Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-470-360/2013

Teisėja L. Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00235-2011-0

2013 m. spalio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Sauliaus Galmino apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P. buvo kaltinamas tuo, jog suklastojo dokumentą ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: turėdamas tyčią užvaldyti svetimą turtą, 2010 m. rugsėjo 14 dieną įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), akcijas ir būdamas vienintelis jos akcininkas, 2010 m. rugsėjo 20 dieną priėmė sprendimą paskirti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi K. S., kuris 2010 m. rugsėjo 24 dieną sudarė ketveriems metams nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl dviejų kopijavimo aparatų „Sharp AR-M201RN“, kurie pagal sutartį turėjo būti eksploatuojami adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bei (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bei kuris 2010 m. spalio 13 dieną pasirašė priėmimo–perdavimo aktus nuomai Nr. 27455 ir Nr. 27454 ir kopijavimo aparatus paėmė ir perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui E. P. E. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą atleisti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigų K. S. bei kitą dieną, t. y. 2010 m. spalio 29 d., surašė netikrą nuomojamo turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriame melagingai nurodė, kad perdavė du kopijavimo aparatus „Sharp AR-M201RN“ ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, pasirašiusiam A. F. vardu. Tokiu būdu suklastojo dokumentą „Nuomojamo turto perdavimo – priėmimo aktas“ ir tokiu būdu apgaule įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, kurio vertė 8386,56 Lt.

Be to, teismas padarė prielaidą, kad dokumentą suklastoti ir svetimą turtą užvaldyti galėjo ne E. P., o kitas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Su tokia teismo išvada prokuroras nesutinka, kadangi specialistai negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, ar būtent E. P. pats minėtuose dokumentuose pasirašė A. F. vardu, kadangi nustatyta tik pavienių bendrųjų ir specialiųjų rašysenos/parašų požymių sutapimų ir skirtumų, kurie nesudaro pakankamos požymių visumos teigiamai ar neigiamai išvadai duoti. Anot prokuroro, specialistai kategoriškai nurodė, kad pats A. F. nepasirašė ant jokių dokumentų, susijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimu. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas paaiškino, kad jam pateiktuose tirti dokumentuose buvo vienas esminis dalykas, kuris aiškiai tik patvirtino, kad būtent A. F. nepasirašė ant tiriamųjų dokumentų. Ekspertas parodė, kad A. F. yra rusų tautybės ir raidę ,,F“ rašo rusiškai, todėl pakartotinai daryti ekspertizės tikrai nereikia. Be to, nurodė, kad šiuo klausimu jo ir kolegos eksperto nuomonės sutapo. Šiuo atveju teismas nesivadovavo kategoriškomis ekspertų išvadomis ir patikėjo E. P. pateikta gynybine versija, nors byloje yra tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, kad būtent E. P., būdamas vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, buvo suinteresuotas surašyti netikrus, t. y. melagingus, duomenis į nuomojamojo turto perdavimo–priėmimo aktą, tokiu būdu suklastoti dokumentą ir užvaldyti svetimą turtą.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl E. P. išteisinimo pagrindo neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas) bei netinkamai išspręsti civilinio ieškinio klausimai (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, pakankamai išanalizuoti kaltinamojo, liudytojų parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta išvada.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. P., skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad E. P. veikoje nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio – esminės apgaulės, o ginčas, kilęs iš sutartinių santykių, turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, kadangi E. P. pažeidė nuomos sutarties sąlygas. Teismas nusprendė, jog civilinės sutarties, šiuo atveju nuomos sutarties, sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Tokią savo išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo nustatytomis bylos aplinkybėmis: į nuomos sutartį buvo įrašyti veikiančio juridinio asmens duomenys, nuomos sutartį pasirašė bendrovės direktorius K. S. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimo prokuratūrai matyti, kad dėl šios įmonės turto pasisavinimo jie kaltino UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių K. S., o ne E. P., nes pats E. P. sudarant nuomos sutartį nedalyvavo. Liudytojas K. S. patvirtino, kad jis nuomos sutarties sudarymo metu buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, su juo buvo sudaryta darbo sutartis ir būtent jo iniciatyva buvo išnuomoti kopijavimo aparatai, taigi į nuomos sutartį buvo įrašyti tikri duomenys, leidžiantys nustatyti asmenis, atsakingus už netinkamą civilinės sutarties vykdymą ir reikalauti jų atsakomybės civilinio proceso tvarka. Taigi apylinkės teismas įvertinęs šią duomenų visumą padarė išvadą, jog neįrodyta, kad E. P. tyčia, įsigyjant UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, buvo nukreipta į neteisėto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto įgijimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad nagrinėjamoje byloje E. P. perduodamas nuomojamą turtą kitam asmeniui galbūt pažeidė nuomos sutarties sąlygas, tačiau tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir vien turtinės prievolės nevykdymas negali būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei.

Pažymėtina, kad BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėtis, kurios tik požymių visuma lemia nusikalstamos veikos konstatavimą. Šios bylos kontekste svarbus dviejų požymių – tyčios ir apgaulės – aiškinimas ir aplinkybių, atskleidžiančių šiuos požymius, vertinimas. Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, būtinas sudėties požymis yra veikos padarymo būdas – apgaulė. Kaltininkas turi turėti tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismų praktika išskiria tokius apgaulės kriterijus: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2010; 2K-633/2012).

Tyčia sukčiavimo atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Pažymėtina ir tai, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas, jei apgaulė nedaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu.

Šios bylos kontekste svarbūs ir kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar tarp asmenų susiklosto civiliniai santykiai, ar veika perauga į nusikalstamą. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012).

Išanalizavus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad teismas šiuos svarbius kriterijus aptarė, vertindamas bylos įrodymus, ir padarė pagrįstas išvadas, atitinkančias nustatytas bylos aplinkybes. Remiantis bylos aplinkybėmis neabejotina, kad E. P. veikla atitinka civilinės teisės įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių sritį.

Nors prokuroras kvestionuodamas pirmosios instancijos nuosprendį apeliaciniame skunde teigia, jog E. P. tyčia užvaldyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, t. y. kopijavimo aparatus, susiformavo po sandorio sudarymo, t. y. įgijus teisę laikinai valdyti ir naudotis turtu. E. P. tam, kad užvaldytų svetimą turtą, priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini)“, suklastojo dokumentą, t. y., surašė netikrą nuomojamo turto perdavimo–priėmimo aktą, tačiau akivaizdu, jog bylos duomenys to nepatvirtina. Priešingai prokuroro tvirtinimui, specialisto išvados tik patvirtina faktą, kad parašai dokumentuose yra ne A. F., tačiau nėra jokių įrodymų, kad įmonės pardavimo dokumentuose pasirašė būtent E. P. Specialisto išvadose Nr. 11K-513 (11), Nr. 11K-216 (12) aiškiai nurodyta, kad nustatyti, ar jo vardu šiuose dokumentuose pasirašė E. P., nebuvo galima dėl to, kad lyginant tiriamuosius parašus A. F. vardu su palyginimui pateiktais E. P. parašų ir rašysenos pavyzdžiais nustatyta tik pavienių bendrųjų ir specialiųjų rašysenos/parašų požymių sutapimų ir skirtumų, kurie nesudaro pakankamos požymių visumos teigiamai ar neigiamai išvadai duoti. Nustatyti daugiau požymių sutapimų ar skirtumų negalima, kadangi parašai trumpi, paprasti, mažai informatyvūs, pasirašyti kito asmens vardu, juose neatsispindi didesnė individualių požymių visuma identifikacijai kito asmens atžvilgiu. Be to, palyginimui pateiktuose pavyzdžiuose nerasta analogiškų parašų, analogiškų raidžių, jų elementų junginių, todėl nebuvo galima iki galo palyginti, tiksliai nustatyti ir įvertinti dalies bendrųjų ir specialiųjų požymių (t. 1, b. l. 172–175; 179–181). Teisiamojo posėdžio metu specialisto išvadoms paaiškinti apklaustas specialistas, vyriausiasis ekspertas A. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu surašytas specialisto išvadas, parodė, jog įvertino viską pagal pateiktus pavyzdžius.

Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog iš kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį neaišku, ar E. P. kaltinamas pagaminęs netikrą dokumentą ar suklastojęs tikrą dokumentą, neaiškus dokumento suklastojimo būdas, vieta, laikas, kitos įrodinėjamos aplinkybės. Kaltinime prieštaringai nurodyta, kad E. P. ir suklastojo dokumentą, ir surašė netikrą dokumentą.

Prokuroras prašydamas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinį skundą grindžia vien tik prielaidomis, nors apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju nesant galimybių paneigti E. P. versijos, jog jis dokumentų neklastojo, be to, atsižvelgiant į tai, kad liudytojas A. F. nepasirašė dokumentuose ir nesant patikrintai versijai, ar dokumentus galėjo suklastoti kiti asmenys (tokia versija ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrinta), daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta, jog minėtus dokumentus suklastojo E. P.

Kartu pažymėtina, jog vertinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, akivaizdu, jog visiškai jų teisė gintis civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržyta, priešingai, ja net nebuvo pasinaudota. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog E. P. tyčia būtų kaip nors sudaręs situaciją, kuri neleistų nukentėjusiesiems civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomas. Visos anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad E. P. neturėjo tyčios apgaule sukurti tokią situaciją, kuri užkirstų kelią apginti savo teises civilinio proceso tvarka.

Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau išteisindamas E. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė neteisingą išteisinimo pagrindą. Pažymėtina, kad materialiosiose nusikalstamų veikų sudėtyse priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių yra būtinasis objektyviosios pusės požymis. Trūkstant bent vieno sudėties požymio, daroma išvada, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta. Tai BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad E. P. veikoje nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio – esminės apgaulės, o kilęs ginčas iš sutartinių santykių turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, t. y. nustatęs BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą E. P. išteisinimo pagrindą, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą jį išteisinti dėl to, kad neįrodyta, jog E. P. dalyvavo padarant BK 182 straipsnyje 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tai išteisinimo pagrindas, numatytas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas išteisinti šiuo pagrindu priimamas tada, kai teismas nustato, jog kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nenustatyta, kad jos padaryme dalyvavo kaltinamasis. Toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti). Teismas nenustatė (būtent sukčiavimo atveju), kad šioje byloje ją padarė ne kaltinamasis E. P., o nenustatytas asmuo. Kadangi teismas nustatė, kad šioje byloje nėra pagrindo E. P. už nuomos sutarties sąlygų pažeidimą taikyti baudžiamosios atsakomybės, todėl teismas turėjo priimti sprendimą E. P. dėl kaltinimo BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies ne 2 punkte, o 1 punkte numatytu pagrindu. Pritaikydamas ne tą BPK normą, kurią reikėjo pritaikyti, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus. Tačiau šis pažeidimas neturėjo įtakos nuosprendžio esmei: ir pirmuoju, ir antruoju pagrindu priimamas išteisinamasis nuosprendis. Todėl šis pažeidimas nėra pagrindas skundžiamą nuosprendį naikinti, pakanka nuosprendį pakeisti, taip iš dalies patenkinant prokuroro apeliacinį skundą. Pakeitus E. P. išteisinimo pagrindą, keistinas teismo sprendimas ir dėl civilinio ieškinio – jis paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendį pakeisti:

E. P. išteisinimo pagrindą pakeisti, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodant, jog E. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą 8386,56 Lt civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.