Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Petraškienės,

viešame teismo posėdyje mišriu būdu, naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant kalėjime.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra šešių mėnesių laikotarpiui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo T. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas T. G. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apylinkės teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu T. G. veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius.

8. Apeliantas skunde detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus, selektyviai ir savaip juos interpretuoja, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Būtent remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nuteistasis T. G. naudojo fizinį smurtą prieš savo sugyventinę (sužadėtinę) I. M..

9. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį T. G., nukentėjusiąją I. M., liudytojus R. T., A. M. – E., R. J., Z. M., tyrė byloje esančius vaizdo ir garso įrašus, rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus duomenis, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek T. G. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, specialisto išvados, vaizdo ir garso įrašuose esančių duomenų bei kitų įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia T. G. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versiją dėl byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių ir motyvuotai ją atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su nuteistojo T. G. ir nukentėjusiosios I. M. bei liudytojų parodymų patikimumu bei jų vertinimu. Su pirmos instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo motyvus.

10. T. G. viso proceso neigė kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis tvirtino, kad nukentėjusioji I. M. susižalojo epilepsijos priepuolio metu. Aiškino, kad priepuolių metu ji tampa nevaldoma, jai atsisako protas, ji kritinėja. Aptariamo įvykio dieną jai taip pat buvo epilepsijos priepuolis. I. M. krito į vaiko pusę, tad jis, norėdamas apsaugoti vaiką, kad pastaroji ant jo neužkristų, atkišo ranką, į kurią ji atsitrenkė. I. M. tuo metu susvyravo, o kai jis patraukęs vaiką į šoną norėjo ją sugriebti, kad nenukristų, krito ant grindų. Jis jos nestūmė. Kad T. G. aptariamu laikotarpiu jos atžvilgiu nesmurtavo, teisme tvirtino ir nukentėjusioji. Ji taip pat aiškino, kad krito priepuolio metu, o T. G. tik buvo atkišęs ranką, bet jai nesudavė ir nestūmė.

11. Vertinant tokius nukentėjusiosios teiginius, kuriuos ji, be kita ko, patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, visų pirma pažymėtina, kad smurto artimoje aplinkoje bylose teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus bei jų pokyčius. Tokioje situacijoje itin reikšmingos parodymus davusio asmens elgesio pokyčius sąlygojusios aplinkybės (pvz. baimė, gėda, aplinkinių spaudimas ir pan.), kurių tinkamam įvertinimui svarbūs tiek iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo buvę ir jo metu esantys nukentėjusiųjų (liudytojų) ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens tarpusavio santykiai, tiek nuteistojo bei nukentėjusiojo (liudytojo) asmeninės charakterio savybės bei kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, galėjusios sąlygoti nukentėjusiojo (liudytojo) atsisakymą duoti parodymus arba jų kardinalų pakeitimą bylos nagrinėjimo teisme metu, davus nuoseklius, detalius ir faktines bylos aplinkybes atitinkančius parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

12. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose pabrėžiamas smurto artimoje aplinkoje problemos aktualumas ir sunkumas, jo aukų pažeidžiamumas ir kartojama nuostata, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, institucijų įsikišimas į privatų ar šeimos gyvenimą gali tapti būtinas siekiant apsaugoti asmens sveikatą ir teises ar užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms (2016 m. vasario 23 d. sprendimas byloje C. prieš Turkiją, peticijos Nr. 55354/11; E. prieš Moldovos Respubliką). Svarbu, kad būtų imtasi veiksmingos pažeidžiamų asmenų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir kitų agresijos (persekiojimo, puldinėjimo) formų priemonių. Asmens apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje yra valstybės pareiga net ir tais atvejais, kai nukentėjusysis šios apsaugos viena ar kita forma atsisako.

13. Nors I. M. teisme pareiškė, kad nelaiko savęs nukentėjusiąja ir neigė patyrusi fizinį smurtą iš T. G., sprendžiant dėl nukentėjusiosios parodymų teisme, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. gegužės 10 d. vykusios jos papildomos apklausos metu duotų parodymų patikimumo, šioje baudžiamojoje byloje yra itin svarbu įvertinti nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykį įvykių metu ir nagrinėjant bylą teisme, nukentėjusiosios socialinį pažeidžiamumą dėl jos sudėtingos sveikatos būklės, ypač atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti teisme, visiškai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktai medžiagai, jos pirminiams paaiškinimams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindo manyti, jog nukentėjusioji pakeitė savo parodymus taip siekdama padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi po smurto panaudojimo fakto ji nuteistajam atleido, bijo, jog dėl T. G. nuteisimo ji pati viena dėl savo sveikatos būklės negalės tinkamai pasirūpinti savimi ir mažamečiu vaiku, kad pastarasis iš jos gali būti paimtas. Atsižvelgiant į tai, šie parodymai vertintini kitų bylos duomenų kontekste.

14. Dėl 2023 m. balandžio 10 d. T. G. atliktų smurtinių veiksmų, pareiškimo surašymo dieną (2023 m. balandžio 20 d.) apklausiama nukentėjusioji nurodė, kad 2023 m. balandžio 10 d. apie 14 val. būnant savo namuose kilo konfliktas su sugyventiniu T. G.. Konflikto metu pastarasis jai vieną kartą delnu sudavė per dešinį skruostą, sukeldamas fizinį skausmą, dėl ko ji griuvo ir vėl trenkėsi dešine galvos puse į grindis. Kitą dieną pamatė, kad po dešine akimi atsirado kraujosruva, o ant kaktos iškilo guzas. Tai pamatęs. T. G. jos atsiprašė, pažadėjo daugiau taip nesielgti, todėl ji niekur nesikreipė. (1 t. b. l. 12-17). Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui ir galutiniam įrodymų įvertinimui. Nagrinėjamu atveju būtent nukentėjusiosios pareiškime nurodytas aplinkybes ir pirmosios ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu, o ne papildomos apklausos metu ir teisme duotus parodymus patvirtina byloje esančių įrodymų visuma, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas T. G. kaltės klausimą, pagrįstai vadovavosi būtent šiais nukentėjusiosios parodymais.

15. Kad kraujosruva po dešine akimi atsirado būtent dėl smurtinių T. G. veiksmų, o ne dėl pačios nukentėjusiosios nukritimo epilepsijos priepuolio metu, patvirtina liudytojų R. T., A. M. – E., R. J., Z. M. parodymai. Nors visi šie liudytojai nematė, kaip T. G. smurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau patvirtino, kad I. M. jiems nurodė, jog kraujosruva paakyje atsirado dėl to, kad T. G. jai sudavė. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-32/2010, 2K-224/2014, 2K-14-895/2015, 2K-343-719/2018, 2K-229-495/2021). Šioje byloje netiesioginius įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino kitų įrodymų grandinėje, juos lygino su kitais bylos duomenimis, tame tarpe ir su prieštaringais apelianto ir nukentėjusiosios parodymais (analizavo konkrečiai kurių parodymų turinį tokie netiesioginiai įrodymai atitinka), jiems nesuteikė išskirtinės reikšmės ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

16. Liudytojas, greitosios medicinos pagalbos vairuotojas R. T. paaiškino, kad pas I. M. vyko pagal iškvietimą dėl epilepsijos priepuolio, tačiau atvykus priepuolis jau buvo praėjęs. I. M. po akimi matėsi nešviežia kraujosruva. Pradžioje I. M. aiškino, kad priepuolio metu nugriuvo, bet „mėlynė“ nebuvo panaši į tokią, kuri galėtų atsirasti dėl nugriuvimo. Kadangi I. M. sugyventinis agresyvus, o būtent dėl to pagal iškvietimus į jų namus vykdavo su policijos pareigūnų palyda, be to, iš kitų kolegų yra girdėjęs, kad smurtauja ir I. M. atžvilgiu, prašė jos pasakyti tiesą, nebijoti. Ir tada nukentėjusioji nurodė, kad T. G. jai kartą trenkė, dėl ko ji nukrito.

17. Iš esmės analogiškus parodymus apie tai, kokioms aplinkybėms esant I. M. pasakė apie prieš ją atliktus smurtinius veiksmus, davė ir liudytoja, policijos pareigūnė A. M. – E.. Šios liudytojų R. T. ir A. M. – E. nurodytos aplinkybės užfiksuotos ir vaizdo bei garso įraše, darytame policijos pareigūno kūno kamera. Šiame vaizdo ir garso įraše užfiksuotas I. M. bute vykęs pokalbis tarp jos, policijos pareigūnės ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojo. Policijos pareigūnei pasiteiravus, kas nutiko akiai, I. M. pradžioje aiškino, jog nukrito, tačiau greitosios medicinos pagalbos medikui perklausus, ar ji tikrai užsigavo pati, ar sugyventinis buvo pakėlęs ranką, ji nurodė, kad „ir pati užsigavau, ir buvo pakėlęs ranką. Bet jei va jisai sužinos, tai vėl būtų problemos. Aš sakau, su juo tik dėl to, kad vaikas yra“. O po to jau ji patikslino, kad prieš savaitę jai T. G. sudavė delnu per dešinį skruostą, dėl ko ji nugriuvo ir tuo jai buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 31-39), t. y., nurodė iš esmės būtent tokias aplinkybes, kokios užfiksuotos ir jos pareiškime, ir kokias ji nurodė apklausiama pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Pastebėtina, kad vaizdo ir garso įrašuose, kurie buvo peržiūrėti ir teisme, užfiksuota, jog nukentėjusioji paaiškinimus apie prieš ją atliktus smurtinius veiksmus teikė būdama visiškai adekvati, mintis dėstė aiškia, joks nuteistojo akcentuojamas neleistinas poveikis jai iš policijos pareigūnų ar kitų asmenų neužfiksuotas, tad nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusioji I. M. davė jį kaltinančius parodymus dėl jai daromo spaudimo yra tik subjektyvi, niekuo nepagrįsta jo nuomonė. Kad nukentėjusiosios pareiškime ir pirmosios apklausos, o ne vėlesnių apklausų metu duoti parodymai yra teisingi, leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad analogiškai apie jos atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus nukentėjusioji nurodė ir sekančią dieną po pareiškimo parašymo apžiūrima teismo medicinos ekspertės. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje Nr. G 778/2023 (02) užfiksuota, kad tiriamoji I. M. paaiškino, jog 2023 m. balandžio 10 d. apie 14 val. namuose konflikto metu sugyventinis delnu sudavė į dešinį skruostą ir ji ta pačia puse nugriuvo ir atsitrenkė į grindis, buvo sužalota dešinės akies sritis. Specialisto išvadoje I. M. konstatuota kraujosruva dešinės akies vokuose. Sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku ir bukabriauniu daiktu, tiek suduodant smūgius buku daiktu, tiek nugriuvus galimai užduotyje nurodytu laiku - 2023 m. balandžio 10 d. – 2023 m. balandžio 12 d. (1 t., b. l. 93-94).

18. Kad kraujosruva atsirado būtent dėl nuteistojo T. G. smurtinių veiksmų, o ne nukentėjusiajai nukritus, kaip kad akcentuoja nuteistasis ir pati nukentėjusioji apklausiama teisme, be paminėtų įrodymų patvirtina ir liudytojų Z. M. bei R. J. parodymai, 2023 m. balandžio mėnesio I. M. ir T. G. šeimos lankymo žurnalo įrašai. Pirmosios instancijos teisme liudytoja R. J. paaiškino, kurie įrašai Žurnale buvo daryti po telefoninių bendravimų, kurie po gyvų susitikimų, abejoti šių įrašų teisingumu teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

19. Liudytoja Z. M. taip pat paaiškino, kad po to, kai sužinojo apie tai, kad I. M. buvo policijos įstaigoje, atvyko pas ją ir matė, kad sužalota jos dešinė akis. Liudytoja nurodė, kad anūkė jai sakė, jog T. G. sudavė delnu per dešinį skruostą. Iš liudytojos, socialinės darbuotojos, teikiančios socialinės priežiūros ir bendrąsias socialines paslaugas I. M. šeimai, R. J. parodymų bei jos darytų įrašų 2023 m. balandžio mėnesio I. M. ir T. G. šeimos lankymo žurnale (2 t., b. l. 121-123), matyti, kad ji kelių dienų senumo kraujosruvą I. M. veido srityje pastebėjo 2023 m. balandžio 17 d. socialinių paslaugų teikimo namuose metu. Jau tada I. M. socialinei darbuotojai nurodė, jog į veidą jai sudavė sugyventinis, tačiau policijos pareigūnų apsilankymo moteris nenorėjo, o nurodžius, kad apie galimą vyro smurtą būtina pranešti, ją ištiko keli vienas po kito sekę priepuoliai, po kurių ji ėmė aiškinti, jog pasirodžius policijos pareigūnams, ji jų neįsileis, smurto faktą neigs. Liudytoja R. J. teisme paaiškino, kad būtent dėl to apie įvykį nebuvo pranešta policijos pareigūnams. Tačiau liudytoja kategoriškai patvirtino, jog I. M. jai nurodė, kad T. G. smurtavo jos atžvilgiu. Iš Žurnale esančio 2023 m. balandžio 20 d. įrašo matyti, kad susisiekus su I. M. močiute, ši prašė nepalikti I. M. vienos iki jos atvykimo, kažkaip gelbėti ją nuo sugyventinio, nes jis ją „pribaigs“. Lydint I. M. iki autobusų stoties pasitikti močiutės, I. M. nuolat skambino T. G., kuris kaltino moterį, jog ji pasiskundė apie patiriamą smurtą, gadina visiems gyvenimą, dėl šios situacijos iš šeimos bus paimtas vaikas ir I. M. bus dėl to kalta. Vyras stengėsi įteigti sugyventinei, kad ji pamiršo, tačiau griuvo priepuolio metu ir taip susižalojo. Paprašius T. G. nekaltinti moters ir leisti ekspertams įvertinti sužalojimo atsiradimo priežastis, jis nuolat kartojo, jog liepė I. M. nekviesti medikų net ir esant priepuoliams, o dabar moteris bus pridariusi jam problemų. Tai patvirtina, kad būtent T. G. darė nukentėjusiajai poveikį dėl jos duotų jam nepalankių parodymų. Be to, Žurnalo įrašai, o taip pat liudytojų parodymai atskleidžia, kad T. G. yra ne tik agresyvus, bet ir manipuliuojantis sugyventine asmuo. Liudytoja R. J. paaiškino, kad I. M. yra psichologiškai silpna, išoriškai iškankinta ligos, labai lengvai pažeidžiama, lengvai pasiduoda sugyventinio įtakai, ji jaučiasi nuo jo priklausoma dėl ligos ypatybių.

20. Įvertinus išdėstytą, atsižvelgiant į tai, kad savo parodymus nukentėjusioji pakeitė po T. G. apklausos, jos pareiškime ir ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu duoti parodymai atitiko kitus baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu tinkamai patikrintus įrodymus, įvertinus, kad byloje esantys duomenys patvirtina T. G. esant agresyvaus būdo, o taip pat rodo, kad jis linkęs manipuliuoti nukentėjusiąja, darytina išvada, jog nukentėjusiosios I. M. parodymų pakeitimą, jos teisme išdėstytą poziciją, kad ji savęs nelaiko nukentėjusiąja, analizuojamu atveju lėmė noras padėti T. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės, baiminantis dėl savo pačios ir vaiko ateities. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo ir nukentėjusiosios teisme duotus parodymus ir vadovavosi nukentėjusiosios I. M. pareiškime ir pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, juolab, kad juos pavirtina ir aukščiau išdėstytų įrodymų visuma.

21. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą bei ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl T. G. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą, o taip pat teismo šališkumą patvirtinančios aplinkybės.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. G. apeliacinį skundą atmesti.