- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-211-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski (pran.), Dalia Višinskienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- D. R.
- Atsakovas
- M. K., V. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. R. ir atsakovės M. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. R. ieškinį atsakovėms V. K., M. K. ir atsakovių priešieškinį ieškovui dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas D. R. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovams Jonui A. K. ir M. K., nurodė, kad atsakovai, nesant ieškovo sutikimui, užėmė jam priklausančio sklypo dalį ir sklypo ribą, jungiančią abu sklypus, perkėlė į ieškovo sklypą 0,55 m atstumu. Ieškovas prašė atstatyti ieškovo valdymo teisę į 670 kv.m. žemės sklypą Nr.76, įpareigojant atsakovus išsikelti iš ieškovo 9,6 kv.m. sklypo dalies, nugriauti ieškovo sklype esančią tvorą: 32,25 m. nuo atsakovo sklypo pusės ir 0,60 m. nuo pravažiavimo, esančio ieškovo sklype, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovai Jonas A. K. ir M. K. priešieškiniu prašė atstatyti sklypo Nr.77 priekinės kraštinės ribas pagal 1993 m. balandžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir sutarties priedą - planą bei šio sklypo planą, sudarytą 2001 m. lapkričio 5 d. korporacijos “Matininkai”, atstatant sklypo priekinę kraštinę į 18 m ilgį, perkeliant šios priekinės kraštinės sklypo ribas (su sklypu Nr.76) 0,53 m. į sklypą Nr.76, atitinkamai perkeliant jungiamąją kraštinę su sklypu Nr.76, nejudinant sklypų Nr. 76, 77, 81, 82 susikirtimo taško, sujungiant atstatytą priekinę kraštinę su galine kraštine – sujungiant priekinės kraštinės susikirtimo tašką (su 76 sklypu) su galinių kraštinių susikirtimo tašku (su 76, 77, 81, 82 sklypais) - (jungiamoji kraštinė turi būti 33 m. ilgio).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2002 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino. Atstatė ieškovo valdymo teises į 670,00 kv.m. žemės sklypą Nr.76 sodo bendrijoje “Varsa”, įpareigojo atsakovus išsikelti iš ieškovo 9,6 kv.m. sklypo dalies ir nugriauti ieškovo sklype esančią tvorą: 32,25 m. tvoros nuo atsakovo sklypo pusės ir 0,6 m. tvoros nuo pravažiavimo, esančio ieškovo sklype. Priešieškinį tenkino dalinai. Atstatė sodo bendrijoje “Varsa” sklypo Nr.77 priekines kraštines ribas pagal 1993 m. balandžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir sutarties priedą - planą, likusią priešieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, jog ir ieškovo (652 kv.m.) ir atsakovų (629 kv.m.) sklypų faktiškai naudojami (užimti) plotai neatitiko privatizavimo metu įsigytiems sklypų plotams. Teismas laikė, kad sklypų ribos yra neatsiejamos nuo ploto, todėl sprendžiant šį ginčą būtina buvo atsižvelgti, kaip pasikeis sklypo plotai, pakeitus jų ribas (ginčo dalyku yra ne vien priekinės kraštinės sklypų ribos). Pagal pateiktas sklypų išmatavimo schemas (t.1., b.l.109, t.2., b.l.21) teismas nustatė, kad nei vieno iš sklypų Nr.76 ir 77 faktinės ribos neatitinka galiojančių privatizavimo sutarčių priedų - sklypų planų. Teismas pažymėjo, kad ginčui išspręsti būtina vadovautis privatizavimo planuose nurodytomis sklypų ribomis, o ne atsakovo nurodyto bendrojo (generalinio) plano duomenimis, nes jis yra tik pagrindas konkrečioms riboms privatizavimo metu sklype nustatyti.
Vilniaus apygardos teismas 2002 m. balandžio 17 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimą paliko nepakeistą, apeliacinį skundą atmetė. Atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad ginčas tarp šalių iškilęs tik dėl vienos sklypus ribojančios kraštinės ir tam neturi reikšmės sklypų dydžiai, pažymėjo, kad šalys nenuginčytais sandoriais įsigijo nuosavybėn konkretaus dydžio žemės sklypus, o nesant tikslių koordinatinių matavimų planuose, esančių sutarčių priedais, tiesioginę reikšmę ginčo sprendimui turi tiksliai užfiksuoti nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų dydžiai, teisių į kuriuos gynybą gali reikalauti abi šalys.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-11-20 nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002-02-11 sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2002-04-17 nutartį paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad subjektyvinė nuosavybės teisė egzistuoja, kaip absoliutinių nuosavybės teisinių santykių elementas. Savininko teisės turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvią pareigą susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių jam šias teises įgyvendinti. Pažeidus pasyvias pareigas, pažeidėjas privalo tą pažeidimą pašalinti. Nustatydami šalims priklausančių žemės sklypų ribas, teismai pagrįstai rėmėsi pirkimo-pardavimo sutartimis bei sutarčių prieduose esančiais sklypo planais. Nurodė, jog pats kasatorius pažeidė kitų asmenų nuosavybės teises, pažeistos teisės skundžiamais sprendimais buvo atstatytos. Teismai pagrįstai pažymėjo, kad esant galimybei dėl sodo žemės sklypų dydžio pakeitimo nuomos ar pirkimo sutarčių pagrindais, šalys gali kreiptis į institucijas, kurioms suteikta teisė šiuos klausimus spręsti (t. 2, b.l. 134-138).
Šalys kreipėsi dėl sprendimo išaiškinimo. Vilniaus apygardos teismo 2006-10-25 nutartimi buvo pakeista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-06-29 nutarties dalis dėl 2002-02-11 teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas priešieškinis, išaiškinimo, nurodant, kad teismo sprendimu atsakovams J. K. ir M. K. buvo pripažinta teisė atstatyti savo sklypo Nr.77 priekinės kraštinės ilgį iki privatizuotų išmatavimų į sodininkų bendrijos „Varsa“ laisvos žemės pusę. Papildomai buvo išaiškinta, kad ieškovas D.Ruškys nėra atsakovų J. K. ir M. K. skolininkas pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002-02-11 sprendimo dalį, kuria patenkintas priešieškinis.
Atsakovė M. K. padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002-02-11 sprendimą, Vilniaus apygardos teismo 2006-10-25 nutartį, visiškai patenkinti priešieškinį, įpareigojant ieškovą išsikelti iš jai priklausančios žemės sklypo dalies, perkeliant priekinės kraštinės ribas (tarp žemės sklypų Nr.77 ir 76) nuo šiuo metu esančios tvoros 0,53 m į žemės sklypą Nr.76 ir sujungiant gautą tašką su keturių žemės sklypų Nr.77, 76, 81, 82 susikirtimo tašku, kur yra įrengti keturi vandens kranai, o ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2006-10-25 nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo esmę, įvedęs naują sąvoką „SB „Varsa“ laisva žemė“ ir eliminavęs ieškovą (skolininką) D.Ruškį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002-02-11 sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2006-10-25 nutartimi buvo peržengtos reikalavimų ribos, nes pareiškėja priešieškiniu sodininkų bendrijai jokių reikalavimų nereiškė. Pareiškėja apeliacinės instancijos teisme neturėjo galimybės pateikti įrodymų, jog greta jos žemės sklypo priekinės kraštinės nėra laisvos SB „Varsa“ žemės (pareiškėjos sklypas kraštinis, priešais eina asfaltuotas kelias su apsaugine zona), kadangi anksčiau apie tai jokios kalbos nebuvo. Taip pat naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė buvo ta, jog atstatyti žemės sklypo Nr.77 priekinę kraštinę taip, kaip yra nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2006-10-25 nutartyje, neleidžia SB „Varsa“, kadangi tai pažeistų SB „Varsa“ išplanavimo dokumentus. Kita naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė ta, kad Vilniaus apygardos teismas 2002-04-17 nutartyje klaidingai vertino Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus pateiktą SB „Varsa“ išplanavimo projektą (generalinį planą) ir jį atmetė, padaręs prielaidą, jog galbūt dar yra kitas SB „Varsa“ išplanavimo dokumentas. Pažymėjo, jog sodų bendrijos „Varsa“ žemės sklypų privatizavimas vyko remiantis teismui pateiktu vieninteliu SB „Varsa“ išplanavimo projektu. Taip pat naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė buvo ta, kad Vilniaus apygardos teismas 2002-04-17 nutartimi atmetė atsakovų motyvą dėl žemės sklypų, esančių šalia pagrindinio bendrijos kelio, matavimų atskaitos taško nuo bendrijos kelio vidurio. Pareiškėja prie prašymo pridėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2003-03-13 raštą Nr. 31/03/20-639 „Dėl žemės sodo bendrijoje „Varsa“, kuriame teigiama, kad, norint pradėti matuoti sklypo Nr.77 kraštinę žemės sklypo Nr.76 link, reikia matuoti 5 metrus nuo kelio vidurio. Kita naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė buvo ta, kad abiejų instancijų teismuose, taip pat kasaciniame teisme atsakovė nurodė, kad žemės sklypo Nr.77 plotas skiriasi nuo privatizuoto ploto žemės sklypo Nr.82, o ne Nr.76 (ieškovo) sąskaita, bet teismai šio argumento nenagrinėjo, jį ignoruodami. Pažymėjo, jog SB „Varsa“ žemės sklypas Nr.77 buvo įregistruotas pareiškėjos vardu pirmiau negu ieškovo žemės sklypas Nr.76, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą vieningą praktiką tokiu atveju yra laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo (pareiškėja).
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašė prašymą atmesti. Pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007-11-26 nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-848-33/2002. Vilniaus apygardos teismas 2008-01-31 nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007-11-26 nutartį panaikino ir atnaujino procesą byloje Nr. 2-848-33/02. Kolegija konstatavo, kad teisinė problema byloje kilo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės 2002-02-11 sprendimo, kuris buvo apeliacijos bei kasacijos, taip pat ir aiškinimo dėl vykdymo objektu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį, susidedantį iš vieno reikalavimo, patenkino visiškai; priešieškinį, kurį sudaro irgi tiktai vienas reikalavimas, išskaidė ir priešieškinį tenkino iš dalies, t.y. nusprendė, jog reikia atstatyti atsakovų priekinės kraštinės ribas (jog bendras jų žemės sklypo Nr.77 plotas, įvykdžius ieškinį, nesumažėtų), tačiau nenurodė kaip, kadangi dalyje, kurioje atsakovai pateikė pageidaujamą nuosavybės teisių atstatymo būdą, priešieškinį atmetė. Pažymėjo, kad vienas savarankiškas materialinis neturtinis reikalavimas kaip toks negalėjo būti išskaidytas į atskiras dalis, vieną iš tų dalių tenkinant, o kitą atmetant. Ieškinys (lygiai kaip ir priešieškinys) iš vieno materialinio neturtinio pobūdžio reikalavimo galėjo būti patenkintas ar atmestas, bet teisiškai neįmanoma buvo tokį ieškinį (priešieškinį) patenkinti iš dalies. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas 2002-02-11 sprendime padarė aiškią teisės taikymo klaidą, kas suponavo proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 366 str. 1 d. 9 p.). Be to, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas sprendimo įvykdymo tvarką, pasisakė dėl nedalyvaujančio byloje asmens sodų bendrijos „Varsa“ teisių ir pareigų (pakeitė priešingą šalį), taip pat pakeitė priešieškinio dalyką (tokios teisės priklauso išimtinai bylos šalims - CPK 13 str., 42 str. 1 d., 45 str.), suteikdama atsakovams teisę pastumti priekinę 17,40 kv. m ilgio kraštinę horizontaliai į viršų (šiaurės krypties pusėn).
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartį, Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartį, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. birželio 29 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegijos 2006 m. spalio 25 d. nutartį. Teismas nustatė, kad ir ieškovo (652 kv.m.) ir atsakovų (629 kv.m.) sklypų faktiškai naudojami plotai neatitiko privatizavimo metu įsigytiems sklypų plotams. Tiek ieškinyje, tiek priešieškinyje šalys nurodė, jog ginčo dalykas yra ne sklypų plotai, o priekinės kraštinės ribos. Teismas pažymėjo, kad sklypų ribos neatsiejamos nuo sklypų ploto, todėl sprendžiant šalių ginčą, svarbu buvo nustatyti, kaip pasikeis sklypų plotai, pakeitus jų ribas. Iš teismui pateiktų sklypų išmatavimų schemų nustatė, kad nei viena iš sklypo Nr.76 bei sklypo Nr.77 faktinių ribų neatitiko privatizavimo sutarčių priedų - sklypų planų (t.1, b.l.7,15). Buvo nustatyta, kad susiklosčiusi SB „Varsa“ sodo sklypų faktinė žemėnauda neleidžia ieškovo grąžinti į pagal 1995-05-24 privatizavimo sutartį privatizuotą 670 kv.m. žemės sklypo dydį bei privatizavimo sutarties priede - sodo sklypo plane nustatytas ribas (iki kilusio ginčo ieškovas naudojo 629 kv.m.). Pagal susiklosčiusią faktinę žemėnaudą sodo sklypuose SB „Varsa“ atsakovų sodo sklypo ribos taip pat neatitiko privatizavimo sutarties priede - sodo sklypo plane nustatytų ribų, o faktinis sklypo dydis buvo didesnis negu privatizuotas. Abi šalis teismo sprendimu grąžinus į privatizavimo sutartyse ir jų neatskiriamose dalyse - sklypų planuose esančią padėtį, t.y. juose nurodytas sklypų ribas bei sklypų dydžius, ieškovas neturėtų faktinės galimybės naudotis tokio dydžio ir konfigūracijos sklypu, o atsakovės tokios konfigūracijos sklypu, kaip nubraižyti privatizavimo dokumentuose. Teismas nurodė, jog atsakovės priešiekinio reikalavimo atstatyti 77-o sklypo priekinės kraštinės ribas pagal 77-o sklypo planą, sudarytą 2001-11-07 korporacijos „Matininkai“ specialistų tenkinti taip pat nebuvo teisinio pagrindo, nes atstačius tokiu būdu ieškovės priekinės kraštinės ribas, būtų pažeistos ieškovo teisės, nes 76-to sklypo ribos neatitiktų privatizavimo planui. Teismas pažymėjo, kad ieškovo ir atsakovių privatizavimo sutartys ir jų neatskiriama dalis – sklypų planai, kurių pagrindu šalys įsigijo nuosavybės teise konkretaus dydžio ir konfigūracijos žemės sklypus nustatyta tvarka nėra nuginčyti. Savininko teises šalys gali įgyvendinti jų nuosavybės teise turimų sklypų ribose, kurios yra nustatytos valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyse bei sutarčių priedais esančių sklypų planais. Žemės sklypų pirkimo sutartimis pirkėjai įsipareigojo laikytis plane nurodytų sklypo ribų. Dėl nurodyto, teismas padarė išvadą, jog nenuginčijus minėtų sandorių, nebuvo pagrindo tenkinti šalių reikalavimus ir keisti šalių žemės sklypų dydį ar jų ribas šalių prašomu būdu.
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo ieškinys atmestas, pakeisti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, atstatyti ieškovo teises į 670 kv.m. žemės sklypą Nr.76 sodo bendrijoje „Varsa", įpareigoti atsakoves išsikelti iš ieškovo 9,6 kv.m. sklypo dalies ir nugriauti ieškovo sklype esančią tvorą: 32,25 m. tvoros nuo atsakovių sklypo pusės ir 0,6 m. tvoros nuo pravažiavimo, esančio ieškovo sklype, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog teismas pažeidė LR CPK 366 str. 1 d. 9 p. esančias nuostatas, kadangi atnaujintas procesas galimas tuomet, jei pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. O skundžiamas, minimas sprendimas buvo peržiūrėtas ne tik apeliacine, bet ir kasacine tvarka. Taip pat vadovaujantis LR CPK 366 str. 1 d. 9 p. nuostatomis sprendimas galėjo būti panaikintas tik pagal generalinio prokuroro prašymą, o ne pagal proceso šalies – M. K. prašymą. Pažymėjo, jog pirmos instancijos teismas pažeidė LR CPK 366 str. 1 d. 9 p., nurodydamas, jog sprendime buvo padaryta teisės normos taikymo klaida ir konstatuodamas, kad negalėjo būti patenkintas ieškovo ieškinys ir atsakovių priešieškinys iš dalies. Apeliantas pažymi, jog teisės normos taikymo klaida ir ieškinio patenkinimas bei priešieškinio patenkinimas iš dalies yra du skirtingi dalykai. Todėl teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, neteisingai pritaikė proceso atnaujinimo pagrindą. Teismas sprendime padarydamas išvadą, jog buvo padarytos privatizavimo sutartyse klaidos, dėl ko šalys negali būti grąžinamos į pirminę padėtį, išėjo už ieškovo reikalavimo ribų. Teismas supainiojo du skirtingus dalykus – neteisėtą žemės užėmimą ir privatizavimo klaidas. Be to, sprendime pats teismas nurodė, jog ieškinio dalykas yra ne sklypų plotai, o priekinės kraštinės ribos. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis duomenimis, nustatytais žemės sklypų privatizavimo metu. Teisme nebuvo nuginčyta, jog ieškovo sklypo privatizavimo metu minimos kraštinės ribos ilgis buvo 19,2 metrai, o dabar minimos kraštinės ilgis tik 18,65 m. Dėl to, siekiant apginti pažeistas teises, kaip tai numato LR CK 4.95 str. nuostatos, tvoros atstatymas į pirminę padėtį yra būtinas. Nesutinka su teismo motyvu, jog atstačius tvorą į pirminę padėtį būtų pažeistos atsakovų teisės, nes sutrumpėtų atsakovų analoginė kraštinė. Atsakovams manant, kad privatizuojant jiems žemės sklypą, buvo pažeistos jų teisės, tai jie teises turi ginti teisėtais būdais ir savo teises įgyvendinti ne ieškovo sklypo sąskaita. Be to, neteisingai buvo išaiškinta, kad privatizuojant žemės sklypą, buvo pažeistos atsakovų teisės. Iš pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad atsakovai pagal 1993 m. balandžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybėn įsigijo 594 kv.m., o užima 629 kv. m., t.y. užima 35 kv.m. daugiau negu jiems priklauso nuosavybės teise. Todėl aiškinimas, kad privatizuojant ir nustatant ribas buvo pažeistos atsakovų teisės yra nepagrįstas. Taip pat pažymėjo, jog kraštinių ilgį apsprendžia sklypo plotas, o atsakovai privatizavo ne 629 kv.m., kuriuos užima, o tik 594 kv.m., tai reiškia, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu, ginčo kraštinė buvo trumpesnė.
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, jog atsakovių prašomos kraštinės atstatymas yra neįmanomas ir neturi jokio teisinio pagrindo. Pažymėjo, jog atsakovės pirko 5,94 arų sklypą, o užgrobę ieškovo sklypo dalį, naudojasi 6,29 arų sklypu. Pabrėžė, jog atsakovės teismui pateikė dirbtinai sumažinto savo sklypo duomenis, tuo padidindamos 82 sklypo plotą, kuris šiuo metu išaugo nuo 620 kv.m. iki 640 kv.m. Pateikdamos naujus duomenis, apeliantės bando sąmoningai klaidinti teismą.
Atsakovė M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 1-os apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą dalyje, kurioje yra atmestas atsakovių priešieškinis. Priimti šioje dalyje naują sprendimą patenkinant priešieškinį taip: „įpareigoti D.Ruškį išsikelti iš M. K. priklausančios (pagal žemės sklypo privatizavimo dokumentus) žemės sklypo dalies, perkeliant priekinės ginčytinos kraštinės ribas (tarp 77 ir 76 žemės sklypų) nuo šiuo metu esančios tvoros 0,53 m į 76 žemės sklypą ir sujungiant gautą tašką su keturių žemės sklypų (77, 76, 82, 81) susikirtimo tašku, kur yra įrengti 4 vandens kranai (kiekvienam žemės sklypui po vieną kraną)". Tokiu būdu 77 žemės sklypo priekinė kraštinė ir privatizuotas sklypo plotas (594 kv. m.) būtų suformuoti pagal sklypo privatizavimo dokumentus, kurie atitiktų sodininkų bendrijos „Varsa" išplanavimo projektui ir savo kraštinių išmatavimais bei plotu nesiskirtų nuo esamo teisiškai įtvirtinto Nekilnojamojo turto registre sklypo. Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2009-01-26 ir 2009-03-30 teismo posėdžių metu buvo pagrįsta, kodėl ir kada atsirado oficialių įrodymų, patikslinančių priešieškinio pagrįstumą pateikimo teismui būtinybė, nurodyta kodėl šie įrodymai turi būti vertinami priimant sprendimą. Teismas priimdamas sprendimą, LR CPK 370 str. 4 d. išdėstytą teisės normą taikė formaliai, kadangi bylos nagrinėjimo metu netyrė ir nevertino pateiktų prie prašymo atnaujinti procesą oficialių įrodymų, susijusių su priešieškiniu, bei dėl jų nepasisakydamas sprendime, netinkamai įvertino nagrinėtos bylos aplinkybes. Nesutinka su teismo argumentu, jog nėra galimybės konstatuoti fakto dėl atsakovo tvoros buvimo vietos, t.y. kurio konkrečiai sklypo ribose ji pastatyta. Pažymėjo, jog teismo posėdžių metu buvo pateikti oficialūs įrodymai ir argumentai ( 4 t., b.l. 39-58, 62-64) įrodo, kad tvora stovi atsakovių sklype ir už šios pastatytos tvoros ieškovo 76 sklype yra joms priklausanti žemės sklypo dalis. Teismas neteisingai konstatavo, kad 77 žemės sklypo faktinis plotas yra didesnis negu privatizuotas, nors pateiktas įrodymas-geodezinis planas (bylos 3 t., 95 lapas ) įrodo, kad jis nesiekia privatizuotų išmatavimų. Šis planas buvo sudarytas 2003 m spalio 29 d. UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ specialistų, atlikusių 77 žemės sklypo tiksliuosius kadastrinius (geodezinius) matavimus, naudojant valstybinę Lietuvos koordinačių sistemą, o ne sąlyginę koordinačių sistemą, kuri buvo panaudota atliekant 76 sklypo ir ankstesnį 77 žemes sklypo matavimus (bylos l t, 109 lapas; 2 t., 21 lapas) ir kurių matavimais vadovavosi teismas darydamas nepagrįstą išvadą apie 77 žemės sklypo plotą. Pabrėžia, jog pagal atliktus tiksliuosius kadastrinius matavimus aptverto 77 žemės sklypo ginčytinos priekinės kraštinės ilgis yra 17,47 m. (vietoj turimo būti pagal privatizavimo dokumentus 18 m.), plotas sudaro 584 kv. m. (vietoj turinių būti pagal privatizavimo dokumentus 594 kv. m.). Kadastriniai matavimai parodo, kad iki 77 žemės sklypo priekinės kraštinės privatizuotų išmatavimų trūksta 0,53 m (kurie yra 76 sklype už atsakovių pastatytos tvoros), o iki privatizuoto ploto trūksta 10 kv. m., kurie yra už atsakovių pastatytos tvoros ieškovo sklypo pusėje. Šiuo metu 77 žemės sklypo tik priekinė kraštinė neatitinka privatizavimo dokumentuose nurodytų išmatavimų. Tai patvirtina, kad M. K. pastatyta tvora stovi priklausančioje jai sklypo dalyje ir kad yra pažeistos M. K. nuosavybės valdymo teisės, kurios pasižymi tuo, kad ji negali valdyti savo 77 žemės sklypo tokia apimtimi, kaip jis yra privatizuotas, nes už jos pastatytos tvoros, ieškovo 76 žemės sklype, yra 0,53 m. priklausančios jai priekinės kraštinės ilgio, kurią sujungus su vandens kranu gaunasi 10 kv. m. trikampio formos privatizuota 77 sklypo dalis (kurią pridėjus gaunasi 77 žemės sklypo 0,0594 ha plotas atitinkantis privatizuotam plotui). Nesutinka su teismo motyvu, jog atstatyti 77 sklypo priekinės kraštinės ribas pagal 77 sklypo planą, sudaryta 2001-11-07 korporacijos „Matininkai" specialistų tenkinti nėra teisinio pagrindo, kadangi bus pažeistos ieškovo teisės, nes 76- sklypo ribos neatitiks privatizavimo planui. Pažymi, jog 2001-11-07 korporacijos „Matininkai“ specialistų planas pilnai atitinka 77 žemės sklypo privatizavimo planui ir sodo „Varsa" išplanavimo projektui. Be to, 76 sklypo ribos niekada neatitiko ir neatitinka jo privatizavimo planui. Todėl darant prielaidą, kad jos kažkada galbūt ir atitiko privatizavimo planui, tuomet trūkstamą priekinės kraštinės ilgį ir plotą ieškovas turėtų ieškoti kitame (o ne 77 sklype) kaimyniniame sklype, kuris yra šalia jo sklypo.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą nurodo, jog skundas yra nepagrįstas. Nesutinka su apelianto motyvu, jog teismas pakeitė priešingą šalį ir priešieškinio pagrindą. Kadangi Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta 2006-10-25 nebuvo apskųsta ir peržiūrėta kitoje teisminėje instancijoje. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti visi duomenys įrodantys, jog ne atsakovės, o ieškovas pažeidė nuosavybės valdymo teises.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo ir atsakovių apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-31 nutartimi buvo panaikinta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007-11-26 nutartis, kuria buvo atmestas atsakovų prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamoje byloje, ir atnaujino procesą nagrinėjamoje byloje dėl padarytos aiškios teisės taikymo klaidos ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės (LR CPK 366 str. 1 d. 9 p.) (III t., b.l.204-208). Ieškovas, apeliaciniu skundu skųsdamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10, nurodo, kad minėta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-31 nutartis neteisėta, nes negalėjo būti atnaujinta LR CPK 366 str. 1 d. 9 p. nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija atmeta šį ieškovo apeliacinio skundo argumentą. Teismo nutartis atnaujinti procesą negali būti skundžiama apeliacine tvarka, nes pagal LR CPK 370 str. 3 d. gali būti skundžiama tik tokia teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką atnaujinus procesą, tiek pakartotinai nagrinėjantis teismas, tiek aukštesnės instancijos teismai, tikrindami teismo priimtų LR CPK 371 str. 1 d. nurodytų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-187/2006). Dėl nurodytų motyvų ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad nepagrįstai buvo atnaujintas procesas byloje, neturi teisinės reikšmės ginčui, todėl atmetami.
LR CPK 366 str. 1 d. 9 p. numato proceso atnaujinimo pagrindą, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Šioje normoje nėra išskirta, kokios teisės šakos normos yra padaryta aiški taikymo klaida, t.y. tai gali tiek materialinės teisės normos (pvz., LR CK), tiek proceso teisės normos aiški taikymo klaida. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-31 nutartyje konkrečiai neįvardijama, kokios teisės yra padaryta aiški taikymo klaida. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtos nutarties motyvus, daro išvadą, kad 2008-01-31 nutartimi teisėjų kolegija buvo konstatavusi tiek materialinės teisės, tiek proceso teisės normų taikymo klaidas, o šios klaidos pasireiškė ne vien tuo, kad ieškinys buvo patenkintas, o priešieškinys patenkintas iš dalies, o ir tuo, kad netinkamai buvo taikomos įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos.
Byloje nustatyta, kad atsakovės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas Nr.77 , esantis Sodininkų bendrijoje „Varsa“, buvo privatizuotas pagal 1993-04-01 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, privatizuoto žemės sklypo plotas – 594 kv.m. (I t., b.l.39). Kaip matyti iš šios sutarties priedo – žemės sklypo plano (I t., b.l.38), atsakovės valdomas žemės sklypas buvo privatizuotas taisyklingos stačiakampio formos, šoninės kraštinės ilgis 33 m, o galinės 18 m. Kadangi jos sklypas yra taisyklingos stačiakampio formos, plotas -594 kv.m., todėl akivaizdu, kad priekinės kraštinės ilgis yra taip pat 18 m, o kitos šoninės kraštinės iš pietų pusės ilgis – 33 m. Tokia pati išvada nurodoma ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2003-09-02 rašte (III t., b.l.102). Ieškovo nuosavybės teise valdomas žemės sklypas Nr.76 buvo privatizuotas vėliau nei atsakovės, pagal 1995-05-24 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, privatizuoto sklypo plotas – 670 kv.m. (I t., b.l.5). Pagal šios sutarties priedą – žemės sklypo planą (I t., b.l.8) – ieškovo valdomas žemės sklypas nėra taisyklingos stačiakampio formos, priekinės kraštinės iš šiaurinės pusės ilgis – 19,2 m, galinės kraštinės ilgis 21,2 m, o šoninės kraštinės ilgis – 33,2 m. Be to, abu sklypai yra vienas šalia kito, turi bendrą kraštinę, atsakovės sklypo vakarinė kraštinė yra ieškovo sklypo rytinė kraštinė. Nė vieno sklypo tikslūs kadastriniai matavimai nėra atlikti. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės faktiškai naudojamų sklypų ribos ir konfigūracija skiriasi nuo sutarčių prieduose nurodytųjų. Be to, ieškovo valdomas žemės sklypas skiriasi nuo Sodininkų bendrijos „Varsa“ generaliniame plane nurodytos ieškovo sklypo konfigūracijos ir kraštinių ilgio (I t., b.l.41, 187). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sodininkų bendrijose žemės sklypai buvo privatizuojami, vadovaujantis LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr.89, LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr.550 bei LR žemės ūkio ministerijos 1992 metais patvirtintais sodininkų bendrijos narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodiniais nurodymais. Pagal minėtus aktus, privatizuojant sklypus, turėjo būti sudaromi jų planai ir pagal šiuos planus turėjo būti tikslinamas SB „Varsa“ generalinis planas, tačiau tai nebuvo atlikta. Tačiau šioje byloje žemės sklypų privatizavimo sutartys neginčijamos, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Atnaujinus bylos nagrinėjimą, byla nagrinėjama neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (LR CPK 370 str. 4 d.). Nagrinėjama byla buvo atnaujinta LR CPK 366 str. 1 d. 9 p. numatytu pagrindu, t.y. dėl netinkamai pritaikytos teisės normos, todėl nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo ribos neleidžia šalims kelti naujų reikalavimų bei rinkti naujus įrodymus. Kita vertus, ieškinio dalyką ir pagrindą formuluoja šalis ir tik jai priklauso tokia iniciatyvos teisė. Iškeltoje byloje galima keisti ar tikslinti tik arba ieškinio dalyką, arba ieškinio pagrindą (LR CPK 141 str. 1 d.), o nagrinėjamoje byloje, keičiant ieškinio ar priešieškinio dalyką, reiktų keisti ir pagrindą. Kaip matyti iš bylos, ginčas keliamas tik tarp ieškovo ir atsakovės, ieškovo faktiškai valdomas sklypas yra mažesnis nei nuosavybės teisė valdomas, atsakovės –faktiškai valdomas sklypas šiek tiek didesnis už nuosavybės teise valdomą, tačiau nėra neginčijamų įrodymų, kad atsakovės faktiškai valdomas žemės sklypas yra didesnis būtent ieškovo sklypo sąskaita (I t., b.l.56, II t., b.l.21). Be to, ir faktiškai valdomi šalių sklypai pagal esančias byloje schema ir planą (I t., b.l.56, II t., b.l.21) skiriasi tarpusavyje. Nors šalys kelia ginčą dėl priekinių sklypų kraštinių, tačiau kaip matyti iš faktinio naudojimo plano ir schemos, tiek ieškovo, tiek atsakovės valdymų sklypų faktinės priekinės kraštinės yra trumpesnės nei turėtų būti pagal privatizavimo sutarčių planus, o galinės abiejų sklypų faktinės kraštinės yra ilgesnės nei turėtų būti pagal privatizavimo sutarčių planus. Taigi, formaliai pagal ieškovo reikalavimą perkėlus tarp šalių esančios kraštinės ribą į atsakovės sklypo pusę, bus pažeistos atsakovės teisės ir teisėti interesai, o perkėlus sklypų kraštinės ribą pagal atsakovės reikalavimą į ieškovo sklypo pusę, būtų pažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai. Kita vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sklypų ribos yra neatsiejamos nuo sklypų ploto, todėl svarbu nustatyti, kaip pasikeis sklypų plotai, pakeitus kraštines. Kadangi neatlikti šalių sklypų tikslūs kadastriniai matavimai, abiejų sklypų faktinės ribos skiriasi nuo jų privatizavimo sutarčių prieduose nurodytų ribų, nėra galimybės pagal bylos įrodymus nustatyti, kuri šalis pažeidžia kitos šalies interesus ir nuosavybės teises, nes pagal bylos įrodymus neįmanoma nustatyti, kurio sklypo faktinis naudojimas atitinka teisiškai įtvirtintą naudojimą. Faktinis naudojimas teisinėmis priemonėmis gali būti ginamas tik tokiu atveju, jeigu jis teisėtas ir atitinka nuosavybės teisės ribas. T.y. jeigu faktinis naudojimas neatitinka formaliųjų nuosavybės teisės ribų, jis negali būti ginamas, nes iš neteisės neatsiranda teisė. Taigi, pagal ieškovo ir atsakovių pareikštus reikalavimus ir jų apimtį, nesant norminių aktų nustatyta tvarka sudarytų tiksliųjų žemės sklypų kadastrinių matavimų, pagal byloje esamus duomenis jų reikalavimai negali būti tenkinami. Atsakovė pateikė į bylą UAB „Inžinieriniai tyrinėjimai“ filialo „Inžinierinė geodezija“ sudarytą savo žemės sklypo Nr.77 planą, pagal kurį plotas sudaro 584 kv.m., tačiau jis nėra įstatymų nustatyta tvarka sutvarkytas, nėra gretimų sklypų savininkų parašų (šiems nesutikus, jų nesutikimas gali būti ginčijamas teismine tvarka), neaišku kiek jis atitinka faktinį naudojimą, todėl jis negali būti laikomas tinkamu ir atspindinčių tikrąją padėtį. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė abiejų šalių reikalavimus. Kiti ieškovo ir atsakovių apeliacinių skundų argumentai dėl aukščiau nurodytų motyvų taip pat atmetami, kaip neturintys teisinės reikšmės ginčui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo ir atsakovių apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, iš ieškovo ir atsakovės lygiomis dalimis priteistina valstybei 12,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovo D. R. ir M. K. lygiomis dalimis 12,45 Lt (dvylika litų 45 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.