Utenos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal S. K. ieškinį atsakovams A. Ž., Z. M., E. R., A. R., tretiesiems asmenims Vilniaus m. 17-jo notarų biuro notarei L. M. ir Vilniaus m. 2-jo notarų biuro notarei D. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, teisės į nuostolių atlyginimą pripažinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pakeitusi ieškinio dalyką ieškovė (jos atstovas ) prašė pripažinti negaliojančiu 2008 04 24 Vilniaus m. 2-jo notarų biuro notarės D. M. patvirtintą S. K. pasirašytą įgaliojimą (notarinio registro Nr. 3-6043) nuo jo sudarymo momento; pripažinti negaliojančiomis 2008 05 14 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. 4324 ir 4319), sudarytas tarp S. K., atstovaujamos A. Ž., ir E. R., pagal kurias parduotas S. K. nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (namų valda) su statiniais, registro Nr. (duomenys neskelbtini) bei taikyti restituciją; pripažinti ieškovei S. K. teisę kreiptis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie ŽŪM ir pateikti paraiškas gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2008-2012m.

Ieškinio reikalavimus grindė tuo, kad atsakovai Z. M. ir A. Ž. 2012 10 08 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (toliau – Nuosprendis) buvo pripažinti kaltais pagal LR Baudžiamojo kodekso 182str. 1d. dėl S. K. priklausančio turto – minėtų dviejų žemės sklypų, esančių Bitlesių k. Videniškių sen. Molėtų r., iš kurių vienas 0,2400ha ploto su jame esančiu gyvenamuoju namu ir statiniais, o kitas – 2,7200ha ploto – užvaldymo sukčiavimo būdu.

Kaip pažymėta ieškinyje, ieškovė 2008m. balandžio mėn. pas ją į namus atvykusių Z. M. ir A. Ž. buvo įkalbėta ir sutiko už 7000Lt parduoti tik 1ha žemės 2,7200 ha sklype, kurį tektų atidalinti, o dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių namų valdoje ar daugiau žemės pardavimo jokios kalbos su jais nebuvo. Tačiau jie, aiškindami, kad dėl sklypo atidalinimo ji turinti pasirašyti įgaliojimą, nusivežė ją pas notarą į Vilniaus m., kur jai buvo duoti pasirašyti dokumentai, jiems sakant, jog tai dėl 1 ha žemės pardavimo. Po kelių dienų vėl ją nusivežė į notarų biurą ir ji pasitikėdama pasirašė dokumentus jų neperskaičiusi. Po to iš viso per tris kartus iš A. Ž. gavo 1700Lt ir po kelių mėnesių suprato, kad Z. M. ir A. Ž. ją apgavo, nes be jos žinios ir sutikimo sukčiavimo būdu apgaule užvaldė visą jos turėtą nekilnojamąjį turtą bei jį pardavė E. R. ir A. R., nors būdama senyvo amžiaus, silpnos sveikatos ir neturėdama kito gyvenamojo ploto (gyvenanti su sūnumi), ji neketinusi visko parduoti. Dėl to, remdamasi įsiteisėjusiu nuosprendžiu ir jame nustatytais prejudiciniais faktais, siekdama apginti savo turtinius interesus ir atgauti tai, kas jai priklausė iki Z. M. ir A. Ž. padaryto nusikaltimo, ji remdamasi LR Civilinio kodekso 1.78str. 2d., 1.91str. 2d., 2.133str. 4d. prašė nuginčyti apgaulingus sandorius ir grąžinti prarastą nekilnojamąjį turtą, registruotą E. ir A. R. vardu, natūra. Kadangi dėl Z. M. ir A. Ž. nusikalstamų veiksmų prarado du žemės sklypus su sodyba viename jų, nuo 2008m. negavo kompensacinių išmokų už žemės ūkio naudmenas ir tuo patyrė papildomus nuostolius (LR CK 6.249str.), laikė, kad jai dėl to turėtų būti suteikta teisė pateikti paraišką dėl tiesioginių išmokų gavimo už praeitus penkerius metus (b.l. 2-7, 88-92).

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Z. M. iš dalies pripažino ieškinio reikalavimus ir samprotavo, kad pagal LR CK 6.145str. 1d. turėtų būti taikoma dvišalė restitucija ir sklypus už 30.000Lt įgijusiems E. ir A. R. iš S. K. priteista 1700Lt, o iš A. Ž.-28.300Lt (b.l. 112-115).

Teismo posėdyje jis aiškino, kad 30.000Lt už S. K. žemės sklypą ir sodybą (parduotą jo kaimynui E. R.) per du kartus savo bute perdavė A. Ž., o jis kaip įgaliotas asmuo, turėjęs atsiskaityti su S. K..

Atsakovas A. Ž. paaiškino, kad abu su Z. M. tuomet buvo nuvažiavę pas K. apžiūrėti sklypų ir sugalvojo padaryti įgaliojimą S. K. vardu, nes jie (K. šeima) yra geriantys ir nieko nesusigaudantys. Pats Z. M. buvo nusivežęs S. K. į Vilnių pas notarą dėl įgaliojimo, o kitą įgaliojimą jis atvežė ir davė jam, A. Ž., taip pat ir 6000Lt, iš kurių 1200Lt kaip avansą sumokėjęs S. K.. Jos sodybai pirkti Z. M. suradęs patikimą žmogų E. R. (kaimyną). Tai, kad jis, A. Ž., neva gavęs 24.000Lt (iš Z. M. sumokėtų 30.000Lt) pavadino „pasakomis“.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovai E. ir A. R. pritarė ieškinio reikalavimui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, bet nesutiko su ieškovės nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu. Esą nagrinėjamu atveju jis, E. R., jokios apgaulės nenaudojo ir nesąžiningų veiksmų sudarant sandorį neatliko, su ieškove tiesiogiai nebendravo, sutarties sąlygų nederino, jo veiksmai ieškovės apsisprendimui ir valios susiformavimui jokios įtakos neturėjo. Jis turėjęs visišką pagrindą pasitikėti įgaliojimą A. Ž. patvirtinusiu notaru, o papildomai domėtis pačios ieškovės valia ar abejoti sudaromų sandorių teisėtumu jis neturėjęs pareigos. Apgaulė pasireiškė tik atsakovų Z. M. ir A. Ž. veiksmuose tiek sudarant pirkimo-pardavimo sutartis, tiek ir įgaliojimą. Todėl laikė, kad sandoriai šiuo atveju yra pripažintini negaliojančiais LR CK 1.92str. pagrindu – dėl sandorius sudariusio atstovo įgaliojimų viršijimo, nes pritaikius vienašalę restituciją, kaip to prašoma ieškiniu, nepagrįstai pablogėtų jų, E. ir A. R., padėtis. Taigi, esą turi būti taikoma dvišalė restitucija ir sandorio šalys grąžintos į pradinę padėtį: ieškovei grąžintinas E. R. perleistas turtas, o jam-piniginės lėšos, įpareigojant S. K. jam grąžinti 30.000Lt, nors, kaip mano, iš A. Ž. ji galimai ir negavo piniginių lėšų, bet pagal CK 2.150str. atstovo prievolė yra atsiskaityti atstovaujamajam. Be to, prašė iš S. K. jiems priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 64-69).

Teismo posėdyje E. R. paaiškino, kad derybas dėl dviejų sklypų pirkimo jis vedė su savo kaimynu Z. M., kuris tą viską organizavo. Nesitikėjęs, kad jis galėjęs apgauti. 30.000Lt už perkamus sklypus su sodyba jis esą atidavęs įgaliotam asmeniui A. Ž..

Trečiasis asmuo Vilniaus m. 2-jo notarų biuro notarė D. M. atsiliepimu į ieškinį pažymėjo, kad neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (b.l. 106-110).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Kaip teisingai pažymėta ieškinyje, pagal LR CPK 182str. 1d. 3p. civilinėje byloje nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudicinių faktų). Būtent įsiteisėjusiu Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovai Z. M. ir A. Ž. yra pripažinti kaltais tuo, kad panaudodami apgaulę savo ir kitų asmenų naudai apgaulės būdu 2008m. užvaldė tiek S. K., tiek kitų nukentėjusiųjų turtą (b.l. 9-21). Nuosprendyje pasisakyta, kad jam įsiteisėjus, S. K. (šiuo atveju kalbama tik apie ją, kaip nukentėjusiąją toje byloje ir ieškovę- šioje), atsiranda teisė civiline tvarka reikalauti panaikinti sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius ir turtą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo. Todėl teismas, remdamasis nuosprendžiu nustatytais prejudiciniais faktais baudžiamojoje byloje, kurių detaliai neaptaria, konstatuoja, jog Z. M. ir A. Ž. būnant S. K. namuose ir sąmoningai apgavus ją dėl reikalingumo duoti įgaliojimą neva dėl 1 ha žemės pardavimo bei įtikinus ją tokį įgaliojimą duoti vienam A. Ž., taip pat suklaidinus ir notarę, 2008 04 24 Vilniaus m. 2-jo notarų biuro notarės D. M. patvirtintas S. K. įgaliojimas A. Ž. (notarinio registro Nr. 3-6043) aiškiai neatitiko jos interesų, nes ji tik dėl suklaidinimo ir apgaulės bei nesusivokimo jį pasirašė neva suteikdama teisę disponuoti visu jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, nors to daryti visiškai neketino (b.l. 10, 22-24). Pažymėtina, kad abu jie, kaip nustatyta, S. K. suklaidino būtent turėdami aiškų tikslą ją apgauti ir užvaldyti jos turtą. Todėl toks įgaliojimas, kuris buvo duotas dvejiems metams, LR CK 1.91str. 1d. pagrindu pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95str. 1d.). Vadinasi, A. Ž., veikdamas su apgaulės būdu gautu įgaliojimu ir esant piktavališkam jo ir Z. M. susitarimui dėl svetimo turto užvaldymo, akivaizdu, neturėjo teisės neva atstovaudamas S. K. parduoti E. ir A. R. visą jos nekilnojamąjį turtą, esantį Bitlesių k. Molėtų r. Taigi, minėtu nuosprendžiu buvo vienareikšmiškai pripažinta, kad Z. M. ir A. Ž. atliko tyčinius nesąžiningus ir nusikalstamus veiksmus S. K. atžvilgiu. Dėl to Vilniaus m. 17-jame notarų biure 2008 05 14 sudaryti, pateikus nuginčijamą įgaliojimą, abu sandoriai – nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys – pripažintini negaliojančiais (b.l. 27-40). Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t.y. taikoma restitucija, be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiam asmeniui visas turėtas išlaidas (LR CK 1.91str. 2d.). Tad taikytina vienašalė restitucija ir neteisėtai užvaldytas turtas ieškovei grąžintinas natūra (LR CK 6.146str.). Teismas pažymi, kad priešingai nei savo atsiliepime teigė E. R., esą sudarydamas ginčijamus sandorius jis jokių nesąžiningų veiksmų neatliko, visgi akivaizdžiai melagingai, iškreipdamas realią situaciją jis pirkimo-pardavimo sutartyje (registro Nr. 4319) pasirašė, jog S. K. sodybą bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine pirko už 200.000Lt, kuriuos tariamai prieš sutarties pasirašymą sumokėjo S. K. įgaliotam asmeniui A. Ž. (b.l. 33-40), kai iš tikrųjų jis 30.000Lt sumokėjo savo kaimynui Z. M., kas yra nustatyta baudžiamojoje byloje pagal jo paties parodymus (vadinasi, teismo posėdyje sakė netiesą), o pirkimo-pardavimo sutartyje specialiai buvo nurodyta didesnė sandorio kaina tuo tikslu, kad vėliau ją perparduodant pirkėjas suvoktų turto brangumą (b.l. 16). Tad teismo vertinimu, E. R. kaip sandorio šalis, nebuvo sąžiningas, be to, nebuvo nei atidus, nei rūpestingas, nes artimai bendraudamas su Z. M., kelis kartus su juo ir A. Ž. važiuodamas į notarų biurą Vilniuje tikrai turėjo išsiaiškinti faktinę situaciją, pavyzdžiui, kad perkamoje sodyboje gyveno K. šeima, kai tuo tarpu Sutarties 3.1p. neteisingai buvo nurodyta, kad jokie asmenys ten negyvena. Taigi, pagal atsiliepimo teiginius išeitų, jis net nebuvo pats nuvykęs į arti Molėtų esančią jų sodybą apžiūrėti perkamo turto, kas yra visiškai neįtikėtina, juo labiau, kad nuginčijamoje sutartyje įrašyta, jog E. R. patvirtino turėjęs galimybę apžiūrėti turtą. Vėlgi, iš Nuosprendžio (17 lapas) galima daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka buvo klausomasi Z. M., A. Ž. ir E. R. telefoninių pokalbių, kuomet visi jie strategavo ir sprendė su S. K. nekilnojamojo turto užvaldymu susijusius klausimus, pavyzdžiui, kaip paveikti K., kad jie išsikraustytų iš gyvenamosios vietos – savo namų ir pan. Tad neatsižvelgtina į E. ir A. R. atsiliepimo argumentus, kad sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais LR CK 1.92str. pagrindu, o jie esą yra sąžiningi turto įgijėjai, kurių padėtis negali pablogėti dėl vienašalės restitucijos taikymo. Visiškai nepagrįstu ir nelogišku laikytinas jų samprotavimas šiuo atveju taikyti dvišalę restituciją ir įpareigoti S. K. grąžinti jiems 30.000Lt, kurių ji nėra gavusi, nes jos vardu išduotas įgaliojimas ir sandoriai buvo sudaryti sukčiaujant apgaulės būdu ir dar atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Taigi, nesant priešieškinio, iš esmės šis klausimas dėl 30.000 Lt grąžinimo nenagrinėjamas – jis galėtų būti sprendžiamas atskiru civiliniu procesu tarp E. ir A. R. ir Z. M. ar A. Ž.. Juo labiau, nuginčijamose sutartyse buvo įrašyta, kad jeigu vėliau paaiškėja, jog pardavėjo pareiškimai ir garantijos neatitinka tikrovės, pirkėjas įgyja teisę reikalauti dėl sutarties patirtų nuostolių atlyginimo (b.l. 37-38).

O ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo S. K. teisės kreiptis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie ŽŪM ir pateikti paraiškas gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2008-2012m. nenagrinėtinas, nes teismas netvirtina to, kas yra neatimama asmens teisė kreiptis į instituciją, kaip ji jau ne kartą yra kreipusis (b. l. 47-49).

LR CPK 88str. 1d. 3, 6p., 93str. 1d. pagrindu iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos: 1500Lt advokato V. B. atstovavimo išlaidų ir 53,75Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (b.l. 1, 120).

Todėl vadovaudamasis išdėstytu ir remdamasis LR CPK 185, 259, 270str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. K. ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu 2008m. balandžio 24d. Vilniaus m. 2-jo notarų biuro notarės D. M. patvirtintą S. K., a.k. (duomenys neskelbtini), pasirašytą įgaliojimą (notarinio registro Nr. 3-6043) nuo jo sudarymo momento.

Pripažinti negaliojančia 2008 m. gegužės 14 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią E. R., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. R., a.k. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo S. K., a.k. (duomenys neskelbtini), nekilnojamąjį turtą – 2.7200ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (notarinio registro Nr. 4324).

Pripažinti negaliojančia 2008 m. gegužės 14 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo su pagalbinio ūkio pastatais pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią E. R. ir A. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo S. K. nekilnojamąjį turtą – 0.2400ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais (notarinio registro Nr. 4319).

Taikyti restituciją ir paminėtą nekilnojamąjį turtą iš neteisėto valdymo grąžinti S. K., a.k. (duomenys neskelbtini), natūra.

Ieškinio reikalavimą dalyje dėl pripažinimo S. K. teisės kreiptis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie ŽŪM palikti nenagrinėtu.

Priteisti iš Z. M., A. Ž., E. R. ir A. R. lygiomis dalimis tūkstantį penkis šimtus litų S. K. ir 53,75Lt valstybei.

Sprendimas per 30d. gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Molėtų rajono apylinkės teismą.