Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Olego Šibkovo, Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. (toliau – T. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme, bausmės pradžią skaičiuojant nuo T. K. faktinio sulaikymo dienos.

T. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. gegužės 3 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu T. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2015 m. balandžio 26 d., apie 20.30 val., veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, prie baro, esančio (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą nepilnamečio L. B., (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, pagrobė svetimą D. B. priklausantį turtą, o būtent: tyčia kumščiu trenkęs L. B. vieną kartą į dešinį skruostą, o nukentėjusiajam nuo smūgio nukritus ant žemės, pagrobė ant grindinio iš L. B. kišenės iškritusį, D. B. priklausantį, mobiliojo ryšio telefoną „Sony Xperia E3“, 159 eurų vertės, bei įspyrus L. B. į dešinį šoną, nenustatytas asmuo pagrobė iškritusią L. B. turėtą piniginę, 10 eurų vertės, kurioje buvo 4 eurai, priklausantys D. B., o nukentėjusiajam L. B. pareikalavus grąžinti telefoną, nenustatytas asmuo spyrė L. B. į kaklo sritį ir L. B. dar kartą nukritus, T. K. su nenustatytu asmeniu pasišalino, t. y. tokiais bendrais veiksmais, padarant L. B. poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, dešinės alkūnės sumušimą, dešinės plaštakos odos nubrozdinimus, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė D. B. priklausantį turtą, bendros 173 eurų vertės.Apeliaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį, dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir priimti jį išteisinamąjį nuosprendį, perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

9.2. Sutinkamai su BPK 276 straipsnio 4 dalimi, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo (nuteistojo) teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje esančius įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-253/2013, 2K-332/2013 ir kt.). Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant aukščiau aptartų T. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumą, o tuo pačiu ir skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atkreiptinas dėmesys į nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes (bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu T. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu).

9.3. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, K. pripažino ne tik fizinio smurto panaudojimo L. B. atžvilgiu faktą, bet ir aplinkybę, kad įvykio metu iš L. B. kišenės iškritusį mobilaus ryšio telefoną paėmė būtent jis, negalėdamas paaiškinti tokio savo elgesio motyvų, pabrėždamas, jog mobilaus ryšio telefoną jis paėmė galimai dėl savo girtumo (b. t. 1, b. l. 75-76), kas iš esmės (įvertinus nukentėjusiojo parodymų visumą, kad smurtas jo atžvilgiu buvo pavartotas ir jam siekiant susigrąžinti telefoną) visiškai atitinka aukščiau aptartų BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą. Ir nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu T. K. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo apklausos metu šalia jo stovėjo du augaloti kriminalistai, darę jam psichologinį smurtą, o apklausoje dalyvavęs advokatas jokių veiksmų jo naudai neatliko („atėjo nosį pasikrapštyti“), tačiau šiuos savo parodymus jis vis tik patvirtino, teisiamojo posėdžio metu nurodydamas, kad jo ikiteisminio tyrimo metu išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės yra teisingos (b. t. 2, b. l. 9).

9.4. Tokius T. K. parodymus, atsižvelgiant į skirtingose proceso stadijose esančius jų prieštaravimus, vertinti kaip patikimus ir objektyvius bei remtis vien tik jais sprendžiant apelianto kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra. Esminėse vertinamo įvykio aplinkybėse T. K. dėstomos aplinkybės skirtingų apklausų metu skyrėsi. Jos nesutapo ir su liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklausto M. A. parodymais, kurio teigimu, būtent jis paliko prie baro rūkančius T. K. su nepažįstamu asmeniu ir L. B., o pats grįžo į barą. Tuo tarpu nuteistojo teigimu (pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai), po to, kai jis smogė kumščiu L. B. į veidą, nukentėjusiajam nuo smūgio nukritus ant žemės ir atsistojus, nuteistasis paliko kieme L. B. su M. A. bei dar vienu asmeniu, bare išgėrė dar alaus ir kai išeidinėjo iš baro, kieme matė stovinčius L. B. ir M. A., kurie kalbėjosi tarpusavyje. Šios nurodomos aplinkybės prieštarauja ir nukentėjusiojo L. B. parodymams, kad po įvykio jį sumušę ir apiplėšę asmenys pasišalino, o jis grįžo į barą ir iš barmenės gautu telefonu iškvietė policiją, ką iš esmės patvirtino ir liudytoja apklausta A. I., kas iš esmės paneigia kaltinamojo teiginius apie tai, jog jis grįžo į barą, juolab, kad atvykus policijai, jis sulaikytas nebuvo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nesant pagrindo netikėti bylos baigtimi nesuinteresuotos liudytojos A. I. parodymais, įvertinus dar ir tai, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių, keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį vien tik šių duomenų pagrindu, t. y. paties nuteistojo teiginiais, teisinio pagrindo vis tik nėra. Kaltinamasis (nuteistasis) nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos BPK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Analizuojamu atveju nesant pagrindo netikėti nukentėjusiojo L. B. bei jo įvykių versiją patvirtinančių asmenų parodymais, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių paties nuteistojo T. K. analizuojamo įvykio versijas, tikėti jo prieštaringais ir nenuosekliais parodymais sprendžiant jo kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra. Tokiu būdu visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, vadovautis T. K. parodymais tik tiek, kiek jie neprieštarauja nukentėjusiojo L. B. išdėstytai įvykių versijai bei kitiems nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenims.

Atsižvelgiant į tai, kad, T. K. teigimu, jo panaudotas smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu – vienas smūgis į L. B. veidą, buvo suduotas neturint tikslo apiplėšti nukentėjusiojo, ne mažiau svarbu įvertinti ir tai, kad analizuojamu atveju T. K. buvo nuteistas padaręs BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką bendrininkaudamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Nukentėjusiojo teigimu smurtą jo atžvilgiu vartojo tiek T. K., tiek ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Smurtas jo atžvilgiu buvo vartojamas ir jam siekiant išlaikyti T. K. paimtą telefoną, kas leidžia teigti, jog tokiu atveju T. K. bei ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens veiksmai pagrobiant L. B. turėtą telefoną bei piniginę su 4 eurais, atitinka veikos, numatytos BK 180 str. 1 d. požymius.

10.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011, 2K-271-303/2016). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012, 2K-271-303/2016). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja tik dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-271-303/2016 ).

10.2. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, jog plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant. Tačiau, pagal teismų praktiką visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis esant vykdytojo ekscesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2012, 2K-7-67-511/2016 ir kt.).

10.3. Aptartos teismų praktikos kontekste vertinant analizuojamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, abejonių tuo, kad komentuojamo įvykio metu T. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį (ko rezultate iš L. B. buvo pagrobtas mobilaus ryšio telefonas bei piniginė su joje buvusiais daiktais) kilo spontaniškai, berūkant prie baro, ir pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, apėmė bet kokio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį, siekiant užvaldyti turtą. Ir nors, kaip teisingai savo apeliaciniu skundu pažymi pats nuteistasis, jis sudavė tik vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, tačiau savo nesutikimo dėl daromo nusikaltimo taip pat nepareiškė. Priešingai, T. K. elgesys - po jo smūgio L. B. nukritus ant žemės, šiam bandant sugriebti iškritusį mobilaus ryšio telefoną, kažkuriam iš asmenų (T. K. arba ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui) spyrus L. B., T. K. vis tik sugriebė iš L. B. iškritusį mobilaus ryšio telefoną, bėgo nuo L. B., o šiam šaukiant, kad T. K. grąžintų jo telefoną, nukentėjusiojo prašymui nepakluso, bandant nukentėjusiajam telefoną sugriebti, buvo vartojamas smurtas, kas aukštesniajam teismui leidžia pagrįstai konstatuoti T. K. tyčią ne tik suduoti smūgį L. B., bet ir pagrobti svetimą (D. B. priklausantį) turtą – mobilaus ryšio telefoną, juolab, kad smurtas buvo vartojamas ir po to, kai šis telefonas buvo užvaldytas, siekiant jį išlaikyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką iš esmės nėra svarbu, kuris iš bendrininkų ir kokį turtą paėmė, kadangi jie abu atsako už bendrai padarytą veiką. Aplinkybių, kurios rodytų vykdytojo ekscesą, nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta, todėl aptartos aplinkybės aukštesniajam teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bendrininkavimo požymiai ir kartu T. K. kaip bendrininko kaltė dėl plėšimo nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu panaudojant fizinį smurtą, konstatuota tinkamai.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas T. K. kaltę BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme, priešingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja pats nuteistasis, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, dėl ko keisti T. K. neteisėtų veiksmų kvalifikaciją iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, teisinio pagrindo nėra.Šiame kontekste kaip nepagrįsti atmestini ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad analizuojamu atveju paties nukentėjusiojo elgesys – visą vakarą jis buvo agresyvus, išprovokavo konfliktą. Ši nuteistojo versija nėra pagrįsta jokiais objektyviais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis – nei vienas byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino L. B. agresyvumo nei jam dar būnant bare, nei rūkant su nuteistuoju ir kitu asmeniu baro kieme. Tuo tarpu įvertinus aukščiau aptartus T. K. parodymuose esančius prieštaravimus, remtis vien tik jo teiginiais konstatuojant nukentėjusiojo provokuojantį elgesį nagrinėjamu atveju, teisinio pagrindo nėra. Remiantis išdėstytu, tenkinti nuteistojo prašymą jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, atsižvelgiant į šioje nutartyje konstatuotas aplinkybes – o būtent tai, jog T. K. kaltė padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką aukščiau aptartų duomenų visuma įrodyta visiškai, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu T. K. paskirta 90 parų arešto bausmė, įvertinus nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą, įvykdymo aplinkybes bei paties nuteistojo asmenybę, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nelaikytina aiškiai per griežta ar neatitinkančia proporcingumo reikalavimų.

13.1. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės jurisprudencija, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi skirti ypatingą dėmesį vertindamas, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

13.2. Šių duomenų kontekste tikrinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę T. K. atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai), kaltės formą (veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (siekiant savanaudiškų tikslų – materialinės naudos), taip pat ir į kaltinamojo asmenybę (b. t. 1, b. l. 89-127), į tai, kad praeityje T. K. buvo teistas, už įvairaus pobūdžio ir sunkumo administracinių teisės pažeidimų padarymą administracine tvarka baustas ne vieną kartą, kas aukštesniojo teismo įsitikinimu, neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Teismas įvertino ir tai, kad T. K. yra registruotas psichikos sveikatos kabinete – jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, kiti psichikos ir elgesio sutrikimai (b. t. 1, b. l. 114). Atsižvelgė ir į tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos T. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

13.3. Visumos šių aplinkybių pagrindu, atsižvelgiant į BK 180 straipsnio 1 dalies sankciją – galima tik arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė arešto bausmę. Ši bausmė, įvertinus tiek nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pobūdį, tiek jo asmenybę, analizuojamu atveju nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją, teisinio pagrindo nėra.

Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. paliekamas nepakeistas, o T. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.