Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės Ūkio banko atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-695-372/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovams T. J., A. J., I. J., J. J. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat atsakovo T. J. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl laidavimo pagal vekselį pripažinimo pasibaigusiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, t. y. kad bankas imasi veiksmų, kurie sunkina ar daro neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi priešieškinis grindžiamas reikalavimu pripažinti atsakovo laidavimą vekselyje pasibaigusiu, šis faktas pats savaime neįrodo, jog bankas elgsis nesąžiningai ar vengs įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovo argumentas, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, iš atsakovo gali būti nepagrįstai išieškota 297 018 Lt pinigų suma iš kilnojamojo/nekilnojamojo turto, kuris vykdymo procese būtų parduodamas tretiesiems asmenims, negali pateisinti banko, kaip išieškotojo, teisių varžymo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, atsakovo vardu viešame registre joks kilnojamasis/nekilnojamasis turtas neužregistruotas, t. y. jokio turto, iš kurio būtų galimas skolos išieškojimas, atsakovas neturi.Ieškovas yra mokus juridinis asmuo, vykdantis komercinę veiklą, vykdo visus savo sutartinius įsipareigojimus, jo veikla griežtai reglamentuota teisės aktų nuostatomis bei atitinkamų priežiūros institucijų kontrole. Šios aplinkybės mažina tikimybę dėl būsimo atsakovui gal būt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo, t. y. dėl išieškotų lėšų grąžinimo, išnykus jų gavimo teisiniam pagrindui.Teismas privalo argumentuoti ir pagrįsti savo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovas nėra pateikęs objektyvių duomenų, pagrindžiančių būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vadinasi, teismas be objektyvaus pagrindo tenkino atsakovo prielaidomis pagrįstą prašymą. Tokia teismo nutartis pažeidžia CPK 144 straipsnio 1 dalį, taip pat CPK 12 str. nuostatas.CPK 145 str. 2 d. numato, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas privalo siekti, kad būtų užtikrinta kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyra, nes tik tokiu būdu galima užtikrinti teisingumo, teisinės valstybės ir lygiateisiškumo principų įgyvendinimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė vykdomojoje byloje antstolio vykdomą skolos iš atsakovo išieškojimą iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Šiuo atveju asmens teisių varžymo laipsnis iš esmės priklauso nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir masto, taip pat nuo su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Nagrinėjamoje byloje pareikštas atsakovo T. J. priešieškinis ieškovui AB Ūkio bankui dėl laidavimo pagal 2007 m. balandžio 11 d. vekselį pripažinimo pasibaigusiu. Atsakovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, t. y. teismui pripažinus atsakovo laidavimą pagal vekselį pasibaigusiu, išnyktų atsakovo pareiga apmokėti 2007 m. balandžio 11 d. vekselį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovo iniciatyva antstolė jau yra pradėjusi vykdymo veiksmus pagal Kauno m. 23-iojo notaro biuro 2009 m. kovo 17 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 297 018, 87 Lt skolos priverstinio išieškojimo ieškovo naudai. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jam tektų imtis priemonių susigrąžinti iš ieškovo be pagrindo pas jį esančias lėšas, taip pat į tai, kad atsakovas nebegalėtų susigrąžinti to kilnojamojo/nekilnojamojo turto, kuris vykdymo procese priverstinai būtų parduotas tretiesiems asmenims, sustabdė antstolės vykdomą 297 018, 87 Lt skolos išieškojimą iš atsakovo iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos. Nesutikdamas su šia teismo nutartimi apeliantas nurodo, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones neturėdamas objektyvių duomenų, pagrindžiančių būtinumą taikyti tokias priemones ir tuo pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių tuomet, kai tokių priemonių netaikymas tiesiogiai ar netiesiogiai gali turėti įtakos dėl ginčo priimto teismo procesinio sprendimo įvykdymui, t.y. teismo sprendimo įvykdymas gali arba pasunkėti, arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1d.). Civilinio proceso įstatymas nedetalizuoja, kokios būtent aplinkybės rodo galimą teismo sprendimo neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo pavojų, tačiau laikinosiomis apsaugos priemonėmis sudaroma galimybė užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais. Taikytinas laikinąsias apsaugos priemones teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje parenka iš CPK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių sąrašo, kuriame yra numatyta ir procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ginčo esmę, pareikštų materialiųjų reikalavimų pobūdį, nagrinėjamu atveju pagrįstai nusprendė imtis tokios laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdė išieškojimą vykdomojoje byloje. Nepritaikius minėtos laikinosios apsaugos priemonės, pradėtas priverstinis skolos išieškojimas pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą gali būti įvykdytas, o tai neabejotinai sukeltų neigiamas pasekmes atsakovui. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas minėtas laikinąsias apsaugos priemones taikė priešieškinio ribose, tai yra sustabdė išieškojimo procesą dėl 297 018, 87 Lt skolos pagal 2007 m. balandžio 11 d. vekselį bei jo pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą iki bus išspręstas ginčas dėl laidavimo pagal šį vekselį pripažinimo pasibaigusiu. Atsižvelgiant į tai, kad priešinio ieškinio mastu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra įtvirtinta galimybė užtikrinti būsimo teismo sprendimo veiksmingumą, nėra pagrindo manyti, kad tai iš esmės pažeidžia kitos šalies interesus. Kaip minėta, ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (nagrinėjamu atveju – atsakovui), įvykdymą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs minėtas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė šį principą (CPK 145 str. 2 d.).

Apeliantas skunde nurodo, kad jis yra mokus juridinis asmuo, vykdantis komercinę veiklą, kuri yra griežtai reglamentuota teisės aktų nuostatomis, o tai, apelianto manymu, mažina tikimybę, kad būsimas teismo sprendimas, kuris gali būti palankus atsakovui, liks neįvykdytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atliekant priverstinio vykdymo procedūrą išieškojimas gali būti nukreipiamas ne tik į atsakovui priklausančias lėšas, bet ir į atsakovui nuosavybės teise priklausantį kitą turtą (daiktines teises), kuris šiame procese gali būti perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims. Byloje priėmus atsakovui palankų teismo sprendimą, būtų apsunkintas šio turto grąžinimas, iškiltų klausimas dėl turto išreikalavimo galimybės iš jį įgijusių sąžiningų trečiųjų asmenų, nauji teisminiai ginčai ir kt. Taigi, atsižvelgiant į šiuos argumentus, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl atsakovo nurodomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo, ieškovo finansinio pajėgumo lygis esminės reikšmės neturi.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Apelianto atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.