Kauno apygardos teismo nutartis

Skunde sutinkama su G. V. kaltės pagal BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. įrodytumu ir veikų kvalifikacija, tačiau nesutinkama su nuosprendžiu jam paskirta bausme. Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai pripažino BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą G. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl kaltės pripažinimo, nors nebuvo jo nuoširdaus gailėjimosi dėl įvykdytų nusikalstamų veikų, jis neatsiprašė nukentėjusiųjų. Priešingai, apeliantės nuomone, teismas turėjo nustatyti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 3 p., kad jo nusikalstamos veikos padarytos iš savanaudiškų paskatų. Atsižvelgiant į tai bei į tai, kad G. V. teismo pripažintas recidyvistu, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, bei būnant baustam administracine tvarka, teismas visiškai nepagrįstai pripažino, kad skirtinos bausmės, žemesnės nei sankcijoje numatytų bausmių vidurkis. Darytina išvada, kad teismas tik deklaravo, jog įvertino BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, nes faktiškai, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį - padaryti nesunkūs nusikaltimai, į tai, kad padaryti nusikaltimai yra tyčiniai, kad nusikaltimai pripažinti baigtais, kaltininko asmenybę - nepadarė išvadų iš anksčiau padarytų nusikaltimų. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas nepagrįstai G. V. paskyrė itin švelnią bausmę - laisvės atėmimą penkiems mėnesiams.

Taigi, apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai atmetė ieškinį dėl sumų (7000 Lt už G. V. atliktus darbus; už sugadintus daiktus - ,,Dormeo“ čiužinį (1200 Lt), spintą (750 Lt); 8263 Lt už medžiagas ir darbus, siekiant neutralizuoti ir pašalinti dėl nekokybiško darbo susidariusį pelėsį; 500 Lt už pelėsio sugadintus drabužius ir avalynę; 1113,11 Lt papildomų išlaidų statybinėms medžiagoms; 7043,28 Lt pasisavintą pinigų suma pagal suklastotas sąskaitas), viso - 25869,39 Lt, įtrauktų į ieškinio reikalavimus, nors ji šias prašomas priteisti pinigų sumas pagrindė. Taip pat ji nesutinka su nuosprendžio motyvais, kad dėl UAB „Makveža“ sąskaitos suklastojimo jai padaryta 2332,54 Lt žala. Nurodo, kad sąskaitoje buvusi suma 7549,38 Lt perbraukta ir įrašyta suma 7298,64 Lt. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas parduotuvės vadybininkas G. M. (b.l. 26.) nurodė, kad jis išrašė sąskaitą už 7549,38 Lt, pagal kurią esą prekes pirko A. K., tačiau prekes pirko jo pažįstamas G. V.. Taip pat nurodė, kad parduotuvėje pritrūkus sraigtų, jis šratinuku ištaisė sumą iš 7549,38 į 7298,64 ir grąžino pinigus G. V.. Taigi realiai G. V. už prekes sumokėjo 7298,64 Lt, bet ne 7549,38 Lt, kaip kad nurodoma nuosprendyje, todėl teismas, nesivadovavęs liudytojo G. M. parodymais, nepagrįstai sumažino jai priteistinos žalos dydį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovės prašymus apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro, nuteistojo ir jo gynėjos prašymus apeliacinį skundą atmesti, įvertinusi visas bylos aplinkybes padarė išvadą, kad nukentėjusiosios A. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nukentėjusioji neginčija nuteistojo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos, jos apeliaciniame skunde nesutinkama tik su pirmos instancijos nuosprendžiu nuteistajam G. V. paskirta bausme, neteisingai išspręstu civiliniu ieškiniu bei priteistu atstovavimo išlaidų dydžiu, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (Lietuvos Respublikos BPK 320 str.).

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, nepažeidė, taip pat vadovaudamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, civilinio ieškinio klausimą išsprendė teisingai (BPK 113 str., 115 str. 1 d.), tačiau nepagrįstai priteisė tik dalį nukentėjusiosios patirtų advokato atstovavimo išlaidų, todėl apeliacinis skundas tenkintinas šioje dalyje.

Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl neteisingai paskirtos bausmės. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas G. V. bausmes už BK 300 str. 1 d. ir 182 str. numatytų nusikaltimų padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes, kurias subendrino nepažeisdamas BK 63-65 str. nuostatų.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė ir įvertino tai, kad G. V. padarė tris tyčinius nesunkius nusikaltimus, tinkamai įvertino jo asmenybę – anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, kad į psichiatrinio ir narkologinio kabineto įskaitą neįrašytas. Be to, teismas nuteistąjį pagrįstai pripažino recidyvistu, kadangi jis anksčiau jau teistas už tyčinį nusikaltimą ir jam inkriminuotus nusikaltimus padarė neatlikęs bausmės pagal 2009-09-04 nuosprendį, dėl to pagrįstai nusprendė, kad nuteistajam skirtina su laisvės atėmimu susijusi bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 5 (penkiems) mėnesiams. Taip pat atsižvelgė į tai, kad G. V. naujai padarytos nusikalstamos veikos nėra susijusios su ankščiau padaryta veika ir administraciniais teisės pažeidimais, dėl to padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad naujų nusikalstamų veikų padarymas nėra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys, kad dar nėra susiformavusi neigiama jo asmenybės orientacija ir, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, todėl atidėjo G. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žemesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, tačiau jam yra paskirta ne pati švelniausia iš įstatymo sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių (bauda, areštas, laisvės atėmimas). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek ir savo dydžiu yra teisinga, ji nėra aiškiai per švelni ir yra tinkama realizuoti bausmės tikslus, o paminėtų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką ir G. V. asmenybę, visetas nesudaro pakankamo pagrindo skirti nuteistajam griežtesnę bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamojoje byloje galima pareikšti tik tada, kai turtinė ar neturtinė žala tiesiogiai yra padaryta konkrečia, baudžiamojoje byloje nagrinėjama, nusikalstama veika (BK 109 str.). Gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-538/2004). Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nuteistojo nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., buvo padaryta nukentėjusiosios prašoma priteisti žala 23 536,85 Lt, todėl apylinkės teismas šioje dalyje civilinį ieškinį atmetė pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad dėl galimai netinkamo civilinių sutarčių vykdymo ir kitos šalies nesąžiningumo nukentėjusioji A. K. patyrė žalą, kurią turi teisę reikalauti atlyginti, tačiau ne baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Taigi baudžiamosiose bylose gali būti sprendžiami tik deliktinės civilinės atsakomybės klausimai, o ginčai, kylantys dėl sutartinės civilinės atsakomybės, nagrinėtini civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-240/2009). Pažymėtina, kad toks teismo sprendimas neužkerta kelio A. K. savo interesus ir galimai pažeistas teises ginti civilinio proceso nustatyta tvarka.

Nukentėjusioji taip pat ginčija teismo padarytą išvadą, kad nėra įrodymų, jog ji patyrė neturtinę žalą, dėl ko civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmesta. BPK 115 str. 1 d. numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. Apeliacinio skundo prašymas skundžiamą nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pakeisti, jokiais faktiniais duomenimis motyvuotai nepagrįstas, todėl laikomas deklaratyviu ir plačiau neanalizuojamas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo nuteistajai atmetė pagrįstai.