- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-03
- Bylos Nr.
- e2YT-586-999/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-42-3-00029-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daina Dyburienė
- Suinteresuotas asmuo
- G. U., Šilalės rajono savivaldybės administracija, UAB „Šilalės būstas“
- Advokatai
- Vygantas Skladaitis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal VĮ Turto bankas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Šilalės rajono savivaldybės administracija, UAB „Šilalės būstas“, G. U..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas VĮ Turto bankas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, (duomenys neskelbtini) , yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.
Pareiškime pažymi, kad vadovaujantis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis, valstybei perduotino (taip pat ir valstybės paveldėto) nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal Taisyklių nuostatas vykdo VĮ Turto bankas.
Nurodo, jog iš UAB „Šilalės būstas“ gavo 2018 m. vasario 5 d. raštą su informacija apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo informuojama apie tai, jog Nekilnojamojo turto registre nėra registruota nuosavybės teisių į minėtą nekilnojamąjį turtą, nors minėtas butas turi priklausinį – 1/8 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį yra registruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenimis minėtas pastatas bei jam priskirtas ūkinis pastatas baigti statyti 1967 m., o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Be to, pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams -kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. CK 97-98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Nurodo, jog remiantis VĮ Registrų centro duomenimis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priskirta ūkinio pastato dalimi nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Duomenų apie tai, kad minėtas nekilnojamas turtas buvo perduotas Šilalės rajono savivaldybei, neturi. Mano, jog Valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Pažymi, jog priklausinio savybė tarnauti pagrindiniam daiktui nulemia šio antraeilio daikto likimą – priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis). Kadangi minėto buto priklausinys yra registruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė, daro išvadą, kad priklausinys turėjo sekti paskui pagrindinį daiktą ir atitinkamai butas turėjo būti registruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Šilalės rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad Šilalės rajono savivaldybės administracijos Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas 2018 m. vasario 6 d. ir 22 d. raštais informavo, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini) gyvena G. U., kuris mirus tėvams įstatymų nustatyta tvarka neįregistravo nuosavybės teisės į minėtą butą, kadangi neturi jokių nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų. Taip pat pažymėjo, jog minėtas butas su priklausiniu teisės aktų nustatyta tvarka Šilalės rajono savivaldybei nebuvo perduotas, todėl mano, jog minėtas butas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Užtikrino, kad Šilalės rajono savivaldybė nuosavybės ar kita teise nevaldo minėto buto su priklausiniu, minėtas nekilnojamas turtas nėra įtrauktas į Šilalės rajono savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, Šilalės rajono savivaldybė nėra pradėjusi jokių procesų dėl šio buto su priklausiniu perdavimo jai nuosavybės teise, butas su priklausiniu nėra įtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą, todėl į šį nekilnojamą turtą pretenzijų nereiškia, prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra, bylą nagrinėti nedalyvaujant Šilalės rajono savivaldybės administracijos atstovui.
Suinteresuoti asmenys „Šilalės būstas“ ir G. U. atsiliepimų į pareiškimą nepateikė.
Teismo posėdžio metu G. U. nurodė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena 12 metų. Minėtame bute gyveno kartu su tėvais, kurie šiuo metu yra mirę. Nežino, kodėl tėvai nenusipirko minėto buto, taip pat nurodė, jog nežinojo, jog po tėvų mirties reikia į kažką kreiptis dėl palikimo priėmimo. Pažymėjo, kad nemoka komunalinių mokesčių, todėl gyvena be vandens ir elektros. Suvokia susidariusią situaciją, ką darys toliau nežino.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškimas tenkintinas.
CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1, 5, 8 punktų bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos numato teismui teisę ginti asmens civilinę teisę, nors ir nepažeistą, tačiau oficialiai nepripažintą, nustatant įstatymo numatytus juridiškai reikšmingus faktus, taip pripažįstant civilines teises ir pakeičiant asmens civilinius teisinius santykius su kitais asmenimis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
Pareiškėjas, prašydamas pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad butas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, tačiau nėra jokių, tai patvirtinančių, dokumentų.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.
Iš pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą.
VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis (registro Nr. 95/57141) nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nėra registruota, nors Nekilnojamo turto registro Nr. 95/3123 duomenimis, minėtas butas turi priklausinį – 1/8 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį yra registruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės. Atsižvelgiant į pateiktas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, laikytina, jog minėtas butas, kaip ir jam priklausanti ūkinio pastato dalis buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl liko valstybės nuosavybe.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.) — buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.
Duomenų apie tai, kad butas su jam priskirta ūkinio pastato dalimi buvo perduotas Šilalės rajono savivaldybei, nėra. Šilalės rajono savivaldybė patvirtino, kad ji minėtų objektų nuosavybės ar kita teise nevaldo, butas su priklausiniu nėra įtraukti į Šilalės rajono savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą. Be to, Šilalės rajono savivaldybė nėra pradėjusi jokių procesų dėl šių statinių perdavimo jai nuosavybės teise, butas su priklausiniu nėra įtraukti į statinių, kurie neturi savininkų sąrašą ir savivaldybė nereiškia pretenzijų į šį butą su priklausiniu.
Vadovaujantis minėtais Nekilnojamojo turto registro duomenis 1/8 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, yra buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinys, o Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į minėtą butą nėra registruota, todėl laikytina, kad minėta ūkio pastato dalis nagrinėjamu atveju yra neatsiejamai susijusi su minėtu butu, ūkio pastato dalis, kitaip įvardijama kaip buto priklausinys, yra skirta tarnauti pagrindiniam daiktui, t. y. butui ir yra susijęs su minėtu butu bendra ūkine paskirtimi.
Pažymėtina, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis). Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad priklausinio, kaip antraeilio daikto, likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo: pagrindinio daikto perleidimas ar kitoks šio daikto teisinės būklės pakeitimas lemia atitinkamą priklausinio, kaip antraeilio daikto, teisinės būklės pakeitimą, nebent įstatymas ar daikto perleidimo (kitokio teisinės būklės pakeitimo) sandoris nustato kitaip. Priklausinio savybė tarnauti pagrindiniam daiktui nulemia šio antraeilio daikto likimą - priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis).
Įvertinus pateiktas aplinkybes, nustačius, jog nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog ginčo turtas tapo valstybine nuosavybe sukūrus naują daiktą, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.
Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punktu už pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas 50 Eur žyminis mokestis. Jei procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami elektroninių ryšių priemonėmis, mokami 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamu atveju, mokėtinas žyminis mokestis sudaro 38 Eur, tačiau remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 puntu, pareiškėja VĮ Turto bankas nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista, todėl 38 Eur žyminis mokestis atlygintinas iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).
Taip pat, suinteresuotam asmeniui G. U. 2019 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2-)-19-T456-4780 pagrindu buvo teikiama 100 % apmokama antrinė teisinė pagalba. Iš 2019 m. gegužės 16 d. gautos pažymos Nr. NTP-7-3023 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad G. U. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 84,50 Eur. Kadangi minėtas asmuo yra visiškai atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo, minėta suma atlyginta iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškimą patenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmus