Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. ir atsakovo akcinės bendrovės DNB banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimo ir 2012 m. rugsėjo 6 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-2226-115/2012 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) akcinės bendrovės DNB banko priešieškinį ieškovei J. B. (atsakovei pagal priešieškinį) dėl palūkanų, delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė J. B. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą dėl teismo papildomo sprendimo prašo atsakovo skundą atmesti. Nurodo, kad remiantis tais pačiais ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais, kuriais iš esmės nesutinkama su ieškinio atmetimu ir dalies priešieškinio tenkinimu, atitinkamai ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymu tarp šalių, atsakovo apeliacinis skundas dėl teismo papildomo sprendimo laikytinas taip pat nepagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir išreikalavimo

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindo

Ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiomis pirmiau minėtas Paskolos ir Obligacijų sutartis, savo reikalavimą grindė CK 1.91 straipsnyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu – sandorio sudarymu dėl apgaulės. Pirmosios instancijos teismas šio sandorių negaliojimo pagrindo nepripažino įrodytu, taip pat pažymėjo, kad ginčijami sandoriai negali būti pripažįstami negaliojančiais ir pagal CK 1.90 straipsnį (dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu), nes, teismo nuomone, globalios ekonominės krizės nenumatymas nepriskirtinas suklydimui, dėl kurio turėtų būti pripažinti negaliojančiais ginčo sandoriai. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus dėl apgaulės. Ieškovė neįrodė, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti dėl atsakovo apgaulės. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus suklydimo įtakoje. Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodo, kad nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ieškovė neteigė ir neįrodinėjo, jog ginčo sandorius sudarė iš esmės suklydusi, o tai reiškia, kad atsakovas negalėjo atsikirsti į argumentus, kuriais esą nesirėmė ieškovė. Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Pažymėtina, kad teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Pagal byloje analizuotas aplinkybes (CPK 135 str. 1 d. 2 p.), be kita ko, buvo aiškinama ir apie tai, kad sudarant ginčo sutartis atsakovas, kaip ypač atidus ir profesionalus verslo subjektas ? bankas, suklaidino ieškovę dėl esminių sutarčių sąlygų, kurias žinodama ieškovė niekada nebūtų sudariusi tokių sandorių. Suklaidinimas pasireiškė sąmoningu neteisingos informacijos pateikimu ir reikšmingos sandorio sudarymui informacijos nutylėjimu. Ieškovės nuomone, neatskleidimas teisingos ir objektyvios informacijos apie obligacijų pelningumą bei riziką investuojant į su akcijų indeksais susietas obligacijas skolintomis lėšomis (atsakovui neatskleidus visos informacijos apie siūlomą produktą bei nutylėjus informaciją apie galimą riziką), lėmė tai, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl ginčijamų sandorių turinio, jų esmės, neatitinkančių ieškovės tikrosios valios. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovės nurodytas, tiek tas teisės normas, kuriomis ieškovė ir kiti proceso dalyviai nesirėmė. Be to, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sprendė dėl ginčo sandorių negaliojimo pagal CK 1.90 straipsnį, tačiau sandorio negaliojimo fakto šiuo pagrindu nekonstatavo. Ieškovė apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, kad nesant pagrindo konstatuoti atsakovo veikimo apgaule, sandoriai pripažintini negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį. Pagal kasacinio teismo praktiką, tiek dėl suklydimo (CK 1.90 str.), tiek dėl apgaulės (CK 1.91 str.) sudaryti sandoriai priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią (contra voluntatem), o suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

Suklydimas ? tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Kaip jau minėta, dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. Juos nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko, kitų esminių sąlygų ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati (CK 1.90 str. 5 d.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, nes atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias ? praras. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sandorį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas taip pat negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.

Dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo, protingumo kriterijaus taikymo

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, kad atsakovas (bankas) neįvykdė jam nustatytų pareigų veikti rūpestingai, geriausiais kliento interesais, pateikiant suprantamą ir išsamią informaciją ieškovei apie galimą riziką investuojant į sutartimi pasirašytas obligacijas skolintomis lėšomis. Ieškovė ginčijamas sutartis sudarė neatskleidus jai visos reikšmingos informacijos, susijusios su obligacijų, susietų su akcijų indeksais, investavimu atsakovo paskolintomis lėšomis, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, kurią žinodama ieškovė nebūtų sudariusi tokių sandorių. Šiuo atveju ieškovės suklydimas pripažintinas esminiu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas suklaidino ieškovę dėl galimos sandorių sudarymo rizikos, pabrėždamas investicijų pajamingumą ir tuo įtikinęs būsimą potencialų investuotoją.

Nagrinėjamu atveju ieškovės pasirašomų obligacijų įsigijimas buvo finansuojamas atsakovo skolinamomis ieškovei lėšomis. Tokiu atveju atsakovas turėjo pareigą itin aiškiai ir suprantamai atskleisti visas galimas tokio pasirinkto investicinio sprendimo pasekmes, t. y. kad obligacijų išpirkimo metu susiklosčius nepalankiai situacijai ieškovė atgautų tik nominalią obligacijų vertę, o, ieškovei neturint lėšų palūkanoms pagal paskolos sutartį sumokėti, palūkanų dengimas (išieškojimas) būtų vykdomas iš įkeisto ieškovės nekilnojamojo daikto. Pagal byloje esančius duomenis įkeitimo objektas – butas buvo vienintelis ieškovei priklausantis nekilnojamasis daiktas (1 t., 48-49 b. l.), kuriame ieškovė ir gyvena. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad ginčijamose sutartyse nurodytas ieškovės gyvenamosios vietos ir įkeisto nekilnojamojo daikto adresas sutampa. Byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog atsakovas išsamiai paaiškino ieškovei galimas pasirinkto investicinio sprendimo (investuojant skolintomis lėšomis) neigiamas pasekmes. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojai R. B. ir A. Z., dalyvavę 2007 m. liepos mėnesį vykusiame investicinio produkto pristatyme, paaiškino, kad pristatymą vedusi R. T. kalbėjo, jog SASO gali uždirbti mažiausiai 6 proc. prieaugį, o investavus skolintus pinigus bet kuriuo atveju investuotojams liks 1 proc. pelno (4 t., 159, 175). Liudytoja R. T. tokių savo žodžių nepatvirtino, nurodydama, jog „Buvo paaiškinta, kad turi produktas uždirbti ne mažiau kaip 5 proc. ir jei uždirbi daugiau nei 5 proc., gauni pelną“ (4 t., 177 b. l.). Akivaizdu, jog nurodytų liudytojų paaiškinimų pagrindu daryti neabejotiną išvadą apie tai, ar investicinio produkto pristatymo metu buvo akcentuojamos galimos rizikos, ar ne, neįmanoma dėl šių liudytojų galimo suinteresuotumo veikti atitinkamai ieškovės arba atsakovo pusėje (iš vienos pusės - ieškovės dukra ir draugas, iš kitos - banko darbuotoja, siūliusi SASO ir betarpiškai bendravusi su ieškove sutarčių sudarymo metu). Taip pat neįmanoma nustatyti ir to, kuriuos gi reklaminius lankstinukus galėjo gauti ieškovės dukra finansinio investicinio produkto pristatymo Ukmergėje metu. Ieškovė tvirtina, kad jos dukra pristatymo Ukmergėje metu gavo lankstinuką „Investavimas esant nestabiliai rinkai“ (4 t., 171 b. l.). Taip pat ieškovė paaiškino, kad matė dar du lankstinukus: „kitą pasiėmė iš tėčio, kuris buvo didelis spalvotas ir vadinosi Investavimas į AB DNB banką ir buvo atšviesti du lapai - su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“ (4 t., 171 b. l.). Atsakovas į bylą pateikė 2007 m. gegužės mėnesį paruoštą lankstinuko „Investavimas DnB NORD banke (2 t., 118-133 b. l.) kopiją, kuri, atsakovo tvirtinimu, buvo dalijama 2007 m. liepos mėnesį Ukmergėje vykusio pristatymo metu. Tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog apie riziką patirti nuostolius, kai SASO perkamas už skolintas lėšas, informacija išdėstyta tik atsakovo pateiktame 2007 m. gegužės mėn. paruoštame lankstinuke (2 t., 130, 131 b. l.). Taigi, nors ir nėra įmanoma nustatyti, kokios informacinės medžiagos pagrindu vyko investicinio produkto pristatymas, tačiau akivaizdu, kad atsakovas nepateikė ieškovei suprantamos, išsamios, vienareikšmiškos informacijos apie galimą riziką investuojant į ginčo sutartimis pasirašytas obligacijas skolintomis lėšomis. Ieškovės pateiktose kopijose lankstinukų: „Investavimas DnB NORD banke“, „Investavimas esant nestabiliai situacijai rinkose“ (1 t., 16-35 b. l., 36-43) visgi akcentuojamas SASO pelningumas (1 t., 22, 23, 24, 38, 42 b. l.), o liudytoja R. T., duodama parodymus teisme, aiškino, jog „Per pristatymą buvo kalba apie įvairias investicijas ir buvo daug įvairių lankstinukų“ (4 t., 178 b. l.). Į bylą kartu su ieškiniu buvo pateikta kopija ir dar vieno lankstinuko – „DnB NORD su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“, kuriame yra išdėstyta informacija apie garantuojamą netgi 6 proc. prieaugį, tačiau iš lankstinuke nurodytų pagrindinių sąlygų matyti, kad jame pateikiama informacija apie kitas nei pagal ginčo Obligacijų sutartį platintas obligacijas (1 t., 44 b. l.). Taigi šis lankstinukas nelaikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu aplinkybę, kad ieškovei sudarant ginčijamus sandorius atsakovas žadėjo garantuotą 6 procentų prieaugį. Visgi šie duomenys papildomai patvirtina klaidinimo faktą, dėl kurio negalėjo tinkamai ir normaliai formuotis tikroji (neydinga) ieškovės valia dėl sandorių sudarymo. Esant tokiai faktinei situacijai, kai daugiausia buvo akcentuojamas SASO pajamingumas, o ne galimos rizikos tuo atveju, jei akcijų rinkos nukristų ir nebūtų prieaugio, tai pripažintina netinkamu kliento informavimu apie investavimo strategiją ir riziką. Obligacijų sutarties 1.13 punkte nurodyta, jog pasirašydama šią sutartį, ieškovė (investuotoja) patvirtina, kad yra susipažinusi su 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų Programos (sutarties 1.1 p.) prospektu (1 t., 15 b. l.). Ginčijamų sutarčių nuostatose nėra nurodyta dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, įsigijimo skolintomis lėšomis rizikos, o Obligacijų sutarties 1.13 punkte paminėtas Prospektas ieškovei nebuvo įteiktas nei prieš pasirašant ginčo sutartis, nei vėliau (pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad Bazinis prospektas buvo viešai paskelbtas banko interneto svetainėje). Ta aplinkybė, kad ieškovė pasirašė Obligacijų sutartį, kurioje yra nuoroda į Programos prospektą ir Galutines sąlygas, bet kuriuo atveju nelaikytina pakankama investavimo patirties neturinčiam asmeniui aiškiai suvokti investavimo skolintomis lėšomis rizikas, o duomenų, kad atsakovas betarpiškai atskleidė ieškovei Programos prospekto esmines nuostatas, nėra.

Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad produkto pristatymo, kuriame dalyvavo ieškovės dukra, metu ar prieš ginčijamų sutarčių sudarymą atsakovas būtų potencialiai investuotojai akcentavęs skirtumus tarp investavimo kliento nuosavomis lėšomis ir banko (atsakovo) paskolintomis klientui lėšomis. Nagrinėjamu atveju esmine laikytina aplinkybė, ar atsakovo siūlytas investavimo produktas buvo saugus (nerizikingas). Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad investavimo produktas (SASO), kai obligacijos įsigyjamos skolintomis lėšomis, skiriasi nuo tokio paties investavimo produkto, kai obligacijos įsigyjamos nuosavomis lėšomis (rizikos aspektu), ir ši aplinkybė šalių nėra ginčijama. Investuojant nuosavomis lėšomis klientas nerizikuoja, nes bet kuriuo atveju (net ir akcijų indeksams sumažėjus) jis atgaus įsigytų SASO nominalią vertę. Obligacijas įsigyjant skolintomis lėšomis – asmuo (klientas) rizikuoja, kad akcijų indeksams sumažėjus jam teks (iš atitinkamų šaltinių) mokėti tikslinės paskolos palūkanas. Pažymėtina, kad Paskolos ir Obligacijų sutartys yra tarpusavyje susiję sandoriai, todėl palūkanų pagal Paskolos sutartį susidarymo ir mokėjimo mechanizmas, papildomai atsižvelgiant į obligacijų sąsają su akcijų indeksais, neprofesionaliam rinkos dalyviui buvo sudėtingas ir neaiškus. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu akcentavo, jog esminę reikšmę jos apsisprendimui sudaryti ginčijamus sandorius turėjo atsakovo suteikta informacija apie garantuojamą produkto pelningumą bei rizikos nebuvimą. Tokį ieškovės apsisprendimą, kaip labiau tikėtiną nei netikėtiną valios faktą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovė įkeitė vienintelį savo gyvenamąjį būstą. Sunkiai suvokiama, kad asmuo, suprasdamas tikrąją situaciją, rizikuotų vieninteliu savo gyvenamuoju būstu, net jei tos rizikos priežastimi ir būtų didelio pelno gavimo tikimybė. Atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis tokio ieškovės valią suformavusio faktoriaus (veiksnio) nepaneigė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti ieškovės suklydimą dėl sandorio esmės (esminės sandorio sąlygos) – sandorio rizikingumo (pvz., galimybės prarasti įkeistą turtą).

Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorį sudariusios šalies (šiuo atveju ieškovės) amžių, išsilavinimą, patirtį ir kitas sandorio šalį apibūdinančias aplinkybes. Byloje nekilo ginčas dėl to, kad ieškovė nėra profesionali investuotoja. Duomenų, kad ji turėtų patirties investicijų srityje, byloje nėra (ieškovė turi filologės išsilavinimą). Tai reiškia, kad ieškovė laikytina neprofesionalia investuotoja, neturinčia specialių žinių ir patirties finansinių priemonių rinkose, nesugebančia kvalifikuotai įvertinti skolinimosi ir investavimo rizikų. Jog ginčo sutarčių šalys buvo nelygiavertėje padėtyje, nes ieškovė, būdama neprofesionalia investuotoja, pirko atsakovo – kredito įstaigos (banko), siūlomą investicinį produktą, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Kadangi ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo neprofesionali klientė ir finansų rinkos dalyvė, tai įpareigojo atsakovą atlikti specialius veiksmus, susijusius su išsamiu ieškovo informavimu, duomenų apie investavimo tikslus surinkimu, tinkamu investavimo tikslų išaiškinimu ir pan. (FPRĮ 22 straipsnio 3, 4 dalys). Atsakovas yra profesionalus dalyvis finansų rinkoje, t. y. specialus subjektas, kuriam taikomi labai aukšti veiklos ir atsakomybės standartai (tai akcentuojama ir teismų praktikoje). Ieškovė, kaip neprofesionali investuotoja, apskritai neturėjo arba mažai turėjo žinių apie banko siūlomus investicinius produktus, jų galimas rizikas ir pan. Tai, kad produkto pristatyme dalyvavo ne pati ieškovė, o jos dukra teisininkė, kuri pirmiausia ir susidomėjo obligacijomis, įgyjamomis skolintomis lėšomis, paskatindama ieškovę sudaryti ginčijamus sandorius, neleidžia daryti priešingų išvadų dėl ieškovės gebėjimo įvertinti rizikas, juolab, kai nėra duomenų, jog ieškovės dukra kokiu nors būdu būtų susijusi su investavimu ir (ar) turėtų patirties šioje srityje. Dėl šių priežasčių ieškovė neturėjo pagrindo nepasitikėti banku bei jo pateikiama informacija ir tokius sudėtingus sprendimus dėl investavimo į SASO (ypatingai kaip šiuo atveju ? skolintomis iš to paties banko lėšomis) priėmė pasikliaudama tokia pateikta informacija, banko darbuotojų rekomendacijomis. Tokiu būdu tarp banko ir ieškovės (investuotojos) susiklostė pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, suponavę banko pareigą veikti išskirtinai kliento interesais ir geriausiomis klientui sąlygomis. Iš liudytojos R. T. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo tikimasi akcijų kilimo, nes rinkos kilo, kad buvo daug optimizmo („2007 m. akcijų rinkos kilo, buvo daug optimizmo. Buvo klientų, kurie su obligacijomis uždirbo. Uždirbdavo nuo 50 iki 100 procentų“, „Klientai patikėjo, kad bus pelnas, nes tada visi uždirbome ir tikėjome, ir aš tikėjau. Tik nebuvo aišku, kada krizė įvyks“) (4 t., 177 b. l.). Šios aplinkybės sudaro pagrindą prieiti labiau tikėtinos išvados, jog sudarant ginčijamus sandorius vyravęs akcijų rinkų kilimas lėmė tai, kad tuo metu labiau buvo akcentuojami teigiami su investavimu į SASO susiję aspektai, o ne rizikos ir galimos neigiamos pasekmės. Byloje esančių duomenų pagrindu negalima pripažinti, kad atsakovas suteikė ieškovei visą reikalingą informaciją, kurią žinodama ieškovė būtų galėjusi priimti pagrįstą valinį sprendimą ir aiškiai suvokti iš pasirinktos investavimo strategijos kylančią riziką. Atsakovas, siūlydamas ieškovei investuoti dideles sumas į banko išleidžiamus vertybinius popierius, tam sudaryti didelio masto paskolos (2 440 000 Lt) sutartį, turėjo pareigą veikti ypatingai rūpestingai, geriausiais kliento interesais ir pateikti suprantamą bei išsamią informaciją ieškovei apie riziką ir galimas itin nepalankias pasekmes, tačiau tos pareigos tinkamai neįvykdė. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju išsami informacija apie galimas investavimo pasekmes yra ypač svarbi ir aktuali, nes ieškovė rizikavo vieninteliu turimu nekilnojamuoju daiktu – būstu, kuriame ir gyvena.

Bylos duomenys neteikia pagrindo spręsti, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė neklysdama suprato, jog investuodama į obligacijas skolintomis lėšomis, ji turi numatyti ne tik tai, kad SASO iki numatyto obligacijų išpirkimo kils, bet ir tai, ar prieaugis bus toks, kad viršys tikslinės paskolos palūkanas, kas tiktai tokiu atveju lemtų pelno iš investavimo produkto gavimą. Akivaizdu, kad tokiam, specifinių žinių reikalaujančiam, vertinimui atlikti būtina konkreti patirtis, todėl atsakovas privalėjo aiškiai akcentuoti ne šios finansinės investicijos saugumą ir patikimumą, o riziką, kuri šiuo atveju itin reikšminga. Nagrinėjamu atveju atsakovas aiškiai ir pilnai neatskleidė ieškovei esminių ginčijamų sandorių sudarymo sąlygų, neinformavo apie visas galimas investavimo rizikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė turėjo lemiamą įtaką formuojantis ydingai ieškovės valiai sudaryti ginčijamus sandorius.

Remiantis tuo, kas išdėstyta šiame sprendime, yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus ir ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliaciniu skundu ieškovė prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas visiškai, tačiau nekonkretizuoja ir nenurodo, jog prašo tenkinti savarankišką ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pastebėtina, kad teikiant apeliacinį skundą dėl tokio reikalavimo nebuvo sumokėtas žyminis mokestis. Ši aplinkybė sudaro pagrindą teisėjų kolegijai vertinti, kad teikdama apeliacinį skundą ieškovė nebepalaiko savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nežiūrint to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovė, prašydama priteisti neturtinės žalos atlyginimą, rėmėsi CK 1.91 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia, kad jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, tai nukentėjusysis taip pat turi teisę reikalauti atlyginti tokiais veiksmais padarytą neturtinę žalą. Kadangi neturtinės žalos atsiradimo pagrindą ieškovė siejo su apgaulės faktu, tačiau ginčijami sandoriai pripažįstami negaliojančiais kitu teisiniu pagrindu, šiuo atveju neegzistuoja teisinė galimybė spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Dėl atsakovo priešieškinio ir jo apeliacinio skundo

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas priešieškinio reikalavimus grindžia iš negaliojančiomis pripažintų sutarčių kylančia prievole mokėti palūkanas, nebelieka teisinio pagrindo priimti atsakovui palankų sprendimą pagal jo pareikštą priešieškinį. Atitinkamai teisėjų kolegija nepasisako ir dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria buvo iš dalies tenkintas atsakovo priešieškinis, sumažinus prašomų priteisti palūkanų sumą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nepasisako dėl kitų argumentų, išdėstytų šalių apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos, nes jie neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčo klausimui galutinai išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiuo atveju byloje priimamas naujas sprendimas, beveik visa apimtimi tenkinant ieškovės ieškinį ir apeliacinius skundus, o atsakovo priešieškinį ir apeliacinius skundus (dėl sprendimo ir papildomo sprendimo) atmetant, todėl spręstinas klausimas dėl ieškovės turėtų išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Kadangi atsakovo priešieškinis ir apeliaciniai skundai netenkinti, atsakovui bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Ieškovė už ieškinį turėjo sumokėti 7 777 Lt žyminio, tačiau sumokėjo 1 777 Lt (1 t., 110 b. l.), o likusios dalies (6 000 Lt) žyminio mokesčio mokėjimas jai buvo atidėtas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos (civilinė byla Nr. 2-817/2011). Kadangi ieškinys patenkinamas iš dalies (netenkinamas tik reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo), ieškovei iš atsakovo priteistina 1 727 Lt, valstybei iš atsakovo ? 6 000 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį. Taip pat ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo 13 035,02 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (5 t., 1-12 b. l.). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės advokato suteiktų teisinių paslaugų mastą, bylos sudėtingumą ir apimtį, atsižvelgdama į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio nustatytus rekomenduojamus maksimalius užmokesčio dydžius, taip pat remdamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog ieškovei iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma mažintina iki 7 000 Lt (CPK 98 str.). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (46,85 Lt), priteistinos valstybei iš atsakovo.

Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 1 146 Lt žyminio mokesčio (5 t., 53 b. l.). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas (skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas), patenkinant ieškovės ieškinio reikalavimus, jai iš atsakovo priteistina 1 146 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, kurios sudaro 9 042,33 Lt, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (5 t., 159-169 b. l.). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės atstovo (advokato) suteiktų paslaugų apimtį (byloje pateikti apeliaciniai skundai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo, atsiliepimai į atsakovo apeliacinį skundą dėl sprendimo ir papildomo sprendimo), nenustačiusi pagrindų, dėl kurių būtų pagrindas priteisti visas ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, sprendžia, jog ieškovei iš atsakovo priteistina 5 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovas į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 2012 m. sausio 23 d. yra įmokėjęs 300 Lt liudytojų atvykimo į teismo posėdžius išlaidoms užtikrinti (t. 3, 198 b. l.). Kaip nurodyta ir skundžiamame teismo sprendime, liudytojai prašymų dėl išlaidų atlyginimo nepateikė, todėl atsakovui grąžintinos į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėtos lėšos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą ir 2012 m. rugsėjo 6 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės J. B. ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovės J. B. ir akcinės bendrovės DNB banko (buvęs pavadinimas ? AB DnB NORD bankas) 2007 m. rugpjūčio 7 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-371 ir 2007 m. rugpjūčio 7 d. obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD AKTYVIAI VALDOMAS PASAULIS-2.

Ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Atsakovo akcinės bendrovės DNB banko priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei J. B. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš atsakovo akcinės bendrovės DNB banko (juridinio asmens kodas: 112029270) 2 873 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą, 12 000 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės DNB banko (juridinio asmens kodas: 112029270) 6 046,85 Lt žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių procesinių dokumentų įteikimu.

Grąžinti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui 300 Lt sumą, įmokėtą 2012 m. sausio 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. APM3003782 į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).