Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-11 · Administracinė byla Nr. I-4518-983/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-11
Bylos Nr.
I-4518-983/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02659-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Pareiškėjas
E. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4518-983/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02659-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.3;
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateikė skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir Vilniaus PN) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2). Nurodo, kad nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. liepos 25 d. Vilniaus PN atliko laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN 4 būrio sekcijoje Nr. 301, kurioje trūko vietos, kadangi joje periodiškai buvo kalinamas su 11 asmenų. Be to, minėtos patalpos plotą dar labiau mažino joje buvę baldai (penkios dviaukštės lovos, didelė spinta). Minėtų patalpų lubos buvo aptrupėjusios, ant sienų ir lubų buvo pelėsio, patalpoje nebuvo ventiliacijos, dėl ko nuolat būna didelė drėgmė. Patalpų apšvietimas silpnas, dėl ko neįmanoma skaityti ir rašyti. Be to, pareiškėjo teigimu, 3 lokaliniame sektoriuje 4 būryje nebuvo klozetų, o tik tupimi tualetai. Pareiškėjui sunku naudotis tupimu tualetu, kadangi jis yra po sunkios avarijos. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jam atlygintina neturtinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–13).

Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Skunde nurodytu ginčo pareiškėjas gyveno Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 4­301 (ketvirto nuteistųjų būrio 301 gyvenamoji patalpa), kurios plotas – 35,26 kv. m., ir joje įrengta 11 miegamų vietų. Taigi, vienam nuteistajam tenka apie 3,21 kv. m. ploto, ir toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pažymi, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo buvusius higienos reikalavimų trūkumus (ventiliacijos nebuvimas, drėgmė, apšvietimo trūkumas ir kt.). Pareiškėjas dėl galimai pažeidžiamų higienos normų reikalavimų ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Pažymi, kad visose Vilniaus PN gyvenamose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai.

Paaiškina, kad Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmais. Pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ir iki šiol galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti sėdimi unitazai. Vilniaus PN duomenimis, pareiškėjas į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nei karto nebuvo kreipęsis dėl nepatogumo naudojantis sanitariniais mazgais dėl anksčiau patirtų traumų. Tokiais atvejais įstaigos Sveikatos priežiūros tarnyba išduoda specialias tualeto kėdes nuteistiesiems, turintiems tam tikrų fiziologinių ar potrauminių sutrikimų. Pareiškėjas visą skunde nurodomą laikotarpį naudojosi jo būriui įrengtu sanitariniu mazgu nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą. Be to, pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. liepos 25 d. Vilniaus PN, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas tvirtina, jog laikymo Vilniaus PN laikotarpiu įstaiga neužtikrino jam minimalaus gyvenamojo ploto dėl 4 būrio sekcijoje Nr. 301 gyvenusių nuteistųjų skaičiaus ir joje buvusių baldų.

Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Vėlesnėse Taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 13 d. atvyko į Vilniaus PN (b. l .18). Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 7-413 pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei (b. l. 19), Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 7-414 pareiškėjas paskirtas į 4-301-01 gyvenamąją patalpą (b. l. 20), kurios plotas 35,26 kv. m. ir kurioje įrengtos 11 miegamųjų vietų dviaukštės. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui būnant nurodytose gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, kaip nurodo atsakovės atstovas atsiliepime į skundą, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Aktualioje nagrinėjamai bylai EŽTT praktikoje išaiškinta, kad nustatytas ploto trūkumas negali būti pripažįstamas sukėlęs kalinamam asmeniui tokias kančias, kurios būtų nežmoniškos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, kai ploto trūkumas gali būti kompensuojamas kalinamam asmeniui suteikiamomis kitomis teisėmis, leidžiančiomis asmeniui būti ne tik kalinimo patalpoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis 4-301-1 gyvenamojoje patalpoje nebuvo pažeista.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų dydį, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Akcentuotina, jog atsakovės atstovas nurodė, kad ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Be to, Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamojoje patalpoje kartu su pareiškėju buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo argumentas, jog gyvenamąjį plotą mažino baldai, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, jog patalpų lubos aptrupėjusios, ant sienų ir lubų buvo pelėsio, patalpoje nebuvo ventiliacijos, buvo didelė drėgmė, patalpų apšvietimas silpnas.

Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena ir kt. Šiuos klausimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentuoja nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).

Taisyklių 11.8 papunktyje nustatyta, kad lengvojoje ir paprastojoje grupėse gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip matyti, paprastai gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus, t. y. natūraliu būdu. Todėl, pareiškėjo argumentas, kad gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nepatvirtina.

Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus dėl kameros apšvietimo, higienos (aptrupėjusių sienų, pelėsio), atsakovės atstovas pažymėjo, kad visose Vilniaus PN gyvenamose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Be to, patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Tokiu būdu teismo vertinimu jokie teisės aktų reikalavimai, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Be to, byloje nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas gyvenimo sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pastato eksploatacinė priežiūra vykdoma, tad suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygos yra geros. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl nurodytų aplinkybių laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN buvo tupimi tualetai, kuriais jam buvo sunku naudotis dėl anksčiau patirtų traumų.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai ar formai. Viešoje teisės aktų paieškoje patalpintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. V-245, kuriuo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas. Šių normų 7.6 papunktyje nustatyta, kad tualete turi būti klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmais (b. l. 7–13). Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nei karto nebuvo kreipęsis dėl nepatogumo naudojantis sanitariniais mazgais dėl anksčiau patirtų traumų. Nuteistiesiems, turintiems tam tikrų fiziologinių ar potrauminių sutrikimų, Sveikatos priežiūros tarnyba išduoda specialias tualeto kėdes. Teismas, įvertinęs tai, kas nurodyta, daro išvada, kad šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į minėtus teisės aktus ir teismų praktiką, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė