- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-22
- Bylos Nr.
- 2S-372-392/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35444-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- AB DNB banko
- Ieškovas
- E. Š.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė E. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2007-12-10 Kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-760 (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nutraukimą neteisėtu. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui ar atsakovo prašymu (nurodymu) bet kuriems kitiems asmenims (taip pat ir antstoliams) atlikti bet kokius vykdymo (išieškojimo) veiksmus (taip pat ir varžytynes), susijusius su įkeistu E. Š. priklausančiu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovas AB DNB bankas su 2013-07-05 išduotais vykdomaisiais įrašais Nr. 2240 ir Nr. 2241 kreipėsi į antstolį, kuris pradėjo vykdymo veiksmus. Taigi atsakovas jau yra pradėjęs aktyvius priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto veiksmus. Tai patvirtina, kad egzistuoja reali grėsmė, jog, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimas palankus ieškovei teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, kadangi parduoto turto negalima susigrąžinti iš jį įsigijusių sąžiningų trečiųjų asmenų. Ieškovė negrįžtamai prarastų nuosavybės teises į įkeistą turtą, o Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas nebeturės nei teisinės, nei praktinės reikšmės, nes išieškojimo procedūros jau bus įvykdytos. Ieškovė pažymėjo, kad, pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, banko interesams grėsmė nekyla, nes ieškovės turtas yra įkeistas ir areštuotas, t. y. apribotos disponavimo įkeistu turtu teisės. Be to, ieškinio atmetimo atveju banko reikalavimai būtų patenkinti pirmiausiai, kadangi bankas yra hipotekos kreditorius, o tokio kreditoriaus reikalavimai iš įkeisto turto tenkinami pirmiausiai (CPK 754 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi ieškovės E. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas, įvertinęs ieškinio dalyką – reikalavimą pripažinti 2007-12-10 Kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-760 (su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nutraukimą neteisėtu –, padarė išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės, kuri apimtų įpareigojimą antstoliui sustabdyti vykdymo veiksmus iki šioje byloje įsiteisės teismo procesinis sprendimas, taikymas pagrįstas ir tikslingas, nes yra pagrindas teigti, jog, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, nurodyto turinio reikalavimo patenkinimo atveju teismo procesinio sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas. Be to, vykdymo veiksmų nesustabdžius, įvyktų varžytynės, ir dėl to, ieškinį patenkinus, tikėtinai atsirastų nuostolių, kurių, laikinąją apsaugos priemonę pritaikius, galima išvengti.
Šalies argumentai
Atsakovas AB DNB bankas atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Taip pat prašė priteisti už atskirąjį skundą sumokėtą žyminį mokestį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad pagal reiškiamus reikalavimus ieškovė siekia tęsti kreditavimo santykius, todėl, nepriklausomai nuo bylos išnagrinėjimo iš esmės rezultato, ji turi pareigą pagal Kreditavimo sutarties sąlygas vykdyti įsipareigojimus, t. y. mokėti palūkanas ir grąžinti kreditą visą ar dalimis. Kaip ieškinyje nurodė pati ieškovė, ji nėra pajėgi tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju skolos suma neginčijama, neginčijamos ir neprašomos keisti Kreditavimo sutarties sąlygos dėl įsipareigojimo bankui vykdymo tvarkos ir terminų. Kitoje Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje (Nr. 2-22390-110/2013) ieškovės reikalavimas dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo atmestas. Todėl, nesant galimybės priimti teismo sprendimą, kuriuo būtų panaikinti ieškovės pradelsti įsipareigojimai bankui, teismas negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, draudžiančių bankui išsiieškoti ieškinio reikalavimais neginčijamos skolos sumą iš įkeisto turto. Apeliantas akcentavo, kad ieškovė ieškinyje nurodė klaidingus duomenis dėl Kreditavimo sutartimi suteikto kredito panaudojimo vartojimo reikmėms. Ieškovė, manydama, kad Kreditavimo sutartis nutraukta neteisėtai, turėjo nedelsdama kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Šalių sudaryta Kreditavimo sutartis buvo nutraukta 2013-03-11. Pirmiausiai ieškovė kreipėsi į teismą dėl nutrauktos Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, o tik po šios bylos išnagrinėjimo pareiškė kitą ieškinį - dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Atsakovo manymu, ieškovės inicijuoti atskiri teisminiai ginčai dėl tos pačios Kreditavimo sutarties pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių bei siekis per teismo taikomas laikinąsias apsaugos priemones sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto, liudija ieškovės nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, o nesąžiningos šalies interesai neturi būti ginami (CK 1.2 str. 2 d., 1.137 str. 3 d., 5 d.) (LAT 2004 m. spalio mėn. 11 d. nutartis c. b. Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. Ž. A. dėl iškeldinimo Nr. 3K-3-529/2004). Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo apribotos atsakovo AB DNB banko sutartinės galimybės imtis veiksmų, kai ieškovė nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų. Tokiu būdu ieškovei sudaroma galimybė piktnaudžiauti teise - nevykdyti įsipareigojimų -, ir neproporcingai pažeidžiami banko – sąžiningo hipotekos kreditoriaus ir išieškotojo – teisėti interesai bei teisės. CK 4.193 str. 1 d. numato teisę vykdyti skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Todėl sustabdyti hipotekos procedūrų vykdymą nėra jokio pagrindo. Banko teisė nukreipti išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą yra galiojanti, ginčo dėl šios teisės nėra. Visą bylinėjimosi laiką ieškovei bus skaičiuojamos procesinės palūkanos. Taigi dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių didėjanti palūkanų suma pirmiausiai taps ieškovės nuostoliais, o vėliau, nepakakus įkeisto turto vertės skolai padengti ir ieškovei neturint kitų įsipareigojimų vykdymo šaltinių, taps ir banko nuostoliais. Ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principai reikalauja, kad ieškovės skola/jos dalis bankui būtų grąžinta/išieškota kuo greičiau, ir būtų sumažintas ieškovės skolos didėjimas.
Atsiliepimas
Ieškovė E. Š. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, o tik nustato, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio mėn. 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2). Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, būtina įvertinti, ar egzistuoja reali grėsmė, jog galimas ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Teismas neprivalo turėti įrodymų, kad grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ateityje atsiras neabejotinai. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad tokia grėsmė konkrečioje situacijoje yra galima, t. y. kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Ieškovės teigimu, nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja reali grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškinio galimo patenkinimo atveju, šalis siejančių sutartinių santykių modifikavimas ir galimybės tęsti sutartinius santykius būtų neįmanomi, nes santykiai būtų pasibaigę priverstiniu prievolių įvykdymu. Be to, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nesustabdžius vykdymo veiksmų, įvyktų varžytynės, dėl ko, patenkinus ieškinį, tikėtina atsiras nuostolių, kurių, pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, būtų galima išvengti. Ieškovės vertinimu, banko pozicija, jog ieškovė laikytina ne vartotoja, o verslininke, nagrinėjamu atveju yra ginčo klausimas, į kurį bus galima atsakyti tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ekonomiškumo kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Be to, laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu, ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Ieškovė akcentavo, jog, pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, grėsmė banko interesams nekyla, nes ieškovės turtas yra įkeistas ir areštuotas, t. y. apribotos disponavimo įkeistu turtu teisės. Be to, ieškinio atmetimo atveju banko reikalavimai būtų patenkinti pirmiausiai, kadangi bankas yra hipotekos kreditorius, o tokio kreditoriaus reikalavimai iš įkeisto turto tenkinami pirmiausiai (CPK 754 str. 1 d.). Ieškovė pažymėjo, kad kreiptis į teismą teisminės gynybos yra jos konstitucinė teisė, kuri negali būti nepagrįstai ribojama (Konstitucijos 30 str.; CPK 5 str.). Ieškovės teigimu, atsakovas su ja nebendradarbiavo, todėl, siekdama išsaugoti sutartinius santykius, ji kreipėsi į teismą dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, šią bylą išnagrinėjus – dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Iš nurodytų aplinkybių negalima padaryti išvados, jog ieškovė tokiu būdu siekia sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto. Pagal išgales ji iki šiol moka bankui įmokas, taigi visais būdais stengiasi išsaugoti sutartinius santykius. Ekonomiškai silpnesnei vartojimo sutarties šaliai įstatymas suteikia galimybę ieškinį pateikti teisme pagal jos gyvenamąją vietą, todėl aplinkybė, kad ieškovė ieškinį dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pareiškė pagal savo gyvenamąją vietą, negali būti vertinama kaip nesąžiningas elgesys (CPK 29 str., 30 str. 11 p., 12 p.) (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-946-513/2013).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Ginčas byloje kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Apeliantas AB DNB bankas atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo argumentu, kad ieškovė turi pareigą atsakovui mokėti palūkanas ir grąžinti kreditą, tačiau nėra pajėgi tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, todėl, nesant galimybės priimti teismo sprendimą, kuriuo būtų panaikinti ieškovės pradelsti įsipareigojimai bankui, teismas negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, draudžiančių bankui išsiieškoti ieškinio reikalavimais neginčijamos skolos sumą iš įkeisto turto. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija. Pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t. y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės, ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2323/2013). Šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas, o ne ieškinys nagrinėjamas iš esmės. Ieškovė ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Taigi šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad pareikštas ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo.
Be to, atsakovas skunde nurodė, kad ieškovės inicijuoti atskiri teisminiai ginčai dėl tos pačios Kreditavimo sutarties pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių bei siekis per teismo taikomas laikinąsias apsaugos priemones sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto, liudija ieškovės nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, o nesąžiningos šalies interesai neturi būti ginami. Apeliacinės instancijos teismas tokią apelianto poziciją vertina kritiškai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi, priimtoje c. b. Nr. 2S-1772-431/2013, buvo išnagrinėtas ieškovės E. Š. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-22390-110/2013 pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl tos pačios kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Vilniaus apygardos teismas paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės prašymas buvo atmestas tuo pagrindu, jog ji nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas ėmėsi aktyvių išieškojimo veiksmų iš įkeisto turto. Teismas nurodė, kad ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia 2013 m. liepos 5 d. vykdomuoju įrašu, ir pažymėjo, kad vykdomojo įrašo išdavimas yra pagrindas pradėti vykdymo veiksmus, bet nereiškia tokių veiksmų pradžios, t. y. vykdymo veiksmai pradedami antstoliui priėmus patvarkymą priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą. Nagrinėjamu atveju į bylą yra pateiktas 2013-08-20 antstolio patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti (b. l. 130). Taigi šis įrodymas patvirtina, kad atsakovas ėmęsis aktyvių išieškojimo veiksmų iš įkeisto turto, ir teismo nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrindas yra išnykęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės elgesys nevertintinas kaip nesąžiningas ir kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis. Aplinkybė, kad ieškovė ne pirmą kartą kreipiasi į teismą dėl tos pačios Kreditavimo sutarties, taip pat nesudaro pagrindo ieškovę pripažinti nesąžininga šalimi, nes kreiptis į teismą teisminės gynybos yra ieškovės konstitucinė teisė, kuri negali būti nepagrįstai ribojama (Konstitucijos 30 str.; CPK 5 str.). Todėl aptartas atskirojo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliantas atskirajame skunde akcentavo, kad teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovei sudaroma galimybė piktnaudžiauti teise - nevykdyti įsipareigojimų -, neproporcingai pažeidžiami banko – sąžiningo hipotekos kreditoriaus ir išieškotojo – teisėti interesai bei teisės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šiuo atskirojo skundo argumentu. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, ieškinio galimo patenkinimo atveju šalis siejančių sutartinių santykių modifikavimas ir galimybės tęsti sutartinius santykius būtų neįmanomi, nes santykiai būtų pasibaigę priverstiniu prievolių įvykdymu. Be to, ieškovės turtą pardavus iš varžytynių, būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas, nes turto nebus galima išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo. O, laikinąsias apsaugos priemones pritaikius ir ieškinį atmetus, grėsmė banko interesams nekyla, nes ieškovės turtas yra įkeistas ir areštuotas, t. y. apribotos disponavimo įkeistu turtu teisės. Be to, banko reikalavimai būtų patenkinti pirmiausiai, kadangi bankas yra hipotekos kreditorius, o tokio kreditoriaus reikalavimai iš įkeisto turto tenkinami pirmiausiai (CPK 754 str. 1 d.). Įvertinus nurodytus galimus padarinius, darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą ir nepažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo bei teisingumo principų, todėl aptartas apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai, ir atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutarė:
Atsakovo AB DNB banko atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.