- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-1116-115/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marijonas Greičius, Algirdas Auruškevičius (pran.), Danutė Kutrienė
- Pareiškėjas
- B. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Alytaus
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-1096-115/2010
Teisėja Snieguolė Bielskienė Teisėjas Kęstutis Lukošiūnas Procesinio sprendimo kategorijos:
128.2;128.19;121.2;
2010 m. gruodžio 21 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Danutės Kutrienės, Marijono Greičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) B. P. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-241-308/2010 pagal pareiškėjos B. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims -Alytaus apskrities viršininko administracijai, V. J. ir I. D. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja B. P. nuosavybės teisių atkūrimo į žemę tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklypas Rudnios kaime Kaniavos sen.Varėnos raj., kuriame yra išlikę namo pamatai, rūsys, tvora ir kryžius, priklausė nuosavybės teise jos seneliui A. J. ir taip pat prašo pripažinti, kad ji LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. (toliau – įstatymo) nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleidusi dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti (b.l.2-3).
Nurodė, kad jos senelis A. J. turėjęs vaikus- G. J. (jos tėvą),dukrą M. ir A., kurios yra mirę, bei sūnų B., kuris gyveno Lenkijoje. Pareiškėjos tėvas G. J. (mirė 1995 m.) turėjo tris vaikus: ją (pareiškėją), V. J. ir J. J. mirusį (duomenys neskelbtini). Senelis A. J. mirė apie 1947 m. (duomenys neskelbtini)., kur jo sodyboje liko gyventi sūnus G. J. su šeima. Nuo 1954 m. tėvas G. J. persikėlė gyventi kitur ir (duomenys neskelbtini) liko jo sodyba, dalis buvusių sodybos statinių nurodytų pareiškime yra išlikę. J. J. 1992-04-23 m. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio nuosavybės teise valdytą žemę. Teismo sprendimu nustatyta, kad senelis valdė 17,60 ha žemės, bei J. J. 2001-03-16 Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr.38339 buvo atkurta nuosavybė į 13 ha miško. Tačiau atkuriant nuosavybės teises nebuvo išspręstas senelio sodybos sklypo klausimas. 2001-12-13 dar nepasibaigus terminui pateikti pareiškimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavusi pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jai nebuvo tada paaiškinta, kad dėl šio žemės sklypo, kuriame yra sodybos liekanos, nebus sprendžiama. Tik 2008-12-09 Alytaus apskrities viršininko administracija (toliau-Alytaus AVA) jai pranešusi, kad nuosavybės teisės į A. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę yra atkurtos J. J.. Todėl negalinti kitokia tvarka gauti reikiamus dokumentus apie tai, kad šį sklypą nuosavybės teise buvo įgijęs ir valdė A. J., ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas sukurtų jai teisę atstatyti nuosavybės teises į senelio A. J. turėtą žemės sklypą. Alytaus AVA iki 2008-12-09 nesprendė sklypo su pastatų likučiais grąžinimo klausimo, tai laiko svarbia priežastimi prašomam terminui atnaujinti, nes tik tada tapo aišku, kad yra reikalinga nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises įrodančius dokumentus. Į pareiškėjos nurodomą žemės sklypą niekas daugiau nepretenduoja; nereikėtų revizuoti Alytaus AVA sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, o pareiškėjai turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į šį žemės sklypą prie išlikusių statinių.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu su pareiškėjos pareiškimu nesutiko (b.l.20-22). Nurodė, kad Alytaus apskrities viršininko 2001 m. kovo 16 įsakymu Nr. 38-339 nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos valdytą A. J. žemę (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos J. J. (17,60 ha). VĮ VMI inžinierius J. V. 2008 m. spalio 17 d. parengė abrisą, kuriame pagal pareiškėjos parodymus suformavo 0,40 ha žemės sklypą, kuriame pareiškėjos teigimu buvo A. J. namas, rūsys, tvora, kryžius bei kiti statiniai. Tačiau šių dokumentų nepakanka norint atkurti nuosavybės teises, nes pareiškėja nepateikia įrodymų, kad būtų išlikusi A. J. namų valda, o jos teigimu tame sklype yra tik A. J. valdytų statinių likučiai. (duomenys neskelbtini) buvo rėžinis, todėl nuosavybės teisės turi būti atkuriamos pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Pareiškėjos nurodytame sklype yra kitam piliečiui suprojektuotas žemės sklypas pagal 2008 m. rugpjūčio 28 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 38-1704, patvirtintą Rudnios kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Teismo sprendimu buvo nustatyta, kad A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 17,60 ha žemės ir nuosavybės teisės atkūrus į mišką, pritaikius vertinimo koeficientą J. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 13 ha miško ir tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimas į A. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo įvykdytas visiškai. Pareiškėja pareiškimą atkurti nuosavybės teises į senelio nacionalizuotą žemę padavė tik 2001-12-13, kai 2001-03-16 Alytaus AVA įsakymu Nr.38-339 ir sprendimu Nr.38-10623 nuosavybės teisės į visą A. J. valdytą žemę buvo atkurtos J. J.. Dėl to pagal Įstatymo 10 str.1 d., valstybė neturi pareigos pareiškėjai atkurti nuosavybės teisių į A. J. valdytą iki nacionalizacijos žemę, t.y. neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į žemę didesniam kiekiui, nei iki nacionalizacijos valdė A. J., nes teismo sprendimu nustatyta, kad jis valdė 17,60 ha žemės. Pareiškėja iki Įstatymo nustatyto termino Varėnos rajono žemėtvarkos skyriui nors ir laiku pateikė prašymą, tačiau nepateikė nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Kaip svarbią įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastį nurodė, kad Alytaus AVA sklypo su pastatų likučiais grąžinimo klausimo nesprendė iki 2008 m., tačiau domėtis savo teisėmis į žemę pareiškėja pradėjo tik 2001 m. kuomet Varėnos rajono Kaniavos žemėtvarkos tarnybai padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos nurodomas 0,40 ha žemės sklypas 2008 m. rugpjūčio 28 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 38-1704 suprojektuotas patvirtintame Rudnios kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte kitam LR piliečiui, t.y. T. K.. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviomis. Pareiškėja, turėdama realią galimybę, asmeniškai visiškai nesirūpino nuosavybės teisių atkūrimu, todėl jos nurodoma aplinkybė kaip nežinojimas, kad trūksta tam tikrų dokumentų negali būti pakankamu pagrindu atnaujinti Įstatymo 10 str. 1 ir 4 d. nustatytus terminus. Pareiškėjos nurodytas argumentas – nežinojimas, jog siekiant realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, būtina ne tik pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, taip pat negali būti pripažintas svarbia priežastimi objektyviai sutrukdžiusia Įstatymo nustatytais terminais paduoti Alytaus AVA Varėnos rajono žemėtvarkos skyriui kartu su prašymu ir nuosavybės teises patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja nepateikė papildomų dokumentų, patvirtinančių svarbias priežastis, dėl kurių praleistas įstatymų nustatytas terminas, todėl nėra pagrindo šį praleistą terminą atnaujinti. Neatnaujinus įstatymo nustatyto termino pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukeltų teisinių pasekmių, todėl civilinė byla nutrauktina.
Suinteresuotas asmuo I. D. prašė pareiškimą tenkinti (b.l.40).
Žemesnės instancijos teismas
Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m vasario 10 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo nutraukė. Priteisė iš pareiškėjos 42,09 Lt pašto išlaidų valstybei (b.l.62-67).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2000-10-16 Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-0774/2000 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdė 17,60 ha žemės. Pareiškėja 2001-12-13 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą 17,60 ha žemę, kada 2001-03-16 Alytaus AVA sprendimu Nr.38-10623 J. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 17,60 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 13,00 ha miško sklypą. 2001-12-27 pranešimu pareiškėja, kartu su J. J. ir V. J., buvo informuota apie nuosavybės teisių atkūrimą J. J. į visą 17,60 ha žemės plotą. Iš fotonuotraukų teismas nustatė, kad pareiškėjos pareiškime nurodomas žemės sklypas yra neužstatytas, jame stovi rūsio statinys, yra likusi dalis medinės tvoros, stovi senas kryžius. Įstatymo 10 str. 4 d. nustatytas terminas pareiškėjos atžvilgiu yra pasibaigęs. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad laikotarpiu po pareiškimo pateikimo nuo 2001-12-13 iki 2003-12-31 ji būtų kreipusis į archyvus, iš kur būtų gavusi rašytinius įrodymus, kad A. J. nuosavybės teise būtų valdęs daugiau, nei 17,60 ha žemės. Nepateikusi archyvinių dokumentų pareiškėja nekėlė ir klausimo atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2-0774/2000, kur būtų siekusi nustatyti, kad A. J. iki nacionalizacijos valdė daugiau, negu 17,60 ha žemės, kur nustačius tokį faktą, įgaliotai valstybės institucijai būtų atsiradusi pareiga atkurti nuosavybės teises į visą A. J. valdytą žemę. Pareiškėja nenurodė, kodėl neginčijusi 2001-03-16 Alytaus AVA sprendimo Nr.38-10623 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. J., panaikinus pilnai ar dalyje tokį sprendimą, ji būtų turėjusi teisę reikalauti iš Alytaus AVA atkurti nuosavybės teises kitokiu variantu, grąžinant ir A. J. iki nacionalizacijos valdytą pareiškime nurodomą žemės sklypą Rudnios kaime. Alytaus AVA turėjo teisę spręsti kur konkrečiai kokioje vietoje turi būti atkuriama nuosavybės teisės į A. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Teismas vadovavosi ir 2007-06-22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr.3K-3-225/2007. Teismas pažymėjo, kad pats sodybos buvimo iki 1954 m. fakto nustatymas šiuo atveju nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Rudnios kaimas buvo rėžinis kaimas ir vykdant nuosavybės teisių atkūrimą turėjo būti parengtas žemės reformos žemėtvarkos projektas (Įstatymo 6 str.5d., Žemės reformos įstatymo 4 str. ir 10 str.1 d., LRV 1997-09-29 nutarimo Nr.1057(1999-11-11 nutarimo Nr.1274 redakcija) 23 p.). Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jos nurodomam sklype būtų jai nuosavybės teise priklausantys statiniai (gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai), nes būtų reikalinga suformuoti namų valdos sklypą ir prie sodybos suteikiamas žemės sklypas galėtų būti priskirtas valstybės išperkamai žemei (Įstatymo 12 str.1 d.2 p.) arba įskaitomas į grąžinamos žemės kiekį (Įstatymo 4 str.6 d.). Teismas sprendė, kad pareiškėja nenurodė jokių objektyvių svarbių aplinkybių, kurios būtų jai sutrukdę teikti dokumentus patvirtinančius apie senelio A. J. valdytą žemę ir tokiu būdu termino praleidimas būtų nepriklausęs nuo pareiškėjos valios. Pareiškėja pakankamai išsilavinusi, suprantanti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus ir galėjo pakankamai teisingai suvokti teisinę situaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Aktyviais veiksmais dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja turėjo galimybę įgyvendinti savo subjektines teises. Teismas sprendė, kad praleidus be svarbių priežasčių įstatymo nustatytą terminą pirmenybė turi būti teikiama teisinių santykių stabilumo principui dėl priimto 2001-03-16 Alytaus AVA sprendimo. Vadovavosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2009-06-22 nutartimi civilinėje byloje 3K-3-622/2009. Teismas nustatė ir kitą aplinkybę, sąlygojančią, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę faktas nesukeltų jokių teisinių pasekmių, t.y. tai, kad 2001-03-16 Alytaus AVA sprendimu Nr.38-10623 yra atkurtos nuosavybės J. J. į visą A. J. valdytą iki nacionalizacijos 17,60 ha žemę, perduodant neatlygintinai 13 ha miško sklypą. Nuosavybės teisės į A. J. iki nacionalizacijos valdytą 17,60 ha žemės yra atkurtos visiškai, todėl valstybė neturi prievolės atkurti nuosavybės teisių į didesnį žemės kiekį, nei A. J. jos valdė iki nacionalizijos Įstatymo 10 str. 1 d. Nesant pagrindo atnaujinti termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, bei nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, teismas civilinę bylą nutraukė.
Šalies argumentai
Pareiškėja B. P. pateikė apeliacinį skundą (b.l.71-73), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog dėl pateikto sklypo abriso ir archyvo pažymos Alytaus AVA pareiškėjai pasakė, kad tai nėra tie juridiniai dokumentai, kurių pagrindu būtų galima atkurti nuosavybės teises į valdytą iki nacionalizacijos žemę. Jeigu natūroje yra išlikę rūsio likučiai bei pamatai, pareiškėjai buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo dėl iki nacionalizacijos valdyto turto. Mano, jog teismas neįvertino šio atsakymo reikšmės, spręsdamas pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą terminą, nors atsakyme Alytaus AVA pirmą kartą pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Apeliantė pažymi, jog iš tiesų neginčijo 2001-03-16 Alytaus AVA sprendimo Nr.38-10623 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. J., nes jis yra teisingas ir jo pagrindu buvo atkurta nuosavybė į rėžinio kaimo žemę. Tai atskiras objektas. Mano, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, kad žemės sklypas, kuriame yra išlikę namo pamatai, rūsys ir kiti statiniai, yra atskiras sklypas, jis nebuvo apeitas ir nebuvo įtrauktas į apėjimo būdu nustatytas rėžinio kaimo ribas, nes buvusios sodybos ribos ir taip aiškios, jas netgi ženklina išlikusi tvora ir dėl nuosavybės į ją atkūrimo nebuvo spręsta. Ši aplinkybė paneigia teismo išvadas, kad juridinę reikšmę faktas nesukeltų jokių teisinių pasekmių, nes nuosavybės teisės į A. J. iki nacionalizacijos valdytą 17,60 ha žemės jau yra visiškai atkurtos. Mano, jog teismas klaidingai interpretavo LAT 2009-06-22 nutartį civilinėje byloje 3K-3-622/2009. Juridinis faktas yra akivaizdus ir yra tą faktą patvirtinantys tam tikri dokumentai, tačiau, atsakovo nuomone, jų nepakanka.
Suinteresuoti asmenys atsiliepimo į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė bylą, kurioje pareiškėja B. P. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini)., kuriame yra išlikę namo pamatai, rūsys, tvora ir kryžius, priklausė nuosavybės teise jos seneliui A. J., o taip pat prašė pripažinti, kad ji LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. (toliau – įstatymo) nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleidusi dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti.
Apeliantė (pareiškėja) su teismo nutartimi nesutinka ir prašo ją panaikinti, o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau kolegija su atskirojo skundo, o ne apeliacinio(CPK 295str.), argumentais nesutinka ir sprendžia, kad panaikinti nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo įstatyminio pagrindo nėra.
Kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingais laikotarpiais reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojęs iki 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“, ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku paduoti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo“) buvo pratęsiami kelis kartus. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis (Lietuvos Respublikos 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 10 str., įsigaliojusio nuo 2004 m. spalio 26 d., redakcija). Po šio įstatymo pakeitimo terminai prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti išliko tie patys – 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.
Kolegija taip pat pažymi, kad asmenys, siekdama atkurti nuosavybės teises į žemę, pirmiausia turėjo išreikšti savo valią ir paduoti prašymą ne teismui, bet atitinkamai institucijai (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte detalizuotos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pareiškėja turėjo kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės instituciją iki 2001 m. gruodžio 31 d. Jeigu toks prašymas iki šio termino paduotas nebuvo, o po jo buvo kreiptasi į atitinkamą valstybės instituciją, pareiškėjai atsiranda teisė kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškimas šioje byloje yra paduotas laiku, tačiau neatnaujino terminio nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams paduoti ir bylą nutraukė, nurodydamas, jog prašomas nustatyti faktas negali sukelti teisinių pasekmių.
Kolegija iš esmės sutinka su teismo išvada dėl bylos nutraukimo, tačiau sprendžia, kad byla nutrauktina kitais motyvais.
Iš Nuosavybės teisės atkūrimo bylos matyti, kad į pareiškėjos senelio A. J. iki nacionalizacijos turėtą 17,60ha žemę ((duomenys neskelbtini).) nuosavybės teisės Alytaus AVA 2001-03-16 įsakymu yra atkurtos mišku pagal J. J. 1992-04-23 paduotą pareiškimą ir Varėnos raj. apyl. teismo 2000-10-16 sprendimu nustatytą tokio žemės kiekio valdymo faktą. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimą į 17, 60ha senelio A. J. turėtą žemę 2001-12-13 yra pateikusi ir pareiškėja. Tai rodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas į pareiškėjos senelio turėtą 17,60ha žemės plotą yra išspręstas. Kadangi Rudnios kaimas buvo rėžinis, nuosavybės teisės pretendentams yra atkurtos mišku, atsižvelgiant į žemės savininkų turėtos žemės vertę. Tuo tarpu šioje byloje pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo tikslu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini)., kuriame yra išlikę namo pamatai, rūsys, tvora ir kryžius, priklausė nuosavybės teise jos seneliui A. J. ir pripažinti, kad ji LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. (toliau – įstatymo) nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleidusi dėl svarbių priežasčių bei jį atnaujinti. Savo reikalavimą (dėl nuosavybės teisių atkūrimo į papildomą 0,40ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ) pareiškėja grindžia tuo, kad nurodytoje vietoje yra išlikę senelio buvusio namo pamatai, tvora, kryžius, o šioje valdoje po žemės nacionalizacijos gyveno ir jos tėvas Gabrys su šeima.
Pažymėtina, kad pareiškėja prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į papildomą, t.y. didesnį nei 17,60ha plotą, iki 2001-12-31 nepadavė, kadangi 2001-12-13 prašymas yra paduotas tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 17,60ha žemės ir šis klausimas yra išspręstas. Tuo tarpu prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,40ha žemės plotą yra paduotas tik 2008-11-13. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja laiku padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į papildomą žemės sklypo plotą. Kolegija sprendžia, kad šioje situacijoje yra pagrindas bylą nutraukti kitais motyvais, kadangi pareiškėja nustatytu terminu nepadavusi atitinkamai institucijai prašymo atkurti nuosavybės teises į papildomą žemės plotą, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą atnaujinti terminą nuosavybę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tokiu atveju kyla klausimas, ar bendrosios kompetencijos teismas turėjo nagrinėti prašymą dėl 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 (2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. IX-489 redakcija) 10 straipsnio 1 ar 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo. Pažymėtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal civilinio kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija. Tai, kad valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) ir šią aplinkybę ne kartą konstatavo specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (2002 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta byloje V. C. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, 2002 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta byloje Z. T. S. v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. spalio 22 d. nutartis, priimta byloje I. Č. v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta byloje A. K. v. V. C., Vilniaus apskrities viršininko administracija; 2005 m. nutartis, priimta byloje I. M. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kiti; 2007 m. birželio 14 d. nutartis priimta byloje K. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kiti).
Kaip jau minėta, prašymas atkurti nuosavybės teises turi būti paduotas atitinkamai institucijai, kuri atlieka viešojo administravimo veiksmus, o šie veiksmai skundžiami administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Taigi šiame procese kylantys ginčai nenagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Šią aplinkybę nurodė Lietuvos aukščiausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-02-25 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-24/2008. Nutartyje taip pat pažymėta, jeigu Lietuvos Respublikos pilietis po 2001 m. gruodžio 31 d. kreipėsi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją, tik tada toks asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas dėl prašymo atnaujinti nurodytą terminą turėjo atsisakyti priimti pareiškimą, nes šis prašymas neteismingas bendrosios kompetencijos teismui (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).
Be to, kol nėra atnaujintas įstatymu nustatytas ir praleistas terminas paduoti prašymui (dėl nuosavybės teisių atkūrimo į papildomą 0,40ha ar kito dydžio žemės plotą), faktiškai prašomas nustatyti žemės nuosavybę patvirtinantis faktas negali sukelti teisinių pasekmių, todėl jis nenagrinėtinas teisme taip pat(CPK 137str.2d.1 p., 444str.1d.).
Kiti skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad skundžiama nutartis paliktina nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytais bylos nutraukimo motyvais (CPK 337str.1p.). Ši aplinkybė neužkerta kelio pareiškėjai laikantis įstatymo reikalavimų kreiptis į administracinį teismą dėl praleistų terminų (pareiškimo ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų padavimo) atnaujinimo, o juos atnaujinus - į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Vadovaujantis CPK 88, 93,96 str., iš apeliantės priteistinos valstybei procesinių dokumentų siutimo išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso kodekso 336 straipsniu, 337straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-241-308/2010 palikti nepakeistą.
Priteisti iš B. P. 13,75Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.