- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-16
- Bylos Nr.
- I-10357-484/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2015-09-03, ir prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 700 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde nurodė, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. 74 dienas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Paaiškino, kad buvo laikomas kamerose, kurių plotas apie 8 m² su dar trimis asmenimis, tuo tarpu kai vienam asmeniui pagal galiojančius aktus turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose pastatytos dviejų aukštų lovos, sanitarinis mazgas, atitvertas apie 1 m aukščio sienele, prie grindų pritvirtintas stalas, kurie taip pat užima dalį ir taip mažo kameros ploto. Dėl to buvo sunku judėti, nuolat gulėdavo lovoje. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo bloga ventiliacija, drėgmė, sienų ir lubų dažai luposi, pavalgyti prie stalo buvo sudaryta galimybė tik dviem asmenims, patalpoje bėgiojo tarakonai.
Pareiškėjas gyvenimą perpildytose ir antisanitarinių reikalavimų neatitinkančiose Lukiškių TI-K kamerose laiko kankinimu. Nurodė, kad gyvendamas tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, patyrė fizinius nepatogumus diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, neigiamus išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas taip pat grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose (1-3, 90-91 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013-08-22 ir su pertraukomis buvo laikomas iki 2014-02-23. Pažymėjo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Teigia, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose 2013-08-22– 2013-08-23, 2013-08-28, 2013-10-25, 2013-11-05, 2013-11-25, 2013-11-28, 2013-12-09, 2013-12-17–2014-01-08, 2014-01-11 -2014-01-12, 2014-02-13, 2014-02-18, 2014-03-06– 2014-03-07, 2014-03-13, 2014-03-19, 2014-03-26, 2014-04-02, 2014-04-10, 2014-04-15, 2014-04-17–2014-04-24 pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Laikotarpiais 2013-10-17–2013-10-24, 2014-02-06–2014-02-13, 2014-02-27–2014-03-06, 2014-04-03– 2014-04-10 pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo laikinai išvykęs.
Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Teigė, kad skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra - 954 asmenys. Šis skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 asmenį. Taip pat pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pripažįsta, kad dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovo teigimu, kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Dėl kamerų įrengimo nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio reikalavimus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Tvirtina, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76-2010 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kaip tai nustatyta Higienos normos HN 76-2010 24 punkte. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Taip pat akcentavo, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą (9-14 b. l.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje negalėjo būti. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo (83-86 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad V. S. į Lukiškių TI-K atvyko 2013-08-22 ir jame buvo laikomas su pertraukomis iki 2014-05-06. Laikotarpiais 2013-10-17–2013-10-24, 2014-02-06–2014-02-13, 2014-02-27–2014-03-06, 2014-04-03– 2014-04-10 pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo laikinai išvykęs į Marijampolės areštinę (9-10, 15-16 b. l.).
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje ir higienos normų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma). Higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog laisvės atėmimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šiam ginčui taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m.; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Būtent ši teisės norma yra aktuali keliamam ginčui. Kaip matyti, nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartą reglamentavimą, laikotarpiu nuo 2013-08-22 iki 2014-05-06, išskyrus 2013-10-17–2013-10-24, 2014-02-06–2014-02-13, 2014-02-27–2014-03-06, 2014-04-03– 2014-04-10 (pareiškėjas buvo išvykęs į Marijampolės areštinę), iš viso 209 dienas, pareiškėjui Lukiškių TI-K turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 m². kameros ploto. Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime į skundą detalizuotais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais, nurodytais kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotais ir asmenų, buvusių kameroje kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad laikotarpiais 2013-08-22– 2013-08-23, 2013-08-28, 2013-10-25, 2013-11-05, 2013-11-25, 2013-11-28, 2013-12-09, 2013-12-17–2014-01-08, 2014-01-11 -2014-01-12, 2014-02-13, 2014-02-18, 2014-03-06–2014-03-07, 2014-03-13, 2014-03-19, 2014-03-26, 2014-04-02, 2014-04-10, 2014-04-15, 2014-04-17–2014-04-24 (iš viso 51 diena) pareiškėjui tenkantis plotas atitinkamose Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pareiškėjas iš esmės pripažįsta šias aplinkybes. Tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad aukščiau aptartas ploto reikalavimas nebuvo užtikrintas 2013-08-24–2013-08-27, 2013-08-29, 2013-08-30-2013-10-09, 2013-10-10, 2013-10-11–2013-10-13, 2013-10-14–2013-10-16, 2013-10-24, 2013-10-26–2013-10-28, 2013-10-29, 2013-10-30, 2013-10-31, 2013-11-01-2013-11-03, 2013-11-04, 2013-11-05, 2013-11-06–2013-11-24, 2013-11-26-2013-11-27, 2013-11-29–2013-12-08, 2013-12-10–2013-12-16, 2014-01-09–2014-11-10, 2014-01-13–2014-01-15, 2014-01-16-2014-01-29, 2014-01-30, 2014-01-31-2014-02-04, 2014-02-05, 2014-02-14, 2014-02-15–2014-02-17, 2014-02-19, 2014-02-20–2014-02-23, 2014-02-24–2014-02-26, 2014-03-08–2014-03-12, 2014-03-14–2014-03-18, 2014-03-20–2014-03-25, 2014-03-27–2014-04-01, 2014-04-11–2014-04-14, 2014-04-16, 2014-04-25–2014-05-05, kadangi pareiškėją laikant kamerose Nr. 330 (7,52 m²), 112 (7,28 m²), 347 (7,49 m²), 120 (7,38 m²), 172 (7,94 m²), 197 (7,94 m²), 195 (7,94 m²), 218 (6,83 m²), 185 (7,94 m²), 169 (7,94 m²) kartu su dar 2-3 asmenimis, jam teko apytiksliai nuo 1,87 iki 3,42 m² kameros ploto. Tai rodo, kad 158 dienas iš 209 pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos. Visą kitą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui buvo užtikrinta.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015), pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis, todėl atskirai nevertinami.
Pareiškėjas be to, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kameroje, nurodo ir tai, kad sąlygos kamerose buvo antisanitarinės (netinkama kamerų ventiliacija, drėgmė, lupasi sienų ir lubų dažai, bėgioja tarakonai ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Bylos rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat tikrina Lukiškių TI-K, o pastarojo administracija pagal turimas galimybes siekia gerinti laikymo sąlygas, šalina aptiktus neatitikimus higienos normoms (20-67 b. l.). Patikrinimai buvo atliekami ir kamerose Nr. 112, 169, 172, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Nors patikrinimų laikas nesutapo su pareiškėjo buvimo jose laikotarpiais, tačiau, kaip matyti, Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerų drėgmės, temperatūros, vėdinimo reikalavimų, nustatytų Higienos normoje HN 76:2010, nenustatė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-04 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-882 patvirtina, kad kameroje Nr. 112 buvo atliktas remontas ir visi 2013-03-06 aptikti higienos normų pažeidimai pašalinti (34-35 b. l.). Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013-12-18 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1677 užfiksavo kameros Nr. 172 patikrinimo rezultatus, iš kurių matyti, kad ši kamera vėdinama natūraliai, per langą, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta, Nacionalinės visuomenės sveiktos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyriaus specialistų atlikti tyrimai parodė, kad oro temperatūra ir santykinė drėgmė kameroje atitiko Higienos normos HN 76:2010 nustatytas vertes (38-39 b. l.). Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014-02-10 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-96 užfiksavo kameros Nr. 119 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014-02-13) patikrinimo rezultatus, iš kurių turinio matyti, kad šioje kameroje oro temperatūra, santykinė drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, 2014-01-28 pelėsio vizualiai nenustatyta (42-44 b. l.). Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014-03-04 atliko kameros Nr. 169 patikrinimą, jokių Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų neatitikimo nenustatė (48-49 b. l.). Tačiau buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų pažeidimas, kadangi nustatyti dideli eksploataciniai sienų ir lubų pažeidimai, jų paviršius nelygus. Tuo pačiu 2014-03-04 patikrinimo akte pažymėta, kad Lukiškių TI-K profilaktinio aplinkos kenksmingumo (Dezinsekcijos, deratizacijos, dezinfekcijos) darbus atlieka UAB „Dezinfa“, atlikti profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbai yra registruojami. Patikrintose kamerose buitinių parazitų ar graužikų buvimo vizualiai nenustatyta (49 b. l.). Šias aplinkybes patvirtina pateikta Lukiškių TI-K ir UAB „Dezinfa“sutartis iš kurios sąlygų matyti kad pastaroji bendrovė įsipareigojusi du kartus per kalendorinį mėnesį teikti kenkėjų kontrolės paslaugas. Pagal su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą sutartį keturi kartus per mėnesį profilaktiškai stebimas užkrėstumas kenkėjais, užtikrinamas kenkėjų naikinimas (21-27 b. l.).
Pažymėtina, kad savo teiginius apie antisanitarines sąlygas pareiškėjas skunde nurodo abstrakčiai, nedetalizuodamas , kokiose konkrečiose kamerose buvo jo nurodytos netinkamos sąlygos. Iš bylos rašytinių įrodymų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi tik dėl laikymo atskirai nuo rūkančiųjų ir šis prašymas buvo patenkintas (17-19 b. l.), tačiau jokių duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai reiškė pretenzijas dėl drėgmės, vėdinimo, lubų ir sienų būklės, nėra. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad dėl laikymo netinkamomis sąlygoms pablogėjo jo sveikata, nepagrįsti jokiais objektyviais dokumentais.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad vien abstrakčių skundo teiginių nepakanka konstatuoti atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumo, neužtikrinant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje valstybei civilinė atsakomybė nekyla.
Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad neužtikrindamas pareiškėjui minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, reikalavimo, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, kad Lukiškių TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje. Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę (158 dienas iš 209 su pertraukomis pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), atsižvelgdamas į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (šiam ginčui aktualūs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d.), į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas laiko, jog adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti suma yra 500 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais,
nusprendė:
V. S. skundą tenkinti iš dalies.
V. S. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 500 (penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.