Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2160-944/2015 pagal ieškovės J. A. ieškinį atsakovams D. F., D. F., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypo dalių nustatymo ir įpareigojimo sudaryti sutartį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Ginčas nagrinėjamu atveju yra kilęs dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2.)—854 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo“ (toliau – Įsakymas) nustatytos 0,0896 ha žemės sklypo dalys bendraturčiams: D. F. – 0,0371 ha; D. F. – 0,0153 ha; J. A. – 0,0372 ha.

Ieškovei J. A. ginčijant minėto įsakymo teisėtumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis įsakymas buvo priimtas nepažeidžiant jo priėmimo dieną galiojusios LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių tvarkos, todėl nėra pagrindo pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo žemės sklypas) 1992 m. pradėta privatizavimo procedūra nebuvo baigta, todėl turi būti vykdoma pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.

J. A. (ieškovė, apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir jos ieškinį patenkinti.

Apeliantė nurodo, kad žemės sklypo naudojimosi tvarka buvo nustatyta 1987 m. rugsėjo 9 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu; kad pagal 1992 m. liepos 31 d. jos tėvų D. F. ir E. F., kurios teisių perėmėja yra apeliantė, bendrą susitarimą E. F. gavo teisę pirkti 0,0414 ha žemės ir už šią žemės sklypo dalį vienkartinėmis išmokomis sumokėjo 5,55 Lt, todėl tokiu būdu jai teko naudotis 414 kv. m žemės sklypo dalis, ir teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui turi būti nustatytos kitos perkamo žemės sklypo dalys tarp žemės sklypo naudotojų, prieštarauja CK 40 str., o kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, tai jo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nėra ginčijamos faktinės bylos aplinkybės, kad Kauno rajono DŽDT vykdomojo komiteto 1971 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 144 F. D., P. buvo paskirtas 0,09 ha dydžio (vėliu šis plotas buvo tikslinamas atliekant kadastrinius matavimus) žemės sklypas gyvenamųjų namų statybai (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje. Kauno rajono liaudies teismo 1987 m. rugsėjo 9 d. sprendimu tarp E. F. ir D. F. (ieškovės tėvų) nustatyta naudojimosi tiek gyvenamuoju namu, tiek ir žemės sklypu tvarka, pagal kurią E. F. teko žemės sklypo dalis, plane pažymėta „C“ (258 kv. m), D. F. – plane pažymėta sklypo dalis „B“ (361 kv. m), o plane pažymėta sklypo dalimi „A“ (311 kv. m) D. F. ir E. F. teko naudotis bendrai. Byloje taip pat nėra ginčijama aplinkybė, kad 1992 m. D. F. ir E. F. susitarė pirkti valstybinės žemės sklypo dalis ir E. F. gavo teisę pirkti 0,0414 ha žemės sklypo dalį ir už šią sklypo dalį sumokėjo 5,55 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis. Be to, buvo parengtas Žemės sklypo įkainojimo aktas, bet šis aktas nepasirašytas pirmininkės A. Č. ir nepatvirtintas valdybos vadovo; užpildyta Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, bet ji nepatvirtinta notariškai, E. F. už valdos dokumentų įforminimą 1992-07-31 sumokėjo 300 rub. (priedo Namų valdos bylos medžiaga).

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas numatė, kad vykdant žemės reformą, žemė nuosavybėn įsigyjama nuosavybės teisės atstatymo (grąžinimo) ir pirkimo būdu (šio įstatymo 6 str. 2 d., 1992 m. gal. red.). Žemė privatinėn nuosavybėn galėjo būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai (Žemės reformos įstatymo 6 str. 3 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 10.6.2. punkto nuostatomis, miestų ir rajonų valdybos buvo įpareigotos nuo 1992 m. kovo 15 d. žemės sklypus individualiems gyvenamiesiems namams statyti, sodininkystės reikmėms, komercinei-ūkinei ir nekomercinei ne žemės ūkio veiklai suteikti neatlygintinai, parduoti ir nuomoti tik pagal šį nutarimą, o tuo pačiu nutarimu patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės numatė, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai ir per mėnesį pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje; šių sąlygų nesilaikymas darė pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančią (Taisyklių 10 p.), teisiškai įregistravus žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, miesto (rajono) valdyba išduodavo pirkėjui žemės nuosavybės aktą, kuris yra dokumentas, patvirtinantis teisę įstatymu nustatyta tvarka disponuoti įsigytu žemės sklypu; žemės nuosavybės akto forma ir jam keliami reikalavimai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 424 „Dėl žemės nuosavybės teisės dokumentų formų, jų išdavimo, privačios žemės nuomos ir pardavimo tvarkos“, jeigu pirkėjas šiose taisyklėse nustatyta tvarka neužginčijo žemės sklypo kainos ar pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų, laiku sumokėjo žemės sklypo kainą (jos privalomąją dalį, jeigu sklypas perkamas išsimokėtinai) ir nepažeidė pirkimo - pardavimo sutarties teisinio įregistravimo termino, žemės nuosavybės aktas jam turėjo būti įteiktas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise pateikimo dienos (Taisyklių 11 p.). 1964 m. red. CK 40 straipsnio 1 dalis numatė, kad sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, šio Kodekso 41 – 44 straipsniai reglamentavo sandorio formos privalomumą, o 255 straipsnis numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino; dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas; šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą, vertina, kad atlikti veiksmai (susitarimas dėl perkamo sklypo dalių, įkainojimo akto parengimas, kainos sumokėjimas) priskirtini ikisutartinių santykių stadijai, kuriais siekiama sudaryti sutartį ir kurie nebuvo įgyvendinti, nes tokia sutartis nebuvo sudaryta.

Bylos medžiaga nustatyta, kad po to, kai buvo nustatyta naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka (1987 m.), ieškovės tėvų sudarytas susitarimas pirkti žemės sklypo dalis (1992 m.), iki ginčijamo įsakymo priėmimo (2014 m.), keitėsi tiek faktinės aplinkybės, tiek ir valstybinės žemės įsigijimo privatinėn nuosavybėn teisinis reglamentavimas, todėl ir ankstesni ketinimai pirkti žemę vertintini pasikeitusių aplinkybių kontekste.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1996 m. gegužės 29 d. sutartimi D. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) padovanojo J. A. nebaigtą statyti mūrinį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). 1999 m. kovo 10 d. mainų sutartimi J. A. perleido D. F. gyvenamą namą 2A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). J. A. po D. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirties paveldėjo ½ palikimo, kurį sudaro 6,94 Lt įmoka valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis už 518 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2007 m. rugsėjo 4 d. sutartimi E. F. perdavė J. A. nuosavybėn ½ dalį gyvenamojo namo 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą 3G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); perleido nuomos teisę į žemės sklypą prie įgyjamų pastatų; perleido įmokėtą 5,55 Lt piniginę įmoką valstybės vienkartinėmis išmokomis su teise išsipirkti 0,0414 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti statiniai (inžineriniai) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) po ½ priklauso D. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. A., gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso D. F..

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (priimtas 1994 m. balandžio 26 d., ginčui aktuali jo red. gal. 2014 m. liepos 1 d. įsakymo priėmimo metu) nustatyta, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka; kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, žemė miestuose ir kaimuose yra parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ yra patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės, ginčui aktuali jų nuo 2014-02-25 gal. red.), pagal kurias naudojamus valstybinės žemės sklypus, parduodamus kitai paskirčiai, turi teisę įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, užsieniečiai, užsienio juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos, nurodytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme. Šių Taisyklių 7 punkte numatyta, kad jeigu gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys arba įrenginys (statiniai arba įrenginiai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu (pagrindiniu daiktu), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu atveju mokėjimo suma bendraturčiams paskirstoma proporcingai kiekvieno jų perkamai žemės sklypo daliai; kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui, o jeigu statinys ar įrenginys priklauso keliems asmenims, – statinio ar įrenginio bendraturčiams parduodama žemės sklypo dalis, reikalinga šiam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) su priklausiniais (jeigu jų yra) eksploatuoti. Parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, nustatyta tvarka parengtą parduodamo žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje (toliau – žemės sklypo planas), kuriame turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas (Taisyklių 8 p.). Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, o ir apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių argumentų, jog ginčijamu 2014 m. liepos 1 d. įsakymu 0,0896 ha žemės sklypo dalys bendraturčiams: D. F. – 0,0371 ha; D. F. – 0,0153 ha; J. A. 0,0372 ha yra nustatytos pažeidžiant minėtų Taisyklių 7, 8 punktų nuostatas (CPK 12, 178 str.).

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į pateiktą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui turi būti nustatytos kitos perkamos žemės sklypo dalys tarp žemės sklypo naudotojų, nei buvo nustatyta E. F. ir D. F. susitarimu. Kadangi šiuo metu (ir ginčo įsakymo priėmimo metu) galiojantys teisės aktai teisę išsipirkti žemę sieja su turimomis gyvenamojo namo ar kito pastato dalimis (nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kad pagalbiniai ūkio pastatai ginčo žemės sklype funkcionuoja kaip atskiri statiniai, todėl teisėtai parduodamo sklypo dalys buvo nustatytos pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamųjų namų dalį), faktinė situacija po buvusių bendraturčių susitarimo pasikeitusi, nėra teisinio pagrindo nustatyti apeliantei žemės sklypo dalį, remiantis įmokėta pinigine įmoka valstybės vienkartinėmis išmokomis pagal tuo metu buvusių bendraturčių susitarimą. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas įsakymas buvo priimtas nepažeidžiant jo priėmimo dieną galiojusios LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių tvarkos, nėra pagrindo pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, argumentaciją, susijusią su visų byloje surinktų įrodymų vertinimu, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 176–185 str.). Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos aiškinant ir vertinant bendraturčių anksčiau sudarytus susitarimus dėl naudojimosi namų valdos sklypu tvarkos, kai namų valdų naudotojų teisė pirkti žemės sklypą yra kildinama iš sklypo naudotojų poreikių, nes apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (2007-04-03 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-119/2007, 2009-02-20 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-59/2009) savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ir kiekvienu atveju turi būti sprendžiama pagal konkrečios bylos aplinkybes bei tas priežastis, dėl kurių reikia nustatyti naudojamų žemės sklypų dalis.

Apibendrindama pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.).

Iš apeliantės atsakovei D. F. (faktiškai atlikusiai mokėjimą, nors atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas abiejų atsakovų D. F. ir D. F. vardu), sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), - 300 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. A., a. k. (duomenys neskelbtini) D. F., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.