Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė Nacionalinė kredito unija (toliau – Nacionalinė kredito unija) pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. B., A. Ž., A. V. ir Ž. P. 1 714 405,50 eurų nuostolių atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo visiško sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovė Nacionalinė kredito unija ir trečiasis asmuo UAB „Golanis“ 2012 m. rugsėjo 1 d. pasirašė paskolos sutartį Nr. 70358, kuria Nacionalinės kredito unijos nariui UAB „Golanis“ buvo suteikta 4 000 000 Lt dydžio paskola, skirta įsigyti nekilnojamąjį turtą. Ieškovė ir UAB „Golanis“ 2012 m. rugsėjo 4 d. pasirašė sutartinės hipotekos sutartį, kuria UAB „Golanis“ įkeitė ieškovės naudai įsigytą nekilnojamąjį turtą. UAB „Golanis“ nevykdė ginčo paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, negrąžino paskolos, nemokėjo palūkanų ir priskaičiuotų delspinigių, todėl ieškovė nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutraukė su UAB „Golanis“ sudarytą paskolos sutartį.Atsakovė A. B., kaip paskolų komiteto pirmininkė 2012 m. rugpjūčio 30 d. protokoliniu sprendimu pritarusi ginčo paskolos suteikimui, ir atsakovai A. Ž., A. V. ir Ž. P., ieškovės valdybos nariai, balsuodami už paskolos suteikimą 2012 m. rugpjūčio 30 d. valdybos posėdyje, tinkamai neįvertino įkeičiamo turto vertės ir kokybės, tinkamai neįvertino paskolos grąžinimo užtikrinimo pakankamumo, taip veikdami aiškiai aplaidžiai bei nelojaliai, ir dėl to nepagrįstai ir neteisėtai priėmė sprendimą tenkinti UAB „Golanis“ prašymą išduoti paskolą, akivaizdžiai viršydami protingos ūkinės komercinės rizikos ribas.

Atsakovas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, panaikinti apelianto atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti apelianto naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovui taikytina CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostata. Šiuo atveju, vertinant, ar atsakovas A. V. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, teismas turėjo vadovautis, be kita ko, ieškovės vidaus teisės aktais. Teismas pagrįstai nurodė, kad valdybos nariai turėjo pareigą tikrinti paskolų komiteto pateiktą informaciją, tačiau toks vertinimas buvo tik jau paskolų komiteto paruoštų ir pateiktų suvestinių duomenų patikrinimas, visų ieškovės valdymo organų narių atsakomybė negali būti suvienodinama. Atsakovo veiksmai turi būti analizuojami ir vertinami retrospektyviai, atsakovas negali būti atsakingas už nesąžiningus trečiųjų asmenų (paskolos gavėjo, turto vertintojų) veiksmus. Finansinių produktų versle visuomet egzistuoja padidinta komercinė rizika. Teismas neįvertino, kad kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių (Nr. e2-3147-619/2015) ieškovė patvirtino, jog atsakovas A. V. nebuvo supažindintas su visais ieškovės veiklą reglamentuojančiais vidaus teisės aktais.Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai išdavė paskolą UAB „Golanis“ su nepakankamomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis. Ieškovės vidaus teisės aktai nenumatė reikalavimo atsakovams patiems įvertinti atestuoto vertintojo ataskaitoje nurodytas nekilnojamojo turto vertes, be to, atsakovai tam neturėjo specialiųjų žinių. Kadangi UAB „Golanis“ pateikė paraišką verslo finansavimui, todėl UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje pasirinktas vertinimo būdas pagal pajamas, gaunamas naudojant turtą, buvo logiškas ir pagrįstas. Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą kilusioms pasekmėms, o ne atsakovo veiksmų objektyviam įvertinimui.Teismas neįvertino pagrindo sumažinti atsakovų atsakomybę ar nuo jos visiškai atleisti dėl to, kad ieškovė nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti – nustačius, kad UAB „Golanis“ pateikė neteisingus duomenis (turto vertinimą) apie įsigyjamą turtą ir dėl to buvo nesąžiningas, sandoris tarp UAB „Golanis“ ir turto pardavėjo UAB „Sinota“ turi būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Teismas neanalizavo ir nevertino, ar 177 354,47 Eur delspinigiai nėra pernelyg dideli, ar laikotarpis, už kurį ieškovė prašo priteisti tokio dydžio delspinigius, neviršija šešių mėnesių termino, taikomo reikalavimams dėl netesybų priteisimo. Vadovaujantis teismų praktikoje pateikiamais išaiškinimais, teismas turėjo pareigą spręsti dėl netesybų mažinimo net ir tuo atveju, jei atsakovai nebūtų kėlę ieškovės priskaičiuotų neprotingai didelių netesybų mažinimo klausimo.Atsakovai A. B., A. Ž. ir Ž. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta tenkinti ieškovės ieškinį atsakovams A. B., A. Ž. ir Ž. P., ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą ieškinį atsakovams A. B., A. Ž. ir Ž. P. atmesti, priteisti visas šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:CK 2.87 straipsnio 7 dalies norma atsakovų atžvilgiu buvo pritaikyta neatsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo formuojamą šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, kurioje pabrėžiama, kad atsakomybė juridinio asmens valdymo organams taikytina tik įrodžius akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad visi atsakovai turėtų atsakyti solidariai, neatsižvelgė, jog atsakovai buvo skirtingų ieškovės organų nariai, vykdę teisės aktuose nustatytas skirtingas funkcijas. Atsakovė A. B. buvo ieškovės paskolų komiteto, nepriskiriamo prie ieškovės valdymo organų, narė ir pirmininkė, paskolų komiteto sprendimai buvo tik patariamojo pobūdžio, atsakovė A. B. nežinojo ir negalėjo žinoti, koks sprendimas dėl paskolos UAB „Golanis“ išdavimo bus priimtas ieškovės valdyboje. Kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovams taikytina dalinė, o ne solidarioji atsakomybė.Duomenų, kad UAB „Golanis“ neturi daugiau jokio kito nei įkeistas turto, išieškojimas iš šio skolininko jokia apimtimi negalimas ar ši įmonė būtų nemoki, byloje nėra. Iki šiol nėra išieškota net ir iš ieškovės naudai įkeisto UAB „Golanis“ turto. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad subsidiarios atsakomybės taikymas bet kuriam iš atsakovų yra negalimas.Nagrinėjamu atveju paskolos gavėjas pateikė teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą, parengtą ir pasirašytą savo srities specialisto. Todėl atsakovai neturėjo pagrindo laikyti jos nepatikima, tikrinti jos duomenis. Valdyba privalo įvertinti padėtį rinkoje ir įvertinti, ar nustatyta vertė atitinka tikrąją rinkos vertę tik tuomet, kai paskolos gavėjas pateikia konsultacinio pobūdžio turto vertės nustatymo pažymą, o ne turto vertinimo ataskaitą. Atsakovai nėra turto vertintojai ir neturi tam reikalingų specialių žinių. Turto vertinimų kokybės kontrolei vykdyti buvo paskirtas atskiras asmuo. Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė yra nustatoma ne individualaus, o masinio vertinimo būdu, todėl šiais duomenimis atsakovai neprivalėjo vadovautis. Turto vertinimo 2012 m. liepos 31 d. ataskaitoje nurodyta, kad turto vertinimo tikslas – rinkos vertės nustatymas, o ne investicinio turto vertinimas, kaip teigiama skundžiamame sprendime.Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovų kaltės. Neegzistuojant atsakovų neteisėtiems veiksmams, neegzistuoja ir kaltė. Be to, nėra jokių duomenų, kad atsakovai būtų iš anksto susitarę ar įsipareigoję pritarti paskolos išdavimui ar būtų žinoję, kad paskolos gavėjas paskolos negrąžins. Neaišku, kodėl atsakovams negali būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios valdybos ir paskolos komiteto narių atleidimą nuo atsakomybės tais atvejais, kai jie rėmėsi ieškovės dokumentais ir kita informacija, kuria nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydami normalios ūkinės rizikos laipsnio. Paskolos sutartis buvo sudaryta tik po to, kai paskolos gavėjas įsigijo 479 800 Eur pajų, todėl pajinio įnašo suformavimo reikalavimas nebuvo pažeistas.Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog paskolos gavėjo ieškovei sumokėta už pajų 480 000 Lt dydžio pinigų suma neturi įtakos žalos dydžiui. Ieškovė yra pasilikusi iš paskolos gavėjo gautą 480 000 Lt sumą ir jos paskolos gavėjui niekuomet nebegrąžins. Teismas nepagrįstai padarytą žalą sutapatino su paskolos gavėjo skola ieškovei. Delspinigiai buvo nustatyti paskolos sutartyje, o atsakovai nebuvo šios paskolos sutarties šalimi. Be to, teismas privalėjo spręsti dėl netesybų mažinimo net jei atsakovai nebūtų kėlę šio klausimo (nors kėlė). Neaišku, už kokį laikotarpį ir nuo kokios sumos ieškovės prašomi priteisti 177 354,47 Eur delspinigiai buvo paskaičiuoti, kas sutrukdė atsakovams prašyti taikyti šešių mėnesių sutrumpintą ieškinio senatį. Tuo atveju, jei UAB „Golanis“ būtų tinkamai vykdžiusi savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, jokia žala ieškovei nebūtų kilusi, kas paneigia priežastinio ryšio egzistavimą. A. P. B., kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavusio atsakovų pusėje, šioje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos galėjo būti priteistos tik iš ieškovės, jei jos ieškinys būtų buvęs atmestas, todėl šiuo atveju jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepagrįstai priteistos iš atsakovų. Pats trečiasis asmuo prašė jo patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovės (o ne atsakovų). Atsiliepime į atsakovų A. B., A. Ž., Ž. P. ir A. V. apeliacinius skundus ieškovė Nacionalinė kredito unija prašo skundus atmesti, iš apeliantų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Tiek paskolų komitetas, tiek valdyba privalo visapusiškai įvertinti visą pateiktą medžiagą, t. y. įsitikinti skolininko patikimumu, mokumu, verslo plano ekonominiu pagrįstumu, užtikrinimo priemonės pakankamumu, o šiai esant nepakankamai, gali nustatyti trūkumus ir atidėti paraiškos nagrinėjimą arba paskolos nesuteikti. Užtikrinimo priemonė neatitiko jai keliamų reikalavimų. VĮ „Registrų centras“ nustatyta turto vidutinė rinkos vertė buvo net 149 kartus mažesnė nei turto vertinimo ataskaitoje nustatyta šio turto vertė. Verslo planas buvo ekonomiškai nepagrįstas.Teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantai žinojo ir turėjo žinoti savo pareigas, nustatytas teisės aktuose. Ieškovės valdybos nariai ir paskolų komiteto pirmininkas yra laikomi unijos vadovais (Kredito unijų įstatymo 30 str. 1 d. 2 p., 5 p.). Unijos vadovų pareigas įtvirtina ne tik ieškovės vidaus teisės aktai, bet ir Finansų įstaigų įstatymas, Kredito unijų įstatymas, Civilinis kodeksas, Lietuvos banko valdybos nutarimai ir kiti teisės aktai. Kita vertus, tokio pobūdžio pareigų ėjimas neturint reikiamos kvalifikacijos – tai akivaizdus savo neteisėtų veiksmų pripažinimas.Teismas pagrįstai konstatavo, kad žalos dydis pagrįstas. Atitinkamo dydžio pajus tik suteikia teisę unijos nariui gauti atitinkamo dydžio paskolą atitinkamomis sąlygomis. Pajinis įnašas – į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Pajus nėra paskolos užtikrinimo priemonė, o unijos kapitalo pakankamumo užtikrinimo priemonė. Pajiniai įnašai yra kredito unijos nuosavybė, išieškoti iš kredito unijos jos nario pajinius įnašus draudžiama. Skolininko suformuotas pajus nėra pagrindas ieškovės patirtos žalos mažinimui. Jei skolininkas nebūtų unijoje suformavęs atitinkamo dydžio pajaus, iš apeliantų priteistinas žalos dydis būtų didinamas nesumokėto pajaus dydžiu. Apeliantai iš esmės prašo įskaityti ieškovei sukeltus nuostolius su skolininko įmokėtu pajumi, tačiau pajaus įskaitymas yra draudžiamas. Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad skolininkas (unijos narys) neturi teisės reikalauti grąžinti pajų arba jį įskaityti, jei paskola nėra grąžinta. Atsakovų motyvai, kad turto pardavėjo UAB „Sinota“ sąskaitoje yra areštuotos lėšos, kuriomis galėtų būti mažintinas žalos dydis šioje byloje, atmestini kaip nepagrįsti, peržengia šios bylos nagrinėjimo ribas. Apeliantai bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių reikalavimų ar motyvų dėl delspinigių mažinimo ar nepriteisimo. Dėl apeliantų neteisėtų veiksmų, įskaitant ir neveikimo dėl paskolos sutarties nenutraukimo ir išieškojimo nepradėjimo, ieškovė patyrė žalą ne tik dėl neteisėtai išduotos nuostolingos paskolos, bet negavo pajamų, todėl patirtą žalą sudaro ir palūkanos bei delspinigiai. Delspinigių dydis negali būti vertinamas kaip per didelis.Teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantai viršijo ūkinę komercinę riziką, todėl nėra pagrindų apeliantų atleidimui nuo atsakomybės. Apeliantai, nuspręsdami suteikti paskolą UAB „Golanis“, iš anksto žinojo arba turėjo žinoti, kad paskola grąžinta nebus, sprendimas priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs.Teismas pagrįstai sprendė apeliantų prievolę esant solidaria. Paskolų komiteto ir valdybos funkcijos sprendžiant dėl paskolos išdavimo nėra griežtai atskirtos, kiekvieno iš šių organų pritarimas paskolos išdavimui yra privaloma paskolos išdavimo stadija.Apeliantai nepaneigė kaltės prezumpcijos. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai nustatė ir priežastinio ryšio egzistavimą. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą.Atsiliepime į atsakovų A. B., A. Ž., Ž. P. ir A. V. apeliacinius skundus trečiasis asmuo UAB „Robinta“ nurodė iš esmės sutinkantis su apeliacinių skundų argumentais, tačiau papildomai nori atkreipti dėmesį į šias aplinkybes:Ieškovė prieš UAB „Robinta“ parengtos turto vertinimo ataskaitos panaudojimą turėjo įsitikinti, ar jos panaudojimo tikslas atitinka vertinimo atvejį. Turto vertinimo ataskaitos vertinimo atvejui nustatyti jokių specialių žinių nereikia. Kiekvienam vertinimo tikslui nustatomi konkretūs reikalavimai, pvz., vertinimo įkeitimo tikslu pagrindas – esama turto paskirtis ir panaudojimas. Iš Turto vertinimo ataskaitos turinio akivaizdžiai matyti, jog turto rinkos vertė apskaičiuota naudojant investicinio turto vertinimo metodą, kuris siejamas su neišvengiamu hipotezių kėlimu. Tai matyti iš turto vertinimo ataskaitos 2 dalies „Investicinio turto vertinimas“. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo vertinamas būsimas tikėtinas turtas. Turto vertinimo ataskaitoje vertinimo metodai, turto reali būklė, tikslai buvo tinkamai atskleisti, nesiekiant suklaidinti kitus asmenis.

Atsiliepime į atsakovų A. B., A. Ž., Ž. P. ir A. V. apeliacinius skundus trečiasis asmuo A. P. B. prašo atsižvelgti į atsiliepime nurodytus argumentus, sprendžiant atsakovų apeliacinius skundus, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas A. V. iš esmės pripažįsta, kad turto vertinimo ataskaitoje nebuvo nustatyta turto rinkos vertė įkeitimo tikslu, nes nustatant turto rinkos vertę yra apskaičiuojama pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas jo vertinimo dieną, o ne vertinama, kaip nurodo A. V., pagal pajamas, gaunamas naudojant turtą arba verslo pajamas. Tai, kad turto vertinimo tikslas buvo investicinio turto vertinimas, matyti iš vertinamo turto aprašymo ir kito ataskaitos turinio. Sudarydamas investicinio turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 855/109-12, trečiasis asmuo A. P. B. vadovavosi Tarptautiniais bei Europos vertinimo standartais, kurių nuostatų pagrindu darytina išvada, kad investicinė vertė nebūtinai sutampa su turto rinkos verte, o investicinio turto vertinimas neišvengiamai yra susietas su hipotezių kėlimu. Ieškovė atsiliepime į skundus taip pat sutinka, kad ataskaitoje pasirinktas turto vertinimo metodas yra investicinio turto vertinimas, todėl šia ataskaita apskritai negalėjo būti vadovaujamasi turto rinkos vertei nustatyti. Nagrinėjamu atveju turto vertinimas buvo atliktas turto savininko UAB „Sinota“ užsakymu, todėl nei UAB „Golanis“, nei ieškovė negalėjo pasinaudoti šia ataskaita.Teismas pagrįstai priteisė A. P. B. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kaip matyti iš atsiliepimo į ieškinį, jis ginčijo ieškinį tiek, kiek tai buvo susiję su nepagrįstais ieškovės teiginiais, susijusiais su turto vertinimo ataskaita. Pirmosios instancijos teismas pripažino A. P. B. argumentus dėl ataskaitos pagrįstais, todėl pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Be to, apeliantas A. V. šioje dalyje teismo sprendimo neskundžia.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs taikyti apeliantams civilinę atsakomybę, jų neteisėtus veiksmus siejo su CK 2.87 straipsnyje numatytų vadovų fiduciarinių, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo pagrįstų, pareigų kredito unijai netinkamu vykdymu. Bendrovės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose be pareigų, kurias valdymo organai atlieka vykdydami konkrečias funkcijas, yra įtvirtintos fiduciarinės pareigos, t. y. veiklos principai, kurių valdymo organai turi laikytis, organizuodami kasdienę bendrovės veiklą, priimdami ir įgyvendindami įmonės veiklos sprendimus. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Juridinio asmens valdymo organų santykis yra fiduciarinis juridinio asmens atžvilgiu, nes jie yra svetimo turto valdytojai. Apeliantai, nesutikdami su šia teismo išvada, akcentuoja būtinybę nagrinėjamu atveju identifikuoti būtent specialiųjų kredito unijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, taip pat ieškovės vidaus teisės aktų nuostatų pažeidimą. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija negali sutikti. Fiduciarinių ir imperatyvių pareigų pažeidimai yra savarankiški valdymo organo nario atsakomybės pagrindai, kitaip tariant, ir nepažeidus konkrečių teisės aktuose įtvirtintų imperatyviųjų normų valdymo organų veiksmai gali būti neteisėti dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo. Todėl ir nagrinėjamu atveju vien fiduciarinių pareigų pažeidimas buvo pakankamas pagrindas konstatuoti apeliantų neteisėtus veiksmus kaip sąlygą civilinei atsakomybei taikyti net ir be kredito unijų veiklą reglamentuojančių konkrečių specialiųjų teisės aktų ar ieškovės vidaus teisės aktų pažeidimo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas apeliantų neteisėtus veiksmus faktiškai ir siejo ne tik su fiduciarinių pareigų pažeidimu, bet ir konstatavo buvus Paskolų suteikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių III skyriaus 3.5. punkto pažeidimą (įpareigojimas ieškovės paskolų komitetui ir valdybai įvertinti įkeičiamo turto vertę ir kokybę). Paskolų suteikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių III skyriaus 3.5. punktas numatė: „Prieš suteikdama paskolą, kredito unijos paskolų komitetas ir valdyba įvertina įkeičiamo turto vertę bei kokybę ir (arba) gauna teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą. Jei pateikiama konsultacinio pobūdžio turto vertės nustatymo pažyma, kredito unija gali vadovautis joje nustatyta verte, jei kredito unijos valdyba, įvertinusi padėtį rinkoje, nustato, kad nustatyta vertė atitinka tikrąją rinkos vertę“. Apeliantai nurodo, kad nagrinėjamu atveju šios nuostatos pažeidimas nustatytas nepagrįstai, nes jiems buvo pateikta trečiojo asmens UAB „Robinta“ turto vertintojo A. P. B. paruošta ginčo turto vertinimo ataskaita, o ne konsultacinio pobūdžio turto vertės nustatymo pažyma, todėl tikrinti padėtį rinkoje apeliantai pareigos neturėjo. Be to, teigia, kad jie, neturėdami specialiųjų žinių, neturėjo ne tik pareigos, bet ir galimybių įvertinti turto vertės ataskaitoje neatitikimą, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė, jog kiekvienas sprendimas suteikti paskolą yra neatskiriamas nuo rizikos, kad ji nebus grąžinta, o šią riziką priskirti apeliantams būtų nesąžininga. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.Juridinio asmens vadovai (jais pagal Kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 30 straipsnio 1 dalį laikytini apeliantai) privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jų priklauso, kad vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendroji valdymo organų rūpestingumo pareiga apima ne tik teisėto, bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą. Todėl net ir teisės aktų reikalavimus formaliai atitinkančios turto vertinimo ataskaitos gavimas dar savaime nereiškia, jog apeliantams negalėtų kilti civilinė atsakomybė – jos taikymas gali būti pagrįstas bendrųjų vadovo pareigų elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atidus ir rūpestingas valdymo organo narys, paskolų komiteto pirmininkas aptariamos paskolos suteikimo aplinkybių kontekste nebūtų pritaręs jos suteikimui UAB „Golanis“ remiantis gauta turto vertinimo ataskaita. Visų pirma teisėjų kolegija pritaria teismo vertinimui, jog UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje buvo atliktas investicinio turto vertinimas, kuris apskritai nėra laikytinas rinkos vertės nustatymu, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantai, priimdami sprendimą išduoti paskolą, turėjo teisės aktų reikalavimus atitinkančią turto vertinimo ataskaitą. UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje buvo apskaičiuota ne įkeičiamo turto rinkos vertė, o būsimo (investicinio) turto vertė, kokia galėtų būti atlikus investicijas į ginčo turtą ir pritaikius jas sandėliavimo veiklai. Nors, kaip teigia apeliantai, UAB „Robinta“ turto vertinimo 2012 m. liepos 31 d. ataskaitoje nurodyta, kad turto vertinimo tikslas – rinkos vertės nustatymas, tačiau vertinant ataskaitos turinį, akivaizdu, jog kaip rinkos vertė nurodoma investicinio turto vertė. Ataskaitoje buvo nurodyta, jog vertinimas atliekamas kai to pageidauja užsakovas, o ne įkeitimo tikslu, ataskaitos dalis, kurioje pateiktu turto vertės skaičiavimu vadovaujamasi darant išvadas, pavadinta „Investicinio turto vertinimas“, joje taip pat kalbama apie turto, jeigu jis būtų pritaikytas sandėliavimo veiklai, vertės nustatymą, t. y. darant tam tikras su tokio turto panaudojimu sietinas prielaidas, apskaičiuojant tokio turto galimas generuoti pajamas, išlaidas ir pan. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog ir ne specialistui turėjo būti aišku, kad UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje kalbama ne apie turto rinkos vertės nustatymą.Antra, šiuo atveju apeliantai net ir neįrodinėjo, jog trečiojo asmens UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje pateikta turto vertė atitiko tikrąją rinkos vertę. Prie trečiojo asmens UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitos buvo pridėtas ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame, be kita ko, nurodytos įkeičiamo žemės sklypo ir fermos vidutinės rinkos vertės, nustatytos iš esmės tuo pačiu metu, kaip ir parengta pati ataskaita (2012 m. liepos mėnesį). Kaip pagrįstai atkreipia dėmesį ieškovė, turto vertinimo ataskaitoje (7 145 000 Lt) ir Nekilnojamojo turto registro nurodoma (48 100 Lt) turto vertė skiriasi beveik 149 kartus. Taigi apeliantams – net ir neturint specialių žinių - vien minėtų Nekilnojamojo turto registro duomenų pagrindu turėjo kilti bent jau rimtų abejonių dėl turto vertinimo ataskaitoje deklaruojamos įkeičiamo turto vertės. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantai neįrodinėjo, jog jie tokias abejones iškėlė ir bandė jas kaip nors pašalinti. Teisėjų kolegija nepripažįsta racionaliais apeliantų argumentus, jog paprastai individualaus vertinimo metu nustatyta turto rinkos vertė yra tikslesnė nei masinio vertinimo būdu nustatoma ir Nekilnojamojo turto registro išraše nurodoma vertė – net ir sutinkant su tuo, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju kalbama ne apie nežymų vienu ir kitu būdu nustatytų turto verčių skirtumą, o apie tiek esminį, kad į jį rūpestingas asmuo negalėtų neatkreipti dėmesio. Trečia, UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitos 13 lape yra paminėta ir lyginamosios vertės metodu apskaičiuota turto rinkos vertė - 1 549 400 Eur, t.y. šiuo metodu nustatyta ji ir ataskaitoje yra daugiau nei du kartus mažesnė nei paskolos suma. Nors šiuo metodu turto vertintojas ataskaitoje nurodė nesivadovaująs, nei paskolų komitete, nei valdyboje nebuvo aiškinamasi nesivadovavimo tokia verte pagrįstumas be išlygų buvo priimant ir už šią vertę beveik net penkis kartus didesnį turto įvertinimą.Ketvirta, ieškovė pagrįstai akcentuoja tai, kad buvo vertinamas palyginti nedidelio ploto (0,88 ha) žemės sklypas ir senos statybos (1962 m.) ferma, kas, protingai (ir be specialių žinių) vertinant, leido manyti ar bent jau labai pamatuotai įtarti, jog toks turtas negali būti vertas 7 145 000 Lt. Apeliantai iš esmės teisūs, teigdami, kad vien jų vadovaujamos kredito unijos nuostolingo sandorio sudarymas (šiuo atveju – paskolos suteikimas UAB „Golanis“) savaime nereiškia jų neteisėtų veiksmų, apie kuriuos negali būti sprendžiama iš dabarties pozicijų, o turėtų būti vertinama retrospektyviai, ar tokio sandorio sudarymo metu apeliantai pažeidė kurias nors jiems kaip bendrovės vadovams taikomas pareigas. Tačiau šiuo atveju ir nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas nuostolių kilimo faktą prilygino apeliantų neteisėtų veiksmų buvimui, nes skundžiamame sprendime išsamiai pasisakyta, kaip pasireiškė apeliantų neteisėti veiksmai, kurie, nors ir būdami susiję su nuostolingo sandorio sudarymo faktu, pasireiškė konkrečiais bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimais. Tai, kad esant šios nutarties 23-26 punktuose nurodytoms aplinkybėms, apeliantai (nė vienas iš jų) net nebandė aiškintis, kodėl egzistuoja toks esminis skirtumas tarp turto verčių, rodo jų itin aplaidų požiūrį į einamas pareigas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nuostolingo sandorio sudarymo atveju bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumas gali būti siejamas su keliomis situacijomis: pirma, vadovas iš anksto žino, kad dėl sudaromo sandorio atsiras bendrovei žalos, antra, sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimamas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba trečia, sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, bendrovės vadovas prisiima neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriems pritaria, pažymi, jog nagrinėjamas atvejis patenka bent į kelias išvardintas galimas situacijas, kuomet vadovui gali kilti civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į šioje nutartyje jau aptartas paskolos išdavimo aplinkybes, galima daryti išvadą, kad sprendimas išduoti paskolą priimtas akivaizdžiai aplaidžiai ­– nesurinkus pakankamai informacijos apie įkeičiamo turto vertę, o turimą informaciją nerūpestingai įvertinus.Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus dėl netinkamai pritaikytos verslo sprendimų priėmimo taisyklės. Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad sprendimas išduoti ar ne paskolą buvo verslo sprendimas. Tokiu atveju turi būti nustatyti šie teisėto verslo sprendimo požymiai, kuriems esant civilinės atsakomybės taikymas apeliantams nebūtų galimas: pirma, veiksmas atliktas sąžiningai ir teisėtai; antra, tinkamai atlikus reikšmingų aplinkybių ištyrimą; trečia, atitinka protingo sprendimo požymius (nėra akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo). Kaip minėta, apeliantai laikytini pažeidę fiduciarines pareigas jų vadovaujamai kredito unijai, nes sprendimas išduoti paskolą buvo priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos apie įkeičiamo turto vertę, o surinktą informaciją nerūpestingai įvertinus), todėl jeigu apeliantai būtų išsamiai ištyrę galimas priimamo verslo sprendimo pasekmes, būtų numatę labai tikėtinas pasekmes, jog trečiasis asmuo UAB „Golanis“ paskolos negrąžins, o įkeičiamo turto vertės neužteks prievolei užtikrinti. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui ir šiuo aspektu išdėstytiems argumentams, jog nagrinėjamu atveju protinga komercinė rizika buvo akivaizdžiai viršyta, t. y. verslo sprendimas išduoti paskolą nebuvo protingas. Nesant paminėtų teisėto verslo sprendimo požymių, apeliantų veikimo bona fide (geranoriškas, sąžiningas) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais, prezumpcija paneigta. Todėl šiuo atveju apeliantų sprendimui netaikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė ir už šį sprendimą jiems gali kilti civilinė atsakomybė, nustačius kitas civilinės atsakomybės sąlygas.Tai, ar visi apeliantai buvo supažindinti su ieškovės veiklą ir paskolų išdavimą reglamentuojančių ieškovės vidaus teisės aktų nuostatomis, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pripažįsta teisiškai nereikšminga aplinkybe. Kaip minėta, apeliantų neteisėti veiksmai pasireiškė bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimu, konkrečiai – CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos juridinio asmens vadovo rūpestingumo pareigos, kuri apima ne tik teisėto, tačiau ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą, pažeidimu. Fiduciarinės bendrovės valdymo organų pareigos taikomos visiems bendrovės valdymo organams ir jų valdymo organų nariai turi laikytis visą buvimo valdymo organais laikotarpį, nepriklausomai nuo to, ar jie kaip nors papildomai supažindinti su šiuo veiklos principu, kurį įtvirtinta pats įstatymas. Paskolų suteikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių III skyriaus 3.5. punkto, numačiusio pareigą prieš suteikiant paskolą įvertinti įkeičiamo turto vertę bei kokybę, pažeidimas taip pat sietinas daugiau su bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimu, nes net ir su šiomis nuostatomis nesusipažinęs asmuo pagal užimamas pareigas turėtų suprasti, jog sprendimas išduoti paskolą gali būti priimamas tik įvertinus šios paskolos grąžinimo tikimybę, prievolės užtikrinimo priemonės vertę. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas A. V., kuris apeliaciniame skunde ir remiasi netinkamu supažindinimu su ieškovės vidaus teisės aktų reikalavimais, kaip administracijos vadovas yra pasirašęs ieškovės įstatus, kuriuose taip pat reglamentuotos paskolos išdavimo sąlygos, kurios iš esmės nesiskiria nuo Paskolų suteikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių.