Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – G. P. gynėjo advokato E. L. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria G. P., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Skundžiama nutartimi nustatyta, kad G. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. 2019 m. gegužės 10 d., apie 17.10 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, svečių kambaryje, konflikto metu mušdamas ir kitaip smurtaudamas – sugriebdamas abi rankas ir pastumdamas, po vieną kartą suduodamas rankos plaštaka į dešinį žandą šeimos narei – sutuoktinei E. P. sukėlė fizinį skausmą.

1.1. Apylinkės teismas, padaręs išvadą, kad šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką G. P. padarė nepakaltinamumo būsenoje, skundžiama nutartimi taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

3. Teismo posėdžio metu gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju – dėl G. P. pritaikytinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Priverčiamoji medicinos priemonė yra valstybės prievartos priemonė, kuri taikoma asmenims, padariusiems pavojingas veikas esant jiems nepakaltinamiems ir dėl to šios veikos nelaikomos nusikalstamomis. Be to, priverčiamoji medicinos priemonė taikoma tik asmenims, kurie, atsižvelgiant į padarytos pavojingos visuomenei veikos pobūdį bei šių asmenų sveikatos būklę, yra pavojingi, nepriklausomai nuo asmens, kuriam ji taikoma, noro, siekiant medicininėmis priemonėmis, bei stebint jo elgesį, neleisti asmeniui padaryti naujų pavojingų veikų. BK 98 straipsnyje, reglamentuojančiame priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, nurodyta, kad sprendžiant, kokią medicinos priemonės rūšį taikyti, atsižvelgiama į psichikos sutrikimo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį bei pavojų, kurį asmuo gali kelti sau ir aplinkiniams.

7. Nagrinėjamu atveju G. P. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika pasireiškė tuo, kad jis, sugriebdamas abi sutuoktinės rankas ir ją pastumdamas, po vieną kartą suduodamas rankos plaštaka į dešinį žandą, sukėlė savo šeimos narei fizinį skausmą. Byloje esančiame Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akte nurodyta, kad G. P. nustatytas vidutinis protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais, reikalaujančiais dėmesio ir gydymo; psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, žalingas alkoholio vartojimas. Asmeniui rekomenduota priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kadangi yra aukšta pakartotinio smurto rizika, asmuo stokoja savivokos įvykdytos nusikalstamos veikos, probleminio alkoholio vartojimo ir savikontrolės atžvilgiu, kas didina atkryčio ir smurtinių poelgių tikimybę. Šio ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyta, kad G. P. atžvilgiu 2014 m. buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis, kuri 2015 m. panaikinta, nes asmens būsena buvo pakankamai stabili, jis lankėsi pas psichiatrus ir nevartojo alkoholio. 2016 m. G. P. vėl buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri 2018 m. pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis, o 2019 m. – panaikinta. Teismo psichiatras ekspertas J. M. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme patvirtino ekspertizės aktą ir paaiškino, kad G. P. nebe pirmą kartą taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, asmuo yra girtaujantis, ambulatorinio gydymo laikosi iš dalies. Tam, kad jis būtų izoliuotas nuo alkoholio ir vartotų vaistus, reikalingas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

7.1. Turėdamas visus šiuos duomenis ir juos įvertinęs, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti G. P. priverčiamąją medicinos priemonę, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, parinko netinkamą jos rūšį.

8. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, G. P. gynėjas advokatas E. L. palaikė savo apeliacinį skundą ir parodė, kad bendravo su savo ginamuoju, kuris supranta, kad reikia vartoti vaistus, pripažįsta, jog nereikėjo vartoti alkoholio, kas buvo konflikto priežastimi. Alkoholio pavartojimas buvo epizodinis, neaišku kodėl ekspertas padarė išvadą, jog G. P. alkoholį vartoja reguliariai. Asmuo gyvena kartu su savo motina ir savo vaikais, jais rūpinasi, veda į mokyklą.

9. Iš VšĮ Ignalinos rajono poliklinikos 2020 m. sausio 17 d. atsakymo į apeliacinės instancijos teismo pateiktą užklausą matyti, kad G. P. šioje įstaigoje nuo 2019 m. liepos 22 d. lankosi reguliariai, jam skirtas gydymas, kurio pacientas nurodo besilaikantis. Šiame dokumente nėra jokių duomenų apie tai, kad asmuo piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais ar būtų pažeidęs jam paskirtą gydymo režimą. Taigi, šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad G. P. kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau ar kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms bei vartoja alkoholį ar juo piktnaudžiauja.

9.1. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad iš byloje esančio teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad ekspertizės atlikimo metu, analizuojant turimą dokumentaciją, nerasta duomenų, kad tiek pirmojo, tiek antrojo ambulatorinio stebėjimo metu, trukusiu po vienerius metus, G. P. būtų pažeidęs režimą, girtavęs ar smurtavęs prieš savo artimuosius, kas rodo, jog ambulatorinis stebėjimas šio asmens atžvilgiu yra efektyvus.

10. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kuri nesukėlė itin rimtų padarinių – nukentėjusioji E. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas ir ant rankų matėsi paraudimai, tačiau rimtesnių sužalojimų nebuvo padaryta, nukentėjusioji dėl šios veikos nesigydė, jokie liekamieji reiškiniai nenustatyti. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu E. P. išreiškė pageidavimą, kad jos sutuoktinis būtų gydomas ambulatoriškai, kas rodo, jog nukentėjusioji G. P. ir šio jos atžvilgiu įvykdytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos nelaiko tiek pavojingais, kad būtų reikalinga G. P. taikyti griežtą priverčiamąją medicinos priemonę.

11. Tokiu būdu, įvertinusi G. P. padarytos veikos pavojingumą, dabartinę asmens sveikatos būklę, jos stabilumą, tai, kad po veikos padarymo jis pakankamai ilgą laiką (daugiau nei 6 mėnesius) savo paties iniciatyva yra gydomas ambulatoriškai, gydymosi režimo laikosi, kas rodo, jog jis pats savo sveikatos būklę supranta, byloje nėra jokių duomenų, jog G. P. piktnaudžiautų alkoholiu, taip pat atsižvelgus į nukentėjusiosios poziciją dėl jos sutuoktiniui skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies, tai, kad G. P. palaiko glaudžius santykius su savo vaikais ir jais rūpinasi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo metu taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje nėra pagrindo, nes nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslų G. P. atžvilgiu negalima pasiekti taikant jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

12. Pastebėtina ir tai, kad sutinkamai su BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatomis teismas, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, ne rečiau kaip kas 6 mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, kas užtikrina konkrečiu laiku konkrečios priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymą asmeniui, priklausomai nuo jo sveikatos būklės.

13. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis keičiama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį pakeisti:

G. P. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Ignalinos rajono poliklinikoje.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.