Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-415-425/2014

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-12
Bylos Nr.: 2A-415-425/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-30-3-00016-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Laimantas Misiūnas, Birutė Jonaitienė, Laimutė Sankauskaitė
Atsakovas: A. R., E. R., Z. M., A. Ž.
Ieškovas: S. K.
Trečiasis asmuo: Vilniaus

Kategorijos

21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
28.2pavadinimo nepavyko patikrinti
30.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-415-425/2014

teisėja Roma Rimkienė Proceso Nr. 2-30-3-00016-2013-1 Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.7; 28.2; 30.10; 41; 42.11.3; 121.18

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Jonaitienės ir Laimutės Sankauskaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų A. R. ir E. R. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10-335/2014 pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovams A. R., E. R., Z. M. ir A. Ž., tretysis asmuo Vilniaus m. 17-ojo notarų biuro notarė Liudmila Mackevičienė ir Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarė Daiva Manzurovienė, dėl įgaliojimo ir pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, teisės į nuostolių atlyginimą pripažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2008-04-24 Vilniaus m. 2-jo notarų biuro notarės Daivos Manzurovienės patvirtintą S. K. pasirašytą įgaliojimą (notarinio registro Nr. 3-6043) nuo jo sudarymo momento, pripažinti negaliojančiomis 2008-05-14 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. 4324 ir 4319), sudarytas tarp S. K., atstovaujamos A. Ž. ir E. R., pagal kurias parduotas S. K. priklausantis nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, registro įrašo Nr. 62/5926 ir žemės sklypas (namų valda) su statiniais, registro Nr. 62/5925, taikyti restituciją, pripažinti ieškovei S. K. teisę kreiptis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie ŽŪM ir pateikti paraiškas gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus už 2008 – 2012 metus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimus grindė, kad atsakovai Z. M. ir A. Ž. 2012-10-08 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais pagal LR Baudžiamojo kodekso 182 str. 1d. dėl S. K. priklausančio turto – dviejų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) iš kurių vienas 0,2400 ha ploto su jame esančiu gyvenamuoju namu ir statiniais, o kitas – 2,7200 ha ploto, užvaldymo sukčiavimo būdu. Nurodė, kad S. K. 2008 m. balandžio mėn. pas ją į namus atvykusių atsakovų Z. M. ir A. Ž. buvo įkalbėta ir sutiko už 7 000 Lt parduoti tik 1 ha žemės iš 2,7200 ha sklypo, kurį tektų atidalinti, o dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių namų valdoje ar didesnio žemės ploto pardavimo nesitarė. 2008m. gegužės 14d. pas notarą ieškovė pasirašė nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, jų neskaičiusi. Po kelių mėnesių suprato, kad Z. M. ir A. Ž. ją apgavo, nes be jos žinios ir sutikimo sukčiavimo būdu apgaule užvaldė visą jos turėtą nekilnojamąjį turtą ir jį pardavė atsakovams E. R. ir A. R.. Ieškovė S. K., būdama senyvo amžiaus, silpnos sveikatos ir neturėdama kito gyvenamojo ploto (gyvenanti su sūnumi), neketino visko parduoti. Dėl to, remdamasi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir jame nustatytais prejudiciniais faktais, siekdama apginti savo turtinius interesus ir atgauti tai, kas jai priklausė iki Z. M. ir A. Ž. padaryto nusikaltimo, remdamasi Civilinio kodekso 1.78 str. 2 d., 1.91 str. 2 d., 2.133 str. 4 d., prašė nuginčyti apgaulingus sandorius ir grąžinti jai prarastą nekilnojamąjį turtą, registruotą E. R. ir A. R. vardu, natūra. Kadangi dėl Z. M. ir A. Ž. nusikalstamų veiksmų prarado du žemės sklypus su sodyba viename jų, nuo 2008 m. negavo kompensacinių išmokų už žemės ūkio naudmenas ir tuo patyrė papildomus nuostolius (CK 6.249str.), prašė pripažinti jai teisę pateikti paraišką dėl tiesioginių išmokų gavimo už praeitus penkerius metus.

Žemesnės instancijos teismas

Molėtų rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovės S. K. ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu 2008 m. balandžio 24 d. Vilniaus m. 2-jo notarų biuro notarės Daivos Manzurovienės patvirtintą S. K. pasirašytą įgaliojimą A. Ž. (notarinio registro Nr. 3-6043) nuo jo sudarymo momento, pripažino negaliojančia 2008 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias E. R. ir A. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo S. K. nekilnojamąjį turtą – 2,7200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 6267-0002-0143, (notarinio registro Nr. 4324) ir 0,2400 ha žemės sklypą, unikalus Nr.6267-0002-0142, su jame esančiais statiniais (notarinio registro Nr. 4319), taikė restituciją ir nurodytą nekilnojamąjį turtą iš neteisėto valdymo grąžino S. K. natūra, ieškinio reikalavimą dalyje dėl pripažinimo S. K. teisės kreiptis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie ŽŪM paliko nenagrinėtą, priteisė iš atsakovų Z. M., A. Ž., E. R. ir A. R. lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidų – 1 500 Lt S. K. ir 53,75Lt valstybei. Teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiu Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovai Z. M. ir A. Ž. yra pripažinti kaltais tuo, kad apgaulės būdu 2008 m. užvaldė tiek S. K., tiek kitų nukentėjusiųjų turtą, todėl S. K. atsirado teisė civiline tvarka reikalauti panaikinti sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius ir turtą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo. Teismas, remdamasis nuosprendyje nustatytais prejudiciniais faktais baudžiamojoje byloje, kad Z. M. ir A. Ž. apgaule suklaidino S. K. dėl reikalingumo duoti įgaliojimą A. Ž. neva dėl 1 ha žemės pardavimo, taip pat suklaidindami ir notarę, pripažino, jog 2008-04-24 Vilniaus m. 2-jo notarų biuro notarės D. Manzurovienės patvirtintas S. K. įgaliojimas A. Ž. (notarinio registro Nr. 3-6043) aiškiai neatitiko jos interesų, nes ji tik dėl suklaidinimo ir apgaulės bei nesusivokimo, įgaliojimą pasirašydama, suteikė teisę disponuoti visu jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, nors to daryti visiškai neketino. S. K. buvo suklaidinta, turint aiškų tikslą ją apgauti ir užvaldyti jos turtą. Todėl toks įgaliojimas, kuris buvo duotas dvejiems metams, CK 1.91str. 1d. pagrindu pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95str. 1d.). Atsakovas A. Ž., apgaulės būdu veikdamas su gautu įgaliojimu ir, esant piktavališkam jo ir Z. M. susitarimui dėl svetimo turto užvaldymo, atstovaudamas S. K., pardavė E. R. ir A. R. visą jos nekilnojamąjį turtą, esantį Bitlesių k. Molėtų r. Minėtu nuosprendžiu buvo vienareikšmiškai pripažinta, kad Z. M. ir A. Ž. atliko tyčinius nesąžiningus ir nusikalstamus veiksmus S. K. atžvilgiu, todėl Vilniaus m. 17-jame notarų biure 2008 05 14 sudaryti abu sandoriai – nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys – pripažintini negaliojančiais. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t.y. taikoma restitucija, be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiam asmeniui visas turėtas išlaidas (CK 1.91str. 2d.). Taikytina vienašalė restitucija ir neteisėtai užvaldytas turtas ieškovei grąžintinas natūra (CK 6.146str.). Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas E. R. teigė, jog, sudarydamas ginčijamus sandorius, jis jokių nesąžiningų veiksmų neatliko, baudžiamojoje byloje įrodyta, kad jis pirkimo-pardavimo sutartyje pasirašė, jog S. K. sodybą bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine pirko už 200 000Lt, kuriuos tariamai prieš sutarties pasirašymą sumokėjo S. K. įgaliotam asmeniui A. Ž., tačiau iš tikrųjų jis 30 000 Lt sumokėjo savo kaimynui atsakovui Z. M., o pirkimo-pardavimo sutartyje specialiai buvo nurodyta didesnė sandorio kaina tuo tikslu, kad vėliau ją perparduodant pirkėjas suvoktų turto brangumą. Teismo vertinimu, E. R. kaip sandorio šalis nebuvo sąžiningas, be to, nebuvo nei atidus, nei rūpestingas, nes artimai bendraudamas su Z. M., kelis kartus su juo ir A. Ž., važiuodamas į notarų biurą Vilniuje, turėjo išsiaiškinti faktinę situaciją apie tai, kad perkamoje sodyboje gyvena Kiškių šeima, kai tuo tarpu Sutarties 3.1 p. neteisingai buvo nurodyta, kad jokie asmenys ten negyvena. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad Z. M., A. Ž. ir E. R. sprendė su S. K. nekilnojamojo turto užvaldymu susijusius klausimus, kaip paveikti K., kad jie išsikraustytų iš gyvenamosios vietos – savo namų ir pan. Todėl neatsižvelgtina į E. ir A. R. atsiliepimo argumentus, kad sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.92str. pagrindu. Visiškai nepagrįstu laikytinas jų teiginys šiuo atveju taikyti dvišalę restituciją ir įpareigoti S. K. grąžinti jiems 30 000Lt, kurių ji nėra gavusi, nes jos vardu išduotas įgaliojimas ir sandoriai buvo sudaryti sukčiaujant apgaulės būdu, ir dar atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nesant priešieškinio, iš esmės klausimas dėl 30 000 Lt grąžinimo nenagrinėjamas – jis galėtų būti sprendžiamas atskiru civiliniu procesu tarp E. ir A. R. ir Z. M. ar A. Ž.. Ginčijamose sutartyse buvo įrašyta, kad jeigu vėliau paaiškėja, jog pardavėjo pareiškimai ir garantijos neatitinka tikrovės, pirkėjas įgyja teisę reikalauti dėl sutarties patirtų nuostolių atlyginimo.

Teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo S. K. teisės kreiptis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie ŽŪM ir pateikti paraiškas gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2008-2012 m. nenagrinėtinas, nes teismas netvirtina to, kas yra neatimama asmens teisė kreiptis į instituciją, kaip ji jau ne kartą yra kreipusis.

Šalies argumentai

Atsakovai E. R. ir A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies – pripažinti negaliojančiomis 2008 m. gegužės 14 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, taikyti dvišalę restituciją, grąžinti ieškovei pagal nurodytas pirkimo-pardavimo sutartis parduotą nekilnojamąjį turtą ir įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovui E. R. 30 000 Lt, perduotus pagal pirkimo-pardavimo sutartis, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą apeliaciniame teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiais A. Ž. išduotą įgaliojimą ir nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis, sudarytus apgaulės būdu, nepagrįstai taikė vienašalę restituciją. Pripažįstant negaliojančiais apgaule sudarytus sandorius, turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, kurie paskatino ieškovę sudaryti ginčo sandorius. Aplinkybės, kad sutartyje buvo nurodyta didesnė įsigijimo kaina, negu realiai buvo sumokėta, nei baudžiamojoje, nei civilinėje byloje apeliantai neginčijo ir ši aplinkybė niekaip nėra susijusi su apgaulės panaudojimu ieškovės atžvilgiu. Sutartyje didesnė pirkimo kaina buvo nurodyta, siekiant ateityje, pardavus nekilnojamąjį turtą, sumažinti pajamų mokesčio mokestinę prievolę. Tai neįrodo apeliantų nesąžiningų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Be to, sandoriai buvo sudaryti ne tiesiogiai su ieškove, bet per jos įgaliotą atstovą A. Ž., kuris veikė pagal jam įgaliojime suteiktas teises. Ieškovės atstovas patvirtino, kad parduodamuose pastatuose niekas negyvena ir todėl apeliantams nebuvo būtinumo papildomai tuo domėtis, notaro patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 p. taip pat nurodyta, kad jokie asmenys parduodamoje sodyboje negyvena. Todėl teismo nurodyti argumentai apie apeliantų nesąžiningumą yra nepagrįsti. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė ne apeliantų, bet atsakovų Z. M. ir A. Ž. tyčiniais nusikalstamais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atskirai pasisakyti dėl įgaliojimo A. Ž. ir, jam atstovaujant, sudarytų pirkimo pardavimo sutarčių bei jų negaliojimo pagrindų. Apeliantas E. R. nežinojo, ir neturėjo pagrindo abejoti, kad ieškovės įgaliotas A. Ž. viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Ginčijamos pirkimo pardavimo sutartys turėjo būti pripažintos negaliojančiomis dėl sandorius sudariusio atstovo įgaliojimų viršijimo (CK 1.92 str.). Netinkamas sandorių negaliojimo pagrindų nustatymas sąlygojo ir netinkamą sandorių negaliojimo teisinių pasekmių pritaikymą. Teismui konstatavus, kad sandoris yra negaliojantis, šalys turi būti grąžintos į padėtį iki sandorio sudarymo (CK 6.145 str. 1 d.). Šioje byloje teismas nepagrįstai taikė vienašalę restituciją. Kadangi, pripažinus sandorius negaliojančiais, ieškovei grąžinamas nekilnojamas turtas, apeliantams ieškovė turi grąžinti jos atstovui sumokėtą 30 000 Lt sumą. Tuo atveju, jeigu atstovas ieškovei atidavė ne visą sumą, ieškovė turi teisę iš A. Ž. reikalauti grąžinti visą gautą sumą(CK 2.150 str.). Teismas visą turto įsigijimui apeliantų sumokėtos 30 000 Lt išieškojimo naštą nepagrįstai perkėlė apeliantams, kurie yra sąžiningi ieškovės turto įgijėjai.

Ieškovė S. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, nes apeliacinio skundo argumentai prieštarauja bylos aplinkybėms. Byloje duomenys patvirtina, kad apeliantai 30 000 Lt suma sumokėjo ne ieškovės įgaliotam asmeniui A. Ž., o atsakovui Z. M.. Tai nustatyta ir baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu. Teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio išvadas, pagrįstai taikė vienašalę restituciją, nes kaip pripažino apeliantai ieškovė pinigų už parduotą turtą galimai negavo. Klausimas dėl 30 000 Lt grąžinimo apeliantams galėtų būti sprendžiamas atskiroje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto apeliaciniu skundu, atsiliepimais į apeliacinį skundą, bylos medžiaga, laiko, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į apeliacinį skundą yra išsamiai išdėstyti ginčo esmę sudarantys argumentai, pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad atsakovas A. Ž., veikdamas pagal ieškovės S. K. 2008-04-24 Vilniaus miesto antrojo notarų biuro notarės Daivos Manzurovienės patvirtintą įgaliojimą (registro Nr. 3-6043) (b. l. 22-40), 2008m. gegužės 14d. ieškovės S. K. vardu su atsakovu E. R. pasirašė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis (registro Nr. 4324 ir Nr. 4319) (b. l. 27-32), pagal kurią atsakovui E. R. ir A. R. pardavė 2,72 ha žemės sklypą ir 0,24 ha žemės sklypą su jame esančiais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini) Ieškovė prašė 2008m. balandžio 24d. A. Ž. išduotą įgaliojimą ir įgaliojimo pagrindu sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir taikyti restituciją, kaip sudarytas apgaulės ir sukčiavimo būdu. Byloje esančiu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012m. spalio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-517/2012m (b.l.9-21) atsakovai Z. M. ir A. Ž. pripažinti kaltais, kad apgaulės būdu savo ir kitų asmenų naudai 2008 m. užvaldė tiek S. K., tiek kitų nukentėjusiųjų asmenų turtą. Nuosprendyje pasisakyta, kad nuosprendžiui įsiteisėjus, S. K. palikta teisė civiline tvarka reikalauti panaikinti sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius ir turtą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytais prejudiciniais faktais baudžiamojoje byloje, pagrįstai konstatavo, jog Z. M. ir A. Ž. būnant S. K. namuose ir sąmoningai ją apgavus dėl reikalingumo duoti įgaliojimą neva dėl 1 ha žemės pardavimo bei įtikinus ją tokį įgaliojimą duoti vienam A. Ž., taip pat suklaidinus ir įgaliojimą patvirtinusią notarę D. M., Vilniaus m. 2-jo notarų biuro notarės D. Manzurovienės 2008m. rugpjūčio 24 d. patvirtintas S. K. įgaliojimas A. Ž. (notarinio registro Nr. 3-6043) aiškiai neatitiko S. K. interesų, kuri tik dėl suklaidinimo ir apgaulės bei nesuvokimo įgaliojimą pasirašė, suteikdama A. Ž. teisę disponuoti visu jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, nors to daryti visiškai neketino ir tokio tikslo neturėjo (b.l. 10, 22-24). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Z. M. ir A. Ž. ieškovę S. K. suklaidino, turėdami aiškų tikslą ją apgauti ir užvaldyti jos turtą, t. y. visą S. K. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) , parduoti E. R. ir A. R., todėl tokį įgaliojimą pirmosios instancijos teismas CK 1.91 str. 1d. pagrindu pagrįstai pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95str. 1d.). Apeliantai iš esmės sutinka su ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimu negaliojančiomis, tačiau ginčija šio fakto pagrindą, nurodydami, kad sandoriai turėjo būti pripažinti negaliojančiais CK 1.92 str. pagrindu, t.y. dėl atstovo įgaliojimų viršijimo sudaryto sandorio negaliojimas. Kaip buvo paminėta, nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Z. M. ir A. Ž. nusikalstamais tyčiniai veiksmais siekė apgaulės būdu užvaldyti visą S. K. turtą, ir todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, paremta apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kad tiek ieškovės S. K. duotas įgaliojimas disponuoti turtu A. Ž., tiek ginčijamos pirkimo-pardavimo sutartys pagrįstai pripažintinos negaliojančiomis CK 1.91 str. 1 d. pagrindu, t.y. kaip sudarytos dėl apgaulės.

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad ieškovei S. K. priklausančio nekilnojamojo turto pirkėjas atsakovas E. R. kaip sandorio šalis nebuvo sąžiningas (nuosprendžio 17 lapas), sudarydamas sandorius. Apeliantas E. R., būdamas apdairus, rūpestingas, o tuo pačiu ir sąžiningas asmuo, sudarydamas 2008m. gegužės 14d. su ieškovės S. K. įgaliotiniu nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, turėjo realią galimybę ir pareigą susitikti su turto pardavėja ieškove, išsiaiškinti parduodamo turto aplinkybes, tačiau to nepadarė, nors tuo pat metu aktyviai bendradarbiavo su atsakovu Z. M. ir savo kaimynu atsakovu A. Ž.. Tokia atsakovo E. R. pozicija, sudarant nekilnojamojo turto sandorius, neatitinka apdairios ir rūpestingos pirkėjo praktikos standartų, todėl atsakovo E. R. nėra pakankamo pagrindo pripažinti sąžiningu bei taikyti restituciją ieškovės S. K. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, vadovavosi apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kuriame konstatuota, kad iš fiksuotų atsakovų Z. M. ir A. Ž. bei E. R. telefoninių pokalbių nustatyta, jog jie visi sprendė, kaip iškeldinti S. K. šeimą iš jos namų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos apeliacine tvarka civlinės bylos atveju dvišalė restitucija negali būti taikoma. Patys apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad S. K. pinigų už parduotą nekilnojamąjį turtą „galimai negavo“. Iš nuosprendžio baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. R. 30 000 Lt už jam parduotą S. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą sumokėjo ne S. K. ar jos įgaliotiniui A. Ž., bet S. K. kaimynui A. M.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei baudžiamojoje byloje nuosprendžiu nustatytus prejudicinius faktus, kad įgaliojimas bei ginčo nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartys su turto savininke ieškove S. K. sudarytos apgaulės būdu (CK 1.91str.1d.), todėl dvišalė restitucija šiuo atveju negali būti taikoma kaip prieštaraujanti teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5str.). Priešingu atveju S. K. būtų įpareigota grąžinti 30 000 Lt, kurių ji negavo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai dėl sumokėtų 30 000 Lt turi teisę kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu asmeniui, kuriam perdavė pinigus, nes nagrinėjamoje byloje prišieškinys nebuvo pareikštas, nes atsakovas A. Ž. nepripažįsta gavęs 24 000 Lt.

Aptartų įrodymų ir padarytų išvadų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

teisėjai Laimantas MisiūnasBirutė JonaitienėLaimutė Sankauskaitė