- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-09
- Bylos Nr.
- I-2218-394/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00325-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-7 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016-11-17 iki 2018-01-04, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų (nepakankamas apšvietimas ir ventiliacija, per didelė oro drėgmė, per žema oro temperatūra, pelėsis), sanitarinis mazgas neizoliuotas nuo likusio kameros ploto, neužtikrinamas privatumas, tvyrojo nemalonus kvapas, laikino laikymo ir paskirstymo kamerose drėgna, šalta, purvina, neatskirtas sanitarinis mazgas, krata atliekama rūsyje šaltose, purvinose patalpose, asmenys verčiami nusirengti ir dėti rūbus į nešvarias dėžes. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (7, 90, 92 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (90 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (33-42 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016-12-20 iki 2018-01-03 skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,68 iki 16,6 kv. m. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kas užtikrina kamerose kalinčių asmenų privatumą.
Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriam pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma.
Atsakovas nurodo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas yra atlikęs kamerų Nr. 13, 102, 29, 76, 81, 58 patikrinimus, higienos normos pažeidimų nenustatyta. Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu tikrintos nebuvo, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės drėgmės reikalavimais neužfiksuota.
Atsakovas nurodo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpinti švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo grąžinamos atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui įstaiga organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, deratizaciją, dezinsekciją).
Atsakovas nurodo, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, po to paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, kas užtikrina asmenų privatumą. Pareiškėjo laikymas laikino sulaikymo patalpose buvo trumpalaikis ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ir negrįžtamų sveikatos sutrikimų.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas M. D. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2016-11-17 iki 2018-01-04, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normos reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2018-02-08 pažymos Nr. 60/09-5460 (44-47 b. l.) matyti, kad pareiškėjas M. D. ginčo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2016-12-20 iki 2018-01-03, viso 135 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 29, 13, 102, 58, 81, 76, 32 ir 64, vienas arba su dar 1-5 asmenimis, ir jam teko nuo 3,67 iki 16,63 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 7,35 iki 22,34 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 6), teismas nustatė, kad visas 135 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (44-47 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (48-49 b. l.) ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kamerose Nr. 58, 81 ir 64, kai jose buvo laikomi daugiausia 2-6 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kamerose Nr. 29, 13, 102, 76 ir 32, kai jose buvo laikomi daugiausia 2-5 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (50-53 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nepakankamas apšvietimas ir ventiliacija, per didelė oro drėgmė, per žema oro temperatūra, pelėsis. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2017 m. vasario 13 d. patikrinimo metu buvo patikrintos ir pareiškėjo laikymo kameros Nr. 13, 58, 76 ir 81, patikrinimo akte (55-58 b. l.) užfiksuota, kad dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 76 ir 81 neatitiko nustatytų ribinių dydžių (kameroje Nr. 76 – 186 lx, kameroje Nr. 81 – 100 lx) (pažeidžiamas higienos normos HN 134:2015 14 punktas), dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 13 ir 58 atitiko reglamentuojamą, oro temperatūros ir santykinės drėgmės dydžiai kameroje Nr. 58 nevertinti, nes matavimo metu buvo praverti langai, santykinė drėgmė kamerose Nr. 76 ir 81 atitiko reikalavimus, pelėsio pareiškėjo laikymo kamerose nenustatyta, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. 2017 m. vasario 28 d. patikrinimo metu įvertinus gyvenamųjų kamerų sienų, lubų paviršių dėl vizualiai matomo pelėsio, nustatyta, kad vizualiai matomas pelėsis kameroje Nr. 102 pašalintas (59-60 b. l.). 2017 m. kovo 7 d. patikrinimo metu patikrintos ir pareiškėjo laikymo kameros Nr. 29 bei 76, dirbtinė apšvieta, santykinė oro drėgmė šiose kamerose bei oro temperatūra kameroje Nr. 76 atitiko reglamentuojamą, kameroje Nr. 29 oro temperatūra nevertinta, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, pelėsio nėra (61-64 b. l.). 2017 m. balandžio 4 d. patikrinta pareiškėjo laikymo kamera Nr. 32, dirbtinė apšvieta, santykinė oro drėgmė bei oro temperatūra atitiko reikalavimus, vizualiai matomo pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta (66-68 b. l.). Pareiškėjo laikymo kamera Nr. 76 patikrinta ir 2017 m. gegužės 11 d. patikrinimo metu, vizualiai matomo pelėsio nenustatyta, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta (72-74 b. l.). 2017 m. liepos 11 d. atlikti dirbtinės apšvietos matavimai kameroje Nr. 81, dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus ribinius dydžius (75-76 b. l.). 2017 m. rugpjūčio 8 d. patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 58 ir 102, dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra atitiko reikalavimus, vizualiai matomo pelėsio nenustatyta, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (77-79 b. l.). Dirbtinės apšvietos pažeidimai kamerose Nr. 76 ir 81 nustatyti 2017 m. vasario mėn., pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas 2017 m. liepos ir rugpjūčio mėn., todėl nėra pagrindo laikyti, kad šie pažeidimai kamerose buvo ir pareiškėjo laikymo jose metu. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų Nr. 58 ir 29 santykinės drėgmės ir temperatūros kameroje Nr. 29, nes atliktų patikrinimų metu šie parametrai nebuvo vertinami dėl atidarytų langų, o pagal teismų praktiką, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjas kamerose Nr. 58 ir 29 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ normos 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę ir oro temperatūrą, reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai – tualetas neizoliuotas nuo likusios kameros erdvės, trūko privatumo, jautėsi nemalonus kvapas. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nepateikia duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, atsiliepime nurodė, kad visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš sanitarinių mazgų įrengimo kamerose lentelės (48-49 b. l.) matosi tik iš ko pagaminta sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcija ir jos aukštis, tačiau nėra duomenų apie visišką sanitarinio mazgų kamerose izoliavimą. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, kamerose buvo laikoma ir po 5-6 asmenis, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad tiek atvykęs į Šiaulių TI iš areštinių, tiek išvykstant iš Šiaulių TI būdavo patalpinamas į laikino laikymo ir paskirstymo kameras, kuriose drėgna, šalta, purvina, neatskirtas sanitarinis mazgas, buvo talpinama iki 10 asmenų, šiose patalpose buvo laikomas po 3-4 valandas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.
Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, esančias administraciniame pastate, o įforminus dokumentus ir atlikus kratas, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras, siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu, šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Iš byloje esančios pažymos Nr. 60/09-5460 (44-47 b. l.) matosi, kad pareiškėjas į laikino sulaikymo patalpas (LSP-5 ir LSP-4) buvo patalpintas 7 kartus, tačiau skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjas dėl jo patalpinimo į trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameras galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI, nurodo, kad asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo esant žemai oro temperatūrai yra verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad bendro naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo tikrinami 2017 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. gegužės 11 d. patikrinimų metu, patikrinimo aktuose (66-68, 72-74 b. l.) užfiksuota, kad buvo tikrinamos kratų atlikimo patalpos ir jose esantys įrenginiai, kratos patalpose naudojamos vonelės daiktams sudėti yra švarios. Taigi patikrinimų metu užfiksuoti duomenys paneigia, kad kratų atlikimo patalpos ar jose esantys įrenginiai būtų nešvarūs, be to, pareiškėjo teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nenurodė, kad būtent jam jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, kuo tas pasireiškė ir kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų (13 dienų), visą laikymo laikotarpį (135 dienos) neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš jo pastoviai sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė (54 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2204-575/2017, 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2111-415/2017, 2017-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1693-415/2017, 2018-01-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3262-442/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Eur (tris šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.