Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarimo, kuriuo R. L. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 str. 1 d. nubaustas 1 013 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nubaustas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 29 d. 13⁵⁰ val. iki 2016 m. balandžio 29 d. 15²⁵ val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „SAAB 9-5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė su kita transporto priemone ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 219 punktą.

R. L. yra įsitikinęs, kad šiuo atveju buvo visos būtinojo reikalingumo sąlygos, nes eismo įvykį sukėlęs vairuotojas tyčia bėgo iš įvykio vietos ir galimai apeliantui ir jo automobiliui žymią žalą padaręs vairuotojas būtų visiškai nenustatytas ir nesurastas. R. L. nurodo, stengęsis, kad jo sugadinta nuosavybė būtų apginta ir kad apeliantas turėtų pagrįstą teisę į padarytos žalos atlyginimą, tačiau tai įmanoma tik nustačius pažeidimą padariusį asmenį, o šioje situacijoje nebuvo kitos galimybės kaip pasielgti, t. y. nepasitraukiant visiškai iš eismo įvykio vietos, nes eismo įvykį padaręs asmuo net nestojo įvykio vietoje, o staigiai dingo iš įvykio vietos ir stengėsi pasislėpti kiemuose. Apeliantas nurodo, kad tokie jo veiksmai šioje situacijoje buvo būtini, be to, eismo įvykį padariusiam asmeniui nepadarė jokios žalos, priešingai savo veiksmais apeliantas stengėsi, kad būtų apsaugota jo nuosavybė, galimai apsaugoti kiti piliečiai nuo neatsakingo vairuotojo, būtų nustatytas asmuo padaręs eismo įvykį ir padaręs administracinės teisės pažeidimą, nes eismo įvykį sukėlęs asmuo tyčia elgėsi priešingai negu numato kelių eismo taisyklės. R. L. nurodo, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo iš karto po įvykio nesustojo, neišlipo eismo įvykio vietoje, nesiėmė jokių priemonių įvykio vietai apsaugoti. Apeliantas nurodo, kad elgėsi pagal kelių eismo taisykles, iš karto po įvykio sustojo, išlipo iš automobilio, apžiūrėjo jo sugadinimus ir tik pamatęs sprunkantį vairuotoją, spontaniškai nutarė bandyti jį surasti, kol dar visiškai buvo nedingęs, nes manė, kad vėliau jis gali likti nesurastas, be to manė, kad gal eismo įvykį sukėlęs asmuo sprunka, nes yra neblaivus. R. L. teigia, kad tokiu būdu elgėsi tiek gindamas savo teises ir teisėtus interesus bei nuosavybę bei stengėsi užtikrinti, kad būtų sulaikytas pažeidimą padaręs asmuo, bei neleisti jam pasišalinti iš eismo įvykio visiškai, tačiau apylinkės teismas apie šią atsakomybę šalinančią aplinkybę iš viso nepasisakė.

Taip pat apeliantas nurodo, kad jis, nukentėjęs nuo eismo įvykio, pats eismo įvykio nesukėlęs ir jo nepadaręs, padėjęs surasti ir nustatyti asmenį, kuris pažeidimą padarė, yra nubaustas daug griežčiau už vairuotoją, kuris pažeidimą padarė bei tyčia dėl padaryto pažeidimo pasišalino iš įvykio vietos. R. L. teigia, kad teismas šioje situacijoje pripažindamas jį kaltu ir nubausdamas daug griežčiau negu eismo įvykio kaltininką, tyčia siekusį išvengti atsakomybės, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir LR Vyriausiojo administracinio teismo nutarčių.

Skunde nurodoma, kad teismas skirdamas nuobaudą, nepagrįstai nenustatė R. L. veiksmuose buvus lengvinančių aplinkybių, t. y., kai pažeidimas padaromas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai.

Be to skunde teigiama, kad R. L. iš karto po eismo įvykio nekvietė policijos, nes kai R. L. surado pabėgusį eismo įvykio kaltininką, manė, jog tai padarė eismo įvykį sukėlusio asmens giminaitis, nes taip nurodė eismo įvykio kaltininkas, todėl buvo nuspręsta laukti policijos. Skunde yra akcentuojama, kad iš visų aplinkybių yra aišku, kad ne R. L. yra eismo įvykio kaltininkas ir, kad būtina vertinti kritiškai eismo įvykio kaltininko parodymus. Apeliantas nurodo, kad nors apylinkės teismas konstatavo, kad teisės aktai neįpareigoja vytis, gaudyti pažeidimą padariusį asmenį, ir šias aplinkybes vertino, kaip apelianto kaltę, tačiau R. L. nurodo, kad pasielgė pilietiškai ir to daryti nedraudžia įstatymas, be to, įstatymo yra reglamentuotas ir įtvirtintas būtinojo reikalingumo institutas ATPK 17 str. Mano, kad teismas rėmėsi, nepagrįstais A. Z. parodymais, teigdamas, kad apeliantas delsė kviesti policiją, nors kaip apeliantas pažymi, pats A. Z. delsė ir vengė policijos savo elgesiu po įvykio, po to įvairiomis kalbomis, tame tarpe ir apie eismo įvykį, kad jis ne visai kaltas ir apeliantas buvo įsitikinęs, kad A. Z. policiją iškvietė kai jis buvo rastas, todėl dar kartą tuo pat metu apeliantas neskambino, skambino vėliau.

R. L. mano, kad turėtų būti remiasi, liudytojo E. V. parodymais, o A. Z. parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems bylos duomenims, atsižvelgiant į tai, kad jis siekė nuslėpti įvykio tiesą, ir į tai taip pat turėtų būti atsižvelgta vertinant parodymus. Teigia, kad teismas iš viso nepasisakė apie A. Z. parodymus ir jų nevertina, tačiau apelianto kaltę grindžia būtent jo parodymais, dėl neva R. L. delsimo kviesti policiją. Apeliantas pažymi, kad pats A. Z. įvairiais būdais tik dėl jam vienam žinomų priežasčių, bandė pabėgti iš eismo įvykio vietos, po to pats tempė laiką aiškindamasis su juo apie įvykio aplinkybes ir pats policijos nekvietė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Pagal ATPK 284 str., organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė.

Iš apeliacinio skundo galima suprasti, kad apeliuojama į būtinojo reikalingumo institutą (ATPK 17 str.), kurį nustačius asmuo administracinėn atsakomybėn netraukiamas, o teisės pažeidimo padarymas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas gali būti pripažintas pažeidėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.). Teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra minimo instituto požymių.

ATPK 17 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Pirmoji, antroji ir trečioji būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos yra realus, akivaizdus gręsiantis pavojus. Teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde R. L. teigė, kad veiką padarė siekdamas surasti ir pagauti eismo įvykį padariusį asmenį, be to skunde nurodoma, kad savo veiksmais apeliantas stengėsi, kad būtų apsaugota jo nuosavybė, galimai apsaugoti kiti piliečiai nuo neatsakingo vairuotojo, būtų nustatytas asmuo padaręs eismo įvykį ir padaręs administracinės teisės pažeidimą, nes eismo įvykį sukėlęs asmuo tyčia elgėsi priešingai negu numato kelių eismo taisyklės, be to manė, kad sprunkantis vairuotojas buvo neblaivus. Apygardos teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad nors R. L. vijosi ir surado eismo įvykį padariusį asmenį, tačiau kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, R. L. delsė kviesti policijos pareigūnus, su A. Z. pastarojo automobiliu nuvyko į PC „Akropolis“, po to grįžo atgal prie muzikos mokyklos, nors įvykis įvyko 2016 m. balandžio 29 d. apie 13.50 val., tačiau policijai buvo pranešta tik tos pačios dienos 15.50 val., be to teismas pažymi, kad policijai pranešė ne kuris nors eismo įvykyje dalyvavęs ar su juo susijęs asmuo, o A. Z. žentas T. D. (20 b. l.). Nors R. L. teigia, kad savo veiksmais norėjo, kad būtų nustatytas pažeidimą padaręs asmuo, kad būtų apsaugota jo nuosavybė, teigia siekęs pasielgti pilietiškai, tačiau iš byloje esančių duomenų, tokių išvadų negalima daryti, nes nors ir suradęs pažeidėją, nesiekė, kad apie tai nedelsiant būtų informuoti policijos pareigūnai, dėl neaiškių aplinkybių su pažeidėju važiavo į PC „Akropolis“, nors R. L. skunde nurodė, kad pats eismo įvykį sukėlęs asmuo siūlė tartis, teigė esantis neblaivus, tačiau nebuvo siekiama, kad būtų greitai nustatytas eismo įvykio kaltininko blaivumas, tačiau priešingai, buvo delsiama. Šios aplinkybės rodo, kad R. L. teisėms ir teisėtiems interesams, t. y. jo nuosavybei po eismo įvykio negrėsė realus ir akivaizdus pavojus, nes byloje nėra duomenų, kad po eismo įvykio R. L. nuosavybei būtų iškilęs pavojus.

Nenustačius pirmos, antros ir trečios būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų, kad R. L. nuosavybei iškilęs realus, akivaizdus pavojus, nėra pagrindo aptarinėti kitų būtinojo reikalingumo sąlygų – galėjo ar negalėjo pavojus būti pašalintas kitomis priemonėmis, ar padaryta žala daugiau/mažiau reikšminga negu išvengtoji žala, nes tokių sąlygų nėra. Nenustačius nei vienos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos R. L. veikoje, nėra teisinio pagrindo spręsti ir klausimą dėl apelianto veikimo pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.).

Skunde nurodoma, kad teismas skirdamas nuobaudą, nepagrįstai nenustatė R. L. veiksmuose buvus lengvinančių aplinkybių, t. y., kai pažeidimas padaromas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog administracinio teisės pažeidimo padarymo metu R. L. buvo labai susijaudinęs, priešingai, R. L. veiksmai ieškant eismo įvykį sukėlusio asmenį, veiksmai suradus eismo įvykį sukėlusį asmenį rodo, kad R. L. veikė apgalvotai, tikslingai, nebuvo sutrikęs, todėl apelianto veiksmuose nėra ATPK 31 str. 1 d. 7 p. numatytos lengvinančios aplinkybės.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinė atsakomybė inter alia (be kita ko) kyla ir vairuotojui, pasitraukusiam iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Pažymėtina, kad šis pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-33/2013, 2AT-41/2014 ir kt.). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Apygardos teismas pažymi, kad iš jau paminėtų aplinkybių, t. y., kad R. L. suradęs pažeidėją nesiekė, kad apie tai nedelsiant būtų informuoti policijos pareigūnai, dėl neaiškių aplinkybių su pažeidėju važiavo į PC „Akropolis“, rodo, kad R. L. suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykyje, tačiau šią pareigą sąmoningai ignoravo, nepateikdamas objektyvių pateisinančių tokio savo elgesio priežasčių. Tai, kad, pareiškėjo nuomone, jis nesukėlė eismo įvykio ir nebuvo pripažintas eismo įvykio kaltininku, nepaneigia administracinėn atsakomybėn patrauko asmens veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 130 str. 1 d. galimybės, nes pagal ATPK 130 str. 1 d. atsako asmuo, kuris pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, t. y. nepriklausomai nuo asmens kaltės dėl paties eismo įvykio kilimo.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apygardos teismas pritaria apylinkės teismo išvadoms, kad teisės aktai neįpareigoja su eismo įvykiu susijusių asmenų gaudyti, vytis, ieškoti kitų su eismo įvykiu susijusių asmenų. Tačiau teisės aktai įpareigoja įvykus eismo įvykiui, eismo įvykio dalyvius, kurie yra susiję su eismo įvykiu nedelsiat sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka; pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnis, Kelių eismo taisyklių 219 punktas). R. L. minėtų reikalavimų nesilaikė.

Skunde taip pat nurodoma, kad R. L. paskirta nuobauda per griežta, nes eismo įvykį sukėlęs ir pasišalinęs A. Z. buvo nubaustas ne taip griežtai.

Apygardos teismas pažymi, kad pagal ATPK 20 str. administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis ATPK ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ATPK 30 str.). Kiekvienu atveju teismas skirdamas nuobaudą pažeidėjui ją individualizuoja, todėl paskirtos nuobaudos dydis negali būti tiesiogiai siejamas su kitam pažeidėjui paskirtos nuobaudos dydžiu, t. y. šiuo atveju su A. Z. paskirta nuobauda. Iš pirmosios instancijos teismo nutarimo matyti, kad teismas skirdamas nuobaudą R. L. atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, lengvinančių ar sunkinančių R. L. atsakomybę aplinkybių nenustatė, nuobauda buvo paskirta ATPK 130 str. 1 d. sankcijos ribose, t. y. nuobaudos dydis artimas sankcijoje numatytam vidurkiui, be to buvo paskirta švelnesnė ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatyta nuobaudos rūšis – bauda su papildoma administracine nuobauda – specialios teisės vairuoti atėmimu, todėl apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje R. L. pagal ATPK 130 str. 1 d. skiriant nuobaudą ATPK 30 str. 1 d. nuostatos pritaikytos tinkamai ir dar labiau švelninti jam pagal šį ATPK straipsnį paskirtą nuobaudą nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad administracine tvarka nubausto asmens R. L. apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, bei vertindamas tai, kad pažeidėjo apeliaciniame skunde pateikti iš esmės tapatūs argumentai, kokius jis deklaravo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, į kuriuos, be kita ko, išsamiai ir argumentuotai atsakyta skundžiamame nutarime, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, ir pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. liepos 5 d. nutarimą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisėtą, pagrįstą ir argumentuotą procesinį sprendimą. Dėl šių priežasčių naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą administracine tvarka nubausto asmens apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

R. L. apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.