- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-07-11
- Bylos Nr.
- 1A-431-870/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-53050-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Arūnas Bartkus, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- V. L.
- Nukentėjusysis
- T. M.
- Civilinis ieškovas
- T. M.
- Advokatai
- Vladislav Latušinskij
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 120 MGL (6 000 eurų) dydžio bauda, nustatant 12 mėnesių savarankiško baudos sumokėjimo terminą.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės T. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš draudimo bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje priteista T. M. 13 000 (trylika tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio palūkanos už šią atlyginti priteistą neturtinę žalą, palūkanas skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.
Iš V. L. nukentėjusiajai T. M. priteista 1 700 (vienas tūkstantis septyni šimai) eurų atstovavimo išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. L. nuteistas už tai, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2017 m. spalio 12 d., apie 19.09 val., vairuodamas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ priklausantį autobusą „Mercedes Benz O 4005“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas 59 maršrutu „Žvėrynas - Laisvės pr. - Lazdynai- Grigiškės“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus, numatančius, kad „eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių bei kitų asmenų saugumui“, ir 101 punkto reikalavimus, numatančius, jog „prieš pradėdamas važiuoti, vairuotojas turi įsitikinti, kad tai daryti saugu“, t. y., išvažiuodamas iš viešojo transporto sustojimo „Šalna“, Architektų gatvėje, nepastebėjo iš autobuso pro galines duris išlipusios ir ant kelio važiuojamosios dalies nukritusios keleivės T. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir dešinės pusės galiniu autobuso ratu pervažiavo jai abi kojas. Eismo įvykio metu T. M. dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąją nuosprendį, arba pakeisti 2019 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir maksimaliai sumažinti paskirtą baudą.
3. Apelianto nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad Apeliantas, išvažiuodamas iš viešojo transporto sustojimo, nepastebėjo pro galines duris išlipusios bei ant kelio važiuojamosios dalies nukritusios nukentėjusiosios. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kuriais vadovaujantis galima būtų daryti išvadą, kad pastarosios pargriuvimą sukėlė V. L. veiksmai. Labiausiai tikėtina kad tai įvyko dėl pačios nukentėjusiosios. Savo išvadą, kad V. L. turėjo ir galėjo pamatyti kliūtį, teismas grindžia tuo, kad įvykio vakarą eismo sąlygos buvo gana prastos ir matomumas apsunkintas. Pirmosios instancijos teismas kaip reikšmingą vertino ir aplinkybę, kad autobuso langai bei šoniniai veidrodėliai buvo aprasoję, matomumas per šoninį dešinį veidrodėlį buvo apie 70 procentų, dėl ko teismas darė išvadą, kad vairuotojas nesiėmė jokių veiksmų ir veidrodžio nenuvalė, nors, būdamas atsargus, rūpestingas ir atidus vairuotojas, turėjo imtis visų atsargumo priemonių. Toliau išvadą, kad Apeliantas turėjo ir galėjo pamatyti gulinčią nukentėjusiąją teismas grindžia prielaidomis ir samprotavimais.
4. Apeliantas cituoja kasacinio teismo praktiką, susijusią su konkretaus KET pažeidimo, kuris lėmė eismo įvykio kilimą, nustatymu, eismo įvykio kilimui reikšmingų faktorių taip pat eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargia kalte (kasacinė nutartis Nr. 2K-319-511/2017). Atsižvelgdamas į pacituotą praktiką, Apeliantas mano, kad jo veiksmuose nusikalstamo pasitikėjimo požymių nėra, todėl būtina analizuoti medžiagą tuo aspektu, ar jo veiksmuose yra nusikalstamas nerūpestingumas. Teismas nurodė, kad esminis šios bylos klausimas yra tas, ar V. L. turėjo ir objektyviai galėjo numatyti atsiradusių kliūtį, tačiau, Apelianto vertinimu, teisingiau būtų vertinti, ar vairuotojas turėjo ir objektyviai galėjo pamatyti atsiradusią kliūtį. Numatyti, kad kitas eismo dalyvis galimai pažeis KET reikalavimus, transporto priemonės vairuotojas neturi ir negali. Tuo labiau, šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusioji pažeidė KET reikalavimus pargriuvus, išlipus iš autobuso. Iš anksto numatyti, kad keleivis ar pėsčiasis, esantis gatvėje ties transporto priemone, pargrius, neįmanoma.
Šalies argumentai
5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad formaliai V. L. veiksmus galima padalinti į dvi savarankiškas fazes: sustojimas bei stovėjimas stotelėje ir važiavimo pradžia.
6. Byloje nustatyta, kad autobusas sėkmingai privažiavo prie viešojo transporto sustojimo „Šalna“. Atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo argumentaciją, Apeliantas kelia klausimą, ar reikalavimas nuolat stebėti išlipančius/įlipančius keleivius yra pagrįstas, ar vairuotojas tuo metu pažeidė KET reikalavimus. KET tokio reikalavimo vairuotojui nekelia, be to, jis privalo ir parduoti bilietus keleiviams. Taigi aplinkybė, kad vairuotojas paruošė kelis bilietus pardavimui nesudaro pagrindo jį kaltinti buvus nerūpestingu. Taip pat keliamas elgesio reikalavimo išlipus iš autobuso pavalyti šoninio vaizdo veidrodį pagrįstumo klausimas. Pažymi, kad buvo lietinga diena, todėl natūralu, kad langai bei veidrodėliai buvo aprasoję, tačiau šiuolaikinių transporto priemonių techninė būklė yra tokia, kad įjungus veidrodėlių apšildymą matomumas per jį tampa pakankamas, siekiant tęsti judėjimą. Įstatyminio reikalavimo išlipti kiekviename sustojime arba pavažiavus kelis šimtus metrų vėl sustoti ir valyti langus bei veidrodį, nėra. Be to, toks veiksmas esant paminėtoms oro sąlygoms, būtų beprasmis, nes veidrodėlis vėl greitai aprasotų. Taigi šioje fazėje teismas kelia autobuso vairuotojui reikalavimus, kurių nėra nei KET punktuose, nei Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, nei kituose teisės aktuose. Jokių KET reikalavimų šioje fazėje V. L. nepažeidė.
7. Aptardamas antrąją fazę, t.y. važiavimo pradžią, Apeliantas cituoja KET 101 punkto reikalavimus, vertindamas kad šis punktas labiau skirtas visų transporto priemonių vairuotojams, o ne keleivinio maršrutinio transporto vairuotojams. Valstybės kaltintojas ir teismas išplėtė nurodyto punkto sąvoką „<...> įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti kitiems eismo dalyviams <...>. Apeliantas sutinka, kad, prieš pradėdamas judėti, vairuotojas turi įsitikinti, kad tai daryti yra saugu, t.y. ar nėra lipančių ar išlipančių keleivių, įsitikinti, kad saugiai gali uždaryti duris ir tik tada judėti iš vietos. Tą jis gali padaryti dviem būdais: apžiūrėjus per vidinį veidrodėlį saloną ir per išorinį veidrodį; taip pat – vadovaujantis autobuso vairuotojo skydelyje esančiais prietaisais, kurie rodo, ar durys užsidarė, ar ne. Nagrinėjamu atveju, autobuse įrengti davikliai parodė, kad durys užsidarė sėkmingai, prispaustų asmenų nėra, lipančių ar išlipančių asmenų taip pat nėra. Apeliantas nurodė, kad uždarant autobuso duris, stovinčių ties autobusu žmonių nebuvo. Taigi nebuvo kliūčių pradėti judėjimą. Pabrėžia, kad eismo įvykio vakarą lijo, apšvietimas stotelėje prastas, jis „numeta“ autobuso šešėlį į stotelę, joje pilna skirtingo dydžio balų, kurios blizga ir tai apsunkina bendrą stotelės ir joje esančių objektų matomumą. Be to, nukentėjusioji yra labai nedidelio ūgio, buvo apsirengusi juodais drabužiais. Šių veiksnių visuma sudarė situaciją, kurioje vairuotojas nepastebėjo gulinčios moters ir neturėjo objektyvios galimybės ją matyti. Apelianto vertinimu, aplinkybė, kad vairuotojas turėjo objektyvią galimybę matyti gulinčią moterį, byloje nenustatyta.
8. Netenkinus prašymo priimti išteisinamojo nuosprendžio, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose, eismo įvykio aplinkybes, kaltės formą, kaltininko turtinę padėtį, į priteistą atstovavimo išlaidų dydį, prašo maksimaliai sumažinti paskirtą baudą.
9. Teismo posėdžio metu nuteistojo V. L. gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Prokuroras, nukentėjusiosios atstovas advokatas V. Firsovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skunde pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. nuosprendis dalyje dėl V. L. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. L. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pastarojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Dėl pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį
11. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla, jeigu transporto priemonę vairavęs asmuo padaro kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, kurie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais, ir kai nustatoma eismo įvykį bei dėl jo atsiradusius kitus padarinius sukėlusio vairuotojo kaltė.
12. Ginčo dėl to, kad V. L. vairuojamas autobusas 2017 m. spalio 12 d, apie 19.09 val., išvažiuodamas iš viešojo transporto sustojimo „Šalna“, pervažiavo ant kelio važiuojamosios dalies nukritusios nukentėjusiosios T. M. kojas dešinės pusės galiniu ratu, nėra. Kad nukentėjusioji T. M. būtų iš transporto priemonės ant važiuojamosios kelio dalies nukritusi dėl kažkokių Apelianto veiksmų (pvz.: dėl per greitai, moteriai nespėjus išlipti, uždarytų autobusų durų), nebuvo nustatyta, tokie veiksmai V. L. neinkriminuoti. Apeliantas nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, konstatavus, kad jis pažeidė KET 9 bei 101 punktų reikalavimus.
13. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, teigdamas, kad jam inkriminuotų Kelių eismo taisyklių nepažeidė, objektyvios galimybės pamatyti ant važiuojamosios kelio dalies nukritusią nukentėjusiąją teigia neturėjęs, kadangi eismo įvykis įvyko vakare, tamsiu paros metu, lyjant lietui, esant prastam matomumui bei stotelės apšvietimui, o pati nukentėjusioji nedidelio ūgio, apsirengusi tamsiais rūbais. Nuteistasis tvirtina, kad sustodamas autobusų stotelėje „Šalna“ bei pradėdamas iš jos važiuoti, ėmėsi visų būtinų priemonių, kad įsitikintų manevro saugumu. Nurodo, kad pareigos nuolat stebėti išlipančius bei įlipančius keleivius KET autobusui vairuotojui nenumato, kaip ir to, kad jis sustojęs kiekvienoje autobusų stotelėje ar pavažiavęs kelis šimtus metrų vėl sustoti bei valyti veidrodį ir langus. Aptariamu atveju, jokių kliūčių pajudėti iš viešojo transporto stotelės nebuvo. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka, vertindama, jog V. L., vis dėlto, pradėdamas manevrą, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, bei tokiais savo veiksmais pažeidė KET 101, taip pat ir 9 punkto nuostatas.
14. KET 101 punktas numato pareigą vairuotojui prieš pradedant važiuoti, prieš persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Apelianto vertinimu, ši taisyklė labiau taikoma kitų transporto priemonių, o ne autobusų vairuotojams, o prokuroras bei teismas interpretuoja šio punkto nuostatas plačiau, nei jis yra suformuluotas paminėtame teisės akte. Tokiai pozicijai teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti. Minimas 101 punktas yra įtvirtintas KET XIII skyriuje, reglamentuojančiame važiavimo pradžią ir manevravimą. Šio skyriaus nuostatos yra bendros visiems vairuotojams ir nei viena transporto priemonės kategorija nėra išskiriama. O tai sudaro pagrindą išvadai, kad ir maršrutinės transporto priemonės vairuotojui KET 101 punkto reikalavimai galioja ir jų privalu laikytis. Be to, ir pats apeliantas, toliau dėstydamas argumentus, sutinka, kad keleivinio autobuso vairuotojas, prieš pradėdamas judėti iš vietos, privalo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu.
15. Nustatyta, kad įvykio metu oro sąlygos buvo prastos – tamsus paros metas, lietus, dėl ko autobusai langai bei veidrodžiai buvo aprasoję. Kaip nurodė V. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme metu, matomumas per šoninį dešinį veidrodį siekė ne daugiau kaip 70 proc. Stotelėje telkšojo balos, kurių atspindys nuo gatvių žibintų taip pat apsunkino stotelėje esančių objektų matomumą. Negana to, kaip akcentuojama skunde, apšvietimas viešojo transporto stotelėje taip pat nebuvo itin geras. Nors degė žibintas priešais transporto priemonę, stotelėje stovintis autobusas sudarė šešėlį, kas vėlgi lėmė sudėtingesnes sąlygas matyti vaizdą pro dešinįjį autobuso veidrodėlį. Tai, kad autobuso vairuotojas, sustojęs viešojo transporto stotelėje kabinoje įsijungė šviesą, turėdamas tikslą atsiplėšti dalį talonėlių, pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinami kaip neteisėti ar nusikalstami veiksmai, juo labiau, kad nekelia ginčo aplinkybė, jog autobuso vairuotojas turi pareigą parduoti keleiviams važiavimo bilietus. Vis dėl to, buvo įvertinta, kad kabinoje įjungta ir po to išjungta šviesa taip pat apsunkino matomumą (visiems žinoma aplinkybė, kad įjungus ir išjungus šviesą akims reikia prisitaikyti prie staiga pakitusios aplinkos) ir visos šios išvardintos aplinkybės lėmė, kad nukritusios prie autobusų ratų nukentėjusiosios T. M. autobuso vairuotojas nematė. Taigi būtent tokioje susidariusioje situacijoje, esant visoms šioms aplinkybėms, taip pat dėl aprasojusio dešiniojo autobuso veidrodėlio, langų, vairuotojas negalėjo matyti pilno vaizdo, kas vyksta prie dešinio autobuso šono, taigi pajudėjo iš vietos neįsitikinęs, kad tai daryti yra saugu.
16. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad joks teisės aktas nenumato keleivius vežančios transporto priemonės vairuotojui pareigos, lyjant lietui, kiekviename sustojime išlipti į lauką ir nuvalyti išorinio matymo veidrodį, ar tą daryti kas kelis šimtus metrų. Vis dėlto, nėra įmanoma reglamentuoti visų galimų situacijų ir numatyti vairuotojo elgesio modelių, todėl KET yra numatyta, be kita ko, bendrojo pobūdžio taisyklė, numatanti eismo dalyviams pareigą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (KET 9 punktas). Kiekvienu atveju, situaciją būtina vertinti individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes bei priimti atitinkamą sprendimą. Šiuo gi atveju, esant daugybei faktorių, kurie ženkliai apsunkimo matomumą (tamsus paros metas, lietus, blizganti kelio danga bei šaligatvis, šešėlis nuo gatvės žibinto, aprasoję autobuso langai bei išorinio matymo veidrodėliai), taip pat vairuotojui atitraukus dėmesį nuo įlipančių bei išlipančių keleivių, kuomet kabinoje buvo įjungta šviesa, ir taip nesant visiškai įsitikus, kad jokių kliūčių pradėti judėti iš stovėjimo vietos nėra, vertintina, kad Apeliantas, būdamas atidus ir rūpestingas vairuotojas, šiuo atveju turėjo imtis papildomų veiksmų, siekdamas įsitikinti manevro saugumu, pvz.: aprasojusius veidrodėlius nuvalyti. Nors pastarasis teigė priešingai, akivaizdu, kad 70 procentų matomumas per dešinįjį autobuso išorinio vaizdo veidrodį sutrukdė jam matyti visą vaizdą ir tinkamai įvertinti situaciją, taigi ir pamatyti parkritusią nukentėjusiąją T. M.. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, konstatuodamas, kad Apeliantas turėjo objektyvią galimybę pamatyti nukentėjusiąją, parkritusią ant šaligatvio bei važiuojamosios kelio dalies, tačiau nesiėmė visų nuo jo priklausančių atsargumo priemonių, kad eismo įvykio būtų išvengta.
17. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. L., veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie buvo priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiajai T. M. padarytais sužalojimais – sunkiu sveikatos sutrikdymu.
Dėl paskirtos bausmės
18. Tuo atveju, jeigu apkaltinamasis teismo nuosprendis bus paliekamas galioti, Apeliantas prašo, atsižvelgiant į suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, eismo įvykio aplinkybes, kaltės formą, kaltininko turtinę padėtį, priteistą nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų dydį, maksimaliai sumažinti paskirtą baudą.
19. Už BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato baudą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Vadovaujantis BK 47 straipsnio 2 dalies 5 punktu, už neatsargų nusikaltimą skiriama nuo 20 iki 750 MGL dydžio bauda (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-653, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.).
20. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. L., atsižvelgė į tai, kad BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, vykdant darbines funkcijas, į nusikalstama veika sukeltas pasekmes – nukentėjusiajai padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat įvertino kaltininko asmenybę iš esmės teigiamai charakterizuojančius duomenis (dirbantis, neteistas, administracine tvarka nebaustas), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Visos šios aplinkybės sudarė pagrindą apylinkės teismui skirti švelniausią aptariamo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį – baudą.
21. Aptariamos bausmės dydį, teismas vėlgi atsižvelgdamas į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, nors ir nebuvo nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė gerokai mažesnį nei šios bausmės vidurkis, t.y. 120 MGL. Duomenų, kurie patvirtintų sunkią kaltininko turtinę padėtį, kas iš esmės apsunkintų bausmės įvykdymą, apeliantas nepateikė. Tuo tarpu, nukentėjusiosios patirtos išlaidos ją pirmosios instancijos teisme atstovavusio advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti savaime negali lemti paskirtos bausmės dydžio ir nesudaro pagrindo jį mažinti. Taigi kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį, mažinant jam skirtos bausmės dydį skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.
22. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas baudos dydį pinigine išraiška, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtintas 37,66 Eur dydžio bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, kuris nesikeitė iki 2018 m. sausio 1 d., t.y. toks bazinis bausmių ir nuobaudų dydis galiojo aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu, 2017 m. spalio 12 d. Socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo (2017 m. gruodžio 13 d. įstatymo redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba MGL, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad minimalus gyvenimo lygis (MGL) yra ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės nustatytų minimalių dydžių. Kadangi dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai, todėl BK 3 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatos netaikomos MGL dydį nustatančioms teisės normoms. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Tad šie dydžiai vertinami atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-519/2006, 2K-348/2008, 2K-64/2011, 2K-142-719/2019).
24. Taigi V. L. veikos padarymo metu MGL dydis, kuriuo apibrėžiami bausmių ir nuobaudų dydžiai, buvo 37,66 Eur. Todėl teismas, apskaičiuodamas baudos dydį, turėjo vadovautis iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusiu dydžiu, t.y. ne 50 Eur, o 37,66 Eur. Šiuo atveju, 120 MGL sudaro ne 6 000 Eur (120*50), o 4 639,2 Eur (120*37,66). Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais
nusprendžia:
nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. nuosprendį:
V. L., nuteistam pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, paskirti 120 MGL dydžio, t.y. 4 639,20 (keturių tūkstančių šešių šimtų trisdešimt devynių eurų dvidešimties eurocentų) Eur baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.