poveikį R. Z. emocinei būsenai, t. y. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 148¹ straipsnio 1 dalyje.

Dėl V. Z. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

18. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

19. Patikrinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, spręsdamas dėl V. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodomąją reikšmę suteikė nukentėjusiosios parodymams, be to, nuteistojo kaltę grindė prieštaringais įrodymais ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų – įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų, taip pat ir nukentėjusiosios parodymams, nesuteikė išskirtinės reikšmės, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

20. Iš nukentėjusiosios R. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje matyti, kad jos parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. Z. parodė, kad 2022 m. gruodžio 24 d., apie 00.04 val., ji, išėjusi iš buto, ir iš antro aukšto leisdamasi žemyn, pirmame aukšte pamatė savo buvusį vyrą V. Z., kuris sėdėjo fotelyje rankose laikydamas butelį degtinės. Pamatęs ją, V. Z. ėmė ją vadinti necenzūriniais žodžiais, sakė, kad ji niekur neišeis. Tuomet ji grįžo į butą ir skambino V. Z. draugui A. D., o jam neatsiliepus, paskambino jo dukrai. E. D. pažadinus A. D., ji pastarojo paprašė atvykti prie jos namų ir išsivesti V. Z.. Laukdama atvykstant A. D., ji paskambino pažįstamam D. M. ir paprašė atvykti prie jos namų bei padėti išprašyti iš laiptinės V. Z.. D. M. atvykus ir paprašius V. Z. išeiti iš namo laiptinės, V. Z., priėjęs prie D. M., sudavė jam į nosį. D. M. ėmė bėgti kraujas, jis pradėjo gintis, pastūmė V. Z. nuo savęs, tačiau pastarasis toliau stumdėsi su D. M., todėl ji, nusprendusi, kad asmenis reikia išskirti, atsistojo tarp jų. Tuomet V. Z. suėmė jai dešine ranka už kaklo ir pradėjo jį spausti, šaukdamas „užmušiu“. Jai trūko oro, skaudėjo, t. y. jai buvo sukeltas fizinis skausmas. D. M., pamatęs, kad jai keliamas fizinis skausmas, priėjo prie V. Z. ir jį parvertė ant žemės. Ji atitraukė D. M. prie savęs ir pasakė, kad eitų į jos butą. Tuo metu atvyko A. D. ir ji nuėjo į savo butą. Grįžusi į butą, ji ant kaklo pamatė spaudimo žymes, kaklą skaudėjo. Kai V. Z. vėl pradėjo stumdyti išeinantį D. M., ji, nenorėdama didesnio konflikto, paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Atvykusiems policijos pareigūnams ji paaiškino, kad suėmus už kaklo jai buvo sukeltas fizinis skausmas, parodė žymes ant kaklo (2 t., b. l. 128–132). Apklausiama teisiamajame posėdyje R. Z. analogiškai nurodė, kad jai bandant išskirti V. Z. ir D. M., V. Z. stipriai suėmė jai už kaklo, ji juto skausmą (3 t., b. l. 33–34). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Liudytoja K. Z. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad anksčiau tėtis dažnai keldavo ranką prieš mamą, yra ją spardęs, trankęs į sieną. Pamena, kaip ji verkdama eidavo pas močiutę prašyti pagalbos. Taip pat nurodė, kad per Kalėdas ji kartu su mama daug kartų ėjo į laiptinę prašyti, kad tėvas išeitų, tačiau jis nėjo. Tuomet mama iškvietė tėčio draugą A., paskui atvažiavo D.. Ji girdėjo, kaip tėvas šaukė ant mamos, buvo prie buto durų antrame aukšte ir stebėjo, kas vyksta pirmame aukšte. Ten mušėsi D. su jos tėčiu, o mama bandė juos išskirti. Tėtis bandė prieiti prie D., mama stojo į tarpą. Tėtis bandė mamą patraukti, tačiau ji nesitraukė, tada tėvas dešine ranka čiupo mamai už kaklo ir laikė. Ant mamos kaklo kairės pusės liko mėlynės (2 t., b. l. 162–163, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 40).

21. Nukentėjusios R. Z. parodymus, liudytojos K. Z. parodymus, o kartu ir V. Z. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Iš tarnybinio pranešimo „Dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo“ matyti, kad 2022 m. gruodžio 24 d. policijos pareigūnams pagal nukentėjusiosios pranešimą atvykus policijos pareigūnams ant R. Z. kaklo buvo pastebėti sužalojimai – įdrėskimas ir kraujosruva (2 t., b. l. 99–102), 2022 m. gruodžio 24 d. asmens apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrint R. Z. kaklo srityje kairėje pusėje yra matomas apie dešimties centimetrų įdrėskimas ir apie trijų centimetrų kraujosruva (2 t., b. l. 115–116) – tą patvirtina ir prie asmens apžiūros protokolo pridėtos fotonuotraukos (2 t., b. l. 117–119). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota, kad R. Z. kaklo kairėje pusėje yra nubrozdinimas, t. y. sužalotas kaklo paviršius (2 t., b. l. 120–121). Valstybės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialistas H. D., 2022 m. gruodžio 28 d. apžiūrėjęs R. Z., pateikė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad R. Z. nustatyta poodinė kraujosruva kairėje kaklo pusėje, sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, jis galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje. R. Z. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 125). Taigi byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių V. Z. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. smurtaujant sukėlus fizinį skausmą savo buvusiai sutuoktinei R. Z..

22. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, liudytojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jam būnant, V. Z. tikrai R. Z. jokių smūgių nesudavė, jos nesmaugė, nes jis pastarajam neleido prie R. Z. prieiti (2 t., b. l. 145–147), taip pat šio liudytojo teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad jis nematė, kaip R. Z. buvo sužalota, tiesioginių veiksmų, sugriebimo už kaklo nematė (3 t., b. l. 35), V. Z. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepaneigia. Atkreipiamas dėmesys, kad aptariamo įvykio metu V. Z. ir D. M. stumdėsi, buvo parkritę ant žemės, D. M. teigimu, V. Z. įrėžė jam į plaštaką, apdraskė galvos sritį, kumščiu sudavė į nosies sritį ir ją prakirto, nenurimo tol, kol neatvyko policijos pareigūnai. D. M. taip pat parodė, kad R. Z. bandė jį ir V. Z. išskirti, dar iki atvykstant policijos pareigūnams jis pamatė įbrėžimą ar paraudimą R. Z. kakle, tuo metu įvykio vietoje buvo jis, V. Z., R. Z. ir K. Z., kuri stovėjo ant laiptų. Įvertinus tai, kas paminėta, sprendžiama, kad V. Z. puolant D. M., o pastarajam bandant to išvengti, D. M. galėjo nepastebėti momento, kai R. Z. bandant išskirti jį ir V. Z., pastarasis sugriebė R. Z. už kaklo. Be to, liudytojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jam būnant, V. Z. R. Z. jokių smūgių nesudavė, jos nesmaugė, paneigia pirmiau paminėti nukentėjusiosios R. Z., liudytojos K. Z. parodymai ir rašytiniai bylos įrodymai. Dėl to nuteistojo gynėjos teiginys, kad byloje nepaneigta, jog nukentėjusioji nagrinėjamo įvykio metu galėjo sužaloti save pati, atmetamas kaip nepagrįstas.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog prieš nukentėjusiąją R. Z. smurtavo būtent V. Z. Įvertinus V. Z. veiksmus nekyla abejonių, kad jis, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

24. Atsižvelgiant į tai, kad V. Z. veiksmuose pagrįstai nustatyti nusikalstamų veikų, numatytų BK 148¹ straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje požymiai, t. y. pagrįstai konstatuota, kad V. Z. neteisėtai persekiojo R. Z. ir savo neteisėtais veiksmais padarė neigiamą poveikį jos emocinei būsenai, be to, jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo buvusiai sutuoktinei R. Z. bei padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, naikinti V. Z. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. balandžio 25 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad R. Z. buvo priversta keisti gyvenamąją vietą, buvusią adresu: (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) laikino gyvenimo namus, esančius (duomenys neskelbtini) dėl to, kad V. Z. neturėdamas teisėto pagrindo ją persekiojo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Boleslovas KalainisZigmas KavaliauskasGražvydas Poškus