Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-22 · Administracinė byla Nr. I-666-84/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Data
2011-12-22
Bylos Nr.
I-666-84/2011
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marytė Švažienė
Pareiškėjas
K. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
2011 m. gruodžio 22 d.(S)Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Marytė Švažienė,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjui K. P., jo atstovui advokatui G. A.,

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovei Ritai Januškevičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo K. P. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Šiaulių apygardos administraciniam teismui pareiškėjas K. P. pateikė skundą, kuriame prašoma iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 50 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad jo teisės apsaugos ir priežiūros viršininko 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjas nebuvo išleistas į motinos laidotuves, buvo apribotos. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pareiškėją neigiamai charakterizavo, dėl to buvo atsisakyta suteikti trumpalaikę išvyką į laidotuves. Teigia, kad buvo paminėti tik atskiri jo charakterio bruožai, nesusiję su dalyvavimu laidotuvėse, tokie kaip įtariamas nusikalstamų veikų padarymu, anksčiau teistas, uždaras. Nurodė, kad jis nėra baustas drausminėmis nuobaudomis dėl pareigūnų užpuolimo ar linkęs pabėgti, todėl jo charakterizavimas neturi įtakos dalyvavimui laidotuvėse. Teismo posėdžio metu (2011 m. spalio 12 d.) nurodė, kad 2011 m. balandžio viduryje buvo perkeltas į tardymo izoliatorių, jame prabuvo tik dvi savaites, po kurių buvo surašyta neigiama charakteristika, nors būrio auklėtoją teigia matęs tik vieną kartą. Būrio viršininkas parašė, kad pareiškėjas nelinkęs bendrauti, nedalyvauja socialinėse veiklose. Teigia, kad dėl atsakovo atsisakymo išleisti jį į motinos laidotuves patyrė didžiulę psichologinę žalą, jaučia nerimą, įtampą, kankina depresija, migrena, sutriko bendravimas su kitais. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 str. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą. Nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 50 000 Lt.

Pareiškėjo atstovas advokatas G. A. teismo posėdžių metu nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius atsisako tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad jie nieko nepažeidė ir neturi už ką atsakyti bei atlyginti neturtinę žalą. Remiasi nurodydami Suėmimo vykdymo įstatymo 30 str., kuris suteikia teisę suimtajam, leidus Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui, išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų. Šitą Suėmimo vykdymo įstatymą Šiaulių tardymo izoliatorius ir pažeidė. Šio įstatymo 30 str. 2 d. yra nustatyta, kad izoliatoriaus direktorius priimdamas sprendimą dėl leidimo išdavimo klausimo turi atsižvelgti į suimtojo asmenybę ir jo elgesį buvimo tardymo izoliatoriuje laiku. Jokių kitų reikalavimų apie teistumą, padarytą ar nepadarytą nusikaltimą, jo sunkumą, galimybę skirti bausmę ir net į suėmimo priežastis įstatymas atsižvelgti nereikalauja. Šitom aplinkybėm ir rėmėsi direktorius atimdamas pareiškėjui teisę dalyvauti motinos laidotuvėse, nekreipdamas dėmesio į prokuratūros sutikimą, kur gerai žino asmenį ir bylos aplinkybes. Jei būtų atsižvelgta į įstatymo reikalavimus, pareiškėjui buvo galima suteikti tokią teisę. Šiaulių tardymo izoliatoriaus išduotoje charakteristikoje yra nurodyta, kad pareiškėjas yra uždaro būdo, linkęs lyderiauti, nedalyvauja socialinės reabilitacijos ir užimtumo programose, neturi drausminių nuobaudų, nėra skatintas. Tai normali charakteristika suimto asmens. Rimtesnių priežasčių, dėl kurių būtų galima neišduoti leidimo, šitoje charakteristikoje nenurodyta. Šiaulių tardymo izoliatorius atmesdamas prašymą nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl padarytos materialinės žalos. Kas gali išmatuoti šitą materialinę žalą, kurią sudaro ir skausmas, ir nusiminimas, ir pyktis dėl neteisėtų administracijos veiksmų. Izoliatoriaus atstovė remiasi ne įstatymu, o Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios yra patvirtintos Teisingumo ministerijos. Jų 117.4 p. yra nurodyta, kad skiriant trumpalaikes išvykas už izoliatoriaus ribų atsižvelgiama į nusikaltimą ir teistumą. Čia atsirado du dalykai, kurių nėra įstatyme. Jie remiasi ne įstatymu, bet taisyklėmis, o taisyklės yra poįstatyminis aktas, o poįstatyminis aktas turi atitikti įstatymą. Šiuo atveju šitos taisyklės įstatymo neatitinka, kadangi įstatymas nereikalauja atsižvelgti į nusikaltimą, o į suimtojo asmenybę ir elgesį buvimo izoliatoriuje metu.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovė teismo posėdžių metu ir pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad 2011 m. gegužės 9 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo gautas suimtojo K. P. prašymas dėl trumpalaikės išvykos suteikimo – t.y. dėl leidimo 2011 m. gegužės 10 d. vykti į mamos J. P. laidotuves. Prie prašymo gautas ir J. P. medicininis mirties liudijimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (Žin. 2009, Nr. 68-2782) (toliau vadinama – Taisyklės) 114 punkto nuostatomis suimtieji ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyti nuteistieji išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų turi teisę tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. 2011 m. gegužės 9 d. Šiaulių tardymo izoliatorius raštu Nr. 14/01-7946 kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl leidimo K. P. suteikti trumpalaikę išvyką į mamos laidotuves bei išvykos metu skiriamos apsaugos. 2011 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 8-04-06-2362 gautas prokurorės V. B. neprieštaravimas dėl K. P. trumpalaikės išvykos. Taisyklių 117 punktas reglamentuoja, kad tardymo izoliatoriaus direktorius, prieš priimdamas sprendimą leisti suimtajam išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų, privalo vertinti suimtojo asmenybę ir 117.1-117.4 papunkčiuose nustatytas aplinkybes, tarp jų – kaip suimtasis elgėsi per visą suėmimo taikymo ir bausmės atlikimo laiką (117.3 p.), kokių nusikalstamų veikų padarymu įtariamas, kaltinamas arba už kokias nusikalstamas veikas nuteistas, ar buvo anksčiau teistas ir už kokias nusikalstamas veikas (117.4 p.).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus 2011-05-10 pažymoje Nr. 20/01-791 (pridėta prie bylos) charakterizuojant K. P. ir jo padarytas veikas bei suėmimo skyrimo pagrindus, nurodyta, kad 2011-03-29 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartyje, kuria K. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėn., konstatuojama, kad yra pagrindas manyti, jog įtariamasis K. P. būdamas laisvėje bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. K. P. yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, priskiriamą prie sunkių ir labai sunkių nusikaltimų (pagal LR BK 260 str. 2 d., 3 d. – dėl didelio ar labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo), už kuriuos numatytos tik griežtos laisvės atėmimo bausmės. Be to, K. P. jau yra anksčiau teistas 3 kartus (teistumas neišnykęs). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus suėmimo skyrimo pagrindus ir sąlygas Vidaus tyrimo skyriaus pažymoje nerekomenduotina K. P. leisti išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus pateiktoje charakteristikoje (2011-05-10, Nr. 61/04-454) K. P. charakterizuojamas kaip nelinkęs bendradarbiauti su tardymo izoliatoriaus administracija, socialinės reabilitacijos ir užimtumo programose nedalyvauja, yra uždaro būdo, darbinė motyvacija neigiama, savo tikslų stengiasi siekti visuomenei nepriimtinais būdais. Atsižvelgus ir įvertinus aukščiau išdėstytą K. P. bei jo padarytų ar įtariamų padarius nusikalstamų veikų charakterizavimą, 2011 m. gegužės 10 d. išvada Nr. 20/01-787 buvo atsisakyta suteikti suimtajam K. P. trumpalaikę išvyką. Išvadoje nurodyti ir šio atsisakymo motyvai. Tą pačią 2011 m. gegužės 10 d. K. P. buvo asmeniškai ir pasirašytinai supažindintas su minėta išvada, kaip to reikalauja Taisyklių 120 punkte įtvirtinta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms – neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Pareiškėjas nepateikė jokių patirtos žalos įrodymų, savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis ir vadavosi tik abstrakčiais teiginiais. Nenustatyta ir dar viena būtina viešosios atsakomybės sąlyga – veiksmų neteisėtumas, reiškiantis asmeniui nustatytos teisinės pareigos pažeidimą. Neteisėti veiksmai pasireiškia neteisėtu veikimu, kai asmuo veikia aktyviai, arba neveikimu, kai asmuo veikia pasyviai. Deliktinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai įpareigotas asmuo jos nevykdo arba vykdo netinkamai ir taip padaro žalą kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyti teisės aktų normoms prieštaraujantys, neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. gegužės 10 d. išvada Nr. 20/01-787 buvo priimta atsižvelgiant į minėtus kriterijus, kaip to reikalauja teisės aktai, bei laikantis nustatytų procedūrų ir terminų, taigi Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų neteisėtumas nėra konstatuotinas. Atsižvelgiant į aukščiau išvadintas aplinkybes, nėra nustatyta nė viena iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl ir pagrindo priteisti neturtinę žalą – nėra.

Vadovaujantis tuo, kas buvo išdėstyta, teismo prašo K. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo K. P. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 50 000 Lt neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl atsisakymo suteikti suimtajam trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų į motinos laidotuves.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 str. Pagal CK 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal to paties straipsnio 4 d. valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismo nuomone, paminėtų sąlygų CK 6.271 str. nustatymas (nereikalavimas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės buvimo ir neveikimas taip, kaip pagal įstatymus atitinkamos valstybinės valdžios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti) yra taikytinas ir sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą pagal CK 6.250 str., kai neturtinė žala padaroma neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Taigi teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, tai yra atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-202/2011).

Teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, nustatęs individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (LAT 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010, LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-601/2011).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Iš to išeina, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl galima teigti, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

2011 m. gegužės 9 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui pateikė prašymą dėl išleidimo į mamos laidotuves, mirties liudijimą bei nurodė, kad sutinka pats apmokėti kelionės išlaidas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2011 m. gegužės 10 d. patvirtino išvadą Nr. 20/10-787 „Dėl atsisakymo suteikti suimtajam trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų“, kuria buvo siūloma „atsisakyti suteikti suimtajam K. P. trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų į motinos laidotuves, kadangi suimtasis K. P. Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko charakterizuojamas nepatenkinamai, suimtasis K. P. anksčiau teistas tris kartus, nusikaltimai, kuriais jis kaltinamas, priskiriami prie sunkių ir labai sunkių. Todėl manytina, kad suimtasis K. P. trumpalaikės išvykos į laidotuves metu gali bandyti pabėgti ir pasislėpti siekdamas išvengti bausmės“.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 30 str. nustatyta, kad suimtiesiems gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Leidimą išvykti, gavęs suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, duoda tardymo izoliatoriaus direktorius, atsižvelgdamas į suimtojo asmenybę ir jo elgesį buvimo tardymo izoliatoriuje laiku. Tvarka, kuria suimtiesiems leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų, nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės) 114 punkto nuostatomis suimtieji ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyti nuteistieji išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų turi teisę tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Suimtajam gali būti leista išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų, jeigu pateikta pareiškimas apie suimtojo sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirtį ar medicininis mirties liudijimas arba jo kopija. Taisyklių 117 p. nustato, kad tardymo izoliatoriaus direktorius, prieš priimdamas sprendimą leisti suimtajam išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų, privalo įvertinti suimtojo asmenybę ir šias aplinkybes: kaip suimtasis elgėsi per visą suėmimo taikymo ir bausmės atlikimo laiką; kokių nusikalstamų veikų padarymu įtariamas, kaltinamas arba už kokias nusikalstamas veikas nuteistas, ar buvo anksčiau teistas ir už kokias nusikalstamas veikas.

Pagal minėtas teisės normas pažymėtina, kad suimtajam gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų tik esant tam tikrų sąlygų visumai, t. y. turi būti prokuroro ar teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas, turi būti įvertinta suimtojo asmenybė, kaip suimtasis elgėsi per visą suėmimo taikymo ir bausmės atlikimo laiką; kokių nusikalstamų veikų padarymu įtariamas, kaltinamas arba už kokias nusikalstamas veikas nuteistas, ar buvo anksčiau teistas ir už kokias nusikalstamas veikas. Byloje (b. l. 13) yra Šiaulių apygardos prokuratūros 2011-05-10 raštas Nr. 8-04-06-2362, kuriuo pranešama, kad neprieštaraujama, jog K. P. su paskirta apsauga išvyktų iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus trumpalaikei išvykai į mamos laidotuves. Vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 30 str. ir Taisyklių 117 p. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, įvertinęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2011-05-10 pateiktą charakteristiką Nr. 61/04-454 (b. l. 18), Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus 2011-05-10 pažymą Nr. 20/01-791 „Dėl suimtojo K. P.“, nusprendė pareiškėjui trumpalaikės išvykos į motinos laidotuves nesuteikti. Nurodytuose dokumentuose konstatuojama, kad K. P. „suėmimo laikotarpiu nuobaudų neturi, skatintas nebuvo, su tardymo izoliatoriaus administracija bendradarbiauti nelinkęs, socialinės reabilitacijos bei užimtumo programose nedalyvauja, yra uždaro būdo, kameroje stengiasi užimti lyderio poziciją, darbinė motyvacija neigiama, savo tikslų stengiasi siekti visuomenei nepriimtinais būdais“. Teismo posėdžio (2011-10-12) metu pareiškėjas nurodė, kad dalyvavo dviejuose sporto renginiuose, tačiau iš teismui pateiktų sporto varžybų protokolų (b. l. 90-98) matyti, kad nei viename sporto renginyje pareiškėjas kaip dalyvis nebuvo registruotas. Taip pat buvo vertinta ir Vidaus tyrimų skyriaus pažyma, kurioje nurodoma, kad „Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi K. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 (trims) mėnesiams. Teismo nutartyje nurodyta, kad vadovaujantis LR BPK 122 str. 1 d. 1 p. ir 3 p., teismui buvo pagrindas manyti, jog įtariamasis K. P. būdamas laisvėje bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, atsižvelgiant į tai, kad įtariamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos priskiriamos prie sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, už kuriuos numatytos tik griežtos laisvės atėmimo bausmės, todėl neatmetama galimybė, kad įtariamasis, būdamas laisvėje, sieks išvengti šių nusikaltimų sankcijose numatytos bausmės“.

Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato pareigos įstaigos administracijai privalomai suteikti trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų. Įvertinęs visą byloje esančią medžiagą teismas konstatuoja, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, priimdamas sprendimą nesuteikti trumpalaikės išvykos pareiškėjui, laikėsi visų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų bei teisėtumo nepažeidė, todėl konstatuotina, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui (CK 6.245-6.249 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėja Marytė Švažienė