Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo

S. N. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. ir jai skirta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 str. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 2 d. 1 p., 2 p., 5 p. S. N. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės:

1) 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį. Nemokamus darbus ji įpareigota atlikti per 1 metus;

- būti namuose nuo 21:00 val. iki 6:00 val.;

- tęsti mokslą, arba užsiregistruoti ir registruotis darbo biržoje;

- dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo taikytos paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir nepilnametės atidavimas prižiūrėti jos motinai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. N. 2017 m. birželio 3 d., laikotarpiu nuo 18:33 val. iki 19:52 val., tiksliai nenustatytu laiku, Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), namo verandoje bei virtuvėje, panaudodama fizinį smurtą – smogdama nukentėjusiajam A. K. ne mažiau kaip 12 kartų kastuvu į galvos ir veido sritį bei abi rankas, tuo padarydama kaktikaulio kairės pusės išorinės kaulinės plokštelės atvirą lūžį, kirstines žaizdas pakaušyje, abiejuose momenyse, kairės ausies kaušelyje, kairėje kaktos pusėje pereinantį į antakį, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus kairiame žaste, kairiame dilbyje ir dešinėje plaštakoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam A. K. praradus sąmonę, iš pastarojo kišenės pagrobė svetimą, A. K. priklausantį turtą: 3 eurų vertės vyrišką piniginę, su joje buvusiais 200 eurų, asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), išduota A. K. vardu, vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu A. K. vardu, ir pinigine išraiška nevertinamais banko AB (duomenys neskelbtini) bankas mokėjimo kortele, A. K. pensininko pažymėjimu bei „Mezon“ interneto kortele, nuo kelnių diržo pagrobė pinigine išraiška nevertinamą, A. K. priklausantį odinį dėklą su ŽŪB (duomenys neskelbtini) priklausančiu 69,61 eurų vertės mobiliojo ryšio telefonu „Samsung Xcover 2 G“ su (duomenys neskelbtini) SIM kortele ir iš namų pagrobė bendros 24 eurų vertės 9 vnt. raktų ryšulį, padarydama nukentėjusiajam A. K. 296,61 eurų turtinę žalą.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad priimdamas nuosprendį ir paskirdamas S. N. bausmę, teismas neatsižvelgė į nuteistosios gyvenimo būdą charakterizuojančius duomenis, nepagrįstai bausmės vykdymą jai atidėjo. Kadangi ankstesniais nuosprendžiais atidėjus S. N. bausmės vykdymą, bausmės tikslai nebuvo pasiekti – ji vėl padarė nusikaltimą, teismas skundžiamu nuosprendžiu nebegalėjo taikyti pastarajai bausmės vykdymo atidėjimo.

Apygardos teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nukentėjusiojo skundą tenkinti iš dalies – pakeisti apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl bausmės vykdymo nuteistajai atidėjimo, nuteistoji ir jos gynėja prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas.

BK 144 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Pagal 144 str. nuostatas, pavojaus grėsmė žmogaus gyvybei – pavojinga gyvybei padėtis yra kritinė situacija, kai dėl asmens tyčinės ar neatsargios veikos, arba nelaimingo atsitikimo, stichinės nelaimės, ligos ir pan., žmogui gresia realus mirties pavojus ir jam aiškiai reikalinga neatidėliotina pagalba, t. y. kai pavojus gyvybei gresia dabar, ne ateityje ir žmogus negali jo pašalinti pats. Palikimas be pagalbos – pasyvus elgesys, kai kitam žmogui gresia mirties pavojus ir akivaizdu, kad asmuo turi pareigą ir galimybę, nors ir rizikuodamas, ją suteikti. Nusikaltimas laikomas baigtu palikus be pagalbos, jos nesuteikus nepriklausomai, kad kiti galėjo ar suteikė pagalbą, pats išsigelbėjo.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog savo nusikalstamais veiksmais, panaudodama fizinį smurtą, S. N. padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, A. K. praradus sąmonę, iš pastarojo kišenės pagrobė svetimą turtą, o duomenų, kad būtų grėsęs pavojus nukentėjusiojo gyvybei, nėra, konstatuojama, kad S. N. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d. Nuteistosios padarytą nusikalstamą veiką, kaip pageidauja nukentėjusysis, kvalifikuoti dar ir pagal BK 144 str., nėra teisinio pagrindo.

Dėl bausmės skyrimo S. N.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką S. N. teismas vadovaujasi BK 54 straipsnio nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

BK XI skyriuje nurodyti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę nepilnamečiui. Šio skyriaus 91 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę, vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais. BK 91 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Baudžiamojo kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, o pagal BK 90 straipsnio 5 dalies nuostatą, nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų. Pažymėtina ir tai, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (BK 91 straipsnio 3 dalis).

S. N. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą būdama nepilnamete, jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. S. N. yra jauno amžiaus, anksčiau teista 2 kartus už turtinio pobūdžio nusikaltimus, 1 kartą atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 93 str., administracine tvarka bausta 3 kartus, nedirbanti (2 t., b. l. 79–85). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas šias bausmės parinkimui reikšmingas aplinkybes, įvertinusi BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės rūšį ir jos griežtumą (areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai S. N. atžvilgiu bus pasiekti ir įgyvendintas teisingumo principas tik paskyrus jai terminuoto laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliai BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės priemonių parinkimo nepilnamečiui, prioritetas turi būti teikiamas nepilnamečio pataisymui neizoliuojant jo nuo visuomenės, t. y. paskiriant auklėjamojo poveikio priemones, kontroliuojant nepilnamečio elgesį, sulaikant jį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo bei palaipsniui pripratinant jį prie normalaus (visuomenei priimtino) gyvenimo būdo, tokiu būdu prisidedant prie jo pilnavertės asmenybės ugdymo. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nepilnamečiui turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), kuria siekiama paveikti nusikaltusį asmenį. Skiriant nepilnamečiui realią laisvės atėmimo bausmę itin atidžiai turi būti įvertinta tai, ar tokia bausmė yra būtina siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius, ar šiam tikslui pasiekti pakaktų ir laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui paskyrimo, atidedant jos vykdymą. Nesant tokiam būtinumui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo, proporcingumo imperatyvams. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan.

Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuteistiesiems, padariusiems nusikaltimus neturint (nesulaukus) aštuoniolikos metų, bausmės vykdymo atidėjimas galimas nepriklausomai nuo padaryto tyčinio nusikaltimo (nusikaltimų) sunkumo, jei už tai paskirta ne daugiau kaip penkeri metai laisvės atėmimo (BK 92 straipsnis). Įstatyme nenurodyta aplinkybių sąrašo, į kurį turi atsižvelgti teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, todėl spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi ne tik BK 92 straipsniu, bet ir bausmės paskirties bei bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41, 54 straipsniai), kitomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles. Svarstydami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdami, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismai privalo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir įvertinti tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę. Teismas, spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį skirdamas tam, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje yra pagrindai, kuriems esant S. N. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pirmiausia, atsižvelgtina į tai, kad S. N. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametė. Nors ji nusikalto ketvirtą kartą, tačiau smurtinį nusikaltimą padarė pirmą kartą, yra jauno amžiaus, mokosi jaunimo mokyklos 9 klasėje, kur charakterizuojama neigiamai, t. y. kaip blogai besimokanti, praleidžianti pamokas, greitai susinervinanti, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojos pateiktoje informacijoje apie vaiko gyvenimo ir auklėjimo sąlygas užfiksuota, kad šeima yra įrašyta į Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą; tėvai kartu negyvena, S. N. gyvenamoji vieta nustatyta su motina (duomenys neskelbtini), tačiau dėl konfliktų su motinos sugyventiniu A. K. mergaitė dažnai būdavo pas tėvą J. N. (2 t., b. l. 116–117). Nuo 2010 m. 5 kartus gydyta viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos Vaikų ir paauglių psichiatrijos centro stacionare (Moters ir vaiko klinikoje) (2 t., b. l. 101–113). Įvertinusi visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad S. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, kad realus bausmės vykdymas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo padarytai nusikalstamai veikai principų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 92 straipsnio nuostatas ir S. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 3 metams, bei, vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 2, 5 punktais S. N. skyrė auklėjamojo poveikio priemones: 40 (keturiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį) bei elgesio apribojimą: 1) būti namuose nuo 21:00 val. iki 6:00 val.; 2) tęsti mokslą, arba užsiregistruoti ir registruotis darbo biržoje; 3) dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.

Apeliaciniame skunde A. K. taip pat prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymima, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Kadangi byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nukentėjusiojo A. K. skundą, be to, A. K. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl apeliantui jo patirtos išlaidos advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti iš S. N. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.