- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-07
- Bylos Nr.
- e2-284-1068/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Ališauskaitė
- Ieškovas
- kooperatinės bendrovės Lietuvos centrinės, kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“
- Atsakovas
- A. P., D. Š.
- Advokatai
- Vilma Gudaitė
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
dalyvaujant ieškovės kooperatinės bendrovės Lietuvos centrinės kredito unijos atstovui Jonui Ancutai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“ ieškinį atsakovėms A. P., D. Š. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“, atsakovės A. P. priešieškinį trečiajam asmeniui (atsakovui pagal priešieškinį) bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unija“ dėl teisės pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, kooperatinė bendrovė „Lietuvos centrinė kredito unija“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
2019 m. lapkričio 11 d. ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovių 3214,78 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodoma, kad 2013 m. rugpjūčio 20 d. Pajūrio kredito unija (toliau - Kredito unija) ir A. P. (paskolos gavėja) sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00027, pagal kurią Kredito unija paskolino paskolos gavėjai 37000 litų (10715,94 eurų). Paskolos grąžinimo terminas 2018 m. rugpjūčio 25 d. Paskolos sutarčiai užtikrinti 2013 m. rugpjūčio 20 d. D. Š. (laiduotoja) su Kredito unija sudarė Laidavimo sutartį Nr. 201308-00001.2019 m. kovo 29 d. Kredito unija ir Lietuvos centrinė kredito unija sudarė reikalavimo teisių pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 19-74, pagal kurią Kredito unija perleido ieškovei reikalavimo teises į paskolos gavėją. Kartu su reikalavimu ieškovei perėjo ir šio reikalavimo užtikrinimo priemonės. Perleisto reikalavimo dydis – 3214,78 Eur. Iki ieškinio padavimo dienos piniginė prievolė grąžinti paskolą nebuvo įvykdyta. Ieškinio padavimo dieną skolą sudaro 3214,78 Eur negrąžintos paskolos dalis. Sudarytos paskolos sutarties 8.4 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį priklausančias mokėti sumas sutartyje ir grafike nustatytais terminais. Paskolos gavėjai 2013 m. rugpjūčio 21 d. buvo išmokėtos 37 000,00 Lt (10715,94 Eur) paskolos lėšos. Iki 2014 m. sausio 22 d. grąžinta dalis paskolos ir priskaičiuotos palūkanos, t. y. paskutinis atsakovės mokėjimas pagal paskolos sutartį atliktas 2014 m. sausio 22 d. Paskolos sutarties 2.2 punkte nustatyta, kad paskolos galutinis grąžinimo terminas – 2018 m. rugpjūčio 25d. Prievolės įvykdymo – paskolos grąžinimo terminas jau suėjęs. Iki ieškinio padavimo dienos atsakovės A. P. likusi negrąžinta paskolos suma – 3214,78 Eur. Remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, paskolos ir laidavimo sutarčių nuostatomis bei esamoms faktinėmis aplinkybėmis, prašo solidariai iš atsakovių priteisti negrąžintą paskolos dalį – 3214,78 Eur.
Atsiliepimas
2019 m. gruodžio 16 d. atsakovė A. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovei nėra skolinga. Pripažįsta, kad su Kredito unija 2013-08-20 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 13-00027, tačiau pagal šią sutartį gavo ne 37000 litų kreditą, kaip nurodyta sutartyje, o 25298 litų kreditą. Kredito unija, suteikusi atsakovei 37000 litų dydžio kreditą, iš tų pačių pinigų nuskaitė 11700 litų pajiniam įnašui ir administravimo mokesčiui. Kredito unija atsakovei paskolino pinigus pajiniam įnašui, nors skolinti pinigus savo pačios pajiniam įnašui draudžia įstatymas. Kredito unijos suteiktą kreditą atsakovė išgrynino 2013-08-22, pervesdama pinigus už perkamą gyvenamąjį namą. Paskola buvo užtikrinta atsakovės mamos D. Š. laidavimu. Pagal paskolos sutartį atsakovė paskolą turėjo grąžinti iki 2018-08-25,tačiau paskolą grąžino anksčiau, iki 2014-01-21 dienos, iš viso padengė 26493,00 litų kredito su palūkanomis. Kredito unijai skoloje buvo likusi 11 089,42 Lt., t.y. beveik tiek, kiek sudarė jos pajus. Norėdama galutinai atsiskaityti su Kredito unija ir uždaryti sąskaitą, 2014-01-03 el. laišku kreipėsi į Kredito uniją, prašydama paskaičiuoti, kiek ji dar turi padengti skolos. Kredito unijos vyr. buhalterė D. Š. 2014-01-13 jai pranešė, kad ji turi pravesti 5256,83 Lt skolos ir tuomet liks skoloje 11100 Lt, t.y. tiek, kiek yra pinigų jos pajinėje sąskaitoje. Taip pat nurodė pateikti laisvos formos prašymą dėl pajų panaudojimo visiškam paskolos padengimui. Nurodytą 5256,83 Lt sumą padengė 2014-01-14 ir pateikė prašymą. Pastabų dėl prašymo negavo ir manė, kad prašymas įvykdytas, t.y. pinigai iš pajinės sąskaitos perkelti į kredito sąskaitą, visa skola padengta, jos sąskaita uždaryta. 2019 m. gegužės mėn. iš Lietuvos centrinės kredito unijos gavo raštą, kuriuo ją informavo apie reikalavimo teisių perleidimą ir apie skolą naujam kreditoriui. Bankrutavusios Kredito unijos bankroto administratorė S. V. į jos užklausimą dėl skolos, nurodė, kad jos 2014-01-14 prašymas Kredito unijos 2014-01-16 valdybos posėdyje buvo svarstytas ir nuspręsta pajų panaudoti visiškam paskolos dengimui po trijų mėnesių, pakeičiant paskolos palūkanų normą į 0 proc., tačiau valdybos narių sprendimas nebuvo įvykdytas, jos pajus nebuvo perkeltas paskolos dengimui ir jos sąskaita nebuvo uždaryta. Iš Kredito unijos jokios informacijos ji negavo penkerius metus ir buvo įsitikinusi, kad Kredito unijai nebeskolinga. Kredito unijos valdybos 2014-01-16 sprendimas nebuvo panaikintas, ji nėra Kredito unijos narė, todėl 2017 metais bankrutavus Kredito unijai, ji neturi būti laikoma skolininke.
Atsakovė D. Š. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo nepateikė.
Atsiliepimas
2020 m. sausio 27 d. trečiasis asmuo bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog ieškinyje išdėstytos aplinkybės yra teisingos ir pagrįstos, todėl laikosi pozicijos, kad ieškinys turėtų būti tenkinamas pilna apimtimi. Pajūrio kredito unija 2019 m. kovo 29 d. sudarydama su ieškove Reikalavimo teisių pirkimo – pardavimo sutartį pardavė, be kitų, galiojančią reikalavimo teisę pagal 2013 m. rugpjūčio 20 d. Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00027, kurios pagrindu buvo išduota paskola skolininkei A. P., už kurią laidavo laiduotoja D. Š.. 2014-01-16 Kredito unijos valdybos posėdyje 2.3 klausimu buvo svarstomas A. P. prašymas papildomą pajų panaudoti visiškam skolos pagal Paskolos sutartį padengimui. Posėdyje nutarta papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui ne anksčiau kaip po 3 mėnesių. Tokia formuluotė reiškia, kad teigiamas sprendimas dėl prašymo įskaityti papildomą pajų 2014-01-16 nebuvo priimtas. Klausimo svarstymas buvo atidėtas, nenumatant konkrečios datos ar Unijos įsipareigojimų. Tačiau šis klausimas dar kartą nebuvo svarstomas ir tai reiškia, kad atsakovės skolos pagal Paskolos sutartį likutis nebuvo padengtas. Kredito unijos apskaitos dokumentuose A. P. liko skolininke ir pajininke, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad atsakovės skola pagal Paskolos sutartį būtų grąžinta.
Atsakovė A. P. 2020-02-12 pateikė priešieškinį, kurį 2020-07-15 patikslino ir kuriuo prašo ieškovės ieškinį atmesti; pripažinti, kad kredito likutis pagal su Pajūrio kredito unija sudarytą 2013-08-20 vartojimo kredito sutartį Nr. 13-00027, sumoje 3214,78 Eur, grąžintas Pajūrio kredito unijai nuo 2014-04-17; priteisti valstybei atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiąjį asmenį pagal ieškinį Pajūrio kredito uniją pagal priešieškinį laiko atsakovu. Priešieškinyje nurodoma, kad pagal paskolos sutartį atsakovė paskolą turėjo grąžinti iki 2018-08-25,tačiau ją grąžino anksčiau. Viso padengė 26493,00 litų kredito su palūkanomis. Gautą paskolą (be pajinio įnašo) grąžino per kelis mėnesius. Pajūrio kredito unijai buvo skoloje 11 089,42 Lt., t.y. beveik tiek, kiek sudarė jos pajus. Kredito unijos nurodytą 5256,83 Eur sumą padengė, 2014-01-20 pervesdama 4000,00 litų ir 2014-01-21 pervesdama 1280,00 litų. Padengusi nurodytą sumą, 2014-01-14 pateikė prašymą, pajų panaudoti paskolos ir palūkanų padengimui pagal paskolos sutartį. Pastabų dėl prašymo negavo ir manė, kad jos prašymas įvykdytas. Pajūrio kredito unijos valdybos nariai 2014-01-16 svarstė jos prašymą ir nusprendė pajų panaudoti visiškam paskolos dengimui po trijų mėnesių, pakeičiant paskolos palūkanų normą į 0 proc. Pajūrio kredito unija neįvykdė valdybos sprendimo po trijų mėnesių ir dėl šio neveikimo atsakovė laikoma skolininke. Prašymas pajų perkelti kredito dengimui ir uždaryti sąskaitą prilygsta prašymui išstoti iš kredito unijos. Pajūrio kredito unijos valdyba 2014-01-16 nusprendė patenkinti jos prašymą, tik išstojimą buhalteriškai įforminti ne anksčiau kaip po 3 mėnesių. Valdybos nutarimo dalį dėl palūkanų pakeitimo Pajūrio kredito unija įvykdė iškart po nutarimo priėmimo, t.y. palūkanos nebeskaičiuojamos nuo 2014-01-18, tačiau kitos dalies nutarimo neįvykdė. Atsakovė negalėjo priversti Pajūrio kredito unijos vykdyti savo nutarimus, todėl ji nekalta dėl Unijos pasyvumo ir priimtų nutarimų nevykdymo.
Atsakovė pagal priešieškinį bankrutavusi kredito unija „Pajūrio kredito unija“ atstovaujama bankroto administratorės S. V., pateikė atsiliepimą į patikslintą priešieškinį, kuriuo su priešieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir tenkinti ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos ieškinį. Nurodo, kad skolininkės A. P. prašymas jos sumokėtą pajų panaudoti paskolos ir palūkanų pagal Paskolos sutartį padengimui buvo svarstomas, tačiau nebuvo tenkintas ir skolininkė neturėjo jokio pagrindo manyti priešingai. Skolininkė galėtų būti laikoma atsiskaičiusi su Unija tik tuo atveju, jei būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl prašymo tenkinimo, o pati skolininkė būtų informuota apie tenkintą prašymą. Tokio pranešimo skolininkė nėra gavusi, todėl negalėjo pagrįstai tikėtis, kad prašymas buvo automatiškai patenkintas. Valdybos posėdyje buvo nutarta papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui ne anksčiau kaip po 3 mėnesių ir tai reiškia teigiamas sprendimas dėl prašymo įskaityti papildomą pajų nebuvo priimtas. Dėl šio klausimo galėjo būti priimtas papildomas sprendimas vėliau, t. y. ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, tačiau pareigos pakartotinai svarstyti šį klausimą Unija neturėjo ir jokių įsipareigojimų prieš skolininkę neprisiėmė. Neturi duomenų, kad šis klausimas būtų dar kartą svarstomas po 2014-01-16. Skolininkės įmokėtas pajus tapo Unijos nuosavybe ir galėjo būti grąžinamas skolininkei tik jai pilnai atsiskaičius pagal Paskolos sutartį ir, papildomai, esant įstatyme numatytoms prielaidoms, kurių skolininkės prašymo teikimo metu nebuvo. Pajinis įnašas už pagrindinį pajų grąžinamas tik finansiniams metams pasibaigus, kredito unijos visuotiniam narių susirinkimui patvirtinus metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir priėmus nutarimą dėl pelno paskirstymo ir nuostolių atlyginimo tvarkos. Kredito unija, grąžindama asmeniui, kurio narystė kredito unijoje pasibaigė, jo pajinį įnašą už pagrindinį pajų, privalo jį proporcingai, atsižvelgdama į kredito unijos praėjusių metų patvirtintoje metinėje balansinėje ataskaitoje įrašytas kredito unijos nuostolių sumas, sumažinti. Pajinis įnašas už papildomus pajus turi būti grąžinamas vadovaujantis kredito unijos įstatuose nustatyta tvarka. Jeigu, atsiskaičius su asmeniu, nebus vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai, pajinių įnašų už pagrindinį ir papildomus pajus grąžinimas turi būti sustabdomas tol, kol bus užtikrinta, kad yra vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai. Kredito unijos nariui kredito unijos įstatuose nustatyta tvarka gali būti apribojama teisė disponuoti pajiniu įnašu ar jo dalimi, neviršijančia skolinamų pinigų sumos kartu su už ją mokamomis palūkanomis, tol, kol bus grąžinta skolinama suma su palūkanomis. Pajiniu įnašu užtikrinamas unijos kapitalo pakankamumas ir pajinis įnašas grąžinamas tik įvertinus unijos finansinę būklę.
Atsakovė D. Š. pateikė atsiliepimą į pradinį priešieškinį, kuriuo su priešieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodo, kad paskolos gavėja A. P. ir ji kaip laiduotoja Pajūrio kredito unijos buvo suklaidintos dėl 2013-08-21 atliktos operacijos Nr. 100225. Ji nebūtų laidavusi ir pasirašiusi paskolos laidavimo sutarties, jeigu jai būtų išaiškinta, kad jos dukra A. P. realiai negavusi 11100 litų, juos privalės grąžinti. Ji nesuprato, kodėl 11100 litų (3214,78 eurų) Pajūrio kredito unija 2013-08-21 pervedė į A. P. pajinę sąskaitą unijoje. Jai žinoma, kad dukra asmeninių pinigų 11100 litų 2013-08-21 į jokią sąskaitą unijoje neįnešė. Tik dabar paaiškėjo, kad Pajūrio kredito unija iš 37000 litų paskolos, dalį t.y.11100 litų pervedė į unijoje atidarytą pajinę A. P. sąskaitą. 2014 m. pradžioje A. P. grąžino visą gautą kreditą su palūkanomis. Praėjus beveik 6 metams Pajūrio kredito unijos reikalavimo teisių perėmėja, pareiškė pretenzijas dėl neva tai negrąžinto kredito. Mano, kad Unijos valdyba tyčia neįvykdė savo priimto sprendimo.
Ieškovė ir trečiasis asmuo pagal priešieškinį Lietuvos centrinės kredito unija pateikė atsiliepimą į pradinį priešieškinį, kuriuo su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodo, kad atsakovei A. P. buvo suteikta visa reikiama informacija apie suteikiamą vartojimo kreditą, ji buvo informuota, kad kredito lėšos bus išmokėtos, tik įmokėjus pajinį įnašą 11100 litų. Atsakovė šią informaciją suprato, ji jai buvo aiški ir priimtina, tai ji patvirtino savo parašu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti suklydimo fakto. Atsakovė 2013-08-21 pervedė 11100 litų sumą kredito unijai į papildomo pajaus sąskaitą ir tokiais veiksmais patvirtino savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymo suvokimą ir sutikimą su jų vykdymu. Atsakovė turėjo visas galimybes naudotis savo, kaip unijos nario, teisėmis, tačiau jomis nepasinaudojo dėl savo nerūpestingumo. Pajūrio kredito unijai bankroto byla iškelta 2017-04-19 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017-05-02, todėl draudžiama vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš bankrutuojančios kredito unijos teismo ar ne ginčo tvarka. Atsakovės nurodoma 3214,78 Eur suma yra bankrutavusios Pajūrio kredito unijos kapitalo dalis, ji priklauso unijai nuosavybės teise, šia suma ieškovė nedisponuoja ir jos grąžinimas galimas tik bankrutavusios kredito unijos administratoriaus Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovas Jonas Ancuta ieškinio reikalavimus palaikė, su patikslintu priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Palaikė atsakovės pagal priešieškinį Pajūrio kredito unijos poziciją. Paaiškino, kad 2014-01-16 Pajūrio kredito unija valdybos protokolas ir skirtingas šalių jo interpretavimas yra bylos esmė. Atsakovės paskutinis mokėjimas pagal paskolos sutartį atliktas 2014 m. sausio 21-22 d., paskolos likutis sausio 22 d. sudarė 11000 Lt. Byloje pateikti du atsakovės A. P. prašymai, t.y. 2014-01-14, kuris buvo svarstomas ir 2014-01-21, kuris nebuvo apsvarstytas. Dėl papildomo pajaus panaudojimo buvo priimtas nutarimas pajų paskolos dengimui panaudoti ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, pakeičiant paskolos palūkanų normą. 2014-01-16 atsakovės skola sudarė 16314 Lt ir unija tą dieną nepriėmė sprendimo dėl pajaus užskaitymo, o atidėjo svarstymą ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, nes tai dienai skola buvo didesnė nei pajus. Tokia formuluotė buvo naudojama ne tik šiuo atveju, bet ir kitais. Tai ne galutinis nutarimas, jame nenurodyta, jog per "tris mėnesius" ar po "trijų mėnesių". Sumokėjusi visą paskolą iki papildomo pajaus dydžio A. P. įgijo teisę reikalauti visiško pajaus grąžinimo, todėl tai jai buvo padaryta nuolaida dėl palūkanų nemokėjimo, buvo prašoma grąžinti tik skolą. Tačiau joks papildomas sprendimas po 3 mėnesių nebuvo priimtas. Tai reiškia, klausimo svarstymas buvo atidėtas ir vėliau nebuvo svarstytas. Nebankrutuojančios unijos tokius sprendimus priimdavo ne vėliau kaip po 6 mėnesių ir, kadangi kapitalo pakankamumo rodiklių unija nevykdė, prašymai buvo atmetami. Valdyba turi priimti sprendimą dėl to, kad pajų užskaito ar grąžina. Pajūrio kredito unija bankrutavo. Ieškovas yra naujas kreditorius, kuris perėmė visą Pajūrio kredito unijos kreditų portfelį. Kredito unijos turi savo veiklos, paskolos išdavimo ir grąžinimo specifiką. 2014 m. Pajūrio kredito unija jau buvo sunkioje finansinėje padėtyje ir dėl visų skolininkų, kuriuos ieškovas perėmė, jokie sprendimai jų atžvilgiu, kad panaudoti ar grąžinti pajų, nebuvo priimami. Po 2014 m. palūkanos nebuvo reikalaujamos iš atsakovės, nes norma buvo pakeista į nulinę, o kodėl po 2014 m. nebuvo reikalaujama grąžinti skolą, negali paaiškinti.
Atsiliepimas
Atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) A. P. palaikė patikslintą priešieškinį, prašė jį tenkinti, o ieškinį atmesti. Paaiškino, kad pati Pajūrio kredito unija prašė jos pakeisti prašymo dėl pajaus užskaitymo datą į 2014-01-16, nors pirminis jos prašymas buvo 2014-01-22, kai grąžino paskolą. Ji nesuprato, kodėl jos prašė pakeisti datą. Dėl prašymo pateikimo bendravo el. laiškais su dviem unijos darbuotojais, nes gyveno užsienyje. Jai buvo nurodyta pateikti laisvos formos prašymą dėl likusios skolos uždengimo pajumi ir manė, kad su tuo prašymu viskas ir pasibaigė. Ji nežinojo, kad 2014-01-16 vyko valdybos posėdis ir buvo svarstomas jos prašymas. Paskolą paėmė gyvenamojo namo pirkimui, jai trūko 25000 Lt. Ji gavo pasiūlymą iš Kredito unijos paimti 25000 Lt paskolą ir dar papildomus 11000 Lt kaip garantą, kurių negavo. Šie pinigai liko unijoje kaip garantas, jei ji negalėtų dengti paskolos. Paskolą turėjo grąžinti per 5 metus, bet padengė per 5 mėnesius. Pasirašydama, sutartį skaitė, bet gal ne viską suprato. Niekas jai nepaaiškino, kad 11000 Lt unija gali jai ir negrąžinti. Kredito unijos pajininke tapo tą pačią dieną kai paėmė paskolą. Pajininke ir tapo tik dėl paskolos gavimo, nedalyvavo jokiuose unijos susirinkimuose, nėra kreditorė kredito unijos bankroto byloje. Apie paskolos gavimą iš unijos ją konsultavo A. D., kurio mamos namo dalį ji ir įsigijo. Nesuprato, kas tai yra papildomas pajus, jai paaiškino, kad jo grąžinti nereikės, tai bus kaip paskolos garantas. Kitų kreditų nėra ėmusi. Unija jai pervedė 23000 Lt paskolos, o kitą dieną dar 2000 Lt. Suprato, kad norint gauti paskolą reikėjo tapti kredito unijos nare, todėl reikėjo sumokėti 100 Lt įnašą. Nežinojo, kad buvo atidaryta dar viena sąskaita į kurią ir buvo pervesta pajaus suma, ji buvo atidaryta be jos žinios. Nepamena ar pasirašinėjo sutartis dėl sąskaitos atidarymo. Žino tik vieną sąskaitą, į kurią ji ir pervedinėjo paskolą. Ji negavo 11000 Lt, todėl mano, kad neprivalo jų grąžinti. D. Š. yra jos mama, ji buvo paskolos laiduotoja. Unija reikalavo laiduotojo, nes be laiduotojo paskolų neduodavo. Mama su ja kartu tapo unijos pajininke.
Atsakovės A. P. atstovė prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Nurodė, kad pateiktas į bylą sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad atsakovė gavo 25000 Lt paskolą. Kredito unija davė atsakovei pasirašyti kredito sutartį, kurioje nurodyta paskolos suma 37000,00 Lt, t.y. suma su 11000 Lt pajumi. Pati Kredito unija į atskirą sąskaitą pervedė pajų. Atsakovei buvo paaiškinta, kad šie pinigai yra kaip paskolos užstatas. Atsakovė turi profesinį išsilavinimą ir pasitikėjo unijos darbuotojais. Atsakovė padengė gautą paskolą su palūkanomis, o dėl 11000 Lt ji kreipėsi į unijos darbuotoją ir įvykdė viską, kas jai buvo nurodyta. Pažymėjo kad kredito unijos valdybos protokolo dalis punkto dėl palūkanų normos pakeitimo į 0 procentų buvo vykdoma ir palūkanos nebuvo skaičiuojamos. Tuo tarpu protokole nėra nurodyta, kad klausimą dėl papildomo pajaus panaudojimo nutarta svarstyti tik po 3 mėnesių, todėl šio punkto negalima taip vertinti kaip svarstymo atidėjimo. Pagal nutarimą po 3 mėnesių turėjo būti atliekami tik buhalteriniai veiksmai, pajus panaudojamas paskolos uždengimui. Tuo atveju, jeigu pajus nebuvo užskaitytas ir skola buvo laikoma nepadengta, kita šalis privalėjo informuoti apie tai atsakovę ir pranešti apie iškilusias kliūtis dėl pajaus įskaitymo. Dėl kredito unijos neveikimo ir darbuotojų kaltės nebuvo atlikti buhalteriniai pervedimai ir dėl to atsakovės kaltės nėra. Nagrinėjamu atveju atsakovė realiai negavusi tų pinigų yra laikoma skolininke be pagrindo. Prašė pripažinti, kad atsakovė yra padengusi visą kreditą nuo 2014-04-17.
Atsakovė D. Š. teismo posėdžio metu su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir palaikė patikslintą priešieškinį, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad jos dukra A. P. paėmė paskolą iš Pajūrio kredito unijos, o ji buvo laiduotoja. Jai buvo pasakyta, kad unijai reikia sumokėti 100 Lt grynais pinigais. Ji nuolat dukrą kontroliavo apie skolos mokėjimą, dukra garantavo, kad paskolą grąžino. Jokio pranešimo per visą tą laikotarpį, kad jos yra dar skoloje, nėra gavusi. Niekas iš jos skolos grąžinti neprašė.
Atsakovės D. Š. atstovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o priešieškinį tenkinti. Atstovas nurodė, jog labai gerai žino Unijos veiklą, kadangi ilgą laiką dirbo Pajūrio kredito unijoje. Nuo 2014 iki 2016 metų Pajūrio kredito unija vykdė visus kapitalo rodiklius ir nebuvo teisinio pagrindo atsakovei A. P. negrąžinti ar neuždengti pajaus. Kai 2014-01-16 buvo priimtas valdybos sprendimas nebuvo tokios praktikos, kad vėliau būtų priimtas dar papildomas sprendimas dėl paskolos uždengimo pajumi, nes rodikliai buvo vykdomi. Nuo 2016 metų vidurio, kai rodikliai jau nebuvo vykdomi, atskirų sprendimų dėl paskolos dengimų pajais priimama nebuvo. Protokole buvo nuspręsta dengti pajų ir tuo metu buvo dengiamos paskolos pajais. Kredito unijos valdybos susirinkimo protokole, kuriuo svarstyta suteikti paskolą atsakovei, buvo nutarta atsakovei suteikti 37000 Lt paskolą, kurios 30 procentų sudaro pajų, kuriuo ir bus dengiamas paskolos likutis. Atsakovė pilnai atsiskaitė, todėl tiek ji, tiek laiduotoja ieškovei neskolingos.
Atsakovės prašymu teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta R. J. paaiškino, kad 2013 m. pradėjo dirbti Pajūrio kredito unijoje sąskaitų vadybininke, kasininke ir dirbo, galimai, iki 2015 m. Unija buvo Klaipėdoje. Atsakovės A. P. nepamena. Viena iš jos darbo funkcijų buvo vykdyti mėnesinių įmokų atsiskaitymo už suteiktas paskolas kontrolę. Turėjo surinkti dokumentus iš prašančių suteikti paskolas klientų, užpildyti sutartis, išmokėti suteiktą paskolą. Aiškindavo klientams paskolų gavimo sąlygas tokias, kokios tuo metu buvo nustatytos. Ar paskolos buvo išduodamos su papildomu pajumi, nepamena. Kas nustatydavo kredito sąlygas, nežino. Sutartys buvo šabloniškos. Ji pasirašė 2013-08-20 sutartį dėl paskolos išdavimo A. P.. Sutarties pasirašymo aplinkybių nepamena. Kvitą dėl papildomo pajaus 11000 Lt įmokėjimo taip pat pasirašė ji. Neprisimena kaip būdavo įmokama tokia suma ar grynais pinigais, ar pervedami. Grynais tokių didelių sumų klientai neįnešdavo.
Atsakovės prašymu teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta N. P. parodė, kad Pajūrio kredito unijoje iki 2013 m. gruodžio mėnesio dirbo unijos valdybos pirmininke, nuo 2014 m. - finansų patarėja. Iš darbo išėjo 2014 m. sausio mėn. pabaigoje. Dėl papildomo pajaus įmokėjimo buvo taikoma tokia praktika: klientas paimdavo paskolą ir iš jos 30 proc. pervesdavo kaip pajų unijai, nors juos turėdavo grynais įnešti patys žmonės. Papildomas pajus buvo privaloma sąlyga paskolos gavimui. Neatsimena, ar atsakovei buvo išmokėta visa 37000 Lt paskola. Kredito gavėjas kreditą turėdavo padengti pagal sutartį. Kreditą dengdavo iki pajaus dydžio ir su pajumi būdavo uždengiama visa paskola. Klientas rašydavo prašymą, likusią 30 proc. paskolos dalį uždengti papildomu pajumi. Jei unijos pajinis kapitalas krisdavo žemiau nustatyto lygio, nebuvo leidžiama padengti paskolos papildomu pajumi. Tokiais atvejais dėl pajaus panaudojimo ir dėl paskolos uždarymo sprendimus priimdavo unijos valdyba. Valdybos nutarimas, kuriuo nurodyta, kad padengti papildomu pajumi ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, reiškia, kad prašymas turėjo būti persvarstomas. Kodėl šis klausimas nebuvo svarstomas vėliau, po 3 mėnesių, nežino. Teigiamas sprendimas buvo rašomas kaip nutarimas. D. Š. buvo kredito unijos buhalterė ir gautus kai kuriuos laiškus persiųsdavo atsakyti jai. Ar apie valdybos priimtus sprendimus būdavo informuojamas prašymą pateikęs asmuo, neprisimena. Būdavo atvejų, kada su valdybos nariais būdavo konsultuojamasi ir telefonu, realiai nesusirinkus į posėdį. Yra buvę tokių atvejų, kai kredito suma būdavo nedidelė ir žmonės atnešdavo 30 proc. pajų grynais pinigais. Paskolų išdavimo tvarkas ruošdavo Centrinė kredito unija, kuri kontroliavo visą veiklą ir matydavo kiekvienos dienos visų unijų apyvartas. Jei leisdavo unijos finansiniai rodikliai, būdavo atvejų, kai užtekdavo vieno valdybos nutarimo panaudoti papildomą pajų paskolos padengimui po 3 mėnesių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys atmetamas, priešieškinys tenkinamas.
Byloje nustatyta, kad pradinė kreditorė Pajūrio kredito unija ir atsakovė A. P. 2013 m. rugpjūčio 20 d. sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00027, pagal kurią pradinė kreditorė suteikė atsakovei A. P. 37 000,00 Lt (10715,94 Eur) vartojimo paskolą. Paskolos grąžinimo terminas 2018 m. rugpjūčio 25 d. Viena iš sutarties sąlygų – mokėtino pajinio įnašo dydis 11100 Lt 3214,78 Eur. Paskolos sutarčiai užtikrinti 2013 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė D. Š. (laiduotoja) su kredito unija sudarė Laidavimo sutartį Nr. 201308-00001. A. P. iš Kredito unijos į jos sąskaitą buvo pervesta 25300 Lt paskola, 2013-08-21 atskirais pavedimais pervesta 23300 Lt ir 2000 Lt. 11000 Lt pervesti į Pajūrio kredito unijos sąskaitą 2013-08-21 kaip papildomas pajus. Atsakovės A. P. AB banko Swedbank sąskaitos išrašas už laikotarpį 2013-08-01 – 2014-01-31 patvirtina, kad atsakovė paskolos dengimui Kredito unijai pervedė 2013-09-19 - 2785,00 litų; 2013-10-21 - 4000,00 litų; 2013-10-22 - 2804,00 litų; 2013-11-20 - 4000,00 litų; 2013-11-21 - 1598,00 litų; 2013-12-19 - 4000,00 litų; 2013-12-20 - 2026,00 litų; 2014-01-20 - 4000,00 litų; 2014-01-21 - 1280,00 litų, iš viso 26493,00 litų (7672,90 Eur). 2014-01-03 elektoriniu laišku atsakovė A. P. adredsatui „n.pociene“ rašė, kokią tikslią sumą liko jai sumokėti už paskolą, jei kitą mėnesį įneš paskutinę įmoką, taip pat, ar reikia iš likusios sumos atimti 11200 Lt pajinę sumą ir tik likusią sumą pravesti. Kredito unijos vyr. buhalterė D. Š. 2014-01-13 atsakovei A. P. elektroniniu laišku pranešė, kad šiai dienai ji turi pravesti 5256,83 Lt, kad liktų skolos tiek, kiek yra pinigų jos pajinėje sąskaitoje. Tam, kad paskolą uždaryti visiškai panaudojant papildomo pajaus sąskaitoje esančias lėšas 11100 Lt, reikia parašyti laisvos formos prašymą. Tekstas gali skambėti taip: prašau papildomą pajų panaudoti visiškai paskolos ir palūkanų panaudojimui pagal paskolos sutartį Nr. 13-00027. Atsakovė A. P. nurodytą sumą -5256,83 Lt padengė 2014-01-20 ir 2014-01-21 bei 2014-01-21 pateikė prašymą jos pajų panaudoti paskolos ir palūkanų padengimui. Kredito unijos prašymu, prašymą perrašė, nurodydama kitą datą - 2014-01-14. Kredito unijos 2014-01-16 valdybos posėdyje nutarta papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos dengimui ne anksčiau kaip po trijų mėnesių, pakeičiant paskolos palūkanų normą į 0 proc.
2019 m. kovo 29 d. pradinė kreditorė bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“ ir ieškovė kooperatinė bendrovė „Lietuvos centrinė kredito unija“ sudarė Reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19-74, pagal kurią pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovę A. P..
Paskutinis atsakovės A. P. mokėjimas pradinei kreditorei atliktas 2014 m. sausio 21 d. ir negrąžintas paskolos likutis tai dienai buvo likęs 11100 Lt (3214,78 Eur). Tik dėl šios paskolos dalies nagrinėjamoje byloje ir kilo ginčas, nes ieškovė laiko, kad pradinis kreditorius nepriėmė sprendimo dėl papildomo pajaus įskaitymo į paskolos sumą ir atsakovė yra skoloje negrąžintą paskolos dalį, tuo tarpu atsakovė A. P. teigia, kad jos prievolė pradiniam kreditoriui baigėsi 2014-04-17 pagal Kredito unijos valdybos 2014-01-16 nutarimą.
Dėl prievolės pasibaigimo
Nagrinėjamoje byloje atsakovė A. P. nurodė prievolės pasibaigimo faktinį pagrindą – 2014 m. sausio 16 d. Pajūrio kredito unijos valdybos posėdyje priimtą protokolinį nutarimą: papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, pakeičiant paskolos palūkanų normą į 0 proc., kuris priimtas svarstant jos prašymą. Nutarimas priimtas vienbalsiai. Todėl patikslintu priešieškiniu ji ir prašo, pripažinti, kad jos kredito likutis pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 13-00027, sumoje 3214,78 Eur grąžintas Pajūrio kredito unijai nuo 2014 m. balandžio 17 d.
Ginčo dėl to, kad valdybos nutarimo dalis dėl palūkanų abiejų šalių buvo įgyvendinta nėra, nes 2014 m. sausio 21 d. atsakovei A. P. įmokėjus 1280,00 litų už paskolą, jos paskolos likutis tapo 11100 Lt (3214,78 Eur), o palūkanų norma sumažinta iki 0 proc. Ginčas kilo tik dėl pirmosios valdybos nutarimo nuostatos („papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui ne anksčiau kaip po trijų mėnesių“) aiškinimo ir teisinės reikšmės.
Siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius ir nustatyti, kokios materialiosios teisės normos jiems taikytinos. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto.
Pajūrio kredito unijos valdybos 2014 m. sausio 16 d. protokolinio nutarimo priėmimo metu galiojo ir kredito unijos veiklą reglamentavo Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., su pakeitimais ir papildymais) (toliau – Įstatymas) bei Pajūrio kredito unijos įstatai, įregistruoti Juridinių asmenų registre 2012 m. balandžio 4 d. (toliau - Įstatai). Pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 39 straipsnio 1 dalį visi kredito unijos pajiniai įnašai sudarė kredito unijos nuosavą pajinį kapitalą, t.y. buvo kredito unijos nuosavybė. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 10 punkte (punkto redakcija, galiojusi iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.) buvo nustatyta, kad kredito unijos narys turi teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, laikydamasi šio įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatytų apribojimų. Tokia kredito unijos nario teisė buvo įtvirtinta ir Įstatų 4.12.10 punkte. Kredito unijos valdybai kaip unijos valdymo organui buvo suteikta teisė priimti sprendimus dėl disponavimo unijos turtu, jei turto vertė neviršija 1/10 unijos nuosavo kapitalo (Įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 6 punktas, Įstatų 5.45.6 punktas). Nei Įstatyme, nei Įstatuose nebuvo tiesiogiai reglamentuota pajinio įnašo panaudojimo pajaus turėtojo prievolėms dengti tvarka, o valdybos priimamų sprendimų praktika šiuo klausimu buvo įvairi, ką pripažino ir buvusi Pajūrio kredito unijos valdybos pirmininkė liudytoja N. P..
Atsakovė A. P. kaip Pajūrio kredito unijos pajininkė turėjo teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jos papildomą pajų, o Pajūrio kredito unija privalėjo šį jos prašymą nagrinėti, kas teismo nuomone ir buvo padaryta kompetentingo unijos valdymo organo – unijos valdybos. Šis unijos valdymo organas turėjo teisę priimti sprendimą pagal atsakovės prašymą, grąžinti pajinį įnašą jos turėtojui, tuo pačiu jį panaudojant (įskaitant) priešpriešiniam piniginiam reikalavimui. Teismo vertinimu, atsakovės A. P. 2014 m. sausio 14 d. prašymas leisti panaudoti jos papildomą pajų paskolos likučiui padengti teisine prasme laikytinas atsakovės prašymu grąžinti jai papildomą pajų ir įskaityti jos ir kredito unijos priešpriešinius piniginius reikalavimus. Laikyti šį prašymą prašymu išstoti iš kredito unijos kaip prašė atsakovės A. P. atstovė, teismo nuomone, negalima, nes tokios formuluotės jame nėra, o ir pats prašymas parengtas tik sprendžiant paskolos grąžinimo klausimą. Vadinasi, teisiniai santykiai, susiklostę tarp pradinės kreditorės – Pajūrio kredito unijos ir atsakovės A. P. vertintini kaip kredito unijos ir jos nario teisiniai santykiai dėl papildomo pajaus grąžinimo ir kaip kredito unijos prievolės grąžinti atsakovei papildomą pajų bei atsakovės prievolės grąžinti kredito unijai paskolos likutį įskaitymo teisiniai santykiai.
Vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, kad Pajūrio kredito unija, gavusi A. P. 2014 m. sausio 14 d. prašymą, turėjo teisės aktuose numatytą pareigą šį prašymą spręsti ir jį išsprendė kompetentingas unijos valdymo organas – valdyba, 2014-01-16 posėdyje. Valdybos protokolinio nutarimo formuluotė „papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui ne anksčiau kaip po trijų mėnesių“, teismo nuomone, reiškia laiko sąlygą dėl pajaus grąžinimo ir kartu panaudojimo tarpusavio prievolių įskaitymui, o ne dėl pajaus negrąžinimo ar dėl klausimo išsprendimo atidėjimo.
Byloje nėra jokių duomenų, kad pradinė kreditorė būtų atsisakiusi papildomą pajų grąžinti. Neginčijant fakto, kad pajinis įnašas yra kredito unijos nuosavybė, tai nereiškia, kad jis iš viso negali būti grąžinamas ir /ar įskaitomas. Teismas sutinka su bankrutavusios Pajūrio kredito unijos atstovo nuomone, kad unija galėjo priimti sprendimus dėl pajaus grąžinimo tik vadovaudamasi Kredito unijų įstatymu. Atsiliepime į priešieškinį bankrutavusios Pajūrio kredito unijos atstovas remiasi Kredito unijų įstatymo normomis, galiojusiomis nuo 2014-08-05, t.y. po to, kai ginčo klausimas tarp šalių jau buvo išspręstas 2014-01-16. Atstovas neįvardino nei įstatymo, nei įstatų normos, kuri būtų imperatyviai draudusi grąžinti papildomų pajų kredito unijos nariui. Teismas sutinka, kad tiek Įstatymo 47 straipsnio 3 dalis, tiek Įstatų 3.3 punktas ribojo jo grąžinimą, bet šie pajaus grąžinimo ribojimai buvo individualūs ir priimami individuliai kiekvienu atveju, nariui skolinantis lėšas be užtikrinimo priemonių, kas neatitinka nagrinėjamo atvejo sąlygas. Atsakovo pagal priešieškinį atstovo atsiliepime cituojama praktika iš Lietuvos apeliacinio teismo 2017-10-26 nutarties byloje Nr. e2A-595-178/2017 nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes ginčo pobūdis nagrinėtoje byloje yra kardinaliai kitoks nei nagrinėjama byla.
Tiek ieškovės atstovas, tiek atsakovės pagal prešieškinį atstovas taip pat teigia, kad pajus galėjo būti grąžinamas tik įvertinus kredito unijos finansinę veiklą, tačiau duomenų, kad Pajūrio kredito unijos finansinė būklė to neleido daryti 2014 m. pirmąjį ketvirtį neteikė ir neįrodinėjo. Atsakovės D. Š. atstovas pateikė į bylą Pagrindinius kredito unijų sektoriaus veiklos rodiklius 2014-03-31 dienai, kurių 38 eilutėje nurodyti pradinio kreditoriaus veiklos rodikliai. Šalys nesirėmė šiais rodikliais ir neįrodinėjo, kad tuo metu kredito unijos veikla buvo rizikos zonoje, o esamą faktą, kad kredito unija bankrutavo naudoja kaip esminį kriterijų, vertindami ir šią individualią, tik atsakovę liečiančią situaciją. Teismo nuomone, toks objektyviai ir individualiai situacijai nepamatuotas vertinimas prasilenkia su protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principu.
Priešingai nei mano pradinis kreditorius, vien tai, kad atsakovės skola ir pajus yra likę įtraukti pradinės kreditorės apskaitoje, savaime nereiškia, kad šie duomenys yra teisingi, o šalių tarpusavio prievolės nėra pasibaigusios.
Teismas pažymi, kad pradinė kreditorė buvo kredito įstaiga, t.y. kreditų srities profesionalė, todėl jai taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai nei jos kontrahentui – vartotojui atsakovei. Plačiau analizuoti šalių sudarytą vartojimo kredito (paskolos) sutartį kaip vartojimo sutartį teismo nuomone netikslinga, nes šio fakto šalys neginčija (CPK 182 straipsnio 5 punktas), kaip ir pačios sutarties sąlygų. Ginčas yra ne dėl sutarties sąlygų, o jos pagrindu susidariusių kitų teisinių santykių tarp šalių (kredito unijos ir jos nario) dėl paskolos grąžinimo (prievolės pasibaigimo) fakto ir laiko.
Kaip matyti iš Pajūrio kredito unijos sąskaitos ir atsakovės sąskaitos išrašo, A. P. nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. sausio mėn. reguliariai mokėjo žymiai didesnes įmokas, dengdama kreditą ir paskutines įmokas sumokėjo 2014-01-20 ir 2014-01-21, po to, kai elektroniniu paštu gavo atsakymą iš Pajūrio kredito unijos vyr.buhalterės apie sumokėtiną sumą, kad jos paskolos likutis taptų lygus pajiniam įnašui ir nurodymus dėl likusios paskolos padengimo sąlygos. Vykdydamą jį, atsakovė A. P. 2014-01-21 pateikė prašymą dėl likusios paskolos dalies padengimo papildomu pajumi, kurį perrašė 2014-01-14 data, Pajūrio kredito unijos darbuotojos nurodymu, kuo teismas linkęs tikėti, nes 2014-01-16 valdybos posėdis rodo, kad jame svarstyti 2014-01-21 prašymą ji nebūtų galėjusi, o apie tokio turinio prašymą atsakovei nurodė vyr.buhalterė 2014-01-13. Nors ieškovės atstovas teigia, kad 2014-01-16 valdyba negalėjo net svarstyti atsakovės prašymo, nes tą dieną atsakovės likusios paskolos dalis buvo didesnė nei papildomas pajus, tačiau pažymėtina, kad pati valdyba turėjo nespręsti atsakovės prašymo arba nurodyti papildomas sąlygas, pastabas dėl likusio kredito dydžio ir papildomo pajaus neatitikties. Tačiau šis faktas nesutrukdė valdybai priimti sprendimo, o jo numatytam įvykdymo terminui, likusi kredito suma buvo lygi papildomo pajaus dydžiui, t.y. atitiko įskaitymo sąlygas. Padaryta ar ne valdybos klaida 2014-01-16 negali sukelti atsakovei neigiamų pasekmių, nes jos veiksmų įtaka dėl to byloje neįrodinėta. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovės elgesys, vykdant paskolos sutartį, buvo tinkamas ir toks, koks ir buvo sutartas, nes dar 2013-08-12 teikdama prašymą vartojimo paskolai gauti, ji nurodė, kad pajų panaudoti paskutinės(-ių) įmokos(-ų) dengimui. Kadangi paskola buvo suteikta, t,.y. prašymas patenkintas, darytini išvada, kad su šiuo prašymo punktu Pajūrio kredito unija sutiko, dėl ko tenkino ir prašymą panaudoti papildomą pajų likusio kredito padengimui.
Byloje nėra duomenų, kad nuo 2014 m. sausio mėn. iki bankroto bylos Pajūrio kredito unijai iškėlimo 2017 m. pradinė kreditorė būtų kaip nors informavusi atsakovę apie tariamai negrąžintą paskolos dalį ar ėmusis veiksmų skolai išieškoti. Teismo vertinimu, abi sutarties šalys elgėsi taip, kad jų tarpusavio prievolė yra pasibaigusi įskaitymo būdu ir ginčo dėl to tarp sutarties šalių nebuvo.
Teismo nuomone, lingvistinis aptariamo valdybos protokolinio nutarimo formuluotės aiškinimas ir kredito unijos vėlesni veiksmai leidžia daryti išvadą, kad 2014 m. sausio 16 d. buvo priimtas sprendimas atsakovei A. P. jos papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui, t.y. atsakovės ir kredito unijos tarpusavio prievolių įskaitymui.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pradinės kreditorės ir atsakovės A. P. prievolė buvo pasibaigusi įskaitymo būdu (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), o, pasibaigus pagrindinei prievolei, buvo pasibaigęs ir laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagrindinis principas, kuriuo paremtas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“.
Ieškinį atmetus, ieškovei ir jos pusėje buvusiam trečiajam asmeniui bei atsakovui pagal priešieškinį jų turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Atsakovei ir ieškovei pagal priešieškinį A. P. 2019-11-28 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. 2.3-(NTP-2)-19-T-2393-18739 buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Šio sprendimo pagrindu, atsakovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio (75 Eur) už priešieškinį mokėjimo. Byloje pateikta 2020-08-18 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus patikslinta pažyma Nr. PT-3055, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas byloje sudaro iš viso 315,91 Eur advokato užmokestis ir kelionės išlaidos. Pastarosios susidarė bendrai, rengiant procesinius dokumentus, atsikertant į ieškinį bei rengiant priešieškinį. Procesą inicijavo ieškovas kaip reikalavimą įgijęs kreditorius. Kadangi ginčo esmė buvo tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės A. P. dėl pačios prievolės galiojimo, teismo nuomone, šias išlaidas privalėtų atlyginti atsakovė pagal priešieškinį – bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“. Atsižvelgiant į tai, kad ši bendrovė dėl savo teisinio statuso atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), o kitos bylinėjimosi išlaidos kaip išlaidos advokato pagalbai sumokėti (315,91 Eur) ir procese susidariusios 25,20 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu taip pat turėtų būti atlyginamos valstybei, teismas laiko, kad ir nuo šių bylinėjimo išlaidų šalis turi būti atleista ir šios išlaidos padengiamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 2 ir 4 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti.
Pripažinti, kad atsakovės A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) prievolė bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unija“, juridinio asmens kodas 300129941, pagal 2013 m. rugpjūčio 20 d. vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00027 pasibaigė 2014 m. balandžio 17 d. įskaitymu.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.