Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daivos Jankauskienė ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtosios 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės buvo pridėta 2020 m. gruodžio 21 d. Alytaus apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis ir nesumokėtos baudos dalis, ir D. K. paskirta galutinė subendrinta 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 550,32 eurų baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas D. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. gegužės 17 d. 23.30 val. iki 2021 m. gegužės 18 d. 13.35 val., tai yra vieną parą.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio nuosprendžio vykdymo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista iki nuosprendžio vykdymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame nuteistojo skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino D. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apeliantas tvirtina, jog apkaltinamasis nuosprendis nagrinėjamu atveju buvo grindžiamas išimtinai tik nukentėjusiosios, kuri yra asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi, nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, kartu pasisakydama ir bausmės individualizavimo klausimu.

5. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, jų visumą, taip pat susipažinusi tiek su apeliacinio skundo argumentais, tiek su skundžiamame nuosprendyje pateiktomis išvadomis ir motyvais dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Tai yra, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiosios parodymus, bet ir visų surinktų duomenų visumą bei aiškiai nurodė, kodėl nagrinėjamu atveju tiki nukentėjusiosios pateikiama įvykių versija. Visapusiškas ir objektyvus bylos įrodymų vertinimas lėmė tai, kad apylinkės teismas padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Pagal teisingai nustatytas faktines bylos aplinkybes, žemesnės instancijos teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl D. K. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje bei paskyrė jam teisingą bausmę. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo kaltės dėl nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo nuteistasis D. K. nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Viso proceso metu teigė, kad jis dėl girtumo įvykio aplinkybių neprisimena, tačiau prieš nukentėjusiąją J. B. smurtauti negalėjo, mano jog ji meluoja (1 t., b. l. 123-124, 131-132; 2 t., b. l. 59-60).

13. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus nukentėjusiosios parodymus, pažymi, kad nukentėjusiosios parodymai dėl esminių faktinių įvykio aplinkybių nekito, nei dėl suduotų smūgių pobūdžio, nei dėl padarytos durtinės kaklo žaizdos, nei dėl išrautų plaukų. Tai, kad skirtingai nurodė aplinkybes susijusias su jos suduotu smūgiu nuteistajam bei konflikto priežastimi, jokios įtakos veikos juridiniam vertinimui neturi. Ir nors skunde teigiama, kad pirminius parodymus J. B. davė nepraėjus nei parai po to, kai jai buvo nustatytas 2,24 promilės neblaivumas, tačiau tai nereiškia, jog ji negebėjo paaiškinti esminių įvykio aplinkybių. Esmines įvykio aplinkybes nurodytas pareigūnui dar įvykio vietoje, nukentėjusioji patvirtino vėlesnių apklausų metų bei patikslino kitas aplinkybes kuomet buvo visiškai blaivi, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios J. B. parodymais, kuriuos patvirtinta ir kiti byloje surinkti bei pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

14. 2021 m. gegužės 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai J. B. kliniškai nustatytos muštinės - kirstinės žaizdos galvos srityje ir kaklo kairės pusės srityje. Sužalojimai padaryti veikiant galvą ir kaklą kietu, aštroką kampą arba aštroką briauną kontakto vietoje turinčiu, žalojančiu daiktu. Jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis bei kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 83). 2021 m. gegužės 15 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas išrautas plaukų kuokštas, sudaužyto dubens šukės, kraujo pėdsakai ant žemės, ant krosnies bei ant nuteistojo D. K. kojos (1 t., b. l. 13-22). Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotas skambutis bendrajam pagalbos centrui, kurio metu nukentėjusioji nurodė, kad vyras sudaužęs stiklinę įdūrė į gerklę prie ausies, sumušė, visa galva suskaldyta, bėga kraujas. Ir, kad vyras šiuo metu guli (1 t., b. l. 105-107). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas T. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji J. B. nurodė, kad prieš ją smurtavo jos sugyventinis D. K., įdūrė jai į kaklą sudaužyto indo šuke, tampė už plaukų, spardė kojomis. Kraujo pėdsakai, pasak liudytojo, buvo matyti tiek ant stiklo šukių, tiek ant nukentėjusiosios kaklo bei ant žemės, taip pat ant D. K. dešinės pėdos. Įvykio vietoje taip pat buvo rastas ir plaukų kuokštas, kuris kaip daiktinis įrodymas buvo pridėtas prie bylos. Tuo tarpu D. K. gulėjo lovoje, miegojo, pakeltas neigė smurtavęs prieš sugyventinę. O įvykio vietoje pirmiausiai buvęs E. M. aiškino, kad nieko nematė ir nežino. Visi trys asmenys buvo akivaizdžiai neblaivūs (1 t., b. l. 98-99; 2 t., b. l. 22). Taigi, akivaizdu, jog šie įrodymai, kartu su liudytojo T. J. parodymais, patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad prieš ją smurtavo būtent D. K.. Ir nors liudytoju apklaustas E. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nepatvirtino matęs, kaip nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusiąją tik nurodė, kad su D. K. kažkiek išgėręs nuėjo miegoti, jokio triukšmo negirdėjo, jokių muštynių nematė, prie jo jokie konfliktai nevyko (1 t., b. l. 92-93; 2 t., b. l. 41), tačiau apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai nesivadovavo šio liudytojo parodymais, kadangi jo parodymai nepaneigia byloje surinktų ir aukščiau aptartų duomenų, kurie vertinant juos kartu su nukentėjusiosios duotais parodymais sudaro nuoseklią ir logišką įvykių sekos grandinę ir nekelia jokių abejonių dėl D. K. veiksmų tinkamo kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

15. Kolegija nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjant bylą teisme nepagrįstai nebuvo nustatinėjama nuteistojo D. K. psichinė sveikatos būklė nusikaltimo padarymo metu, pažymi, kad BK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Ši nuostata reiškia, jog savanoriškas fiziologinis asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nusikaltimo padarymo metu nėra aplinkybė, pašalinanti asmens pakaltinamumą ir kaltę. Ši nuostata reiškia, jog fiziologinis girtumas nepašalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės už apsvaigimo būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju grindžiama tuo, kad asmuo, suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apsvaigti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink, ir jis praranda savo veiksmų kontrolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-538/2001; 2K-666/2003). Atkreipiant dėmesį ir į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo sprendžiamas klausimas ar reikalinga D. K. skirti ambulatorinę psichiatrinę teismo ekspertizę (1 t., b. l. 177-179), tačiau 2021 m. birželio 14 d. Kauno teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kad D. K. netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (1 t., b. l. 181).

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo D. K. kaltei pagrįsti, todėl nuteistojo skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.

Dėl bausmės

17. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, detaliai išanalizuoja kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. prašo skirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl teisėjų kolegija toliau pasisako bausmės individualizavimo ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimu.

19. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, visų pirma, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

21. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

22. D. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmę, atsižvelgė į tai, jog D. K. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą artimoje aplinkoje, smurtaudamas prieš savo šeimos narį - sugyventinę, prieš kurią jau buvo smurtavęs ir anksčiau. Teismas taip pat nustatė dvi D. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikaltimą nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai), tuo tarpu lengvinančių aplinkybių nenustatė. Be to apylinkės teismas pažymėjo, kad D. K. baustas administracine tvarka ir įrašytas į Psichikos sveikatos centro priklausomybių stebimų pacientų tarpą, jam nustatyti Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas. Apeliantui taip pat buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis dėl susiformavusių antivisuomeninių nuostatų pažeidė bausmės vykdymo atidėjimo tvarką bei sąlygas ir šią nusikalstamą veiką padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį. Tačiau akivaizdu, jog apylinkės teismui nustatant D. K. bausmės dydį buvo įvertintos ir tos aplinkybės, kad smurtauta buvo išgertuvių su nukentėjusiąja metu, ir kad šis nusikaltimas J. B. nesukėlė sunkių padarinių. Pirmosios instancijos teismas skirdamas D. K. bausmę mažesnę už sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį įvertino ir apeliaciniame skunde nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad pastarasis turi nuolatinio pobūdžio darbą, t. y. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusioji jo bijo ir išgyvena dėl savo saugumo, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi J. B. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose ji ne kartą pabrėžė bijanti kalbėti prie D. K. apie įvykdytą smurtą ir kategoriškai atsisakanti dalyvauti akistatoje bei nenorinti dalyvauti teisme (1 t., b. l. 56-57, 63-64) bei aplinkybes, kad J. B. į policiją dėl patirto smurto kreipėsi tik nuteistajam užmigus, sprendžia, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai spręsdamas bausmės skyrimo klausimą įvertino ir šias aplinkybes. Tuo tarpu ilgi bendro gyvenimo metai bei bendrų vaikų turėjimas, bei nukentėjusiosios pozicijos švelnėjimas, praėjus tam tikram laiko tarpui, nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam apylinkės teismo paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo nuteistajam ir pagrindo D. K. skirti kitą bausmės rūšį neturi. Kaip aptarta aukščiau, pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo parinkta tiek bausmės rūšis, tiek jos dydis, pažymint, jog buvo įvertintas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, pobūdis, paskatos bei pasekmės. Naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, apeliantas skunde nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija. Tuo tarpu apylinkės teismas bendrindamas D. K. skundžiamuoju nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2020 m. gruodžio 21 d. Alytaus apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme bei nesumokėtos baudos dalimi, tai yra 550,32 Eur (2 t., b. l. 33), įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Todėl apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. K. paskirta galutinė bausmė atitinka bausmių paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

23. Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl BK 75 straipsnio pažymi, kad šių nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir, kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną, ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

24. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimas buvo sprendžiamas ir pirmosios instancijos teisme, tačiau įvertinus nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą apylinkės teismas padarė išvadą, kad D. K. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti trečiąjį kartą nėra jokio pagrindo. Nors BK 75 straipsnyje nenustatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, taip pat asmeniui, kuris naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs bausmės ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos, tačiau tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtinais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017, 2K-22-628/2018, 2K-277-495/2019, Nr. 2K-64-495/2020). Apeliantas teistas penkis kartus, ankstesniais teismo nuosprendžiais jam skirtos bausmės savo tikslo – sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nepasiekė. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas jau buvo taikytas du kartus, tačiau D. K. jam teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino ir pažeisdamas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas bei tvarką vėl nusikalto. D. K. pagal BK 27 straipsnio 1 dalį laikomas recidyvistu, o tai rodo, kad išvadų iš ankstesnių teistumų apeliantas nedaro ir toliau smurtauja nukentėjusiosios J. B. atžvilgiu. Atkreipiant dėmesį ir į tai, kad nuteistasis D. K. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nesilaikė ir jam skirtos pareigos - nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, žinodamas apie jam nustatytą Psichikos ir elgesio sutrikimą dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromą. Ir visa tai, teisėjų kolegijos vertinimu leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog bausmės tikslai nuteistajam nagrinėjamu atveju nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti D. K. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu D. K. asmenybė ir požiūris į savo elgesį neleidžia konstatuoti, kad nuteistajam paskirtas realus laisvės atėmimo paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tai, kad nuteistasis turi darbą, gauna užmokestį, negali būti vertinama kaip esminė ar prioritetinė aplinkybė, leidžianti toleruoti neleistiną įstatymais uždraustą nusikalstamą elgesį ir tik formaliai spręsti jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymas pasieks tikslą ir sulaikys D. K. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Alytaus apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir priimti nuteistojo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra teisinio pagrindo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

26. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, dėl išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam D. K., kurią sudaro 96,67 Eur (2 t. b. l. 102-104). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko D. K. iniciatyva, nuteistojo apeliacinį skundą atmetant, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo D. K. priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžio, atmesti.

Priteisti iš D. K. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 96,67 Eur (devyniasdešimt šešis eurus šešiasdešimt septynis centus), kurias sudaro advokato darbo užmokestis teikiant teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.