Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L., nuteistojo K. Č. gynėjo advokato G. R. ir nuteistosios V. Č. gynėjos advokatės D. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvylikai metų;

V. Č. nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų;

V. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme bei suėmime: V. L. ir K. Č. – nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., V. Č. – nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 21 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Č., V. Č., V. L. nuteisti už tai, kad 2014 m. gruodžio 21 d. laikotarpiu nuo 16 val. iki 19 val., tiksliai nenustatytą valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, bendrais veiksmais sudavė rankomis, kojomis ir žarstekliu 21 smūgį nukentėjusiajam V. D. į galvą ir kitas kūno vietas, taip padarė poodines kraujosruvas kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis kairiame petyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, nugaros kairės mentės bei užpakalinės pažastinės linijos srityse, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, poodinę kraujosruvą kairėje ausyje, muštinę žaizdą pakaušyje, kraujosruvas abipus galvos minkštuose audiniuose, nosies kaulų lūžį, kraujo patekėjimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimą į galvos smegenų skilvelius, kraujosruvas galvos smegenų žievėje, poodines kraujosruvas krūtinėje, dešiniųjų V, VI, VII, VIII, IX šonkaulių lūžius su krūtinplėvės pažeidimais, kairiųjų IV, V, VII, VIII šonkaulių lūžius su krūtinplėvės pažeidimu, kraujosruvas širdiplėvėje, didžiosios taukinės ir plonųjų žarnų pasaito kraujosruvas su plyšimais, kas komplikavosi išoriniu kraujavimu, kraujavimu į krūtinės ir pilvo ertmes, galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, tokiu būdu bendrais veiksmais sumušė V. D., kuris nuo galvos, krūtinės ir pilvo sumušimų visumos įvykio vietoje mirė, taip tyčia nužudė V. D.. Po to visiems susitarus nuslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, V. L. kartu su K. Č. nukentėjusiojo lavoną išvežė automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir paslėpė Pandėlio miške, prie Apaštėlės upės, šalia Dauniūnų k., esančio Rokiškio r., teritorijos, kur V. D. lavonas rastas 2014 m. gruodžio 22 d. 13.15 val.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis V. L. ir jo gynėjas advokatas V. B. prašė nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo K. Č. gynėjas advokatas G. R. – jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios V. Č. gynėjas advokatas J. K. – nuteistosios gynėjos advokatės D. B. apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų V. L., K. Č. ir V. Č. kaltės grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įrodymais pripažino tik tuos nuteistųjų parodymus, kurie sutapo su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Teismų praktikoje įtvirtinta, kad kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus bei teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinė nutartis Nr. 2K-287/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistųjų V. L., K. Č. ir V. Č. parodymus, šių nuostatų nepažeidė. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistojo V. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti neteisėtai, t. y. kad apklausų ir parodymų patikrinimo vietoje metu jam buvo daromas psichologinis spaudimas. Liudytojų pareigūnų G. V., D. Š., A. Ž. parodymai paneigia nuteistojo V. L. paaiškinimus, kad jis davė melagingus parodymus dėl galimybės pasiimti asmeninius daiktus (6 t., 129-130 b. l.). Liudytojai G. V. ir D. Š. patvirtino, kad atlikus parodymų patikrinimą vietoje nuteistajam V. L. buvo leista pasiimti higienos priemones, tačiau jokių sąlygų dėl to niekas nekėlė. Iš nuteistojo V. L. apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad atliekant šiuos procesinius veiksmus dalyvavo nuteistojo gynėja. Nei V. L., nei jo gynėja jokių pastabų dėl pačių apklausų ar protokolų surašymo nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. L. negalėjo nuosekliai paaiškinti, kas ir kada jam darė poveikį dėl melagingų parodymų davimo. Todėl nuteistojo V. L. apeliacinio skundo argumentai dėl psichologinio spaudimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad nors byloje nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokius sužalojimus nukentėjusiajam, keliais smūgiais ir kokiu eiliškumu padarė kiekvienas nuteistasis atskirai, tačiau byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, jog visi nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajam ir bendrais veiksmais jį nužudė. Liudytoja S. G., kuri nusikaltimo padarymo metu lankėsi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir apie nusikaltimą pranešė Bendrajam pagalbos centrui, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įėjusi į butą ji pamatė ant grindų gulintį nukentėjusįjį V. D.. Liudytojos teigimu, nuteistasis K. Č. gulinčiam nukentėjusiajam kumščiais sudavė šešis ar septynis smūgius į kairį šoną, o nuteistasis V. L. – keletą smūgių delnu nukentėjusiajam į veidą. Liudytoja girdėjo, kaip V. Č. ragino K. Č. ir V. L. suduoti dar daugiau smūgių nukentėjusiajam. Po to K. Č. vėl mušė V. D., t. y. daugiau nei du kartus kumščiais smūgiavo į veidą ir viršutinę kūno dalį, keliu trenkė į galvą (2 t., 42-43, 44-46 b. l.). Pirmosios instancijos teisme liudytoja S. G. patvirtino šiuos parodymus kaip teisingus, išskyrus aplinkybę dėl V. L. smūgių sudavimo delnu nukentėjusiajam į veidą (6 t., 95-97 b. l.). Liudytoja S. G. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu ji apkalbėjo V. L., kadangi pyko dėl jo girtavimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį parodymų pakeitimo motyvą vertino kaip neįtikinamą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme liudytoja S. G. nurodė, jog pyko ir ant kitų nuteistųjų, bei tai, kad liudytoja buvo V. L. sugyventinė, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to ji davė tikrovės neatitinkančius parodymus.

Nuteistosios V. Č. gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojami ir kiti liudytojos S. G. parodymų nesutapimai, t. y. dėl to, ar smūgių sudavimo metu V. L. sakė, kad smurtauja už sesers sumušimą, taip pat ar nuteistieji K. Č. ir V. L. sakė liudytojai, kur nuvežė nukentėjusiojo kūną. Pažymėtina, kad iš tiesių liudytojos parodymai dėl šių aplinkybių nebuvo nuoseklūs, tačiau šios aplinkybės neturi esminės reikšmės nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikacijai ir nesudaro pagrindo visus liudytojos parodymus vertinti kaip nepatikimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja S. G. pirmosios instancijos teisme buvo apklausta praėjus pakankamai ilgam laikui po nusikaltimo padarymo, todėl natūralu, kad ji galėjo neprisiminti tam tikrų įvykio aplinkybių ir jas nurodyti skirtingai. Liudytoja S. G. teisme neigė, kad V. L. apskritai sudavė smūgius nukentėjusiajam, todėl logiška, kad ji neigė ir aplinkybę, jog nuteistasis sakė: „už seserį“. Byloje nustatytos kelios konflikto priežastys, t. y. kad konfliktas įvyko dėl 100 Lt vagystės iš nuteistosios V. Č., dėl nukentėjusiojo V. D. grasinimo padegti namus ir dėl jo smurto prieš V. L. seserį. Nuteistųjų V. L. ir K. Č. parodymai iš dalies patvirtina liudytojos S. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę dėl V. L. smūgių sudavimo nukentėjusiajam už sesers sumušimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kaip teisėtu ir patikimu įrodymų šaltiniu liudytojos S. G. parodymais, kurie atitinka byloje surinktų duomenų visumą. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šių parodymų netinkamo vertinimo atmetami.

Priešingai nei nurodoma nuteistosios V. Č. gynėjos apeliaciniame skunde, liudytojos S. G. parodymai dėl nukentėjusiojo gulėjimo ant grindų pozicijos ir dėl užuolaidos padavimo aplinkybės laikytini nuosekliais. Liudytoja S. G. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jai įėjus į butą nukentėjusysis gulėjo ant dešinio šono, o vėliau ant nugaros. Liudytojos parodymai, kad būtent ji padavė geltonos spalvos užuolaidą K. Č. ir V. L. nukentėjusiojo kūnui apkloti, taip pat nesikeitė.

Nuteistojo K. Č. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad K. Č. tik kelis kartus sudavė nukentėjusiajam į nugarą. Tačiau aukščiau aptarti liudytojos S. G. parodymai dėl K. Č. smurto intensyvumo ir pobūdžio, kuriuos atitinka ir nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, paneigia šiuos apeliacinio skundo teiginius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme pats nuteistasis K. Č. pripažino, jog galėjo prisidėti prie V. D. nužudymo. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje, byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių, jog K. Č. gynėsi nuo nukentėjusiojo, juolab, kad K. Č. nenustatyti sužalojimai, būdingi savigynai.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis buvo mušamas dar iki liudytojos S. G. apsilankymo bute. Pažymėtina, kad tiek V. L., tiek K. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog pirmasis smūgius nukentėjusiajam sudavė V. L.. Tačiau nuteistųjų parodymai dėl smurto intensyvumo skiriasi. V. L., siekdamas sumenkinti savo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką, teigė, kad jis sudavė ne daugiau nei keturis smūgius V. D. delnu į veidą. Tuo tarpu K. Č. tvirtino, kad V. L. ne tik apie dešimt kartų sudavė nukentėjusiajam į veidą, bet ir keliu trenkė jam į galvą, koja spyrė į pakaušį, trypė jo galvą. Iš nuteistosios V. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad V. L. sudavė keliu V. D. į krūtinę. Šie bylos duomenys bei specialisto išvados, kuriose konstatuota, kad ant kambaryje buvusios spintelės rasti V. L. avalynės ir nukentėjusiojo V. D. kraujo pėdsakai, patvirtina, jog prieš liudytojai S. G. apsilankant nusikaltimo padarymo vietoje V. L. taip pat smurtavo prieš nukentėjusįjį (1 t., 113-115, 156-159 b. l.). Nuteistojo V. L. apeliacinio skundo argumentas, kad jam nebuvo nustatyti rankų sužalojimai, atsiradę dėl daugybinių smūgių sudavimo, šios išvados nepaneigia.

Nuteistosios V. Č. kaltę dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo patvirtina nuteistųjų V. L., K. Č., iš dalies liudytojų S. G., D. R. parodymai, specialisto išvada bei eksperto R. Ž. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu nurodė nuteistoji V. Č., ji buvo bute nusikaltimo padarymo metu ir negalėjo nematyti, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis. Be to, byloje įrodyta, kad ji taip pat smurtavo prieš nukentėjusįjį. Nuteistieji V. L. ir K. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. Č. ne tik ragino suduoti kuo daugiau smūgių nukentėjusiajam, bet ir pati kelis kartus ranka ir žarstekliu sudavė smūgius nukentėjusiajam į blauzdas, nugarą ir galvą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo K. Č. parodymų pakeitimą teisme vertino kaip siekį padėti jo motinai V. Č. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Specialisto išvada Nr. MK 22/15(01) nustatyta, kad žaizda V. D. kairio momens srityje buvo padaryta daiktu ar įrankiu, turinčiu cilindrinių savybių traumuojantį paviršių. Specialisto išvadoje konstatuota, kad šių savybių turi žarsteklis, rastas bei paimtas nuteistojo K. Č. parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 128-139 b. l.). Nuteistosios V. Č. gynėja apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad atlikus tyrimą specialistai dėl žaizdos požymių plačios grupinės priklausomybės neturėjo galimybės nustatyti, ar būtent šiuo žarstekliu buvo sužalotas nukentėjusysis. Tačiau ekspertas R. Ž. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad žaizda pakaušyje negalėjo būti padaryta ranka (6 t., 128-129 b. l.). Eksperto paaiškinimai, kad du ar trys sužalojimai nukentėjusiojo kojose (šlaunyje ir blauzdoje) galėjo būti padaryti žarstekliu, sutampa su nuteistojo K. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (kad V. Č. su žarstekliu sudavė apie tris smūgius V. D. per kojas). Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad ant nuteistosios V. Č. liemenės bei žarsteklio buvo rasti žmogaus kraujo pėdsakai (ant liemenės rastas kraujas atitinka nukentėjusiojo V. D. DNR), darytina išvada, jog V. Č. su įvykio vietoje rastu ir paimtu žarstekliu padarė nukentėjusiajam galvos ir kojų sužalojimus (1 t., 113-115 b. l.). Be to, liudytoja D. R. patvirtino, kad girdėjo nuteistąjį K. Č. sakantį, jog „močia tai pavarė su kačerga“ (2 t., 54-55 b. l.; 6 t., 98 b. l.). Tai, kad liudytoja D. R. yra V. L. motina, nesudaro pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu.

Nuteistosios V. Č. gynėjos apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog V. Č. valė kraują nusikaltimo padarymo vietoje. Iš liudytojos S. G. parodymų matyti, kad kraujas buvo išvalytas po to, kai nuteistieji V. L. ir K. Č. išvežė nukentėjusiojo kūną iš buto (2 t., 44-46 b. l.). Nors liudytoja S. G. nematė paties valymo proceso, tačiau bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad viena bute likusi V. Č. išvalė nukentėjusiojo kraują. Nuteistasis K. Č. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino šią aplinkybę (5 t., 6-10 b. l.).

Nuteistosios V. Č. gynėja mano, kad įtarimai turėjo būti pareikšti ir liudytojai S. G.. Tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad visi trys nuteistieji naudojo smurtą prieš V. D., rankomis, kojomis ir įrankiu (žarstekliu) suduodami smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvos, krūtinės ir pilvo sritis. Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados, būtent nuo į šias kūno vietas suduotų smūgių nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, lėmę jo mirtį. Tai patvirtina, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, visi nuteistieji realizavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius, t. y. buvo šios nusikalstamos veikos vykdytojai. Be to, atlikdami šiuos nusikalstamus veiksmus V. L., K. Č. ir V. Č. matė vienas kito atliekamus veiksmus ir jiems pritarė. V. L. ir K. Č. sudavė smūgius nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, o V. Č. – žarstekliu nukentėjusiajam į galvą ir kojas. Nuteistieji suprato, kad bendrai kėsinasi į kito asmens gyvybę, todėl numatė, kad gali atimti V. D. gyvybę, ir norėjo taip veikti, t. y. veikdami tiesiogine tyčia nužudė kitą žmogų. Be to, nuteistųjų tiesioginę tyčią atskleidžia ir jų veiksmai po nukentėjusiojo nužudymo – jie nekvietė medicininės pagalbos ir siekė nuslėpti nusikaltimą (V. L., K. Č. išvežė nukentėjusiojo kūną ir jį paslėpė, o V. Č. išvalė kraujo pėdsakus kambaryje).

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinių skundų išvados, kad byloje nėra pakankamai duomenų, objektyviai patvirtinančių apeliantų V. L., K. Č. ir V. Č. kaltę, laikytinos nepagrįstomis. Priešingai, nuteistųjų veikoje yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.

Pažymėtina, kad apelianto V. L. argumento dėl S. G. parodymų nepatikimumo dėl jos psichikos sveikatos nepatvirtinta jokie bylos duomenys. Objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apie S. G. psichikos sutrikimus, trukdančius duoti parodymus ir keliančius abejonių dėl jos sugebėjimo suvokti įvykių aplinkybes, byloje nėra. Todėl apeliacinio skundo prašymas paskirti psichiatrijos ekspertizę liudytojai S. G. atmetamas. Nėra pagrindo skirti psichiatrijos ekspertizę ir nuteistajam V. L.. Specialisto išvadoje nustatyta, jog skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę V. L. netikslinga (4 t., 2 b. l.). Atkreipiamas apelianto V. L. dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jis darė nukentėjusiajam dirbtinį kvėpavimą. Todėl papildomai tirti šią aplinkybę nėra pagrindo. Be to, ši aplinkybė nepašalina nuteistojo atsakomybės dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Dėl prašymo atlikti tyrimą poligrafu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas tokios apklausos nenumato, o pagal Poligrafo naudojimo įstatymą nei nuteistasis V. L., nei jo apeliaciniame skunde nurodytos liudytojos nepatenka į asmenų, tiriamų poligrafu, sąrašą.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad nuteistiesiems paskirtos per griežtos bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, jas individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės dydžiui ir rūšiai aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurios artimos sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Pažymėtina, kad nuteistieji, veikdami tiesiogine tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką jie padarė apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Nuteistojo K. Č. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo V. D. elgesys laikytinas provokuojančiu, kadangi pas V. Č. jis atėjo nekviestas, kartu su nuteistaisiais vartojo alkoholinius gėrimus, o kilus konfliktui dėl jo nuolatos mušamos V. L. sesers bei pavogtų 100 Lt, ėmė grasinti, kad padegs namus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininko apsisprendimą nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-440/2013).

Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo galėjo kilti dėl to, kad V. D. buvo sumušęs V. L. seserį ir pavogęs iš V. Č. 100 Lt. Tačiau nuteistųjų parodymai patvirtina, kad nuteistieji pirmieji pradėjo priekaištauti nukentėjusiajam dėl tokių V. D. veiksmų. Be to, nuteistasis V. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. Č. buvo grąžinti galimai iš jos pavogti pinigai. Byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad nukentėjusysis iš tiesų grasino padegti namus. Nuteistieji V. L. ir V. Č. ikiteisminio tyrimo metu neigė šią aplinkybę (2 t., 187-191 b. l.; 3 t., 139-141 b. l.). Šios aplinkybės nenurodė ir nuteistasis K. Č.. Tik pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. L. iškėlė versiją dėl nukentėjusiojo grasinimo padegti namus. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodyti nukentėjusiojo veiksmai nevertinami kaip provokuojantys, kurie būtų paskata ryžtis jį nužudyti. Todėl nėra pagrindo pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, įvertino ir jų asmenybes. V. L. anksčiau teistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka (galiojančių nuobaudų neturi), jam nustatytas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvusis tipas, seniūnijoje charakterizuojamas teigiamai, turi mažametį sūnų. Be to, jis policijos pareigūnams nurodė nukentėjusiojo lavono slėpimo vietą. K. Č. praeityje teistas, baustas administracine tvarka, jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, seniūnijoje charakterizuojamas neigiamai, turi mažametę dukrą. V. Č. neteista, bausta administracine tvarka, seniūnijoje charakterizuojama neigiamai.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų nuteistiesiems paskirti švelnesnes bausmes. Nuteistiesiems paskirtos bausmės užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. L., nuteistojo K. Č. gynėjo advokato G. R. ir nuteistosios V. Č. gynėjos advokatės D. B. apeliacinius skundus atmesti.