- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-04
- Bylos Nr.
- I-2301-257/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03241-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.
Pareiškėjas R. Č. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 107). Skunde (b. l. 2–4) pareiškėjas nurodė, kad į teismą kreipėsi dėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje būto laikotarpio nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. gegužės 11 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameroje Nr. 20 buvo per mažas dienos apšvietimas, pelėsis, buvo nuo 5 iki 6 asmenų, t. y. daugiau, nei turi būti, prasta ventiliacija, nes visi laikomi asmenys buvo rūkantys, prie stalo atsisėsti neįmanoma, drabužius plaudavo kameroje, o išplautus džiaudavo ant lovų kraštų. Norint priduoti drabužius į skalbyklą, reikia turėti pinigų, o jų ne visi turėjo. Kameroje Nr. 20 sanitarinis mazgas atitvertas, klozetas sėdimas, dėl to pretenzijų neturi. Kameroje Nr. 17 buvo analogiškos sąlygos, kaip ir kameroje Nr. 20. Kameroje Nr. 10 buvo laikomas vienas arba dviese, trise, todėl dėl tenkančio ploto negali skųstis, tačiau pačios kameros būklė antisanitarinė: pelėsis, langas be stiklo, buvo šalta. Kameroje Nr. 8 buvo laikomas su dviem asmenimis, kameroje buvo pelėsis, prastas dienos apšvietimas, tačiau sąlygos buvo pakenčiamos. Kamera Nr. 74 buvo antisanitarinės būklės, pelėsis, šalta, nebuvo įrengto klozeto, tik skylė, iš kurios sklisdavo nemalonus kvapas. Kameroje Nr. 23 visą laiką buvo 3 asmenys, todėl ploto užteko, bet išskaičiavus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam nustatytos ploto normos neužteko. Kameroje Nr. 23 buvo pelėsis, sanitarinis mazgas atitvertas OSB plokšte, tačiau sanitariniame mazge buvo ne klozetas, o skylė, prie kurios galėdavo prieiti atbulomis. Kameroje Nr. 59 viskas kaip kameroje Nr. 23, tik kurį laiką nebuvo dienos šviesos ir patiems reikėjo sukioti lempą. Kameroje Nr. 55 buvo pelėsis, laikomų asmenų skaičius didelis ir nors sanitarinis mazgas atitvertas OSB plokšte bei dušo užuolaida, nebuvo klozeto, tik skylė, iš kurios sklido nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis buvo psichologiškai sugniuždytas, jautė fizinius ir psichologinius skausmus, nepatogumus. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas R. Č. pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą (b. l. 108-110), kuriame nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir skunde.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 1).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 103–114) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m² (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-12-19 pažymos Nr. 60/09-45656 „Dėl R. Č.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017-09-06 iki 2018-05-11: kameroje Nr. 20 buvo laikomi 3–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,23 iki 3,74 m², kameroje Nr. 17 buvo laikomi 2–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,24 iki 3,69 m², kameroje Nr. 37 buvo laikomas vienas ir jam teko 7,68 m², kameroje Nr. 10 buvo laikomi 1–3 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 16,3 iki 5,42 m², kameroje Nr. 8 buvo laikomi 2–3 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 8,36 iki 5,57 m², kameroje Nr. 74 buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 8,7 iki 4,35 m², kameroje Nr. 23 buvo laikomi 1–3 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 13,7 iki 4,55 m², kameroje Nr. 58 buvo laikomi 2–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 7,63 iki 3,81 m², kameroje Nr. 55 buvo laikomi 3–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,26 iki 3,75 m².
Atsakovas atkreipė teismo dėmesį, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą. Tai yra, į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr. pvz. 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-15-525/20217 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).
Matyti, kad pareiškėjui teko nuo 3,69 m² iki 13,7 m² gyvenamojo kameros ploto, kas leidžia daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, todėl atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.
Be to, EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui, jog nebūtų pažeidžiami Konvencijos reikalavimai. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad vertinant kalinimą kameroje, kurioje kiekvienam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra, o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros erdvės sienele yra tinkamas ir užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017).
Atkreipė teismo dėmesį, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Be to, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės, matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas yra nuo 1,70 m (kameroje Nr. 17) iki 2,26 m (kamerose Nr. 10). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančiu taip įrengtu sanitariniu mazgu, privatumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017). Be to, visos kamerų duryse esančios akutės yra žemesniame lygyje nei sienelės aukštis, todėl žiūrint per akutę niekaip negalima matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens.
Taip pat pažymėtina ir tai, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių (kas matyti ir iš teismui pateiktų kamerų nuotraukų), sienelės aukštis atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas, todėl teiginiai dėl kamerų ploto neatitikimo ir sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra atmestini.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendro kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018).
Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).
Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“, Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 282219) yra pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, kuri saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso negalimi.
Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams (Statybos įstatymo 2 str. 18 p.), todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma (higienos normos HN 134:2015 3 p.).
Taigi nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą. Iš teismui pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad kamerų ventiliacija atitinka nustatytus teisės aktus – kameros vėdinamos pro langus, o tai, kad jose, anot pareiškėjo, dėl drėgmės susidaro pelėsis, nuo įstaigos nepriklauso. Visuomenės sveikatos centui nustačius pažeidimą, susijusį su pelėsiu, įstaiga kiek įmanoma greičiau siekia nustatytą trūkumą pašalinti.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai atmestini.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamųjų kamerų įrengimą, kiek tai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, reglamentuoja Lietuvos Respublikos higienos normos ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017-09-01 patikrinimo akte Nr. PA.6-263 užfiksuota, kad kameroje Nr. 20 dirbtinė apšvieta atitinka higienos normas, kameroje Nr. 17 oro temperatūra taip pat normos ribose. Nesant kitų skundų dėl kamerų neatitikimų higienos normoms, kiti mikroklimato parametrai minėtose kamerose nebuvo tikrinti. Kameros Nr. 20 dirbtinė apšvieta taip pat tikrinta ir 2017-10-12 (išvados surašytos 2017-10-16 patikrinimo akte Nr. PA.6-300). Nustatyta, kad ji atitinka higienos normas, tačiau užfiksuota, kad dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų. Kameroje pelėsio nėra, ji tvarkinga, o galimybė ją išvėdinti per langus sudaryta.
Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad gaubto nebuvimas niekaip neįtakoja apšvietos bei, apšvietimo įrenginius naudojant pagal paskirtį, negali sukelti neigiamų pasekmių. Pažymėtina ir tai, kad įstaiga susiduria su ypač didele problema: suimtieji (nuteistieji) ypač dažnai gadina, laužo elektros instaliaciją rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, daužo kaitrines lemputes arba išmontuoja, sugadina liuminescencines lempas, todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tai neturi ilgalaikio efekto. Šviestuvai dažniausiai ardomi norint prisiteisti neturtinę žalą dėl nesaugios aplinkos, tačiau pažymėtina, kad šviestuvus galima pasiekti tik palipus ant kėdės, todėl nėra galimybės netyčia prie jų prisiliesti. O tai, kad šviestuvus galima pasiekti tik tyčiniais veiksmais (užsilipus ant kėdės), dar kartą įrodo, kad gadinami jie yra tik specialiai kamerose esančių suimtųjų (nuteistųjų).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017-11-10 patikrinimo akte Nr. PA.6-328 užfiksuotas dirbtinės apšvietos pažeidimas ir dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų. Tačiau iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018-02-05 rašto Nr. 14/01-1591 matyti, kad kameroje atliekamas paprastasis remontas.
Iš 2018-02-20 patikrinimo akto Nr. PA-382 matyti, kad kameroje Nr. 74 šviestuvai techniškai netvarkingi, be gaubtų (Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018-05-21 raštas Nr. 14/01-6105 - kamera Nr. 74 įtraukta į remontuojamų kamerų sąrašą).
Kamerose Nr. 8 ir Nr. 23 oro temperatūra per žema, tačiau atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad patikrinimas buvo atliekamas kovo mėnesį prie atviro lango (2018-03-27 patikrinimo aktas Nr. PA-1339). Dirbtinė apšvieta abiejose kamerose atitinka higienos normas, kameros tvarkingos – pelėsio nėra.
Pažymėjo, kad kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad įstaigoje kameros periodiškai remontuojamos, tačiau atnaujintos kameros dažnai būna nuniokojamos kalinčių asmenų, kurie nepalaiko tinkamos švaros ir gadina inventorių.
Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas.
Iš teismui pateiktų kamerų nuotraukų, matyti, kad kameros tvarkingos, grindys dengtos plytelėmis, daugelyje kamerų sumontuoti klozetai.
Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniu dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr. LVAT 2015. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015) - Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018-12-18 pažyma Nr. 61/04-3089 (skundėsi tik dėl pareigūnų veiksmų atliekant kratas kameroje). Taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patirtų tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukeltų vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarytų kliūtis, kurios būtų sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017).
Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Dėl pareiškėjo galimybės išsiskalbti
Pareiškėjas R. Č. savo skunde teismui nurodo, kad kamerose kalintys suimtieji (nuteistieji) savo rūbus turėdavo skalbtis ir džiovintis rūbus patys, dėl to susidarydavo dar didesnė drėgmė. Taip pat nurodo, kad tik tie asmenys, kurie savo sąskaitose turėdavo pinigų, turėdavo ir galimybę pasinaudoti teise, kad jų rūbai būti išskalbti.
Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2012-10-31 buvo priimtas įsakymas Nr. 1/01-210 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninėse patalynės skalbimo tvarkos aprašo“, o 2012-11-20 – įsakymas Nr. 1/01-236 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo”. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2015-11-02 buvo priimtas įsakymas Nr. 1/01-243 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr.1/01-236 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo nustatyta, jog įstaiga skalbia viršutinius drabužius, jei suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius neturi pinigų.
Atsakovas pažymi, kad apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo vykdomas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir vidaus tvarkos aprašais (to neneigia ir pats pareiškėjas R. Č.), pareiškėjui nebuvo sudaromos blogesnės sąlygos nei kitiems kalinamiesiems. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad naudojimasis tokia paslauga – suimtųjų (nuteistųjų) asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Atsakovas suteikia visas galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius bei patalynę (ko pats pareiškėjas neskundžia).
Dėl rūkymo kamerose
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad kameroje kalint visiems rūkantiems asmenims ir nesant ventiliacijos, joje būdavo neįmanoma būti, trūkdavo oro.
Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnis nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios 2015-10-31) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Ta pati nuostata išlikusi ir naujojoje Lietuvos higienos normoje HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“.
Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas teigia, kad visi kameroje rūkė. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto.
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).
Pareiškėjo R. Č. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-12-19 pažyma Nr. 60/09-45656 „Dėl R. Č.“ (b. l. 13–18), iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2017-09-07 iki 2018-05-11 (233 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 233 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 233 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. , tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. yra įskaityta administracinėje byloje Nr. I-2181-362/2017 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 20 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,50 m²) teko nuo 3,5 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,38 m² (kameroje 4 asmenys), 5,83 m² (kameroje 3 asmenys), Nr. 17 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,45 m²) teko nuo 3,49 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,36 m² (kameroje 4 asmenys), 5,82 m² (kameroje 3 asmenys), 8,73 m² (kameroje 2 asmenys), Nr. 37 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 6,84 m²) teko 6,84 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 10 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 14,44 m²) teko nuo 4,81 m² (kameroje 3 asmenys) iki 7,22 m² (kameroje 2 asmenys), 14,44 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 8 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 15,91 m²) teko nuo 5,30 m² (kameroje 3 asmenys) iki 7,96 m² (kameroje 2 asmenys), Nr. 74 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 7,87 m²) teko nuo 3,94 m² (kameroje 2 asmenys) iki 7,87 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 23 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 12,46 m²) teko nuo 4,15 m² (kameroje 3 asmenys) iki 12,46 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 58 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 13,89 m²) teko nuo 3,47 m² (kameroje 4 asmenys) iki 4,63 m² (kameroje 3 asmenys), 6,95m² (kameroje 2 asmenys), Nr. 55 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,54 m2) teko nuo 3,51 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,39 m² (kameroje 4 asmenys), 5,85 m² (kameroje 3 asmenys). Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 27–30) matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, tai patvirtina byloje esančios kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukos (b. l. 67-93). Iš paminėtos pažymos matyti, kad kamerose esančių stalų pakanka, kad asmenys prie jų galėtų susėsti, todėl pareiškėjo argumentas, jog nebuvo vietos prisėsti prie stalo, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Juo labiau, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokioje kameroje buvo per mažas stalas, nes pareiškėjas įvairiose kamerose buvo vienas, du, trys asmenys ir kt. Juo labiau, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo laikoma po 5-6 asmenis (b. l. 2), tačiau toks pareiškėjo argumentas vertintinas kritiškai, nes iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-12-19 pažymos Nr. 60/09-45656 „Dėl R. Č.“ (b. l. 13–18) matyti, kad nei vienoje kameroje su pareiškėju nebuvo šeši asmenys. Penki asmenys kartu su pareiškėju taip pat buvo tik epizodiškai (kamerose Nr. 20, 17, 55), daugiau pareiškėjas kamerose buvo vienas arba su pareiškėju buvo nuo dviejų iki keturių asmenų.
Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas
Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose per mažas dieninis apšvietimas, prasta ventiliacijos, pelėsis.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-263 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. rugpjūčio 29 d., b. l. 51–52) nustatyta, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 20 atitiko nustatytą ribinį dydį (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reglamentuoja – 200 lx), Oro temperatūros dydis ir santykinė drėgmė kameroje Nr. 17 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18⁰C ir ne aukštesnė - 28⁰C, santykinė oro drėgmė reglamentuojama nuo 35 proc. iki 65 proc.).
Žemesnės instancijos teismas
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. spalio 16 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-300 (16.3.187. 6.12) (b. l. 53–55) matyti, kad buvo patikrinta kamera Nr. 20. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 20 atitiko nustatytus ribinius dydžius (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Kameroje Nr. 20 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 12). Ant kameros Nr. 20 sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta.
Nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą (planinį 1 kartą per ketvirtį ir pagal poreikį) vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“ ir pažymi kenkėjų kontrolės stebėjimų, darbų atlikimo žurnale (paskutinis įrašas 2017-08-10).
Patikrinimo metu nustatyta, kad kamera Nr. 20 švari, tvarkinga. įrenginiai ir inventorius švarūs. Valymo inventorius laikomas kamerose arba režiminio korpuso kiekviename aukšte tam skirtose vietose (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai).
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. lapkričio 10 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-328 (16.3.187. 6.12) (b. l. 57–59) matyti, kad buvo patikrintos kameros Nr. 37 ir Nr. 74. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 74 atitiko reglamentuojamą Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 dydį – 200 lx. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 37 neatitiko nustatyto ribinio dydžio 200 lx (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 14). Kamerose Nr. 37 ir Nr. 74 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas12), kitą kamerose esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Ant kamerų Nr. 37 ir Nr. 74 sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. vasario 20 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-382 (patikrinimas atliktas 2018 m. vasario 13 d., b. l. 60–61) matyti, kad kameroje Nr. 37 dirbtinė apšvieta atitiko nustatytą ribinį dydį (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx). Kamerose Nr. 37 ir Nr. 74 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 12).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. kovo 27 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-1339 (patikrinimas atliktas 2018 m. kovo 21 d., b. l. 64–66) konstatuota, kad buvo patikrintos kameros Nr. 8 ir Nr. 23. Išmatuota oro temperatūra, matavimus atliekant prie praviro lango, kamerose Nr. 8 ir Nr. 23 neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktas). Galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta visose tikrintose kamerose. Nustatyta bendra dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 8 ir Nr. 23 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Kamerose vizualiai matomų pelėsių nėra.
ŠTI gyvenamosios patalpos valomos vadovaujantis ŠTI direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 1/01-205 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų ) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis. Gyvenamąsias patalpas tvarkyti skiriami jose gyvenantys asmenys. Patikrinimo metu kamerų Nr. 8 ir Nr. 23 praustuvai buvo tvarkingi. ŠTI laikomi asmenys valymo priemonėmis (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai) aprūpinti. Valikliai išduodami esant poreikiui.
Dušinių, prausyklų patalpos tvarkingos, valymas ir dezinfekcija atliekama kasdien: atliktas valymas ir dezinfekcija registruojami žurnale. Viena sanitarinės švaryklos dušinė buvo užimta, kitoje patikrinimo metu ant sienos pritvirtintuose dozatoriuose skysto muilo, skirto ŠTI laikomiems asmenims, buvo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjo teiginys dėl prastos ventiliacijos atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, o 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš aukščiau paminėtų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas (buvo patikrinta didesnė dalis kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, t. y. iš 9 kamerų patikrintos 7), galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų išvados, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, paneigia pareiškėjo skundo argumentus, jog atsakovo atstovas ventiliacija laiko išmuštas skyles kamerose virš durų į koridorių, be to, kameros langą atsidaryti be galo sunku, nes iš kameros pusės nuo lango per 50-60 cm uždėtos grotos. Taip pat iš aukščiau paminėtų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad tikrinimų metu visose tikrintose kamerose vizualiai matomo pelėsio nenustatyta, todėl pareiškėjo argumentas, kad kamerose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, vertintinas kritiškai ir atmestinas kaip nepagrįstas. Dirbtinė apšvieta kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, išskyrus kamerą Nr. 37 (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. lapkričio 10 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-328 (16.3.187. 6.12) (b. l. 57–59), be to, kai kuriose patikrintose kamerose (pvz.: 20, 37, 74, 37) lempos buvo be apsauginių gaubtų. Ir nors lempos be apsauginių gaubtų neskleidžia didesnės šviesos, gaubtai yra apsauginė priemonė. Kamerose Nr. 8 ir Nr. 23, matavimus atliekant prie praviro lango, oro temperatūra žemesnė, nei reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 134:2015 normos, todėl nurodyti argumentai vertintini pareiškėjo naudai.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) detaliai nurodė, kokioje kameroje, kokie, jo nuomone, pažeidimai. Taip pat pareiškėjas nurodė ir detaliai aprašė kamerą Nr. 59 (b. l. ), tačiau iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-12-19 pažymos Nr. 60/09-45656 „Dėl R. Č.“ (b. l. 13–18) matyti, kad pareiškėjas kameroje Nr. 59 bylai aktualiu laikotarpiu nebuvo.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017-12-29 pažymos Nr. 62/08-2 (b. l. 31–33) matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje per 2017 metus buvo remontuojamos įvairios kameros, kitos paskirties patalpos, tačiau per nurodytą laikotarpį kameros, kuriose buvo pareiškėjas, remontuotos nebuvo.
Šiaulių tardymo izoliatorius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentui 20018 m. vasario 5 d. raštu Nr. 14/01-1591 (b. l. 56) pranešė, kad gyvenamojoje patalpose – kameroje Nr. 37 atliekamas paprastasis remontas, tačiau šioje kameroje pareiškėjas buvo nuo 2017 m. lapkričio 20 d. Bet 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 14/01-6105 (b. l. 62-63) atsakovo atstovas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentui pranešė, kad gyvenamoji kamera Nr. 37 yra įtraukta į remontuojamų kamerų sąrašą (o ne atliekamas paprastasis remontas, kaip nurodyta aukščiau paminėtame 20018 m. vasario 5 d. rašte Nr. 14/01-1591 (b. l. 56). Be to, 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 14/01-6105 (b. l. 62-63) atsakovo atstovas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentui pranešė, kad ir kamera Nr. 74, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2018-01-06 iki 2018-03-05, yra įtraukta į remontuojamų kamerų sąrašą, tačiau kad būtų sutvarkyti kiti nustatyti pažeidimai (pvz. lempos be gaubtų), atsakovo atstovas Šiaulių departamentui nepranešė, todėl teismas laiko, kad nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimai pareiškėjo buvimo metu ištaisyti nebuvo.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kai kuriose kamerose nebuvo įrengto klozeto. Tik skylė, iš kurios sklisdavo nemalonus kvapas.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra veikiantys sanitariniai mazgai, kurie atitverti nuo bendros erdvės mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos (b. l. 25-26) matyti, kad kamerose Nr. 17, Nr. 37, Nr. 23, Nr. 58 ir Nr. 55 sanitarinis mazgas atitvertas OSB, kurių aukštis nuo 1,70 m iki 2,21 m, kamerose Nr. 10 ir Nr. 8 sanitarinis mazgas atitvertas mūrine konstrukcija, kurių aukštis nuo 1,81 m iki 2,26 m, kameroje Nr. 20 atitvarinė konstrukcija yra PDF, kurios aukštis 1,96 m ir kameroje Nr. 74 sanitarinis mazgas atitvertas OSB užuolaida, kurios aukštis 2,12 m. HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017). Iš pareiškėjo skundo argumentų, atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo, kamerų fotonuotraukų (b. l. 67-94) ir aukščiau paminėtos pažymos matyti, kad įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas. Šios aplinkybės neginčija ir pats pareiškėjas.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų“ patvirtintų normų (akto redakcija, galiojanti nuo 2017-06-08) 9.1 punktą, tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius yra: sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė, todėl pareiškėjo argumentas, kad kai kuriose kamerose nebuvo įrengto klozeto, tik skylė, atmestinas kaip nepagrįstas.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas tik kai kuriose pareiškėjo nurodytose kamerose (pvz. Nr. 74, 55) nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažįsta pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje.
Dėl rūkančių asmenų kamerose
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad negalėjo išsimiegoti, nes trūko oro, o kameroje buvo laikomi visi rūkantys asmenys.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 I skyriaus Bendrosios nuostatos 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu ar skundu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo su nerūkančiais būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją raštu. Juo labiau, iš asmens sveikatos istorijos nuorašo (b. l. 11) matyti, kad pareiškėjas prie savo žalingų įpročių yra nurodęs rūkymą. Be to, pareiškėjas skunde nenurodo, kad yra nerūkantis, o tik išdėsto abstraktaus pobūdžio argumentus, jog negalėjo išsimiegoti, nes trūko oro, o kameroje buvo laikomi visi rūkantys asmenys. Atsikirtime (b. l. 109) pareiškėjas prieštarauja pats sau teigdamas, jog jo į nerūkančiųjų kamerą niekas nepriima.
Taigi, nėra jokių rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis, ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Dėl švaros ir tvarkos kamerose
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo antisanitarinės salygos.
Pagal HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. spalio 16 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-300 (16.3.187. 6.12) (b. l. 53–55) matyti, kad patikrinimo metu nustatyta, jog kamera Nr. 20 švari, tvarkinga, įrenginiai ir inventorius švarūs. Valymo inventorius laikomas kamerose arba režiminio korpuso kiekviename aukšte tam skirtose vietose (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. kovo 27 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-1339 (patikrinimas atliktas 2018 m. kovo 21 d., b. l. 64–66) konstatuota, kad ŠTI gyvenamosios patalpos valomos vadovaujantis ŠTI direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 1/01-205 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų ) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis. Gyvenamąsias patalpas tvarkyti skiriami jose gyvenantys asmenys. Patikrinimo metu kamerų Nr. 8 ir Nr. 23 praustuvai buvo tvarkingi. ŠTI laikomi asmenys valymo priemonėmis (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai) aprūpinti. Valikliai išduodami esant poreikiui.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose konstatuotas aplinkybes patvirtina byloje esantys Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2016-02-12 Nr. 20/01-1023 Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2016-2017 m. (b. l. 34–42) ir 2018-03-26 Nr. 20/01-1859 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos higienos-dezinfekcijos planas 2018-2019 m. (b. l. 43-50), kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukos (b. l. 67-93), todėl pareiškėjo argumentas dėl laikymo antisanitarinėmis sąlygomis atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl galimybės skalbti drabužius
Pareiškėjas skunde nurodė, kad drabužius plaudavo kameroje, o išplovus džiaudavo ant lovų kraštų. Norint priduoti drabužius į skalbyklą, reikia turėti pinigų, o jų ne visi turėjo. Atsikirtime pareiškėjas nurodė, kad drabužius yra pridavęs per visą buvimo laiką Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki penkių kartų, per tiek laiko drabužius turėjo plautis dažniau, ką darydavo kamerose.
Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtintą suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką, viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduodami skalbimui ar cheminiam valymui į šias paslaugas teikiančias įmones už suimtųjų ir nuteistųjų lėšas, o jų neturintiems – nuteistųjų ir suimtųjų rašytinių prašymų pagrindu, apmokant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus socialinės paramos fondo lėšų. Apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė yra skalbiami Šiaulių TI skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su suimtųjų maudymosi duše grafiku.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintą tvarką asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokomai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas, pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2015 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 1/01-243 patikslintą viršutinių rūbų skalbimo ir cheminio valymo tvarką suimtiesiems, neturintiems pinigų, kartą per 3 mėnesius užtikrinamas nemokomas viršutinių rūbų skalbimas.
Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūbų skalbimo tvarka, priešingai, pareiškėjas nurodė, kad drabužius yra pridavęs per visą buvimo laiką Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki penkių kartų. Be to, pareiškėjo nurodytas argumentas yra bendro pobūdžio, abstraktus, nekonkretus, nedetalizuotas.
Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 43 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 74, kurioje nebuvo klozeto, tik skylė, naktimis lįsdavo žiurkės.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje negali būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. spalio 16 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-300 (16.3.187. 6.12) (b. l. 53–55) matyti, kad nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą (planinį 1 kartą ketvirtyje ir pagal poreikį) vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“ ir pažymi kenkėjų kontrolės stebėjimų, darbų atlikimo žurnale (paskutinis įrašas 2017-08-10).
Patikrinimo aktuose nurodytas aplinkybes patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2016-02-12 Nr. 20/01-1023 Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2016-2017 m. (b. l. 34–42) ir 2018-03-26 Nr. 20/01-1859 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos higienos-dezinfekcijos planas 2018-2019 m. (b. l. 43-50), duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra.
Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, taip pat nėra įrodymų dėl neatliekamo ar netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo.
Dėl sveikatos sutrikimų
Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo psichologiškai sugniuždytas, jautė fizinius ir psichologinius skausmus, nepatogumus.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 11) nustatyta, jog atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodė žalingą įprotį: rūkymą. Bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 2017-10-02, 2017-11-21, 2018-03-26 į Sveikatos priežiūros tarnybą atvykdavo pasisverti, nusiskundimų neturėjo. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Tuo pačiu teismas pažymi, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 61/04-3089 (b. l. 19) matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundu kreipėsi vieną kartą, bet ne dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o dėl kratos metu išardyto stalinio laikrodžio (b. l. 20-21), Vėliau pareiškėjas parašė prašymą jo skundo nenagrinėti, kadangi išdėstytos aplinkybės išspręstos, raštiško atsakymo nereikalavo ir administracinė procedūra buvo nutraukta (b. l. 22-23). Taigi, pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, netrukdomai rašo skundą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui (tačiau ne dėl netinkamų laikymo sąlygų). Iš aukščiau paminėtos administracinės bylos Nr. I-2181-362/2017 matyti, kad pareiškėjas taip pat rašė be apribojimų eilę skundų, kurie buvo aptarti teismo sprendime (tačiau ne dėl netinkamų laikymo sąlygų), todėl pareiškėjo atsikirtimo argumentas, kad kreipėsi eilę kartų dėl kamerų sąlygų, tačiau atsakymas buvo vienas, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad įvertinus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 233 dieną pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui visas 233 dienas nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, pareiškėjo argumentai dėl blogo kvapo iš sanitarinio mazgo pripažinti iš dalies pagrįstais, dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 37 neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. lapkričio 10 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-328 (16.3.187. 6.12) (b. l. 57–59), be to, kai kuriose patikrintose kamerose (pvz.: 20, 37, 74, 37) lempos buvo be apsauginių gaubtų, o kamerose Nr. 8 ir Nr. 23, matavimus atliekant prie praviro lango, oro temperatūra žemesnė, nei reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 134:2015 normos, todėl nurodyti argumentai vertintini taip pat pareiškėjo naudai. Kitų higienos normų pažeidimų nenustatyta, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 350 Eur. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 18 000 Eur neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo R. Č. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui R. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 350 Eur (trys šimtai penkiasdešimt Eur 00 Euro ct) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.